Trumpa ilgo filmo recenzija

Kadras iš filmo „Sienos". 2008 m. Rasa Brazauskaitė

Sutinku su nuomone tų, kurie sako, kad lakonišku trieiliu kartais galima pasakyti kur kas daugiau, nei ištęsta epopėja. O ir manau, kad parodų recenzijų stiprybė yra jų glaustumas. Gal todėl nieko negaliu padaryti, bet apie Rasos Brazauskaitės videodarbą tegaliu ištarti kelis žodžius, parašyti nedaug sakinių.

Pats filmas yra kitoks – gana ilgas (trukmė apie 1 val.). Galbūt netgi ištęstas. Žiūrėdamas jaučiau, lyg laikas stabtelėjo ir pradėjo kiūtinti lėtai, vos tempdamas kojas, žvilgsnį beprasmiškai vedžioti pašaliais ir pakampiais. Panašiai kaip kamera... Laiko tįsumo ir monotonijos įspūdį kelia tai, kad autorė savo žvilgsnį ir truputėlį drebantį objektyvą sukoncentravo ir sufokusavo į ,,apleistas teritorijas“ (tokiu terminu pačios apibrėžtas didesnis ir ilgesnis sumanymas, kurio trumpa dalelė tėra šis filmas) – žmonių apleistus ir pamirštus sovietinių laikų statinius (fermas, kultūrnamius, parduotuves). Autorė bando grįžti praeitin ir tempti laiką tartum gumą, sulėtinti jį. Atrodo, kad kartu tampomas ne tik specialiai stabdomas laikas, bet filmuojamų interjerų sienos. Jos tai ištįsta, tai subliūkšta...

Ne tik vaizduojamas objektas, bet ir vaizdavimo kultūra (tuščios valdiškos patalpos, plikos sienos, menki, fragmentiški žmogiškųjų gyvenimų liudininkai – lempų lizdai, apiplyšusios nuotraukos, spintos atsidariusiomis durelėmis) sufleruoja apie beviltiška monotonija persisunkusią praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio lietuvišką fotografiją. Pasitelkusi videoformatą R. Brazauskaitė tęsia ir plėtoja pagrindinius nuobodulio estetikos principus.

Nors filmas yra be galo ištęstas ir ilgas, bet jį sudarantys kadrai (o visą pasakojimo liniją neartikuliuotai į atskirus, bet panašius posiužečius pertraukinėja skilinėjantys vaizdeliai) yra pilki, tušti, asketiški, svarbiausia – be galo trumpi. Vaizdo nepagyvina net apleistos patalpos palubėje tupintis ir galvelę kraipantis čiurlys ar skersvėjų, ,,ciongų“ kedenami seno, nereikalingo laikraščio lapai. Kamera stabteli ir krypsta toliau, vaizdas sufokusuojamas ir vėl išplaukia, žvilgsnis tiesiog praplaukia sienų paviršiumi ir tiek. Todėl ir recenzija negali būti kitokia – tik trumpa ir skilinėjanti, periskopiškai besisukiojanti lyg operatorės kamera.