SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-31 nr. 821

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Gandai, mirę kaubojai ir sustojęs laikas
18

Muzika 
• Rimantas Astrauskas
Pasaulio muzikologai Vilniuje
• Kamilė Rupeikaitė
Taikos, meilės ir harmonijos žinia
• Laimutė Ligeikaitė
Nora Petročenko – kamerinėje operoje „Massacre“
2
• KONCERTAI
• VAKARAI

Dailė 
• Žilvino Kempino paroda Vienoje4
• Rasa Barčaitė
Besiblaškantis Lietuvoje
3
• Kristina Pipiraitė
Kūrybiškumo išalkusi mažoji plastika
• Vidas Poškus
Trumpa ilgo filmo recenzija
8
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Antano Škėmos „Saulėtos dienos“ pakeliui į sceną
• Teatro laboratorija „Atviras ratas“ Vašingtone
• OKT sėkmė Melburne
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Čekų kinas tolsta nuo Šveiko
• Kuo užsiimti priešais ekraną
• Živilė Pipinytė
Gražuolė ir pabaisa
• Paulina Pukytė
Matei ją?
29
• Filme „Dangaus šešėlis“ – Čiurlionio šeimos atspindžiai4
• Kinas Lietuvos mokyklose
• Savaites filmai3
• KINO REPERTUARAS

Lincas – Vilniaus partneris 2009-aisiais 
• Kultūros sostinė – tai miesto gyventojai

Pasaulyje 
• Kaip kalbėti apie karą1

Anonsai 
• XII tarptautinis akordeono muzikos festivalis
• Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“

Bibliografija 
• Bibliografijos žinios

Teatras

Antano Škėmos „Saulėtos dienos“ pakeliui į sceną

Pokalbis su režisiere Ramune Kudzmanaite

[skaityti komentarus]

iliustracija
Spektaklio „Saulėtos dienos" eskizas, dailininkė Laura Luišaitytė

Lapkričio 12 d. 18 val. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje žiūrovai išvys Antano Škėmos „Saulėtas dienas“. Šis spektaklis taip pat pabaigs Nacionalinės dramaturgijos festivalį „Versmė ’08“, kuris vyks lapkričio 5–12 dienomis. Inscenizacijos autorė ir režisierė Ramunė Kudzmanaitė, dailininkė Laura Luišaitytė, kompozitorius Faustas Latėnas. Spektaklyje vaidina Diana Anevičiūtė, Remigijus Bučius, Algirdas Gradauskas, Agnė Gregorauskaitė, Evaldas Jaras, Donata Kielaitė, Eimutis Kvoščiauskas, Miglė Polikevičiūtė, Ramunė Skardžiūnaitė, Titas Varnas.

Antanas Škėma gimė 1910 m. (pagal gimimo liudijimą – 1911 m.) Lodzėje, Lenkijoje, kur jo tėvas buvo išsiųstas mokytojauti. Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais gyveno Rusijoje, 1921 m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Radviliškio progimnazijoje, Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1929 m. įstojo į Lietuvos universiteto Medicinos fakultetą, 1931 m. perėjo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. 1935 m. įstojo į Vlado Fedoto-Sipavičiaus vadovaujamą dramos studiją. Dar būdamas joje buvo priimtas į Valstybės teatrą Kaune. 1936–1940 m. Valstybės teatro aktorius, 1940–1944 m. Vilniaus miesto teatro aktorius, vėliau – ir režisierius. Vaidino beveik visuose tuo metu statytuose spektakliuose. 1944 m. išvyko į Vokietiją, kur dirbo įvairiuose lietuvių meniniuose sambūriuose: Augsburgo Dramos teatre, Hanau „Atžalyne“, meno ansamblyje „Sietynas“, Dainavos meno ansamblyje, Klumpės literatūriniame kabarete. 1949 m. atvyko į JAV, aktyviai tęsė teatrinę ir kultūrinę veiklą. Vaidino Čikagos teatre, Bostono dramos sambūrio pastatymuose. 1960–1961 m. dirbo „Vienybės“ redakcijoje. Skaitė daug paskaitų, rašė ir spausdino straipsnius teatro ir literatūros klausimais įvairiuose leidiniuose. A. Škėma žuvo 1961 m. rugsėjo 11 d. automobilio avarijoje Pensilvanijoje.

Kaip kilo mintis imtis „Saulėtų dienų“?

Man patinka lietuvių literatūra. Skaitau klasikinius ir šiuolaikinius lietuvių autorius, bet Antanas Škėma man atrodo aktualesnis ir modernesnis už daugelį šiuolaikinių autorių. „Saulėtos dienos“ sužavėjo savo liūdesiu ir grožiu dar studentavimo laikais. Kai dar aktyviai dirbau kine, svajojau apie vaidybinį filmą. Visada žinojau, kad „Saulėtos dienos“ yra idealus scenarijus. Ir dabar matau visą filmą su permatoma, virpančia šviesa persikų soduose ir angelą ištirpstančiais sparnais. Kita priežastis – tai lietuviška medžiaga. Matyt, kuo ilgiau gyveni, tuo artimesnė tampa tautos istorija, jos žmonės. Ten norisi ieškoti atsakymo į klausimą „kodėl aš čia?“, kurį ne kartą užduoda ir pats Škėma ne tik Vileikio, bet ir kitų apsakymų personažų lūpomis. Taip pat šiuo metu man įdomi vilčių neišsipildymo tema, kuri tapo lietuvių tautos lemties ženklu.

Ar Tave veikia Antano Škėmos asmenybė, ar labiau susitelkei į šį konkretų jo kūrinį?

Tikrai, jo darbas Valstybės teatre Kaune, o vėliau Vilniuje (režisieriaus Romualdo Juknevičiaus pastatymuose), režisūriniai bandymai svarbūs visai Antano Škėmos kūrybai. Jo proza yra kinematografiška, todėl tai puiki medžiaga teatrinėms inscenizacijoms. Man Antano Škėmos kūryba artima savo kontempliatyviu stiliumi. Skaitydamas Škėmą, įtemptai seki – tik nežinia, ar autoriaus, ar herojaus – minčių tėkmę, nuotaikų srautą, prisiminimų bei ateities nuojautų kaitą. Jau „Trijose aukštose moteryse“ vienodai aktyviai funkcionavo realusis ir pomirtinis gyvenimai. Škėmos kūryboje mirtis taip pat nėra ir negali būti galutinis būties taškas.

Esi inscenizacijos autorė. Kuo buvo ypatingas šis darbas? Kuo jis tapo svarbus statant spektaklį?

Inscenizaciją perrašinėjau keletą kartų. Iš pradžių, norėdama išplėtoti neišsipildymo temą, rašiau inscenizaciją iš dviejų Antano Škėmos apysakų „Saulėtos dienos“ ir „Apokaliptinės variacijos“. Pastarojoje siužetas rutuliojasi pagrindinės veikėjos mintyse. Realiai nevyksta nieko. Tiesiog Doroti Braun sėdi prie lango ir laukia nakties. Škėmos proza visa parašyta tokiu principu. Jo kuriamame pasaulyje erdvės ir laiko samprata keičiasi, plečiasi, peržengdama netgi tą galutinę pasaulio ribą, kurią mes vadiname mirtimi. Viena istorija vyksta realiai, o visai kitas gyvenimas – personažų galvose. Šituos vidinius personažų monologus ir nuojautų kaitą perkėliau į tiesioginę kalbą. Taigi spektaklyje turėtų rutuliotis dviejų pasaulių istorijos – reali ir pasąmoninė. Kartais, žinoma, tie pasauliai turėtų susipinti.

Pagrindinė „Saulėtų dienų“ tema – istorijos ir žmogaus konfliktas. Šiandien teatro misiją daug kas supranta kitaip. Nebijai būti senamadiška?

Šiuolaikinis teatras tuo ir įdomus, kad jame telpa įvairiausios teatro sampratos. Tiesa nevaikšto pro vienas duris. Apysakos veiksmas rutuliojasi pilietinio karo metais porevoliucinėje Rusijoje ir Ukrainoje, kur siautėja bolševikai, o pagrindiniai personažai – emigrantai, lietuvio ir kirgizės šeima. Jie nieko kito netrokšta, tik grįžti namo ir taip spręsti savo likimą. Antanas Škėma rašė: „Mūsų košmariška epocha pasireiškia galutiniu žmogaus nuvertinimu.“ Jei prisimintume įvykius Gruzijoje ir dar tai, kad mes pasmerkti amžiams gyventi šalia Rusijos, kurios nuotaikos, kaip ruso siela, nenuspėjamos, tai pjesės tema tampa labai aktuali. Turint tokius kaimynus, niekada nevalia užsimiršti.

Pjesės „Saulėtos dienos“ atmosfera ypatinga. Kaip ketini ją sukurti scenoje?

Tai aktorių gebėjimas perimti Škėmos būsenas ir išgyvenimų prisiminimus. Jo autobiografijos detales priimti kaip savo ir atradus atitikmenis išgyventi scenoje. Taip pat spektaklyje bus scenų, kurias kuriame kaip pamatytas vaiko Martynuko akimis. Šitas žvilgsnis turėtų suteikti spektakliui šviesos ir skaidraus liūdesio, kuris yra apysakoje. Žinoma, atmosferai labai svarbios dailininkės Lauros Luišaitytės scenografija ir Fausto Latėno muzika.

Škėmos kūrybą labai sunku apibūdinti žanro prasme. Kokio žanro bus spektaklis?

Literatūrologas Algimantas Bučys taip apibūdina Škėmos kūrybą: „A. Škėma vienas pirmųjų taip ryžtingai atsisakė tradicinio išorės aprašinėjimo bei vidinio pasaulio nusakymo ir principingai pasuko ekspresyvios saviraiškos keliu, kuris iki tol buvo tarsi kokia poetų nuosavybė, lyrikų privilegija. Realistinį gyvenimo aprašinėjimą čia iš principo keičia energinga poetinė saviraiška. Jo romanų, apysakų, novelių ištraukas galime skaityti kaip tikrą poeziją.“ Taigi „Saulėtos dienos“ yra tragedija. Remiantis Algimantu Bučiu, galima ją pavadinti poetine tragedija.

Kokias sąlygas keli aktoriams? Kaip buvo suformuota trupė?

Noriu, kad aktoriai turėtų aiškų santykį su pasakojama istorija, savo personažu ir tos akimirkos veiksmu scenoje. Pirmą kartą turėjau galimybę du mėnesius eksperimentuoti ir rinktis trupę. Pagrindinių vaidmenų atlikėjai buvo aiškūs, bet apysakoje ir inscenizacijoje yra daug epizodinių vaidmenų. Kai kurie personažai yra tarsi sukompiliuoti iš kelių epizodinių vaidmenų. Žinojau, kad noriu dirbti su Remigijumi Bučiumi, Evaldu Jaru, Diana Anevičiūte, Ramune Skardžiūnaite ir Migle Polikevičiūte. Vėliau prisijungė Algirdas Gradauskas ir Donata Kielaitė. Sunku buvo rasti aktorių Martynuko vaidmeniui. Ką tik baigęs studijas artistas, kurio norėjau, išvažiavo uždarbiauti į Angliją. Džiaugiuosi, kad niekur neišvažiavo Eimutis Kvoščiauskas, jis labai įdomiai kuria Martynuką.

Parengė
Daiva Šabasevičienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 127 iš 168 
5:42:42 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba