SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-05-16 nr. 802

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Tulpės ir rožės34

Muzika 
• Violeta Tumasonienė
Muzikos mokslas šiandien
2
• Lina Navickaitė
Helsinkio festivalio viršukalnės avansu
1
• Neskelbtas Anatolijaus Šenderovo muzikos festivalis
• Vilniaus festivalio geografinės ribos plečiasi1
• Kauno styginių kvarteto edukacinis projektas
• Jaunieji baleto šokėjai namo grįžo su apdovanojimais
• KONCERTAI

Dailė 
• Rima Povilionytė
Tarpdisciplininė moteris
5
• Domas Noreika pagal Domą Noreiką5
• Jonavoje svarstomas milžiniško paminklo projektas9
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Scenoje – Romaino Gary kūrinys1
• Birutės Mar „Meilužis“ Izraelyje
• Netekome aktoriaus Prano Piauloko (1945–2008)
• Sigito Parulskio „Keltininkas“ OKT
• Alessandro Baricco „Šilkas“ – teatro kalba2
• SPEKTAKLIAI

Naujosios dramos akcija 
 Dorota Masłowska
Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai

Kinas 
• Ką veiksite šiąnakt?
• Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogas“ dabar
• Šimtasis Nekrošiaus „Otelas“ – Rumunijoje1
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Festivaliai 
• Neužšąlanti kultūra

Pasaulyje 
• Kodėl pyksta kultūringi europiečiai?1

Diskusijos 
• Paulina Pukytė
Laiškai iš rūsio
13

Anonsai 
• Europos menų mokykla

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Naujosios dramos akcija

Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai

Dorota Masłowska

[skaityti komentarus]

Pabaiga. Pradžia Nr. 19

4 veiksmas

1 scena

Suskis ir Džina stovi prie neaptverto namo durų plyname lauke ir garsiai beldžiasi, pagalbos, pagalbos! Ei! Gelbėkit! Atidarykit, po velnių! Pagaliau pasigirsta rakinamų daugybės spynų, sąvarų, skląsčių garsai, išlenda apžėlusi senio galva.

SENIS: Čia jūs?

SUSKIS: Taip, čia mes. Mes patys.

SENIS: Jūs vieni?

SUSKIS: Aišku, vieni.

SENIS (atkabina grandinę): Tikrai?

DžINA: Taip, tai mes.

SENIS: Užeikit. Tik greitai.

Senio namai priversti šiukšlių, viskas virsta į šalis, dvi vonios, batai, sugrūstos visos pasaulio šiukšlės. Įjungtas televizorius.

SENIS (apžiūrinėja juos): Kunigas Gžegožas? Juk tai jūs, kunige!

SUSKIS: Taip, tai aš, aš tas aktorius...

SENIS: Koks netikėtas apsilankymas! Naktį, vėlyvą naktį! Kunigas Gžegožas! Pagaliau mane aplankė kunigas. Tai garbė man, malonumas. O kas ta moteris, mergina?

SUSKIS: Bičiulė, pažįstama.

SENIS: Anelė?

SUSKIS: Taip. Buvusi prostitutė, narkomanė, žinai, sūnau. Priglaudžiau ją pas mane, pas save.

SENIS: O kur sutana?

SUSKIS: Kokia sutana?

SENIS: Šalta, šalta jums su sutana, ką? Pučia per kiaušius. Atėjot pasaulietiškais rūbais.

SUSKIS: Baikit, seneli. Tuoj imsiu raudonuoti. Gal turit ko nors pavalgyti? Ko nors šilto atsigerti? Man baisiai sušalo subinė. Bičiulei irgi.

SENIS: Kaip tik ir neturiu, kaip tik tikėjausi, laukiau, kad jūs, kunige, man padėsite, apipirksite. Negaliu niekur išeiti.

SUSKIS: Kaip tai? Kodėl?

SENIS: Neklauskite, kunige, nė nenorėkite žinoti. Kai tik išeinu, jie ateinaateina. Einu, einu ir girdžiu, šlium, šlium, eina, rakina spynas ir liečia, liečia. Ateina ir liečia. Matote. Negaliu niekur išeiti.

SUSKIS: O telefoną turite?

SENIS: Kur ten. Turėjau. Bet jie skambindavo. (užsilipa ant lovos) Čia pėdsakai. Čia jie liečia. Čia pėdsakai, kur jie lietė. Ateinaateina ir taip liečia. Negaliu nė akimirkai iš čia pajudėti, nes tuoj pat iš karto ateina. Ir liečia.

SUSKIS: Geeeras.

DŽINA: Gal galėtume pas jus pernakvoti? Griūname pasliki. Atėjome pėsti iš Kazachstano, iš Uzbekistano. Norėtume tik pernakvoti.

SENIS: Pamiegoti, pernakvoti. Atrodo, panašu man... Kunige Gžegožai, jums – visada. Bet turite būti atsargūs. Jie nemiega. Turėsite saugotis. Nebent kai pamatysįsitikins, kad tai jūs, kunige Gžegožai, ir atsikvošės.

2 scena

SUSKIS ir DŽINA guli lovoje, apsidangstę skudurais, dirsčioja į laikrodį, kramto gumą ankštame kambarėlyje, priverstame šiukšlių, tualeto vanduo be paliovos kliokia. Džina žaidžia virvute.

SUSKIS: Na ir? Na? Na? Gavai, ko norėjai. Štai tavo „tūsas“, štai tavo persirengėlių vakarėlis „skurdas, žiurkės ir ligos“, kainavęs man penkis tūkstančius ir darbą. Linksminkimės. Gal pažaiskime žodžių žaidimus.

DŽINA: Žodžių žaidimus.

SUSKIS: Nekartok, ką aš sakau. Nenuvažiuosiu į filmavimą, jau imu tuo abejoti. Jie lauks, skambins, kils triukšmas, išpirdolins mane iš ten, tai jau tikrai, ir paims kokį nors be ryšio aktorių, pasakys žiūrovams, jog kunigas Gžegožas po gaisro pasidarė plastinę operaciją ir dabar atrodo visiškai kitaip! Tai skandalas! Esu visiškoj pyzdoj!

DžINA: Pyzdoj.

SUSKIS: Kur mano mobilusis? Kur jį palikau? Gal tu nupisai? Ne. Verčiau pagalvok apie savo vaiką. Palikti vaiką darželyje, tikrai didis moralės laimėjimas. Verčiau apskritai nebūtum jo pagimdžiusi. Koks jo vardas? Tai sūnus, taip?(Tyla.) Na, sakyk man ką nors, nes užmigsiu. Ateis naktį senelis su virbu, pamanys, kad atėjome jam ką nors liesti, ir užpyzdins. Aš pabudėsiu, bet kodėl aš turiu budėti, o ne tu? Kas tu iš viso tokia? Kokia tavo profesija? Kuo dirbi?

DŽINA: Esu gyvenimo menininkė.

SUSKIS: Ooo. Taip ir tikėjausi. O šiaip ką darai?

DžINA: Ką aš žinau? Pildžiau visokias faktūras...

SUSKIS: Turiu paskambinti savo agentei, nes bus blogai.

DŽINA: Motina man buvo suorganizavusi. Bet nuėjau ten pagiringa, tie skaičiukai man visiškai trejinosi akyse, ten buvo tokie stulpeliai, eilutės, sėdėjo visokios šiukšlės, žibaluotais, vąšeliu nertais megztiniais, ir žvengė iš manęs. Galėčiau lažintis iš šimtinės, kad po darbo šviesdavosi aparatu sau papus ir žiūrėdavo, kas išėjo. Aha, ir dar vasarą dirbau tokiame kioske. Kepiau dešreles, bulvytes, supranti, viename kvadratiniame metre aš ir šimtas penkiasdešimt litrų verdančio trejų metų senumo aliejaus ir aš, moteris-aliejus. Visuomet ko nors nupisdavau, po kokius dešimt zlotų, ir vakare turėdavau dešimt zlotų, DEŠIMT ZLOTŲ, eidavau išdidi į kabaką alaus ir sėdėdavau išraudusiu snukiu, lyg konservuotas kumpis HAM, moteris-dešra, man nuo plaukų ant stalo lašėdavo aliejus, o motina sakydavo: pagaliau, pagaliau, pagaliau nors šis tas, pagaliau.

SUSKIS: Tai labai nekliova. Turėtum ką nors daryti, ko nors imtis. Nebent gal iš tiesų neturi jokio talento.

DžINA: Ir taip vaikštau, išeinu, ateinu, žinai, ateinu ir išeinu, daugiausia tai tiesiog dulkinuosi su visokiais prietrankomis, tokiais kaip tu, nors man visai nesinori, tiesiog einu pas juos, nes norisi ramiai pamiegoti, kad niekas neplėšytų gerklės man palei ausis, kai pabundu pagiringa, žinai, mūsų vienkambaris septyniolikos kvadratinių, jei kas pisteli palei ausis kokiu arbatiniu ar puodu, pagiringam tai ne juokai, tu merdėji, o vaikas atneša tau į lovą žaislinį pianiną ir pradeda varyti „du gaideliai“, „kai aš mažas buvau“, o jie mano, kad einu pas juos, norėdama su jais patirti gyvenimo seksą septyniolika pozų, ir neatsiprašysi, net jei jiems kabotų ir plazdėtų vėjyje, būtinai turi nors kartą įkišti ir ištraukti, nes kitaip nieko nebuvo, nesiskaito. O ryte būna taip: o Dieve, kur tavo rūbai, tu tikriausiai labai skubi, aš tai skubu, išgersi dar tos arbatos? Jei nori, įduosiu tau termosą! Chė, chė, chė. Chė, chė, chė. O aš jau važiuoju tramvajumi, tadam-tadam. Užriedu laiptais, atsirakinu duris. Kur buvai?! Tik pasižiūrėk! Ką tu darai? Tai tavo vaikas! Mama, mama! Kas buvo Koperniko tėvas? Geriau pasakyk, kas jo tėvas, na, klausau?? Dievas, o kas gi dar? Visą dieną žaidė hirouzus! O paskui apsimyžo. Atsiprašau, bet jungiu siurblį. Mama, kaip pelytė virė košytę!!! Kaip pelytė virė košytę!! Tam davė, tam davė, o tam ir neliko!! Ir frr į urvelį. Mama! Mama! O šita, ji irgi su kuo nors kekšinasi, taip parašyta. Ne, geriau paklausyk, kaip jis išmoko groti himną žaisliniu pianinu! Paklausyk! Visą! Ir nuo pabaigos! Atsinešk pianiną ir pagrok mamai. Ne ten, kvaileli. O kaip tu atrodai? Ar neturi namų? Sąvartyne nakvojai?

SUSKIS: Na tai aš tau, saulele, niekuo negaliu padėti. Negerai, kad taip elgiesi, turėtum nustoti, sutikti ką nors, kas nesielgtų su tavimi kaip su skuduru. O ar dareisi ŽIV tekstą? Turėtum pasidaryti. Kalbėkim rimtai, turi susirasti vaikiną, kuris tave pamiltų, o gal ir ne, bet negalima visą laiką būti mazgotės vietoje. Gal tai tavo pasąmonės kompleksas, gal tai dėl nevykusių santykių su tėvu.

DŽINA: Dievas mūsų tėvas.

SUSKIS: Aš pats tai...

DŽINA: Negalėtum paskolinti penkių šimtų?

SUSKIS: Aš? Tau???

DŽINA: Mano vaikas baisiai bjaurus. Visos moterys vaikšto su normaliais vaikais, kodėl aš neturiu normalaus vaiko, tik tokį bjaurų?

SUSKIS: Nekenčiu atsitiktinio sekso su visokiomis moterimis, kurioms esu kunigas gžegožas, o jos mano, kad taip patvirtina savo egzistavimą pasaulyje, su manimi permiegojusios, miegojau su kunigu gžegožu, jau nebesu bet kas, tralialia, miegojau su kunigu gžegožu, mergaitės, kas darėsi, maniau, išprotėsiu.

DŽINA: Negaliu grįžti ten. Ji mane užpyzdins.

SUSKIS: Nekenčiu, o blogiausia, kad jos visada įtraukia mane visokiomis gudrybėmis, eikš, turim kliovų albumų, turim kliovų pašto ženklų kolekcijų, turime visokių skonių arbatos, na ateik, ta lentynėlė iš ikėjos, čia tas, o čia anas, KLIOVA?

DžINA: Turiu eiti nusimyžti (eina į tualetą).

SUSKIS: Čia tas, čia anas, o čia papai, nekreipk į juos dėmesio. Čia tas, čia anas, o čia mūsų kojinės, numeskime jas ten, o tu kai vaidini, tai taip labiau tą ar aną, nes aš jau maniau, o čia randas, baisus, tikrai baisus randas, na, taip jau išėjo. Tai imk, pasižiūrėk, o aš einu išsimaudyti. O, jau grįžau, ir ką, ir kliova, ane? Ir ką dabar? Miegosi su rūbais, iškvailėjai? Eikš, parodysiu tau, kur miegosi, būsiu atvira, aš irgi čia miegosiu, su tavim, netiki? Žiūrėk. Aš ir tu, tu ir aš, ir aš ir kunigas gžegožas, nes tai klaida, kad esu tokia paprasta barmenė iš kavinės „Cafe“, paprasčiausia nemokamų laikraščių platintoja universiteto tarpuvartėje, juk tai absurdas, neva aš tokia paprasta, juk esu visai ne tokia paprasta, o visiškai priešingai, nes čia esi tu, ir aš tave pažįstu. O aš pats guliu kaip visiška suspardyta kekšė degėsiuose ir bandau prisiminti, ar išjungiau lygintuvą. Mąstau, kokie tramvajai galėtų iš čia važiuoti. Kokia čia supista Rumunija. Kokia vienatvė. O, jau nuleidai, tai labai gerai, aš šiaip jau baisiai džiaugiuosi. Dabar einu miegoti. O, aš jau pabudau, o tu jau išeini? Kodėl? Tuoj ateis mergaitės tavęs pasižiūrėti! Jos sako, kad esi man baisiai, tiesiog baisiai! Ir tokia mergina kaip aš! Ir sako, kad jei toks būsi, štai toks! Važiuoju, važiuoju tramvajumi. Be motinos. Be tėvo. Pagaliau visiškai vienas. O dabar dar, šūdas, išpirdolino mane iš darbo, ne, išpirdolins po trijų valandų. Esu niekas. Man galas. (Dar vienas euforijos priepuolis, stovi prie tualeto durų.) Džina! Džina? Ei. Jau žinau, kokia tavo gyvenimo problema, ką tik suvokiau, tai labai paprasta.

DžINA (bando sumegzti kilpą): Na?

SUSKIS: Tik neįsižeisk. Tu nepatyrei meilės savo gyvenime! Niekas tavęs nemyli, todėl ir esi tokia nelaiminga, kad santykiauji su visokiais, kurie tavęs nemyli, tai bergždžia, tuščia, tai nieko negelbsti. Meilė gyvenime svarbiausia, kad kas nors tau ryte pasakytų ne „pyzdink“, bet pati žinai ką. Džina? Meilė tave nuskaidrins. Taip, taip, ką ten darai? Maudaisi? Kam? Išlįsk, nenoriu čia sėdėti vienas, bijau. Pati nuėjai į vonią, o mane palikai čia. Nežiūriu į tave. Kodėl maudaisi? Vis tiek su tavim nesidulkinsiu, nors ir būtum išsiplikiusi verdančiu vandeniu. Džina, ei! Aš tik pajuokavau, idiote. Atidaryk tas duris, po perkūnais. (Patraukia už rankenos, atidaro duris. Viduje kabo Džina, tuo metu pasikorusi.) Ir ką gi tu padarei?! Kam taip padarei?! Kaip taip iš viso galima?!! Kas gi tai? Tuojau pat nulipk. AAAA!!

DŽINA: Na, šiaip, ėmiau ir pasikoriau.

SUSKIS: Na tai ir kabok sau, nes aš einu iš čia.

DžINA: Ne, tu negali manęs čia palikti vienos.

SUSKIS: Iš viso nieko manęs neprašyk, aš pyzdinu iš čia.

Kas gi vyksta toliau, ką gi aš čia rašau, kas būtų vykę toliau: SUSKIS išbėga, o DžINA nupjauna virvę skustuvu ir nubėga paskui jį, pakeliui jie parverčia nusigandusį senuką su trumpikėmis: tegu bus pagarbintas, skubame į savo keltą!

Per sniegą atplaukia rudosios anglies transporteris „Ibupron“, jie užbėga ant denio, juos pasveikina rumunų įgula ir keleiviai: pagaliau, pagaliau! Jie dalina kalbų mokyklų skrajutes ir saldainių popierėlius, visi bučiuoja jiems rankas. Ekstatiškas socialinės rūpybos absolventų pokylis. Dalyviai valgo šakas ir žemę, rankose laikydami senus subliuškusius balionus, dainuoja gūdžias rumuniškas dainas. Padavėjas sako SUSKIUI: Pone Bulačai, tai mums didelė garbė. Specialiai jums ir jūsų žmonai iškepėme vieną didelę papriką su dešrų nuopjovų įdaru! gal norėtumėte paragauti?

SUSKIS: Be abejo, tik turiu nusiplauti rankas, aš visą dieną kelyje.

Jis užeina į vonią. O ten kabo Džina.

Vertė Vytautas Dekšnys

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
5:47:37 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba