SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-31 nr. 821

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Gandai, mirę kaubojai ir sustojęs laikas
18

Muzika 
• Rimantas Astrauskas
Pasaulio muzikologai Vilniuje
• Kamilė Rupeikaitė
Taikos, meilės ir harmonijos žinia
• Laimutė Ligeikaitė
Nora Petročenko – kamerinėje operoje „Massacre“
2
• KONCERTAI
• VAKARAI

Dailė 
• Žilvino Kempino paroda Vienoje4
• Rasa Barčaitė
Besiblaškantis Lietuvoje
3
 Kristina Pipiraitė
Kūrybiškumo išalkusi mažoji plastika
• Vidas Poškus
Trumpa ilgo filmo recenzija
8
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Antano Škėmos „Saulėtos dienos“ pakeliui į sceną
• Teatro laboratorija „Atviras ratas“ Vašingtone
• OKT sėkmė Melburne
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Čekų kinas tolsta nuo Šveiko
• Kuo užsiimti priešais ekraną
• Živilė Pipinytė
Gražuolė ir pabaisa
• Paulina Pukytė
Matei ją?
29
• Filme „Dangaus šešėlis“ – Čiurlionio šeimos atspindžiai4
• Kinas Lietuvos mokyklose
• Savaites filmai3
• KINO REPERTUARAS

Lincas – Vilniaus partneris 2009-aisiais 
• Kultūros sostinė – tai miesto gyventojai

Pasaulyje 
• Kaip kalbėti apie karą1

Anonsai 
• XII tarptautinis akordeono muzikos festivalis
• Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“

Bibliografija 
• Bibliografijos žinios

Dailė

Kūrybiškumo išalkusi mažoji plastika

Paroda „Alkis“ galerijoje „Argentum“

Kristina Pipiraitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Amžinas ratas". 2008 m.
Ina Šuliak

Parodoje eksponuojami prieš metus diplomus apsigynusių juvelyrų, kuriuos jungia (bent jau turėtų) bendras nepatenkintas poreikis – kūrybos alkis, dirbiniai. Greta jau spėjusių palikti atmintyje žymę autorių (Ditė Gilginienė, Aurelija Šimkutė), pirmuosius savarankiškus žingsnius meno scenoje žengia dar šeši juvelyrai. Kadangi parodos idėja verta atskiro dėmesio, pirmiausia – autoriai ir jų darbai.

Sigitas Rekašius pristato du darbus iš žalvario – „Kokonas I“ ir „Kokonas II“. Tai mažosios plastikos objektai, įdomūs savo forma ir plastika. Autorius derina poliruotą, lygų paviršių su faktūriniu, susitelkdamas į medžiagos keliamus klausimus. Jo dirbiniai – monumentalūs, artimi interjero dizaino sprendimams. Galbūt idėjinėje plotmėje supjaustytas kokonas – savarankišku kūrybos keliu pradedančio eiti S. Rekašiaus išsilaisvinimo, numalšinto alkio simbolis.

Kitokį sprendimą renkasi Dovilė Mažeikaitė, regis, besiilginti giedro dangaus. Pilkomis gijomis autorė kruopščiai išmezgė laukimo ūkanas į kaklo papuošalą, primenantį nykų islandišką peizažą, nusėtą kerpenomis ir pavienėmis savo aukos belaukiančiomis saulašarių akutėmis. Siūlų ir sidabro gretinimas jos darbą gaubia ramia, kantria vienatvės aura.

Pradedant savo kūrybos kelią bene svarbiausia – apsispręsti, kokiu šaukštu ir iš kokio katilo kabinsi. Šią apsisprendimo akimirką, regis, išgyvena Aistė Arlauskaitė ir Eglė Tamošiūnaitė. A. Arlauskaitės „maitinimo įrankiai“ gausūs gražių detalių, atsitiktine tvarka „sumestų“ į vieną objektą, kurio proporcijos ir funkcija visiškai neaiškios. Tai ne papuošalas, ne interjero detalė, ne įrankiai, ne konceptualūs ir ne tiesiog estetiški dirbiniai, nes stokoja idėjinio ir plastinio išbaigtumo. Ganėtinai atsitiktinis ir E. Tamošiūnaitės šaukštelis, užsibaigiantis auksuotais dantimis. Daug geresnis antrasis autorės darbas – du žiedai, kuriems juvelyrė vietoj akmens įsodina žmogaus dantų implantus. Žaisdama tekstu, ant vieno žiedo autorė išgraviravo all, ant kito – kiss.

Kur kas konceptualesni ir plastiškai harmoningiau išspręsti A. Arlauskaitės „apėstieji“ – abstrahuotos antropomorfinės groteskiškos figūrėlės, primenančios senos bažnyčios klausyklos langelio groteles. Kupinos sentimentalumo, liūdesio ir miglos, jos liūdnai ir tyliai niūniuoja nenaudojamo talento raudą.

Socialinės tematikos Dariaus Gabalio žiedas „Rūkymas užmušė alkį. O aš alkį menu“ bei Inos Šuliak „Amžinas ratas“ savo temomis ir pobūdžiu galėtų būti puikia nuoroda autoriams apmąstyti, ar tikrai verta „užmušinėti“ savo kūrybiškumą. I. Šuliak prekybos centro vežimėlių žalvariniai muliažai, sukabinti grandinėmis – nuoroda į vartotojiškos visuomenės credo „dirbk – pirk – mirk“.

Aurelija Šimkutė ir Ditė Gilginienė – dvi autorės, kurios pirmiausiai sukelia abejonių dėl kūrybinio alkio: nemaža jų darbų galima buvo pamatyti galerijos vitrinose ištisus metus. Puikiai atmintyje išlikusios antropomorfinės trimatės, kiek infantiliškos A. Šimkutės figūrėlės išaugo į ištisą teatrą. Ir nors jų plastinė forma nepriekaištinga, vis dėlto norisi autorei užduoti klausimą: galbūt jau pakaks žaisti? Nejaugi nenori pasakyti daugiau?

D. Dilginienės darbai parodos ekspozicijoje stipriausi. Jie ne tik puikios plastinės išraiškos, bet ir netikėti, visiškai kitokie nei ankstesnieji. Nauji darbai peržengia juvelyrikos ribas, kalba apie žmogaus egzistenciją ir kito lygmens alkį. Žiedai su žmogaus figūrėlėmis be galūnių subtiliai perteikia žmogiškojo supratimo, vienišumo, liūdesio nuotaikas. Kartu jie kupini gyvumo ir vilties. Tuo tarpu man norisi tikėti, kad jaunieji juvelyrai nealks patys ir nelaikys savo talento išalkusio.

Apie alkį. Perskaičius parodos anotaciją, kyla irzlumas ir galvoje šmėsteli iki kaulų smegenų pažįstama citata: geriau nesakyti nieko, nei pasakyti silpnai. Anotacinis parodos tekstas, kuris, rodos, turėtų motyvuoti, papildyti parodoje eksponuojamus darbus, šiuo atveju atrodo pritemptas. Pritempti atrodo ir autorių darbai, keliantys abejonių dėl savo buvimo po kūrybos alkio vėliava. Į akis krenta autorių noras būti kitokiems (nors tai visiškai nebemadinga) ir būti kankinamiems kitokio nei visų alkio. Parodos autoriai, pasiimdami diplomą, regis, privalėjo pasirašyti, kad daugiau niekada nebekurs, nedalyvaus parodose ir dėl to kankinsis. Šiuo atveju – tai ne alkis, o bado akcija, sietina su ryžto, drąsos, kūrybiškumo stoka. Todėl kūrybos alkis yra nepateisinamas. Mažoji plastika – ne blynų kepimas, o menas, reikalaujantis nuolatinių pastangų, buvimo procese, darbo. Toks mėginimas „užkimšti“ alkį – apgailėtinas. Vienas išmintingas žmogus yra pasakęs: jei eini po darbo taisyti automobilių, vadinasi, tauta prarado labai gerą mechaniką. O jei esi baigęs juvelyriką, dirbi nežinia ką ir paskui išalkęs griebiesi savo amato, tuomet tai visiškai nesuvokiama.

Apibendrinant norėtųsi pasveikinti autorius už jų entuziazmą susiburti ir pakviesti į savo darbų parodą bei palinkėti, kad to entuziazmo užtektų ne tik parodos organizavimui, bet ir kasdienybėje, siekiant atsispirti tam, kas verčia alkti be kūrybos.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 127 iš 168 
5:42:47 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba