Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-03-04 nr. 3321

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
Mėnesiena
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Apie lietuvių kalbą: ar ji galėtų būti ir elitinė?
2

KNYGŲ MUGĖ 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
12-oji Vilniaus knygų mugė: asmeniškai
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Apie tai, kaip išvariau bjaurią tetą
1

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
„Išsivadavusios“ moters tapatumo slinktis
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ATMINTIS 
• MARIJUS ŠIDLAUSKAS.
Jis yra ten, kur ėjo

KINAS 
• AGNĖ MARCINKEVIČIŪTĖ.
„Kiekvienas susitikimas – kaip dovana“

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatras savyje?
• MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Apie spektaklio „Nutolę toliai“ kūrybą
• „Paukščiai“ – nuo „gulbės“ iki „kalakuto“

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
„Vartų“ dvidešimtmetis ir magnetinės juostelės magija

MUZIKA 
• ANTANĄ GUSTĮ kalbina DALIA RAUKTYTĖ.
Savam kaime džiazo pranašu nebūsi

PAVELDAS 
• REGINA URBONIENĖ.
Leono Lagausko kūrybos paroda

POKALBIAI 
• ANTANĄ GAILIŲ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gailių klanas – nauji žaidėjai kultūros lauke
1

POEZIJA 
• AIDAS JURAŠIUS.
1

PROZA 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Sąskaita
• DAINIUS VANAGAS.
Rikošetas
• AUGUSTINA KLIUKAITĖ.
Dvi miniatiūros

VERTIMAI 
• BARTOSZ KONSTRAT.

LITERATŪRA 
• VIRGINIJA CIBARAUSKĖ.
Tarp estezės ir nevilties:
vieno Sigito Parulskio eilėraščio analizė
1

KULTŪRA 
• Padėka
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Konkursas Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijai gauti
• Du pasiaiškinimai

IN MEMORIAM 
• In memoriam Vytautas Mockaitis

DE PROFUNDIS
„Ar tik Romos patricijai slapta nesvajojo apie barbarus?..
Taip pat yra žmonių, kurie savo susidėvėjimą priima
kaip civilizacijos nuopuolį.“ Romain Gary
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Programa kino intelektualams
1

AKTUALIJOS

Apie lietuvių kalbą: ar ji galėtų būti ir elitinė?

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

[skaityti komentarus]

Mintys apie lietuvių kalbą, kurios buvo išskleistos 2011 m. vasario 24 dienos lrytas.lt daugiažodžiu pavadinimu „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius: kokia oficialioji lietuvių kalbos ideologija?“, nėra nei naujos, nei originalios. Problema yra šiek tiek gilesnė nei projektiniai įsipareigojimai. Projektai nurodo minties kryptį – deja.

Nesileisiu į diskusiją, nors kai kurie jos teiginiai gali įžeisti; ypač redaktorius –­ jų per savo gyvenimą sutikau itin kultūringų, išmanančių kalbą, tolerantiškų. Kai tik turėjau galimybę, visada norėjau, kad mano tekstą bent peržvelgtų atidi, budri redaktoriaus (dažniau – redaktorės) akis, už daug ką jiems esu dėkinga. Nesu patyrusi jokios redaktorių (ne cenzorių) prievartos, visada galėjau palikti taip, kaip buvau parašiusi. Jei buvau tikra. Jei norėjau. Negaliu skaityti nesuredaguoto vertimo; man baugu likti kalbos džiung­lėse. Galvoju apie vyresniuosius redaktorius (jų vis mažiau), kad ir apie Donatą Linčiuvienę, jau baigiančią pražiūrėti savo šviesias akis, kad tik tekstas būtų geresnis, kad mažiau liktų ne tik kalbos, bet ir korektūros klaidų. Žinoma, tos didžiosios kalbos nuodėmės –­ absurdas, jo jau seniai reikia atsisakyti. Bet žmogaus pasaulyje nėra srities, kur negalėtų būti (ar likti) klaidų. Tyčinės klaidos? Vargu ar verta jų daryti. Nerišliame, suraizgytame sakinyje tūno mąstymo nerišlumas, neaiškumas; geras redaktorius kartais jį nors truputį pašviesina. Kartais to padaryti ir neįmanoma. Geriau nekišti pirštų. Neraštingumas juk irgi yra iškalbus. Nemokėjimas kalbėti – taip pat. Kalbos klaida, bet ir klaidos kalba, jei ją suprantame.

Neinu toliau. Viską suimu į skliaustus, sąmonės akiratyje palieku tik vieną pastraipą – Prezidentės kalbos (tiksliau – ­vienos laisvos pastraipos) Vilniaus universitete, Šventų Jonų bažnyčioje (praeitų metų pavasarį, Filologijos fakulteto absolventams), vertinimą. Cituoju Loretą Vaicekauskienę: „Žiūrėkit, koks ryškus simptomas. Žmonės įsitikinę, kad nemoka lietuvių kalbos. Dalyvavau praeitais metais Filologijos fakulteto diplominių darbų įteikime, kur Lietuvos Prezidentė sveikino diplomantus. Nukrypusi nuo scenarijaus, nuo savo parašytos kalbos, ji pasako keletą žodžių. Ir pirmiausia pradėjo nuo atsiprašymo, kad ji kalba nelabai gerai, nes ji yra... vilnietė! Taip sako Prezidentė!“

Girdėjau turiningą Prezidentės kalbą, neieškojau kalbos klaidų. Niekada to nedarau, niekada netaisau. Manau, kad kalba (kaip ir kiti asmens atributai) yra asmens reikalas. Nebent žmogus pats pasitikrina; sakau tai, ką tikrai žinau. Kai ką žinau, bet nedaug.

Įvertinau Prezidentės savikritišką žvilgsnį. Ji prisipažino (laisvo žmogaus laikysena) nemokanti lietuvių kalbos taip, kaip norėtų ją mokėti, – taip supratau jos mintį. Tai man itin artima. Turiu savo tarmę, esu žemaitė, iki šiol moku žemaitiškai, ne tik kalbu, bet ir rašau, nors ir ne visai tiksliai galiu perteikti tarmės atspalvius. Bet lietuvių bend­rinė kalba man yra turtas, džiaugsmas. Norėčiau bendrinę lietuvių kalbą gerai mokėti, norėčiau, kai to reikia, pavyzdžiui, paskaitoje ar viešai kalbėdama, nedaryti nei sintaksės, nei tarties, nei kirčio klaidų. Deja, darau. Noriu pasitikėti Gramatika, parašau ją didžiąja raide (taip yra parašęs ir A. Nyka-Niliūnas). Mokėti bendrinę lietuvių kalbą, bet, jei tik susidaro sąlygos, ir leistis nešamai tarmės (o vilniškiams ar kauniškiams jiems įprasto kalbėjimo, tarimo), svetimžodžių, sraunaus kalbos pažemių vandens. Klausytis studentiško slengo; netgi kartais itin nešvankiuose interneto komentaruose (ir man skirtuose) pamatyti, kaip sublizga prigimtinis kalbos jausmas, kaip netikėtai kalba „sužaidžiama“.

Tad – kur, kam kalbėti reiškia ir kaip kalbėti. Prezidentės viešas pasakymas, girdint universiteto studentams ir dėstytojams, kad ji nori kalbėti taisyklinga, gražia lietuvių kalba, kad ji to siekia, mūsų kalbančiosios bendruomenės galėjo būti sutiktas kaip iškalbus ženklas. Manau, kad bent dalis visuomenės tą ženklą suprato.

Nesupainioti. Yra virtuvės kalba, yra turgaus kalba, barnių kalba, norinčių žūtbūtinai išsiskirti kalba, daugybė kalbėjimo stilių, atmainų. Kiekvieno laisva valia, jei tik neįžeidžia kito, nepažeidžia kito teritorijos. Bet galėtų (turėtų) būti ir tokia lietuvių kalba, kurią laikytume elitine. Ją reikia puoselėti. Kaip elitinę sėklą. Kaip visa, kas yra brangu.

Anglijos karališkoji šeima kalba elitine anglų kalba. Pažįstama anglistė širdo ant žurnalistų, kad tais metais, kai Lietuvą aplankė Anglijos karalienė, ji negalėjo jos kalbos girdėti bent per radiją, nes tuoj pasigirsdavo vertimas. „Norėjau girdėti tarimą, tartį, norėjau išgirsti, kaip skamba karališkoji anglų kalba“, – sakė.

Suprantu – nesilyginkime. Bet norėčiau, kad Lietuvos prezidentės ir prezidentai siektų kalbėti taisyklinga lietuvių kalba. Kad dar neprarastume vilties, jog lietuvių kalba, išlaikydama tarmes, savo gyvybinguosius rezervus, šakodamasi gyvaisiais, netvarkomais kalbėjimo stiliais, galėtų būti ir elitinė kalba.

Manau, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė ta linkme žengė gražų žingsnį.


 

Skaitytojų vertinimai


66542. cremaster2011-03-06 18:46
Bravo, Viktorija.

66547. Rimantas2011-03-06 20:57
Kažin kada mūsų lietuvių kalbos mokytoja pasakojo apie prof.Balčikonį. Jisai išsiklausinėdavęs studentų, iš kur tie atvykę studijuoti, aptarinėdavo jų tarmes. Išgirdęs, kad iš Kauno arba Vilniaus, numodavo ranka:"lietuvių kalbos nemoki". Prezidentės atsiprašymas, mano nuomone, subtilus.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 7 
5:08:03 Mar 7, 2011   
Mar 2010 Mar 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba