SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-05-16 nr. 802

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Tulpės ir rožės34

Muzika 
• Violeta Tumasonienė
Muzikos mokslas šiandien
2
• Lina Navickaitė
Helsinkio festivalio viršukalnės avansu
1
• Neskelbtas Anatolijaus Šenderovo muzikos festivalis
• Vilniaus festivalio geografinės ribos plečiasi1
• Kauno styginių kvarteto edukacinis projektas
• Jaunieji baleto šokėjai namo grįžo su apdovanojimais
• KONCERTAI

Dailė 
• Rima Povilionytė
Tarpdisciplininė moteris
5
• Domas Noreika pagal Domą Noreiką5
• Jonavoje svarstomas milžiniško paminklo projektas9
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Scenoje – Romaino Gary kūrinys1
• Birutės Mar „Meilužis“ Izraelyje
• Netekome aktoriaus Prano Piauloko (1945–2008)
• Sigito Parulskio „Keltininkas“ OKT
• Alessandro Baricco „Šilkas“ – teatro kalba2
• SPEKTAKLIAI

Naujosios dramos akcija 
• Dorota Masłowska
Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai

Kinas 
• Ką veiksite šiąnakt?
• Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogas“ dabar
• Šimtasis Nekrošiaus „Otelas“ – Rumunijoje1
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Festivaliai 
• Neužšąlanti kultūra

Pasaulyje 
• Kodėl pyksta kultūringi europiečiai?1

Diskusijos 
• Paulina Pukytė
Laiškai iš rūsio
13

Anonsai 
• Europos menų mokykla

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Scenoje – Romaino Gary kūrinys

Eglė Mikulionytė apie spektaklį „Gyvenimas dar prieš akis“

[skaityti komentarus]

iliustracija
Repetuoja aktoriai Jūratė Onaitytė, Eimutis Kvoščiauskas ir Povilas Budrys

Gegužės 21 d. 19 val. Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje pirmą kartą teatro žiūrovai susitiks su Vilniuje gimusio pasaulinio garso rašytojo Romaino Gary herojais. Spektaklis „Gyvenimas dar prieš akis“ sukurtas pagal to paties pavadinimo Emile’io Ajaro slapyvardžiu pasirašytą Gary romaną („La vie devant soi“, 1975). Romaną iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Navakauskienė, knyga lietuviškai išleista 1992 metais. Naujasis spektaklis – pirmasis neseniai įkurto teatro „Jaja“ kūrinys. Teatrą įkūrė aktorė Eglė Mikulionytė, žiūrovams geriausiai pažįstama iš Jono Vaitkaus ir Oskaro Koršunovo spektaklių. Inscenizaciją spektakliui rašė Mikulionytė ir Šorena Tabidzė.

Prestižine literatūrine Goncourt’ų premija 1975 m. apdovanotame romane pasakojama apie meilę – žmogui, Tėvynei, motinai, vaikui. Imigrantai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, prostitutės, suteneriai, homoseksualistai – tokia aplinka supa pagrindinį herojų Momo, prostitutės vaiką, kuris gyvena ponios Rozos, taip pat buvusios prostitutės, atidarytame pensione. Momo susipažįsta su visomis gyvenimo spalvomis ir tik pabaigoje sužiba viltis, kad galima gyventi kitaip, kad tikrasis gyvenimas dar prieš akis.

Mikulionytės ir Tabidzės inscenizacijoje romano idėjos įgauna naujų atspalvių, o spektaklis – galimybę paprasta, neįmantria teatro kalba, pasitelkus nuoširdžiai plėtojamą aktoriaus ir žiūrovo dialogą perteikti svarbias etines, moralines idėjas, paraginti susimąstyti apie vartotojų visuomenėje įsitvirtinusias normas, tarpusavio bendravimą, kuo toliau, tuo labiau virstantį vien formaliu ritualu.

Spektaklio režisierė Mikulionytė, scenografijos autorė Tabidzė, kostiumus sukūrė Liliana Žutautienė, kompozitorius Gintaras Sodeika, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas. Spektaklyje vaidina Jūratė Onaitytė, Povilas Budrys, Lina Budzeikaitė, Eimutis Kvoščiauskas, Vilma Raubaitė ir Daumantas Ciunis. Spektaklio trukmė – 2 val. 30 min. Bilietus galima įsigyti nuo gegužės 13 d. kelionių agentūroje „Via Nobile“ (M.K. Čiurlionio g. 44).

Premjeros proga kalbiname Eglę Mikulionytę.

Kodėl pasirinkote šią medžiagą?

Meilė žmogui, tėvynei, mamai, tėčiui, vaikui – greitai šios sąvokos bus užmirštos ir paverstos teiginiais „aš mėgstu“, „man patinka“, „man nepatinka“. Kompiuteriai, naujos komunikacijos sparčiai keičia žmogų. Jis pradėjo apie kitą žmogų mąstyti kaip apie daiktą, kuris reikalingas arba ne. Žmogaus mirtis, nelaimės tokios dažnos... Įvairios informacijos apsupty mes per trumpą laiką sužinome labai daug, tačiau akcentuojamos tik neigiamos naujienos, dažniausiai apie avarijas keliuose, žmonių žūtis, karus, kuriuose šautuvus tampo vaikai. Kasdien žūsta šimtai žmonių... Tai tampa norma.

Meilės tema šiandienės individualistinės kultūros kontekste atrodo gana nepopuliari...

Meilė suprantama asmeniškai, kaip koks interjero baldas. Kai perskaičiau Gary romaną „Gyvenimas dar prieš akis“ (rašytojas norėjo jį pavadinti „Švelnūs akmenys“), supratau, kad meilė žmogui dar yra! Pastaruoju metu buvau daug kuo nusivylusi. Kai suvokiau tai, kas duota Dievo, kažkas trakštelėjo viduje. Kažkas seno, matyt, dar neužgesusio pradėjo vėl kunkuliuoti, liepsnoti. Mene jausmo liko nedaug. Menas pamažu virsta masine kultūra. Be jausmų, be meilės šiame pasaulyje mes baigiame pražūti. Aišku, yra saujelė žmonių, kurie dar bando gerbti žmogaus jausmų pasaulį. Tokie žmonės kelia pagarbą ir norą jais sekti.

Kodėl jums pasirodė svarbios romane akcentuojamos temos?

Per pastaruosius šimtą metų žmonių skaičius žemėje išaugo tris kartus. Visos vertybės tapo vos ne pajuokos objektu. Neneigiu dabarties, tačiau protu sunku suvokti tokį staigų laiko kitimą. Šiandien svarbu sustoti, atsigręžti į save. Nes jei sustojame, tai tik pykčio ar pavydo apimti.

Vis dėlto koks buvo pagrindinis spektaklio atsiradimo impulsas?

Perskaičius romaną, kilo noras pasidalyti savo mintimis su aplinkiniais – su bendraminčiais pastatyti spektaklį. Iš pradžių su kolegomis daug kalbėjomės ir sutarėme: ši knyga – tai knyga apie meilę žmogui, apie jauno žmogaus meilę, paties rašytojo meilę skaitytojui, aplinkai. Gary rašė apie tai, ko negalėjo turėti šalia savęs. Arabų berniuko meilė senai moteriai žydei perauga į didesnę meilę nei motinai. Tas jausmas jam – lyg atsakymas į klausimus: kam gyvename? Kokia atėjimo į šį pasaulį prasmė?

Šiandien mes kas minutę tolstame nuo tikro pažinimo, nuo tikrų jausmų. Mes gyvename užsisklendę savo gūžtose prie kompiuterių, skaičiuodami pinigų likučius bankuose, o parėję namo sužinome, jog mūsų atžala, kuriai skyrėme visą šilumą, energiją, pinigus ir laiką, rasta komos būsenos perdozavusi narkotikų. Visa tai buvo ir bus aktualu, reikia apie tai rašyti, kalbėti, o tuo labiau tai išgyventi teatre. Šiuo spektakliu mums svarbu pasikalbėti apie mūsų santykius, apie žmogiškos šilumos poreikį. Prisidėti prie to, kas šiandien nepelninga. Mūsų gyvenimas labai trumpas. Nesuspėjame gerai apsižvalgyti, kaip pasijuntame susenę, neturintys tiek energijos, kiek kažkada jos buvo. Tad ką mes čia veikiame? Ar atėjome tik tam, kad pirktume materiją? Kai žiūri Andrejaus Tarkovskio filmą ir matai berniuką, kuris laisto sausą medį tikėdamasis, kad jis kada nors išleis lapus, akyse atsiranda ašarų (o filmą režisierius skyrė savo sūnui!). Atėjo laikas sušukti: vis dėlto meilė yra amžina!

Parengė Kornelija Aukštrakytė

 

Skaitytojų vertinimai


14146. 3202008-05-21 15:15
istaisykite tekste "PaStaruoju metu", o ne pataruoju, kaip db yra. Meilė suprantama asmeniškai, kaip koks interjero baldas. Kai perskaičiau Gary romaną „Gyvenimas dar prieš akis“ (rašytojas norėjo jį pavadinti „Švelnūs akmenys“), supratau, kad meilė žmogui dar yra! Pataruoju metu buvau daug kuo nusivylusi.

El. Redakcija: Ištaisėme. Ačiū.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
5:47:29 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba