SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-11-04 nr. 682

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lina Jakeliūnaitė
Sklandanti tapyba
1

Muzika 
• Tomas Kniukšta
Naujovių netrūko
2
• Živilė Ramoškaitė
Trys kūriniai – trys epochos
5
• Lapkričio "Bravissimo": Karmen, Ana Karenina ir kitkas
• Kviečia Šv. Kristoforo kamerinis orkestras
• Filharmonijoje koncertuos vienas populiariausių pianistų pasaulyje1
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Ten būti čia
• Neringa Černiauskaitė
Tuštumos pilnatvė
4
• Aurelija Jasaitė
Tarp skaitmeninių saunų ir meno
2
• Monika Krikštopaitytė
Nacionaliniai tekstilės ypatumai
19
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Aklas taperis
 Don Žuanas dėvi sportinį kostiumą1
• Virpanti laidos vedėjo širdis
• Pagrindinė VDFF programa
• "Scanorama 2005" kviečia į skandinavų kino puotą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Eglė Rindzevičiūtė
Surištos moterys, brutali architektūra ir augalai
6
• Zeynep Devrim Gürsel
Atvirai, bet prikandus liežuvį
3

Anonsai 
• Kultūros ministerija priima paraiškas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Don Žuanas dėvi sportinį kostiumą

Jimas Jarmuschas apie "Sulaužytas gėles"

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jim Jarmusch

Netrukus Lietuvoje bus pradėtas rodyti vienas svarbiausių ir laukiamiausių šių metų filmų, Kanų kino festivalio Didžiojo prizo laureatas – amerikiečių režisieriaus Jimo Jarmuscho "Sulaužytos gėlės" ("Broken Flowers"). Jarmuscho kinas yra kupinas egzistencinių pasalų. Naujasis kūrinys – tai dar vienas kelio filmas ir dar viena neišsipildžiusio žmogaus studija. Filmo herojus Donas Džonstonas – senstantis donžuanas. Kai jį meta dvidešimčia metų jaunesnė meilužė, herojus gauna laišką, iš kurio sužino, kad turi devyniolikmetį sūnų, išsirengusį ieškoti tėvo. Bėda ta, kad Donas (Bill Murray) nežino, kuri iš šimtų buvusių jo moterų parašė šį laišką. Dono draugas įkalba jį pradėti savarankišką "tyrimą". Donas aplanko keturias buvusias meilužes (jas suvaidino Sharon Stone, Jessica Lange, Tilda Swinton ir Frances Conroy), kurios jam atrodo įtikimiausios kandidatės būti jo sūnaus motinomis.

Jimui Jarmuschui – penkiasdešimt dveji, ir jau beveik du dešimtmečiai jis turi kultinio režisieriaus statusą. Nors jo filmų biudžetai yra miksroskopiniai, Jarmuscho filmuose mielai vaidina didžiausios kino (Johnny Depp, Bill Murray, Winona Ryder, Roberto Benigni) ir muzikos (Tom Waits, Iggy Pop) žvaigždės.

Pateikiame sutrumpintus režisieriaus interviu žurnalams "Newsweek" ir "Przekrój".

"Sulaužytose gėlėse" Jūs dar kartą renkatės kelio filmo konvenciją. Kuo ji Jus taip traukia?

Žmonės dažnai ilgisi kažko, nors ne visada žino ko. Tada jie renkasi kelią. Tačiau šis filmas ne tik apie kelią, tėvystę, knaisiojimąsi praeityje. Tai greičiau charakterio studija – žmogaus, kuris jaučiasi savęs nerealizavęs.

Donas Džonstonas – tai dar vienas Jūsų personažas, kuris pasyviai pasiduoda įvykių tėkmei. Jo pasyvumas yra kontrastas amerikietiškam aktyvumo kultui, dinamiškumui, konkurencijai.

Kritikai rašo, kad tai pats amerikietiškiausias mano filmas, nes jis kritikuoja abejingumą išoriniams dalykams. Gal tame ir yra truputis tiesos. Kalbant apie mano herojų, manau, kad Donas iš tikrųjų sukelia ambivalentiškus jausmus. Suteikiau jam Billo Murray’aus veidą, kad jis žadintų dar ir simpatiją.

Jei būtumėte Holivudo režisierius, greičiausiai nufilmuotumėte filmo tęsinį. Juk taip ir nesužinome, kas siuntė laišką ir ar herojus tikrai yra tėvas. Jūs sustabdote pasakojimą įdomiausiu momentu, kai Donas Džonstonas pagaliau ima rodyti jausmus, nes jam atrodo, kad sutiko sūnų…

Neturiu poreikio pasakoti, kas buvo paskui. Nekuriu filmų Holivude. Viską darau taip, kaip noriu. Neprivalau "palengvinti" filmo ir pranešti: "O dabar štai jums laiminga pabaiga" arba pasakyti, kad filmas kalba apie tai ir tai. Norėjau sukurti filmą, kurio finalas yra kartu ir pradžia. Herojus pats nėra įsitikinęs tuo, ką patyrė ir kas bus toliau. Gal jis sugrįš ant sofos priešais televizorių, į savo kasdienę rutiną? Abejoju, ar taip bus, nes jis pagaliau suvokia, kad gali gyventi kitaip. Tačiau duodu žiūrovams plačias interpretavimo galimybes.

"Sulaužytose gėlėse" grįžta ir kita nuolatinė Jūsų filmų tema: bendravimas tarp žmonių smarkiai šlubuoja. Netikite, kad žmonės sugeba susikalbėti?

Mes pernelyg daug tikimės iš kitų ir kartu dažniausiai nesuprantame, ką jie jaučia iš tikrųjų. Mane visada domino problemos, atsirandančios dėl žmonių tarpusavio supratimo stokos. Šiuo atveju kalbu apie moterų ir vyrų santykius, tačiau problemos atsiranda ne tik dėl lyčių skirtumų. Jos egzistuoja kiekviename lygmenyje – tarp vaikų ir tėvų, draugų, meilužių. Daugiausia rūpesčių sukelia jausmai. Galiausiai juk meilės esmė ta, kad priimamame kitus tokius, kokie jie yra, užuot reikalavę, kad jie prisitaikytų prie mūsų poreikių. Tai sugeba nedaugelis. Tačiau aš esu optimistas, nes juk vis dėlto bandome tai daryti.

Ankstesniuose Jūsų filmuose veiksmo vieta visada buvo nurodoma tiksliai. Apie "Sulaužytas gėles" galime pasakyti daugiausia tik tiek, kad veiksmas vyksta Amerikoje.

Filmuodamas "Kitaip nei rojuje" ar "Mystery Train" buvau sužavėtas amerikiečių folkloro įvairove. Tačiau nuo to laiko JAV labai pasikeitė, be abejo, pasikeitė ir mano žvilgsnis, nes turėjau progos pavažinėti po pasaulį. Toks įspūdis, tarsi amerikietiškas kraštovaizdis būtų redukuotas iki paprasčiausių elementų. Taip Amerika virsta Globarika. Uniformizmas, kuris yra šalutinis globalinės ekonomikos padarinys ir kurį daug žmonių pasaulyje, ypač Europoje, sutapatina su amerikonizavimu, matomas ir Jungtinių Valstijų viduje. Nuo Mičigano ežero iki Meksikos įlankos kraštovaizdyje dominuoja globalūs priemiesčiai su masiškai gaminamais namais, kurie užsisakomi iš katalogo, betoniniais prekybos centrais ir greitkeliais. Jei taip bus toliau, galėsiu filmuoti filmus apie Ameriką Švedijoje, kaip tai daro Larsas von Trieras.

Pastaruoju metu pasikeitė ir JAV politinė situacija.

Pajutau tai savo kailiu. "Sulaužytų gėlių" filmavimas sutapo su prezidento rinkimine kampanija, kuri rėmėsi kraštutinių dešiniųjų ir nacionalistinių nuotaikų skatinimu. Kiekvieną rytą prieš išeidamas dirbti žiūrėjau per televiziją žinias ir mačiau jose vis naujus nerimą keliančius pasisakymus apie tai, kad vardan "patriotizmo" reikia riboti pilietines laisves ir plėtoti ginklavimosi planus. Jau seniai nebuvau girdėjęs tiek nacionalistinės propagandos. Yra gerai vertinti ir gerbti gimtąją kultūrą, tačiau įsivaizduoti, kad ji yra tobulesnė ir civilizuotesnė už kitas, – tai jau visiškas arogantiškumas. Aš to nepriimu. Geriau jau nebūsiu "patriotas", nei būsiu nacionalistas. Paradoksas, bet dabar jaučiuosi amerikietis labiau nei kada nors anksčiau. Esu toks pat šlykščiai amerikietiškas kaip Dickas Cheney!

iliustracija
"Sulaužytos gėlės"

Ką tos permainos reiškia kultūrai?

Amerikiečiai vis rečiau ryžtasi kelionėms ir vis labiau izoliuojasi nuo likusio pasaulio. Jie gana gerai pažįsta savo šalį, bet nesugeba pasakyti daugelio Europos šalių sostinių pavadinimų. Net mūsų dabartinis prezidentas, kuris garsėja "paslydimais", keliauti po pasaulį pradėjo tik užėmęs šias pareigas. Filmavimo aikštelėje apie tai dažnai pasikalbėdavome su Tilda Swinton. Ji man sakė, kad Amerikoje jaučiasi labai svetima. Kad paguosčiau, pasakiau jai: "Pasižiūrėk į mane, ar aš neatrodau svetimas?"

Kodėl filmą dedikavote vienam iš prancūzų naujosios bangos kūrėjų Jeanui Eustache’ui?

Manau, kad tai neįvertintas režisierius, o man jis visada buvo įkvėpimo šaltinis. Tačiau tiesioginės įtakos "Sulaužytoms gėlėms" turėjo Raineris Werneris Fassbinderis. Todėl, kad filmuodamas šį filmą išgyvenau savąją "fasbinderišką krizę". Kartais mane apima staigus poreikis žiūrėti vieno ar kito režisieriaus arba aktoriaus filmus, klausytis kokios nors muzikos. Atsikeliu anksti ryte ir staiga pajuntu, kad noriu išgirsti visus Ornette’o Colemano įrašus arba pamatyti visus filmus, kuriuose vaidina Steve’as McQeenas. Tada surengiu asmeninę retrospektyvą nuosavoje svetainėje. Šįkart pasižiūrėjau beveik visus Fassbinderio filmus. Žaviuosi tuo, kaip jis konstruoja savo personažus: dauguma jų yra antididvyriai, tipai, su kuriais bijočiau atsidurti uždaroje erdvėje. Tačiau kartu tam tikru momentu žiūrovas pradeda jiems simpatizuoti. Panašiai atsitinka ir su mano herojumi: ko gero, tai mažiausiai patrauklus ir įdomus personažas, kokį kada nors esu sukūręs. Nedaug atsiras aktorių, galinčių įveikti tokį vaidmenį. Be Billo Murray’aus, be abejo, sunkiai būčiau pajėgęs tai padaryti.

Filme pasirodo ir jo sūnus. Kaip jis čia atsidūrė?

Homerą Murray’ų pažįstu taip pat seniai, kaip ir jo tėvą. Billas ir jo šeši sūnūs paprasčiausiai yra neatskiriami. Dažniausiai, kai noriu su juo išgerti kavos, atsiduriu prie stalo, už kurio sėdi visi septyni… Tačiau Homeras labai nepanašus į tėvą, jis greičiau intravertas. Tačiau ir jis toks pat geraširdiškas ir malonus. Na, ir jų akys identiškos.

Fizinis panašumas tiesiog stulbinantis!

Gyvas jis dar panašesnis nei ekrane, ten jis ne toks panašus, kaip tikėjausi. Panašiai ir jauniausias Billo sūnus Lincolnas. Jam tik metukai ir jis atrodo tarsi Billas nykštukas. Iš akies trauktas tėvas: protingas, žavus, moterys prie jo lipte limpa. Galiu duoti galvą nukirsti, kad iš jo išaugs šis tas.

Murray’aus herojus yra Donas Džonstonas. Iki šiol Jūsų filmų herojų vardai ir pavardės turėjo paslėptą prasmę. Ar taip yra ir šįkart?

Mano herojus – šiuolaikinis Don Žuano įsikūnijimas. Todėl buvau sugalvojęs jam Dono Džonsono vardą. Tačiau labai greitai supratau, kad tai gali sukelti negerų asociacijų, todėl pakeičiau į Doną Džonstoną. Tai leido įvesti į scenarijų kelis papildomus gegus.

Iš kur atsirado mintis, kad šiuolaikinis Don Žuanas dėvi sportinį kostiumą?

Greičiausiai iš marichuanos garų… Džonstonas yra tipas, kuris gyvena pasiturinčiai ir visas dienas praleidžia ant sofos, kontempliuodamas prabėgantį laiką. Jis turi viską, ko siekia dauguma šiuolaikinių žmonių – didelius namus su brangiais baldais, mersedesą ir daugybę laisvo laiko, su kuriuo nelabai žino, ką daryti. Susimąsčiau, kaip galėtų atrodyti toks žmogus, ir supratau, kad jis rengtųsi sportiniu kostiumu. Tas kostiumas jam kaip uniforma. Jis gali dėvėti treniruočių kostiumą visur: namuose, sode, eidamas į parduotuvę ar į restoraną. Jam nereikia sukti galvos, ką apsivilkti vieną ar kitą dieną. Amerikoje daugybė žmonių kasdien dėvi sportinius kostiumus, manau, kad Lenkijoje – taip pat. Tai visiškai ne mano stilius. Mano uniforma yra juodi marškiniai ir džinsai.

"Sulaužytos gėlės" – pirmasis Jūsų filmas, kuriame pasirodo tiek daug žvaigždžių.

Matyt, man yra prilipęs nepriklausomo režisieriaus, dirbančio tik su vėjavaikiškais savo draugeliais, įvaizdis. Tačiau tai netiesa. Nuo tada, kai tik sau galėjau tai leisti, mano filmuose pasirodydavo Holivudo žvaigždės – Robertas Mitchumas, Johhny Deppas, Winona Ryder. Šįkart pakviečiau bendradarbiauti genialias aktores, su kuriomis Holivudas dėl jų audringo temperamento ir bekompromisinio būdo visada turėjo rūpesčių. Džonstono meilužių vaidmenys yra parašyti specialiai kiekvienai iš jų.

Ar kaip visada fantastišką muziką taip pat parinkote pats?

Visada skiriu muzikai daug dėmesio. Niekas manęs neerzina labiau už nostalgišką kino muziką, kuri emocionaliai terorizuoja žiūrovą. Todėl stengiuosi vengti fono muzikos, randu jai pilnavertę siužetinę vietą. Šiuo atveju muzika įgyja specialiai klausytis automobilyje parengto mišinio formą. Donui ją parinko draugas. Norėjau, kad filme atsirastų Mulatu Astatke kūriniai, gimę ties 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių riba. Astatke – vienas didžiausių džiazo muzikantų iš Etiopijos, kurio beveik niekas nežino. Gaila, nes jis neįtikėtinas. Kiti kūriniai pritaikyti atskiriems epizodams. Daina, kuri lydi filmo titrus, yra grupės "Greenhornes" kūrinys. Su šia grupe draugauju seniai. Muzika man yra pati kilniausiai ir gražiausia išraiškos forma. Nematau priežasties, dėl kurios turėčiau kurti filmus be muzikos. Nematau priežasties, dėl kurios turėčiau gyventi be jos!

Parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


5743. Toki tat istorija2005-11-10 10:28
Pamaciau Jarmusha pavardi ir prisiminiau, kad pris penkis metus uns buva undergraudinis rezisierius. Syki budams Kauni uzsimaniau draugams isnuomuoti "Night on the earth",nuvaziavau i video nuoma, kokiami tai privaciami nami netoli nu halis ir paprasiau pas zmogioka ton pilma. Zmogioks nieka nelaukis atsidari mazas sklepa durikis, katruos buva visai salia anuo stala ir susilenkis dynga undergraundi. Po kokiu puoras minuciu islinda is sklepuka su salta ir driegna kasieti, unt katruos buva uzrasyta "noc na ziemlie". Tai as ir supratau ka Jarmushas yr undergraunds.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
5:48:22 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba