SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-05-16 nr. 802

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Tulpės ir rožės34

Muzika 
• Violeta Tumasonienė
Muzikos mokslas šiandien
2
• Lina Navickaitė
Helsinkio festivalio viršukalnės avansu
1
• Neskelbtas Anatolijaus Šenderovo muzikos festivalis
• Vilniaus festivalio geografinės ribos plečiasi1
• Kauno styginių kvarteto edukacinis projektas
• Jaunieji baleto šokėjai namo grįžo su apdovanojimais
• KONCERTAI

Dailė 
• Rima Povilionytė
Tarpdisciplininė moteris
5
• Domas Noreika pagal Domą Noreiką5
• Jonavoje svarstomas milžiniško paminklo projektas9
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Scenoje – Romaino Gary kūrinys1
• Birutės Mar „Meilužis“ Izraelyje
• Netekome aktoriaus Prano Piauloko (1945–2008)
• Sigito Parulskio „Keltininkas“ OKT
• Alessandro Baricco „Šilkas“ – teatro kalba2
• SPEKTAKLIAI

Naujosios dramos akcija 
• Dorota Masłowska
Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai

Kinas 
• Ką veiksite šiąnakt?
• Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogas“ dabar
• Šimtasis Nekrošiaus „Otelas“ – Rumunijoje1
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Festivaliai 
• Neužšąlanti kultūra

Pasaulyje 
 Kodėl pyksta kultūringi europiečiai?1

Diskusijos 
• Paulina Pukytė
Laiškai iš rūsio
13

Anonsai 
• Europos menų mokykla

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Kodėl pyksta kultūringi europiečiai?

Būtina diskutuoti apie kultūrą

[skaityti komentarus]

iliustracija
Parodos „Soc-Art“ ekspozicijos fragmentas

Eifelio bokšto krizė, prezidento laikrodis, fiktyvi esesininko autobiografija, gėdingas avangardas... Lenkų dienraščio „Gazeta Wyborcza“ žurnalistai nusprendė sužinoti, kas sukelia kultūringųjų europiečių pyktį, ir pateikė savo subjektyvų žvilgsnį į pastaraisiais mėnesiais kilusius skandalus. Ką galėtų šia tema pasiūlyti lietuviai – ginčą apie „Lietuvą“, skirtingus požiūrius į grėsmingai Vilniaus centre augantį naujadarą – Valdovų rūmus ar diskusijas apie Vilniaus, kultūros sostinės, programą?

Prancūzija. Šalin rankas nuo Eifelio bokšto!

Bokšto eksploatuotojai paskelbė įėjimo renovacijos konkursą. Atnaujinti įėjimą reikėtų iki 120 bokšto gimtadienio, t.y. kitų metų. Tačiau Paryžiaus architektūros biuras „Serero Architects“ siūlo žengti dar vieną žingsnį ir perstatyti Eifelio bokštą. Prie pat jo viršūnės siūloma sumontuoti apžvalgos terasą, kad čia tilptų dvigubai daugiau žmonių nei anksčiau. Nauja gėlės formos platforma turėtų būti pagaminta iš naujoviškos lengvos medžiagos. Dabar bokštas, kurį kasmet aplanko 7 milijonai žmonių, yra tapęs savo populiarumo auka. Turistai turi stovėti eilėje nuo pusės valandos iki valandos. Iš viso Eifelio bokštą jau yra aplankę 236 milijonai. Ar galima keisti ikoną? Tikra audra kilo, kai britų dienraštis „The Guardian“ informavo, kad šis projektas laimėjo konkursą ir bus įgyvendintas. Prancūzų valdžia teigia, kad kol kas tai tik pasiūlymas. Bokšto eksploatuotojų biuras nuolat sulaukia skambučių iš viso pasaulio. Dauguma yra pasipiktinę sumanymu keisti bokštą. Interneto forume vienas paryžietis rašo: „Gustave’as Eiffelis apsivers karste. O gal taip pat šiek tiek paretušuokime Džokondą?“ Tačiau pasigirsta ir remiančių balsų: „Iš pradžių sumanymas sukelia šoką. Bet projektas yra simpatiškas ir labai estetiškas.“ Ne visi prancūzai į tai pasižiūrėjo rimtai. Vienas internautas juokauja: „Reikės pakeisti visus bokšto formos suvenyrus.“ Tačiau architektai tvirtina, kad jų platformos projektas yra kvietimas prancūzams atsiverti naujovėms.

Gėda už Sarkozy

Tiksliausiai prancūzų ginčą dėl prezidento Sarkozy aprašė „New York Times“. Pasak dienraščio, įrodymų sąrašas, kad Nicolas Sarkozy domisi kultūra, yra trumpas. Prezidentas norėtų, kad prancūzų virtuvė būtų įrašyta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Jį taip sužavėjo paskutinis Lenny Kravitzo CD, kad parašė dainininkui komplimentų kupiną laišką. Jo naujoji žmona Carla Bruni groja gitara, kuria muziką ir dainuoja. Į susitikimą su popiežiumi Benediktu XVI Sarkozy pasiėmė komiką Jeaną-Marie Bigard’ą.

Politologas Pascalis Perrineau, kalbėdamasis su „New York Times“, tai pavadino tradicijų prievartavimu: „Dėvintis džinsus, be kaklaraiščio, su milžinišku „roleksu“ ant riešo, jis tapo nauja Prancūzijos ikona.“ Satyrinis laikraštis „Le Canard enchainé“ pavadino prezidentą „Sarko l’Américain“ („Amerikonas Sarko“). Perrineau manymu, prezidento „amerikonizmas“ – tai paprasčiausiai jo antintelektualumas. Charles’o de Gaulle’io biografas Jeanas Lacouture’as sako, kad iš esmės keičiasi prezidento požiūris į kultūrą: „De Gaulle’is ne tik rūpinosi teatrų, muziejų, operos teatrų biudžetais. Jis susitikinėdavo su menininkais. Jo draugai buvo Paulis Valery ir François Mauriacas. Taip jis suvokė prancūzų galios atkūrimą pokario metais.“ Sarkozy priešininkai primena, kad Valéry Giscard d’Estaing’as rūpinosi Paryžiaus Orsė stoties perkūrimu į šiuolaikinio meno muziejų. Didelis Dostojevskio gerbėjas François Mitterand’as atnaujino Luvrą, jo valdymo laikais buvo pastatyti nauji Nacionalinės operos ir Nacionalinės bibliotekos pastatai. Prancūzų poezijos antologijos redaktorius Georges’as Pompidou įsteigė futuristišką šiuolaikinio meno centrą, pavadintą jo vardu. Jacques’as Chiracas mėgdavo pasigirti, kad jaunystėje vertė Puškiną, o savo kadencijos pabaigoje atidarė Jeano Nouvelio suprojektuotą „Quai Branly“ muziejų, kuriame pristatoma už Europos ribų kurta kultūra.

Vieno naujausių prancūzų bestselerių „Nikolajaus Pirmojo karaliavimo kronika“ autorius Patrickas Rambaud apie Sarkozy parašė: „Gėdijamės. Net man, tik rašytojui, o ne prezidentui, niekad nešautų mintis ateiti į susitikimą su popiežiumi kartu su komiku. Mums reikia prezidento, kuriuo galėtume žavėtis. Reikia labai nedaug, kad pradėtume ilgėtis karalių laikų.“ Teatro „Odéon“ direktorius Olivier Py interviu televizijai sakė: „Jo asmeninis skonis neturi reikšmės, bet jis turėtų pastebėti, kad prancūzams kultūra yra svarbi. To laukiame iš prezidento.“ Dešiniųjų politikas Hervé Maritonas aiškina „New York Times“, kad Sarkozy ypač nemėgsta kairieji intelektualai, bet jis nėra kvailys: „Jis nori įrodyti, kad laikai pasikeitė. Negerai, kad pastaraisiais metais mūsų kultūros politika tapo hermetiška.“

Vokietija. Goncourt’ų premijos kičas

Praėjus dvejiems metams po to, kai amerikiečių rašytojo Jonathano Littello romanas „Geranoriai“ („Les Bienveillantes“) buvo apdovanotas Goncourt’ų premija, knyga pasirodė Vokietijoje ir sukėlė audringas diskusijas, ar tai iškilus kūrinys, sugrąžinantis istorinę praeitį, ar žiaurumu šokiruojanti pornografija.

Prancūziškai parašytas romanas paliečia niūriausius Vokietijos istorijos puslapius. Jo herojus daktaras Maksimilianas Aue pasakoja apie „galutinį žydų klausimo sprendimą“ ir savo tiesioginį dalyvavimą jį „sprendžiant“. Tai – literatūrinė fikcija, bet Littellas įpynė esesininko istoriją į Antrojo pasaulinio karo ir nacių teroro aparato realijas. Skaitytojai persikelia į Babij Jarą netoli Kijevo, kur vokiečiai nužudė 30 tūkstančių Kijevo žydų, į Stalingrado „katilą“ ir Aušvico konclagerį. Po karo personažas apsigyvena Prancūzijoje ir ramiai užsiima privačiu verslu.

Vokietijoje knyga sukėlė kraštutinius ir prieštaringus vertinimus. Susižavėję „Geranoriais“ publicistai yra susibūrę aplink konservatyvų dienraštį „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Redakcija net sukūrė specialų interneto tinklalapį, kur skelbiamos knygai skirtos recenzijos ir interviu. Veikia ir skaitytojų forumas. Į klausimus atsakinėja redakcijos pakviesti istorikai ir literatūrologai.

Diskutuoti apie knygą kviečiančiame esė įtakingas publicistas ir vienas „FAZ“ leidėjų Frankas Schirrmacheris rašė: „Tai nėra „Karas ir taika“, tai nėra šimtmečio knyga, bet tai – didi knyga.“ Dienraščio cituojamas literatūrologas Helmuthas Kieselis mano, kad Littellas sulaužė tabu: iki šiol niekas neišdrįso atiduoti naracijos naciui, kuris dalyvavo žydų žudynėse. 1974 m. gimusi Julia Voss „FAZ“ portale rašo: „Kai klausiau tėvų, kas vyko 1933–1945 metais, girdėjau tą patį, ką ir visi, kad to neįmanoma įsivaizduoti. Littellas nupiešė tai su smulkiausiomis detalėmis.“ Ji priduria, kad knyga leido pamatyti tikrus nacius, nes „mūsų karta juos pažinojo kaip senus, trapius, eilinius žmones“.

Liberaliojo „Süddeutsche Zeitung“ recenzentui Thomasui Steinfeldui „Geranoriai“ – tai pornografija. Ne tik todėl, kad knygoje svarbus Aue homoseksualizmo motyvas ir jo kraujomaišiški santykiai su seserimi dvyne. Pasak Steinfeldo, detalūs, žiaurūs žudynių aprašymai turi paversti skaitytojus nusikaltimo vujeristais.

Berlyno „Tagesspiegel“ pavadino knygą apgailėtina: „Šių 1400 puslapių idėją galima išreikšti vienu sakiniu: „Karas ir prostata – tai dovanos, kurias Dievas davė vyrams kaip atlygį už tai, kad jie nėra moterys.“ Tuose žodžiuose yra beveik viskas, ką turime žinoti apie Aue ir jo fiktyvius prisiminimus: autoriaus cinizmas ir potraukis aforizmams. Panieka moterims ir vyrų meilės sudievinimas.“

Nuomonę formuojančio liberalaus savaitraščio „Die Zeit“ puslapiuose Haraldas Welzeris tvirtina, kad „Littello knyga reprezentuoja naują žavėjimosi nacizmu lygmenį, jis suplaka istorinius faktus ir žiaurumo pornografiją. Tai grynas baisybių pripažinimas.“

Tačiau vykstant diskusijai knyga parduodama puikiai. Jau beveik išparduotas visas pirmasis leidimas – 120 tūkstančių egzempliorių.

Rusija. Menas? Tik be politinės provokacijos

Ginčas apie šiuolaikinio rusų meno parodą, kurią Tretjakovo galerija pristatė Paryžiuje, peraugo į du teismo procesus, kuriuos galerija iškėlė kultūros ministrui Aleksandrui Sokolovui (šią savaitę premjeras Putinas paskyrė kitą kultūros ministrą, – red. past.).

Paroda „Soc-Art. Politinis menas iš Rusijos“ buvo dalis Rusijos metų Prancūzijoje programos. Maskvoje kilo ginčai, ar avangardiniai kūriniai turi reprezentuoti šalį per tokias oficialias šventes. Kultūros ministras Sokolovas priešinosi. Jis sakė, kad tokie kūriniai privers gėdytis Rusijos, kad negalima rodyti „visos tos pornografijos ir erotinių vaizdų“. Jis privertė Tretjakovo galeriją išimti mažiausiai 17 darbų, kuriuos pavadino „politine provokacija“. Labiausiai ministrą įžeidė „Gailestingumo era“ – grupės „Mėlynos nosys“ apsnigtame beržynėlyje nufotografuoti besibučiuojantys milicininkai. Tarp kitų kontroversiškų darbų buvo koliažas, sujungęs Hitlerio svastikas ir komunistinius kūjus bei pjautuvus. Meno sociologas Danilas Dondurejus sakė: „Suprantu, kad kai kurie darbai gali asmeniškai nepatikti ministrui. Bet tai neturi būti rusų muziejų ir galerijų autocenzūros priežastis. Tai valstybės bandymas įvesti naujus ideologinius barjerus.“

Rusų spaudos puslapiuose Sokolovas kaltino Tretjakovo galeriją atsakomybės stoka kuriant Rusijos įvaizdį, net kaltino galeriją korupcija. Skandalas atgimė kovo pabaigoje, kai viename Maskvos teisme prasidėjo du teismo procesai prieš ministrą. Jis kaltinamas Tretjakovo galerijos šmeižtu.

Rusų valdžia ne pirmą kartą cenzūruoja meną. Prieš kelis mėnesius parodos „Learning from Moscow“ Drezdeno miesto galerijoje nepasiekė keli darbai, kurie įstrigo Maskvos muitinėje. Tarp jų buvo Vladimiro Putino karikatūros. Nors paroda Drezdene jau baigėsi, Maskvoje iki šiol oficialiai nepaaiškinta, kodėl muitininkai užblokavo paveikslus ir fotografijas.

Prieš metus britų kolekcionierius kovojo teisme, kad jam leistų išvežti iš Rusijos čia nusipirktą kompoziciją. Joje kartoninės Vladimiro Putino ir George’o Busho kaukės prikabintos prie pusnuogių vyrų figūrų. Ši kompozicija taip pat buvo sulaikyta Maskvos oro uoste dėl „muitinės abejonių“.

Anglija. Glastonberyje nėra vietos reperiams

Anglijos pietryčiuose, tarp Piltono ir Pylle kaimų, iki šiol muzikavo Davidas Bowie, „Oasis“, „The Cure“, „Radiohead“, „Coldplay“. Nuo 1981 m. Glastonberyje vykdavo nepriklausomas, nekomercinis roko muzikos festivalis. Prieš kelerius metus jame pradėjo rastis ir popmuzikos atmainų – Robbie Williamsas, „Blur“, Lily Allen. Tačiau festivalio senbuviai protestuoja prieš repo atlikėjų pasirodymą. „Oasis“ lyderis Noelis Gallagheris mano, kad negalima leisti festivalyje pasirodyti reperiui Jay-Z, pakviestam būti festivalio žvaigžde: „Tai toks pat idiotiškas sumanymas, kaip tas prieš trejus metus – į Glastonberį pakviesti Kylie Minogue.“ Tačiau vieno didžiausių muzikos renginių programos direktorė Emily Eavis dienraštyje „The Guardian“ jam atsikerta, kad turi teisę keisti festivalio pobūdį.

Pernai beveik 180 tūkstančių bilietų, kurių kiekvienas kainavo 145 svarus, buvo parduota per valandą ir 45 minutes. Prieš metus festivalio žvaigždės buvo „Arctic Monkeys“, „The Killers“, Björk, „Chemical Brothers“. Žinoma, šiemet pasirodys ne tik Jay-Z, bet ir „Kings of Leon“ ir „The Verve“. Kai kam tai patinka. „New Musical Express“ skaitytojas rašo: „Glasto visada buvo labiausiai atviras, įvairius žanrus pripažįstantis festivalis. Tuo jis skiriasi nuo kitų renginių. Puiku, kad festivalis nori keistis. Kas norėtų kasmet klausyti tų pačių grupių?“

Pagal „Gazeta Wyborcza“ parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


15574. kljoip :-( 2009-02-21 22:31
duhai

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
5:47:22 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba