SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-09-22 nr. 723

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Visos gėlės
13

Savaitė 
• Trys Gilo Kenano tėvai

Muzika 
• Asta Bražinskienė
Žvilgsnis į jubiliejinį dešimtmetį
• Rytis Ambrazevičius
Kas rūpi muzikos psichologams?
4
• Naujos galimybės muzikos mokytojams kelti profesinę kvalifikaciją1
• Baleto gastrolės Varšuvos didžiajame teatre
• Skambės Čiurlionio muzika2
• „Banchetto musicale“ atgaivina praėjusį laiką
• Valstybinis simfoninis orkestras skelbia XVIII sezono pradžią
• KONCERTAI

Dailė 
• Piešiu vienas – esu su visais
• Marija Gudelytė
Išdalytos vizitinės kortelės
• Kristina Budrytė
Linksmasis menas
1
• Spalį Vilniuje ir Kaune vyks kultūros dienos „Japonija – Lietuva“
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Destina Našlaitytė
„Sirenose“ – netradicinis teatras
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tas, kuris mąsto, nėra vienišas
• Kiekvienam savo padaras
• „Skalvijoje“ – 3-iasis tarptautinis Vilniaus vaikų ir jaunimo filmų festivalis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Korkas: kultūra „iš apačios“4

Pasaulyje 
• Apie nesupratimą (satyros)5

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

„Sirenose“ – netradicinis teatras

Tarptautinis teatro festivalis Vilniuje

Destina Našlaitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Nesu si kalbėjimas“
T. Pattinson nuotr.

Trečiasis Vilniaus tarptautinis festivalis „Sirenos“ prasidės netradiciniais spektakliais. Rusų dramos teatre rugsėjo 23–24 d. bus parodytas britų trupės „Station House Opera“ „Nesu si kalbėjimas“, o Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje rugsėjo 26–27 d. – belgų teatro LOD inicijuotas projektas „Prižiūrėtojų galerija – Europos istorijos“, rugsėjo 30 ir spalio 1 d. – Heinerio Goebbelso miuziklas „Haširigaki“.

„Nesu si kalbėjimas“ – vis kitoje erdvėje

Alternatyviame pasaulyje, kuris šiurpinamai panašus į tikrovę, vyras ir moteris varžosi dėl išlikimo su... savo pačių atvaizdais. Atlikėjų dublikatai – natūralaus dydžio videoprojekcijos sienoje – kovoja su gyvaisiais savo antrininkais, ieškodami dėmesio ir tikrumo bei sukeldami vieni kitiems prieštaringus jausmus. Paslėpti motyvai, sutramdyti impulsai, užmaskuotas smurtas ir slaptos aistros – visa tai išnyra šioje keistoje, iš dalies tikroje, iš dalies neapčiuopiamoje, iš dalies buvusioje, iš dalies esamoje erdvėje.

Šitaip „Sirenų“ užsienio programą atveria britų trupės „Station House Opera“ projektas „Nesu si kalbėjimas“ („Roadmetal, Sweetbread“). Šis spektaklis kiekvieną kartą perkuriamas iš naujo, atsižvelgiant į naują erdvę, kurioje jis bus rodomas. Spektaklis jau pristatytas visame pasaulyje – nuo Šanchajaus iki San Paulo, nuo Taibėjaus iki Beiruto. Pritaikytas jis bus ir Lietuvos scenai – Vilniuje spektaklio kūrėjai „Nesu si kalbėjimą“ adaptuos per vieną savaitę. Anot spektaklio kūrėjų, kiekviena erdvė jiems tampa nauju iššūkiu, kuris jiems leidžia pasijusti taip, tarsi šį spektaklį statytų iš naujo.

Galbūt dėl šio neblėstančio kūrybiškumo, užkoduoto pačioje spektaklio prigimtyje, britų kritikai „Station House Opera“ trupę vadina viena įdomiausių Jungtinės Karalystės teatro panoramos dalių. „Viena kūrybingiausių britų teatro trupių išryškina, kaip mūsų mintys nesutampa su mūsų elgesiu viešumoje“, – apie „Nesu si kalbėjimą“ rašoma škotų laikraštyje „The Scotsman“. O anglų „The Daily Telegraph“ priduria: „Nesu si kalbėjimas“ yra nuostabi, bauginanti, alternatyvi, be to, dar ir jaudinanti tikrovė“.

Spektaklio pavadinimas anglų kalba – tai žodžių žaismas, todėl paraidžiui išversti jį nėra paprasta. Jei mėgintume perteikti šį pavadinimą sudarančių žodžių sandų reikšmę, gautume prasmės neturintį leksinį junginį „Kelio metalas, saldi duona“. Tačiau sudėtinis žodis „roadmetal“ reiškia ne „kelio metalą“, o „žvyrą, skaldą“, lygiai kaip ir „sweetbread“ – ne „saldžią duoną“, o „gyvulio liauką, glandą“. Todėl spektaklio pavadinimui nebuvo pasirinktas žodyniškai tikslus, bet beprasmis manipuliacijos žaismo neperteikiantis variantas „Žvyras, gyvulio liaukos“. Vietoje jo turimas lietuviškas variantas „Nesu si kalbėjimas“ bent iš dalies atspindi spektaklio kūrėjų pasirinktą stilistinę formą, ją išreiškiantį turinį ir originalaus pavadinimo metareikšmę.

Spektaklio kūrėjai problemos paradoksalumą parodo pasitelkdami visiškai priešingos prigimties erdvių – autentiškos, gyvos bei vienkartinės teatro ir virtualios, pasikartojančios bei reprodukuojamos videoprojekcijos – opoziciją, nejučia virstančią sugretinimu. Būtent ši užburianti dialektika veda prie sintezės, kuri, keista, lieka heterogeniška. Tokia jau ta mūsų tikrovė – fragmentiška, išskaidanti, fotografinė. Kovoti su savo virtualiu atvaizdu net ne kaip lygus su lygiu, bet kaip tikras su „tikresniu nei tikras“, jaučiant, kad virtualiajam antrininkui lemta nugalėti – štai šiuolaikinė simuliacijos realybė, kurią į teatro sceną perkelia „Station House Opera“ menininkai.

Heterogenišką „Nesu si kalbėjimo“ temą suformuluoja neatitikimai, prieštaravimai. Mūsų vidinių, slaptų, asmeninių minčių ir visiems matomo elgesio skirtumai. Maža to, kaip neišsprendžiama problema pristatoma dviejų – fizinio ir mąstomo – pasaulių priešprieša. Būtent vienoje erdvėje paliečiant dvi, siūlant gyvo, fizinio veiksmo ir vizualios techninės iliuzijos koreliaciją, „Nesu si kalbėjimas“ atveria naujus kelius fizinio kūno tįsumo ir erdvės bei laiko dėsniams nepaklūstančios vaizduotės jungtims.

Spektaklį sukūrusi britų trupė buvo įkurta 1980-aisiais. Per savo gyvavimo metus trupė pelnė tarptautinį pripažinimą, žaidimu tarsi pateisindama pavadinime įsisukusį žodį „stotis“. Juliano Maynardo Smitho suburti menininkai kūrė įvairiausio pobūdžio, mastelio ir geografijos spektaklius. Tačiau nepaisant to, kur pasirodymai pristatomi – ant Bruklino tilto, istorinėje Drezdeno Frauenkirche, Salisburio katedroje ar Honkonge, visi jie savaip paliečia vieną temą – pačias intymiausias žmonių ir tos aplinkos, kurioje jie gyvena, sąsajas. Per daugiau nei du dešimtmečius trupė sukūrė daugiau nei dvidešimt penkis projektus. Didžiajai jų daliai būdingas erdvių transformavimas, neretai ribinė jų pagava. Tai gali būti spektakliai, kuriuose akcentuojamas ypatingas, ribas praplečiantis atlikėjų kasdienio fizinio pasaulio tįsumas ir nestabilumas, gali būti pasirodymas ore, architektūriniai vaidinimai. Net jei scenos erdvę paprastai mėgstama „skaidyti“ horizontaliai, „Station House Opera“ menininkai nedvejodami skaido scenos vertikalę. Rodos, baldai, daiktai išsilaisvina iš gravitacijos pančių, atlikėjų kojos spiriasi į lubas, ir taip – iki dangaus. Architektūrinės, skulptūrinės, bet vis dar ir teatrinės kompozicijos jungia, keičia ir kraipo erdves. Taip sukuriamas įspūdis, kad nieko panašaus iki šiol nesame matę.

iliustracija
„Prižiūrėtojų galerija – Europos istorijos“

Europos istorijos – iš aikštingo žemyno pakraščių

„Prižiūrėtojų galerija“ – tai įvairių sričių tarptautiniu mastu pripažintų menininkų kuriamas Europos XX a. istorijos portretas. Veiksmas vyksta scenoje įkurdintoje galerijoje, po kurią vedami žiūrovai klausosi penkių aktorių iš Slovėnijos, Laplandijos, Portugalijos, Rumunijos ir Airijos pasakojimų apie savo šalių, šeimų, gatvių istorijas. Penki asmeniški pasakojimai, čia pat „komentuojami“ ir „verčiami“ į gyvos muzikos ir grafinių vaizdų kalbą, atskleidžia kitokią – „užkampių“ Europą, patyrusią komunizmo kirčius, kruvinus konfliktus, kolonizaciją, koncentracijos stovyklas, bet taip pat ir Barbės lėlės, kontraceptikų, kramtomosios gumos ir perforuoto tualetinio popieriaus išradimus. Tai ne dar vienas tamsus epochos vaizdas, o bandymas ieškoti atsakymo į klausimą, kas šiuolaikiniams žmonėms, kalbantiems skirtingomis kalbomis, turintiems skirtingą istorinę patirtį, yra „jų Europa“.

Šio projekto autoriai kompozitorius Dickas van der Harstas ir režisierius Koenas De Sutteris, kuriantys belgų teatre LOD, apskritai žavisi istorija, o ypač smulkiomis, slaptomis jos detalėmis. Spektaklyje nedaromi politiniai pareiškimai. Vietoje jų pinasi jausmai, skiriasi nuomonės. Kiekvienas kalba sava kalba ir atstovauja savo kultūrai. „Priversti“ bendrauti, aktoriai kartais prabyla angliškai. Scenoje kyla nauja, kitokia Europa.

Lyg raudonas siūlas spektaklį jungia simbolinis mitinis pasakojimas, kurį sukūrė Pieteris De Buysserio. Jame Europa vaizduojama kaip kūnas. Kiekviena galūnė, kiekvienas organas turi savo savybes ir funkcijas. Galerijos lankytojams (Miles O’Shea, Asa Simma, Paula S6, Levente Molnar ir Damnjana Černe) padeda muzikantai, vadovaujami Dicko van der Harsto, ir menininkai iš grafinio literatūrinio kolektyvo „FREMOK“. Jie pateikia „vaizdinį“ pasakojimų vertimą, naudodami piešinius, paveikslus, filmuotą medžiagą ir kitokias vaizduojamųjų menų priemones. Muzika, parašyta Van der Harsto, sukurta specialiai šitam spektakliui, remiantis dalyvaujančių šalių liaudies muzika.

„Prižiūrėtojų galerija – Europos pasakojimai“ vaidinama pusiau angliškai, pusiau gimtosiomis aktorių kalbomis, be subtitrų. Tam, kad visi žiūrovai šiuos pasakojimus suprastų, pasitelkiami bendri žodžiai ir „FREMOK“ iliustracijos.

„Kokia yra Europos tapatybė? Šis klausimas neduoda ramybės garbiems protams. Ar yra prasmė šitaip klausti? Ašaros visur sūrios, ir juokas už kiekvienos sienos skamba taip pat. Mes gyvename aikštingame, kartais sunkiai sugyvenamame ir piktame žemyne, kuris nuolat turi atsižvelgti į įvairovę. Mes skirtingi, priešybių skiautinys. Mes kovojome vieni prieš kitus, net putos dribo. Galiausiai visi gulime ant kietos žemės ar žliugsinčiame purve. Kita vertus, ši įvairovė geba ir suminkštinti mūsų širdis. Mus jaudina atviras žvilgsnis, garsai iš amžių glūdumos“, – sako spektaklio režisierius Koenas De Sutteris.

Menas, kurio neįmanoma klasifikuoti

„Šis išradingai ir žavingai suvoktas kūrinys taip smarkiai pranoksta visa kita, kad vienintelė įmanoma staigi reakcija – netekti amo ir šaukti „bravo“ užgniaužtu balsu ir su pasigėrėjimu veide.“ Tokias eilutes galima perskaityti „The Times“ puslapiuose apie garsų magu vadinamo Heinerio Goebbelso miuziklą „Haširigaki“.

Keistas šio spektaklio pavidalas stovi ant mielo ir tyro Bobo Wilsono magijos pasaulio slenksčio. Būtent garsas ir šviesa veda nuostabiai kvailą „Haširigaki“ istoriją, kurią mums pasakoja Naujosios teatro realybės prizo laureatas, „Grammy“ nominantas, vienas įdomiausių šiuolaikinių kompozitorių Goebbelsas. Pasaulio spauda jį vadina Europos muzikos novatoriumi, poetu ir stebukladariu.

Miuziklo pavadinimas „Haširigaki“ yra dviprasmiškas japonų kalbos žodis, pasiskolintas iš Čikamatsu kabuki pjesės „Mirtis Amidžimoje“. Viena jo reikšmė „skubėti“, kita – „rašyti laisvai, nerūpestingai; eskizuoti“.

Įkvėptas Gertrude’os Stein kūrinio „The Making of Americans“, jos pomėgio užduoti klausimus, kurie neturi atsakymo, japoniškųjų formų, Rimbaud tapybos ir minčių vingių, „Haširigaki“ yra stilių ir medžiagų įvairovė, mišinys, kuriame jungiami popsas ir avangardas, o teatrališkumo įspaudas toks ryškus, kad dalyvaudami šiose užburiančiose garsų mišiose žiūrovai beveik pradeda „matyti ausimis“.

iliustracija
„Haširigaki“
M. del Curto nuot.

Tai trečiasis Heinerio Goebbelso spektaklis, sukurtas Lozanos „Theatre de Vidy“, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka visiškai viena į kitą nepanašios aktorės ir muzikantės. Skiriasi ne tik jų kuriami vaidmenys ir vaidybos maniera, bet ir kultūrinė patirtis. Tačiau jos turi ir sąlyčio taškų, kuriuos režisierius ir kompozitorius kūrybiškai išnaudoja. Visos trys menininkės – Marie Goyette (Kanada ir Vokietija), Charlotte Engelkes (Švedija) ir Yoko Kimura (Japonija) – scenoje pasitelkia įvairias išraiškos priemones: jos kalba, dainuoja ir groja muzikos instrumentais. Teatrališkos ir muzikinės scenos nuolat susipina, nes muzika niekaip „nenulipa nuo scenos“. Vis girdimi trumpi „Beach Boys“ melodijas imituojantys ir suardantys motyvai, o tuomet pasigirsta perkusija ir silpnas elektroninis švilpesys. Kita vertus, akivaizdu, kad tuščias tylos siaubas kankina autorių lyg malonus virusas ir padeda išsaugoti veiksmui itin lengvą šokio atspalvį. Stebėti, kaip „Beach Boys“ daina „I Just Wasn’t Made for These Times“ atliekama europietiškais ir japoniškais akcentais, pritariant keistu instrumentu tereminu ir varpeliais, fone skambant originaliam įrašui – keistai sukrečiantis patyrimas. Tačiau netikėti kultūrų susiliejimai „Haširigaki“ atrodo visiškai natūraliai. Tarkime, vienoje scenoje trys atlikėjos krūvą japoniškų ir vakarietiškų instrumentų paverčia miniatiūriniu lėlių miestu. Vargonai virsta dangoraižiu, o Tanakos kostiumas suteikia jai daugiabučio namo pavidalą.

Po ritualinio smurto epizodo, kuriame Tanaka įnirtingai daužo metalinį diską, veiksmas kuo sklandžiausiai nukrypsta į kitos „Beach Boys“ dainos („Don’t Talk“) perdirbinį. Kiekviena spektaklio detalė įkurdinta toje pačioje aliuzijų visatoje – nuo besikartojančių Stein tekstų iki įtaigių Florence van Gerkan kostiumų, kurie atlikėjas kartais paverčia milžiniškais švytinčiais kiaušiniais, o kartais – darbininkais su apsauginiais kombinezonais. Engelkes, Goyettes ir Tanakos teatriniai sugebėjimai tiesiog pribloškiantys. Stein tekstai jų lūpose skamba nuoširdžiai ir kasdieniškai, jų veiksmai ir judesiai tobulai suderinti, o Tanakos gebėjimas groti tiek daug skirtingų japoniškų muzikos instrumentų tiesiog pritrenkiantis.

Iš visos šitos įvairovės Goebbelsas kuria nepaaiškinamą, bet sklandžią teatro gramatiką, kurioje atsiranda vietos humorui ir jausmams. Vienoje scenoje Engelke ir Goyette siūbuoja scenos uždangą, deklamuodamos tekstą, kuriame svarstomos kalbos ir tarimo grožybės. Po ilgos tylos pasigirsta ispanišku akcentu ištartas šūkis „Meksika!“, ir tai skamba keistai, bet ir juokingai. Netrukus po to – jaudinanti daina „Caroline No“, atliekama pritariant švelniais pirštų braukymais per cimbolus ir egzotiškais mušamaisiais. Anot britų „The Guardian“, „Goebbelsas taip sulieja Gertrudą Stein ir „Beach Boys“ į magišką sintezę, kad šio kūrinio, kaip kiekvieno didžio meno, absoliučiai neįmanoma klasifikuoti“. „Haširigaki“ yra iš tiesų gražus, šviesus ir lengvas reginys.

Svaiginanti karjera ir „Grammy“ nominacijos

Karjeros pradžioje kompozitorius ir režisierius Heineris Goebbelsas dirbo kine, teatre ir balete. Vėliau, nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio, ėmė kurti muziką, režisavo pjeses ir koncertus, dažniausiai pagal Heinerio Müllerio tekstus, o vėliau pradėjo kurti muziką teatro trupėms ir simfoniniams orkestrams. Goebbelsas bendradarbiauja su „Ensemble Modern“ ir Berlyno filharmonijos orkestru, seru Simonu Rattle’u.

Goebbelsas yra buvęs įvairių festivalių ir orkestrų reziduojančiu kompozitoriumi. 2001 m. jis apdovanotas Naujosios Europos teatro realybės prizu Taorminoje, du kartus (2001 ir 2004 m.) nominuotas „Grammy“ apdovanojimui, 2003 m. – Vokietijos muzikos kritikų prizui. Savo 50-ojo gimtadienio proga Heineris Goebbelsas išleido savo pirmąją knygą „Kompozicija kaip inscenizavimas“, o ECM kompanija išleido kompaktinę plokštelę su „Eislermaterial“ garso takeliu.

Šio kompozitoriaus kūryboje galima rasti tautinės muzikos, sunkiojo ir pogrindžio roko, laisvojo džiazo, visiškos improvizacijos, radijo dramos, teatro, europietiško ir amerikietiško neoavangardo, muzikos iš kino filmų, popmuzikos elementų. Visi šie stiliai yra gausiai prisotinti komunikacinio turinio, iš kurio ir gimsta nauja kalba. Goebbelsas bendradarbiavo su tokiais improvizacijos virtuozais kaip Donas Cherry ir Arto Lindsay – gal todėl šiuolaikinės Europos muzikos kontekste garsėja savo novatoriškais sprendimais. Jis mato kitokias kūno ir jo antrininko, asmens ir erdvės sąsajas, nuolat užbėga į priekį šiuolaikinei muzikai ir šypsosi, kurdamas neįtikėtinus muzikinius elementus bei efemeriškų miražų stebuklus.

„Problema amžina – kaip išvengti griūties? Man tiesiog baisu, kai turi idėją, bet nesi ja tikras. Todėl visada stengiuosi rasti kelias priežastis kiekvienai kompozicijai, kiekvienai temai“, – sako Heineris Goebbelsas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
5:47:54 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba