SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-31 nr. 821

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Neringa Černiauskaitė
Gandai, mirę kaubojai ir sustojęs laikas
18

Muzika 
• Rimantas Astrauskas
Pasaulio muzikologai Vilniuje
• Kamilė Rupeikaitė
Taikos, meilės ir harmonijos žinia
• Laimutė Ligeikaitė
Nora Petročenko – kamerinėje operoje „Massacre“
2
• KONCERTAI
• VAKARAI

Dailė 
• Žilvino Kempino paroda Vienoje4
• Rasa Barčaitė
Besiblaškantis Lietuvoje
3
• Kristina Pipiraitė
Kūrybiškumo išalkusi mažoji plastika
• Vidas Poškus
Trumpa ilgo filmo recenzija
8
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Antano Škėmos „Saulėtos dienos“ pakeliui į sceną
• Teatro laboratorija „Atviras ratas“ Vašingtone
• OKT sėkmė Melburne
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Čekų kinas tolsta nuo Šveiko
• Kuo užsiimti priešais ekraną
• Živilė Pipinytė
Gražuolė ir pabaisa
• Paulina Pukytė
Matei ją?
29
• Filme „Dangaus šešėlis“ – Čiurlionio šeimos atspindžiai4
• Kinas Lietuvos mokyklose
• Savaites filmai3
• KINO REPERTUARAS

Lincas – Vilniaus partneris 2009-aisiais 
• Kultūros sostinė – tai miesto gyventojai

Pasaulyje 
• Kaip kalbėti apie karą1

Anonsai 
• XII tarptautinis akordeono muzikos festivalis
• Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“

Bibliografija 
• Bibliografijos žinios

Pirmasis

Gandai, mirę kaubojai ir sustojęs laikas

Johno Menicko filmai galerijoje „Tulips & Roses“

Neringa Černiauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Let`s Put the Furniture into the Fire". 2008 m.
John Menick

„This is the time. And this is the record of the time“, – dainuojama Laurie Anderson dainoje „From air“. Neišversiu šitos frazės, kaip neišversti ir Johno Menicko filmų pavadinimai parodoje „Tulips & Roses“. Ne dėl to, jog manau, kad tai arogantiška, o todėl, kad galvoje užtiltų kraupiai ramus Laurie Anderson balsas. Kai pamačiau Johno Menicko filmus, kaskart pagalvojus apie juos išgirstu tą balsą, tą frazę apie laiką: prieš, per ar po susilietimo su kino kamera.

Filmas „Disappearance“ yra apie laiką iki kontakto. Tai medžiaga detektyviniam filmui apie dingusį žmogų, kuris niekuomet nebus sukurtas. Jo (ne)būsimam filmavimui ieškomos erdvės Niurnberge, kiekvienai vietai nusakyti pridedant po keletą koncentruotų komentarų. Taip dokumentika tampa kino industrijos dalimi, konkrečias erdves transformuodama į fiktyvias butaforijas filmavimo aikštelėje. Kamera sunaikina vientisą erdvės ir laiko suvokimą, nufilmuotos vietos žiūrovams taps sukurtų svetimų prisiminimų objektu. Subjektyvi sąmonė prisiims Kito perkurtą miesto istoriją.

Serija „Mirage terminal“ susilietimo su kamera akimirką ištęsia iki begalybės. Laikas čia ištęsiamas tarsi Haruki Murakami knygoje „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“, kurioje viena akimirka suskaidoma iki tūkstančių smulkesnių laiko tarpų, taip ją paverčiant amžinybe. Paralelinio pasaulio amžinybe. Šios serijos šaltinio – vesternų – pasaulis jau miręs, tapęs sustingusiu vaizdų ir garsų sąvartynu. „Mirage terminal. Dead air“ kamera nepaliaujamai keliauja mirusiųjų veidais, kūnais. Tačiau ji, kaip ir vesternų kūrimo taisyklės, juda griežtai ta pačia trajektorija, isteriškai nesiblaškydama požeminiame mirusiųjų pasaulyje. Tai lyg šiuolaikinio žmogaus žvilgsnis į patį vesterno žanrą. Jis miręs, galbūt žiauria netikėta mirtimi, bet mums tai neberūpi. Mes vartome jų archyvus ir nebesuprantame nei jų kūrimo, nei žlugimo priežasčių, nepalaužiamų stereotipų ir visuomet vienodų scenarijų. Jie mus veikia tiek pat, kiek fosilijų nuotrupos po muziejaus stiklu.

„Let’s Put the Furniture into Fire“ pasikartojantys laikrodžių kadrai pamažu veda į isteriją: ne tik laikas, bet ir patys laikrodžių modeliai beveik visi identiški. Johnas Menickas vėl kartoja įamžintą buvusį laiką, kurį pats laikas ir apleido. Kitaip nei, pavyzdžiui, Douglasas Gordonas, kuris Alfredo Hitchcocko filmą „Psycho“ ištęsė iki dvidešimt keturių valandų „psichozės“, amerikiečių menininkas atsisako konkretaus naratyvo, pabrėždamas išnykusio kino žanro neaktualumą ir mūsų fragmentuotą jo suvokimą.

iliustracija
„Let`s Put the Furniture into the Fire". 2008 m.
John Menick

„Secret life of things“ pasakotojas kalba apie laiką po susilietimo su kamera. Arba, tiksliau, po susilietimo su įsivaizduojama katastrofa. Kaip jaučiasi asmuo, ką tik prabudęs iš komos ar sapno po to, kai pasaulis tapo griuvėsių krūva? Neatpažindamas buvusios erdvės, jis lyg užhipnotizuotas blaškosi neaiškioje teritorijoje. Vadinasi, architektūra yra ta struktūrinanti jėga, primetanti savo sistemą chaotiškame miesto ritme. Ji organizuoja ne tik judėjimą, srautų kryptis, bet ir subjektyvų pasaulio suvokimą. O svarbiausia, ji konstruoja savo laiko ritmus. Žmogus, gyvenantis Tokijuje, laiką suvokia „kiek“ kitaip, nei žmogus, gyvenimą leidžiantis Ariogaloje. Laiko sustingimas, kurį nagrinėja neįvardytas savamokslis kino specialistas, tapo vienu baisiausių košmarų kino istorijoje, bet būtent kinas yra ta priemonė, kurioje įmanoma sukurti begalinį laiką. Kinas apima judesį, erdvę ir 24 kadrų per sekundę laiką. Šiame konkrečiame skaičiuje laikas yra lengviausiai manipuliuojama dimensija, dažnai tampanti centriniu paties kino projektų nagrinėjamu objektu. Yra paklausa, yra ir pasiūla. Žmonės neurotiškai reaguoja į laiką, norėdami grąžinti jį atgal, pasukti į priekį ar „likti šioje akimirkoje amžinai“. Kinas gali tai padaryti.

Tylus filmas „Hearsay“ vieną po kito rodo gandus, kuriais menininkas pats kažkada tikėjo. Tačiau dabar šalia gando, kad „žmonės, kurie meldžiasi, yra sveikesni už tuos, kurie to nedaro“, lengvabūdiškai įdeda lygiaverčiai teisingą teiginį: „Žmonės, kurie geria vyną, yra sveikesni už tuos, kurie to nedaro.“ Nepažiūrėjus filmo nuo pradžios iki galo, gali puikiai apsigauti (kaip tai mano akyse nutiko ne vienam parodos lankytojui) ir pritarti – „aš taip ir maniau, kad sėdėdamas lėktuvo priekyje turi daugiau galimybių išlikti gyvas per katastrofą“. Po kelių sakinių tave nuviltų priešingas gandas – „sėdėdamas lėktuvo gale per katastrofą turite daugiau šansų išlikti gyvas“. Menininkas puikiai parodo, kokie užkrečiami yra gandai, kaip kiekvienam norisi keblius klausimus lengvai išsprendžiančių ir apibūdinančių teiginių, kaip norisi išgirsti, kad vis dėlto „Yaseeras Arafatas buvo krikščionis“, kaip smagu sužinoti, kad dalykai, pasirodo, yra visai ne tokie, kokiais juos laikei.

Tačiau kaip ir kine, šie teiginiai tėra fikcijos, sukonstruoti realybės atvaizdai. Tikrovė tampa tokia, kokią mes norime arba bijome matyti. Johnas Menickas nagrinėja filmus, bet, ko gero, taikliausiai jis nagrinėja patį žiūrovą ir filmų suvokimo subjektyvumą.

 

Skaitytojų vertinimai


15360. Arūnas2008-11-03 16:46
Tulips & Roses. Visi skaitantieji žino, kad galerija Lietuvoje, Gaono g-vėje? Abejočiau... O jeigu nebūtų google?

15371. cholera2008-11-04 13:42
dar viena nuobodi formalistinio konceptualizmo pamokele lt ziurovui- bet neringos konspektas ko gero idomesnis nei paroda?..

15376. kiskis p - arunui2008-11-04 19:46
o jeigu nebutu gaono gatves? jeigu nebutu lietuvos?

15377. skaitytojas2008-11-04 21:50
kas cia per `kraupiai` `isteriskas` rasymo stilius?.. bent googleje galejo pasitikslinti kaip angliskai "Psichoze" rasoma. nezinau, kas tusciaviduriskiau: ar paroda, ar konspektas.

15380. ...2008-11-04 23:09
Kodel cia visi tokie pasipiktine? Man sitas straipsnis kaip tik pasirode idomus, netgi antra karta perskaiciau. Psycho is tikro reiktu istaisyt, bet cia juk korekturos klaida, ne esmine? O vat parodos nemaciau, nekomentuoju.

15383. Siulas2008-11-05 08:53
Permeciau greitai atejes i darba straipsnius, komentarus, ir konstatuoju- komentarus raso piktos ir blogos energijos pasikrove zmones. Cia tie komentarai- sauni vietele issikrauti.

15389. ?2008-11-05 23:33
kas tas arunas?

15390. ... to siulas2008-11-05 23:35
iseidamas is darbo perskaiciau siulo komentara. pasidare kur kas liudniau

15393. Siulas2008-11-06 11:52
na jau na jau... kokie mes jautrus padarai. Pats anksciau cia puikiai issikraudavau- bet tai nesamone. Nesenai kalbejau su zmogumi, kuris raso i tokia Lietuvos kulturine spauda- gerbiu uz kiekviena zodi, parasyta- visa tai yra parama. Jei ne sitie zmones, rasantys uz arbatos puodeli,- tai ir komentuoti- mums anonimams- nebutu ko. ar dar liudna?

15405. kiskis p2008-11-07 16:33
as komentuoju ir net arbatos puodelo negaunu. ne kokio sausainio, nieko.

15407. skaitytojas2008-11-08 00:33
vargselis kiskis, pilnu etatu dirba, bent kas kokia morkele ar berzo tosele pamestu...

15421. varna2008-11-11 22:21
Nepiskit proto, atsilikėliai.

15423. r2008-11-12 13:58
kas ant kito sako...

15425. Valdas Jugendas2008-11-13 10:24
Sabotaznikai sugrizo su nauja kulturos krizes aktualiju doze: http://www.kriticzeski-sabotaz.lt

15428. ACHTUNG !!!2008-11-14 13:57
atsidarė naujas tinklalapis WWW.7MD.LT

15429. dfsd2008-11-14 15:52
Labai smagu, tik bukit zmones, padidinkit naujame saite teksto dydi, - apaksim! Senajame (t.y.) sitame man visada labiausiai patiko normalus sriftas. Aciu

15430. :)2008-11-14 16:39
"Žmogus, gyvenantis Tokijuje, laiką suvokia „kiek“ kitaip, nei žmogus, gyvenimą leidžiantis Ariogaloje."ka reisia kitaip ir ar tikrai ? is kur toks uztikrintumas ????

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 127 iš 168 
5:42:22 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba