Kačių dienoraštis

Aleksandro Macijausko nuotrauka

Katės balsas vidurnaktį panašus į laumių rasto kūdikio klyksmą. Taip šaukiamasi motinos, kuri lenkiasi paimti baltų griaučiukų žalio ledo veidu ir šaltomis žvaigždynų akimis.

O laume, mano motina, užžėlusiame tėviškės sode kaip šešėliai šmėsčioja katės, mirusios sielos, tokios įskaudintos, kad tebebėga nuo gyvenimo rausvomis kačių pėdelėmis, be garso, minkštai, ir kiek besurinktum į skreitą kauliukų ir kaukolyčių, kapų žeme jos pavirs.

Kačiukas išaugo iš žemės, jo kailis – rudas priemolis su baltu bėgančio smėlio takeliu nuo tarpuausio link uodegos, pilvukas – baltas smėlis, iš tokio daromas stiklas, o kojos – pilkas šlynas ir juodžemis, ant sprando šviečia kelios gaisringos sruogos, panašios į raudono dykumos smėlio gyslas.

Trumpiau tariant, laumė ėjo pro šalį ir iškratė kačiuką iš skreito, o mes radom – pirmoji pamatė dukra ir džiaugsmingai sušuko: „Žiūrėkit, žiūrėkit, ateina Virdulio vaikutis!..“ (Virdulys – viena iš amžinai alkanų kaimynų kačių, pirmosios metų vados jauniklė, praminta taip dėl banditiškos juodos nosies.) Priemolio grumstelis, išlindęs iš garšvų ir kiečių, virkavo visu balsu, prašydamasis ant rankų, trokšdamas jų švelnumo ir šilumos. Negi atstumsi tokį – gyvojo molio gabalėlį, pasitikintį rankomis, kurios jį paims.

Balta Biliūno katytė galėtų būti nebylus kaltės ženklas, o išsiginti kaltės galėtų nebent tas, kuris visuomet rankoj laiko akmenį. Bet ar žodis „išsiginti“ tinka visada?.. Anava diedas, dirbęs pas kaimynę pagalbiniu darbininku priebučio statybose, sužinojo, kad kaimynės giminaičiai sergantį šunį veš pas veterinarą užmigdyti. Net pasipiktino žmogus: „Da vy čto, liudi dorogije, budete dengi na veter brosat’! Daite mne červonec, ubju. Po dešovke.“

Nuo kokios kaltės čia reikia gintis?.. Ir – kuriam galui?.. Juk viešpatauti esi paskirtas, homo sapiens, visai žemės tvarinijai. O jeigu jau viešpatauti – vadinasi, žudyti. Apsaugoti mažą ir silpną nėra viešpatystė.

O kaip bjauru, kai tas mažasis silpnasis, užuot klusniai išnykęs, tampa agresyvus, nenuolankus ir bet kokia kaina trokštantis išlikti gyvas!..

Tokios yra kaimynų katės. Trys, ir visos baltos, išskyrus Virdulį. Tasai – tiksliau, toji – juodmargė kaip karvė, pūkuota voverės uodega. Pavadinčiau jas baltosiomis teroristėmis; pilamos vandeniu, apmėtomos grumstais ir akmenimis, jos vis vien kantriai lipa per tvorą į mūsų kiemą ir neša blusas beigi bado ir pažeminimo žinią, ignoruoja šunį, o Grumstelį laiko saviškiu, kurį netrukus bus galima užverbuoti į savo gretas.

Murzius, antrosios vados jauniklis, taip pavadintas dėl nenusakomos spalvos dėmės ant kaktos, primenančios buvusį SSRS genseką, pradėjusį „perestroiką“, vienąsyk įsibrovė kaip tikras slaptosios armijos karys; visas snukis išterliotas dažais, apie akis – du apvalūs mėlyni ratai. Matyt, kaimynų mažajai katinas pasirodė panašus į piešimo lapą.

O senė, Virdulio ir Murziaus motina, vėl stora kaip būgnas, ir rudenio pradžioj, kai ims kristi geltoni lapai ir pakils voratinkliai, nesvetingą žemę išvys trečioji baltųjų teroristų vada. Bus galima giedoti apie liūdną rugsėjo grožį, „v bagrec i zoloto odetyje lesa“, išskrendančias gerves ir baltus artėjančios žiemos pranašus – alkanus pūkuotus kačiukus, ir nė žodžio apie jų šeimininkus, toks žodis čia netinka, nes sniegas neturi šeimininkų, jis niekam nepriklauso, nebent armijai, kuri niekada nesudės ginklų, ateis, kai būsim patenkinti savo ribotu gailestingumu ir įvesta tvarka, pažvelgs mėlynais flomasteriais apvestomis akimis, kaip dvasios, kurių nebeįmanoma permaldauti, ir visa tvarinija nebyliai pereis į jų pusę, ir viešpats liks vienas.

Plaučių uždegimas, enteritas, ausų erkės ir visa tai lydintis kasymasis, čiaudėjimas skystais snargliais ir viduriavimas – ar ne per daug negandų mažam žemės grumsteliui, išmestam iš laumės sterblės?.. Net nejauku su tokiu ligų maišeliu sėdėti veterinarijos klinikoje, kur su lašeline guli kilminga rusų mėlynoji (o bėdinas Murziau, niekingas prasčioke!..), o Jorkšyro terjeras koketišku kaspinėliu perrištais kirpčiukais, laukdamas delikačios procedūros, dreba kaip mūsų Dikas, šuo su katės siela, stumiamas maudytis vidurvasarį į ežerą.

Kas gi gydo žemę, priemolį, šlyną ir smėlį, pelenus ir raudonas dykumos smiltis?.. Kas gi ją išgydys?.. Nei Viešpats, nei stichijos... Kai tai suvoki, imi ją į savo rankas be jokios vilties. Su baime.

Sielvartingai mąstau apie tai, kad šita įkyrėjusi baltų kačių govėda, lekianti paskui kiekvieną praeivį, užklystantį į nuošalų aklagatvį, ir besitikinti kuklios nuograužos, niekados neišmušė praeivių iš jų teisingo kelio, neprivertė sustoti ir galbūt griebtis už galvos. Vietiniai bomžai kačių išvis nepastebi, it kokių plastiko maišelių, skrendančių vėjyje, o „zavsegdatyje“, besitrinantys apie kioskus ir „Maximą“, matyt, įpratę, kad jiems vaidentųsi balti triušiai, gal net arkliai.

Ir aš pati nebetrokštu, kad katės lėktų paskui mane, seniai jų nebešeriu, mat gėda, atrodysiu kaip senatvine silpnaprotyste serganti moteriškė, landžiojanti po rūsius, šabakštynus ir kapines, ieškanti vargstančių, apleistų kačių, vos ne ragana, nes juk tik raganos liguistai vaikosi kates, gal dėl to, kad kačių klyksmas primena kūdikio raudą, o juk raganos irgi moterys, geidžiančios ne tik gaišinti, bet ir globoti, o kas tam geriau tinka, jei ne katės, žemės pradėtos ir išaugintos, ir be skausmo grįžtančios į žemę atgal, jei tik jų kaulelių nesurenka laumės, dribliapapės gvėros, joms švelnūs gyvūnai nerūpi, kauleliais jos kutena diržingus vyrus.

Štai viena jau nulingavo aklagatviu aukštyn, geltonaisiais barkūnais užžėlusio stadiono link, kur kaip mamutų kaulai mėtosi rudi bambaliai. Pūpsos ten, stambiu kūnu prigulusi barkūnus, gurkšnos iš plastikinio butelio alų, abejinga kaip vaikinga katė, ir tik retsykiais dirstels į mane, bėgančią penkioliktą ratą aplink stadioną, – ramiai, su gailesčiu, gal net su užuojauta, lyg sakydama: ir ko tu čia plėšaisi?.. Nori išsaugoti jaunystę?.. Apgauti laiką?.. Laiko neapgausi, tą žino net katės.

Vakarais, kai ilgėjantys šešėliai pasiglemžia paskutines šviesos saleles, katės sutupia ant betoninės pamūrės ir tampa panašios į sfinksus. Ir klausk neklausęs jų, kodėl moiros nuverpė tokį likimo siūlą ir kada praeities erinijos virs tyromis eumenidėmis, – liksi be atsakymo, nes žmogaus tariami garsai pernelyg garsūs ir nykūs, panašūs į technologinį triukšmą, jiems trūksta spalvų, aksomo šiugždesio, aristokratiško murktelėjimo ir iškalbingo blakstienų virpėjimo.

Be to, žmonės klausia sfinksų tokių kvailų dalykų!.. Dažniausiai jiems rūpi, kas nutiks ryt poryt, o tai, kas vyksta dabar, taigi – kas svarbiausia, jų nedomina.

Negana to, kačių nekentėjai sako, kad katės – egoistės ir pamaivos, va šuo, tas tai geras, atiduotų gyvybę už šeimininką. Koks keistas požiūris, koks naivus įsitikinimas!.. Juk tik katė, turinti septynias gyvybes, žino, kaip sunku netekti kad ir vienos iš jų.

Argi tai gali suvokti tas, kuris savo gyvybę atiduoda nesusimąstydamas?..

Apleistos vietos turėtų priklausyti katėms, jos yra tylos ir vienatvės karalienės. Priemiesčio miškuose galima aptikti daug mažų baltų kaukolyčių, katės čia atėjo savo didelėmis geltonomis akimis pasižiūrėti į jų gyvybes nusinešantį laiką.

Tėviškėj, namuose, kur beveik visi artimieji išmirę, dar liko katės – įsižeidusios, laukinės, nedraugiškos. Pažymėjusios grindis prie krosnies skystu išmatų klaneliu, dabar tik šmėkšteli sename užžėlusiame sode kaip nerimstančios sielos.

Jeigu panirsim į Viešpatį kaip į šiltą beribį vandenyną, padus linksmai kutens mažos žuvelės. Tai kačiukai, kuriuos nuskandino. O tie, kurie gyvi užduso po žemėmis, bus pavirtę paukščiais su švelniausių pūkų sparnais.

Žiūrėk tik, ir Murzius čia, gėdinga politiko dėmė ant kaktos virtusi angelo žvaigžde, senė katė ir Virdulys plasnoja kaip dvi auksažvynės undinės ne žmonių, o kačių galvomis, juk Viešpats – tai ne mes, dužių puodų žiedėjai, jam brangi kiekviena gyvojo molio dalelė.

Gysločio atmintis, vijoklio prisiminimai, kačių užrašai, vandens čiuožikų nuojautos ir protas, kuris visa tai pamiršo.

Jeigu egzistuotų kitas gyvenimas ir jame būčiau katė, turėčiau neprisiminti žmogiškosios savo esybės.

Bet ar tai nėra per sunkus išbandymas mano vienatinei sielai?..

Ir jeigu kada atsibusčiau tamsiame miške, gyvenimo nuėjus pusę kelio, ir išvysčiau po vaiduokliškais medžiais kates, į kurias mečiau akmenį, nes neįmanoma abstrakčiai mylėti visų kačių kaip ir visos žmonijos, – ar turėčiau suprasti, kad manęs laukia kelionė per pragarą, ir be jokių lydinčiojo asmens komentarų – mane lydės tik Žemės Grumstelis, kuris kalbėti nemoka.

O šiurkštūs garsai, o skurdusai gerklų padarge!..

Kaip išreikšti nuostabą ir baimę, suvokus, kad net norint patekti į žmonių rojų reikia pereit kačių pragarą?..

Kūdikio rauda tamsiam nakties prieangy. Kaip gerai būtų, kad ją išgirdus nesuvirpėtų širdis!.. Amžiams likčiau abejingųjų rate – ten, kur gyvena laimingi žmonės.