SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-07-20 nr. 765

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Ugnė Gudelytė
Lietuviško mito beieškant
2

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
„Grok Jurgeli!“
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Kristupo klavyrai
• Kamilė Rupeikaitė
Elegantiško subtilumo jėga
1
• Britai išleido Bacevičių 2
• KONCERTAI

Dailė 
• Šiuolaikiniai amatai?2
• Kornelija Česonytė
Cooltūringa naktis, arba Tebūnie šviesa!
8
• PARODOS

Fotografija 
• Iš tryliktosios sugrįžus

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Agnė Narušytė
Ką tu darysi?
9

Teatras 
• Frankas Castorfas apie Céline’ą
• Destina Našlaitytė
Nešvankus „Tigrinių lelijų“ žavesys
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Susikeisti vietomis2
• „Skalvijos“ kino centras tęsia edukacinius projektus1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Poterio manija3
• Sektos naguose

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Lietuviško mito beieškant

Audriaus Puipos paroda „Akademijos“ galerijoje

Ugnė Gudelytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Audrius Puipa. „Kiaulės pjovimas Šešuoliuose“. 1991 m.

Audrius Puipa – ne tik gyvenimo ir meno virtuozas, bet ir lietuviško mito kūrėjas. Tuo įsitikinti galima galerijoje „Akademija“, kur eksponuojami šio iškilaus menininko vaizdiniai pasakojimai.

Žodis „pasakojimas“ senovės graikų kalboje reiškia „mitą“ (mythos). Perduoti jį galima įvairiai: šokiu, daina, vaidinimu, žodžiu, ritualu arba piešiniu, kaip tai daro A. Puipa. Mitai – tai tautos autoportretas, vertybių, tikėjimų, rūpesčių raiška. Juose atsispindi dvasinis ir intelektualusis žmonių gyvenimas, todėl, remiantis mitais, lengviau suprasti tautos mąstyseną. A. Puipos „mitas“ – tai reakcija į aplinkos būvį ir vyksmą bei pažodinis scenos vaizdavimas. „Daiktiškumo“ tendencija, kurioje daug dėmesio skiriama tiksliai daiktiškai formai, įsitvirtino dar 8-ajame dešimtmetyje, pradedant Algimanto Švėgždos hiperrealizmu, ir savitai išsirutuliojo A. Puipos (taip pat Rimvydo Bartkaus, Ryčio Valantino) darbuose. Toks fotorealizmas suponuoja dokumentaciją, aktualią ne tik fotografijai, bet ir šiuolaikinei dailei.

Šalia akvarelių ir grafikos eksponuojamos ir kelios „gyvųjų paveikslų“ fotografijos – žymių dailės kūrinių antrininkės: Jacques’o Louis Davido „Marato mirtis“, peredvižnikai etc. (kartu su Puipa inscenizacijose dalyvavo ir kiti menininkai, fotografavo Gintautas Trimakas).

A. Puipos akvarelės turi sąlyčio taškų ir su paskutiniojo dešimtmečio fotografija. Pirmiausia tai kasdienybės tema, dokumentuojama skirtingomis priemonėmis: Vitas Luckus naudoja „akių lygio“ fotografiją, Remigijus Pačėsa – horizontalią monotoniją bei pilką šviesą, Vidmantas Ilčiukas – fragmentų kartojimą ir pan. Tačiau kasdienybės tema aktuali ne tik fotografijoje: buvusi šalutine tema, kasdienybė persmelkia ir keičia ne tik XX, bet ir XXI amžiaus kultūrą. Pradedant siurrealistų, dadaistų, situacionistų manifestais, akcentuojančiais „kasdienybės estetikos“ primatą tradicinės grožio sampratos atžvilgiu, baigiant muzika, kur kasdieniai garsai integruojami į „partitūrą“ ir tampa organiška muzikinio kūrinio dalimi, arba šokiu, kur į sceną perkelti kasdieniai judesiai baletą transformuoja į modernųjį šokį. Literatūrologo Marco E. Blanchard’o nuomone, kasdienybės vaizdavimas mene ne tik parodo rutiną, bet per ją ir „padeda suvokti ypatingą, asmenišką egzistencijos būdą“.

Parodoje pagauna ir nebepaleidžia meistriško piešėjo, talentingo istorijų pasakotojo A. Puipos sugebėjimas kasdienėmis, įprastomis ir dažnai buitiškai „nudvasintomis“ situacijomis atskleisti universalias žmogaus patirtis. Vaizduojamas laikotarpis – ne tolima praeitis, o tikrų tikriausia dabartis, mat kiekvienas A. Puipos pasakojimas išeina už paveikslo ribų ir leidžia keliauti ir pirmyn, ir atgal.

Toks pasaulio kūrimo laikas aborigenų mituose vadinamas sapno laiku. Centrinės Australijos varlpirių gentis tai vadina džukurpa. Pastaraisiais metais varlpirių dailininkai džukurpos mitus pradėjo vaizduoti ir drobėje. Iš pirmo žvilgsnio jų paveikslai atrodo abstraktūs, bet iš tikrųjų jie pasakoja mitus savitu regimuoju kodu, kur kiekvienas ženklas turi tam tikrą griežtai apibrėžtą reikšmę. A. Puipa savuosius regimuosius kodus sukuria ant buitinio realizmo „uždėdamas“ transcendencijos ir šmaikštumo, postmodernizmui artimos ironijos skaidres. Taip gryčioje pradeda skraidyti rožių žiedai, susirangiusi ant grindų ima veikti sapno mizanscena, o šalia tikrųjų paveikslo „šeimininkų“ už stalo sėda mirusieji. Tačiau A. Puipos realybėje, praskaidrintoje humoru, anapusybei būdingos tamsos, baimės ar nežinomybės spalvos netenka savo tono.

iliustracija
Audrius Puipa. „Kosmausko rytas“.
1988 m.

Daugelyje mitų žinių įgijimas siejamas su tokiomis žmogaus savybėmis kaip smalsumas ir žaismingumas, todėl mito veikėją (kultūrinį herojų) dažnai galima pavadinti sukčiumi, gudruoliu arba pokštininku. A. Puipos paveiksluose esama ir tų, ir anų, ir trečių. Ir pats menininkas tampa mito kultūriniu herojumi lyg ašančių pokštininkas Anansis, iš dangaus dievo išlošęs pasakas, ir tarsi navahų deivė Mintytoja, išaudusi savo paveikslų pasaulį iš savo minčių. Mitai – vadovas gyventi žmonių pasaulyje. Kultūrinis herojus ne tik kuria pasaulį ir moko amatų, bet yra ir meno bei pramogų pradininkas.

A. Puipos kūryboje keliais būdais reiškiasi ir kitas aspektas – asmeniškumas. Pirma, paprasčiausiai autoportretais, antra, paties menininko asmeniu. Kaip sakė Ramutė Rachlevičiūtė, A. Puipos menas, atkirstas nuo „puipiško“ žmogiško žavesio bei asmenybės, netenka labai daug. Trečia, netekus lyg netyčia piešinio erdvėje paties autoriaus paliktų replikų, aiškinančių paveikslo siužetą, ženkliai nukentėtų ne tik dailėtyrininkų tekstai, meno mėgėjų suvokimas, bet ir paties kūrinio vitališkumas.

Laikui bėgant mitai pamažu keičiasi. Viena iš jų gyvybingumo priežasčių – lankstumas. Ypač kinta mito prasmė, mat jie – nevienareikšmiai ir aiškinami įvairiai. Pažvelgus šiuolaikiniu žvilgsniu į A. Puipos kūrybą, kasdienės jo sukurtos situacijos praranda buitinį pobūdį ir ima skatinti naujas interpretacijas. Fotografiniu tikslumu užfiksuoti nykstančio Lietuvos kaimo ar marginalų (skurstančių, nusenusių visuomenės narių, girtuoklių ir pan.) vaizdai puikiai tiktų prie pastarojo dešimtmečio Lietuvos dailės kūrinių, įklimpusių į socialinių klausimų liūną.

A. Puipos „buitinis mitas“ – tai savitas, šaržuotas tiesos vaizdas, bandantis atsakyti į svarbiausius būties klausimus bei atspindėti žmogaus poreikį suvokti tikrovę, gyvybės ir mirties paslaptis. Menininkas, suderinęs profesionalumą su šmaikštumu, rodo Lietuvą ir jos žmogų taip, kaip jis ją pažino, ir kreipia žiūrovo dėmesį į tai, ko galbūt jis nepastebėjo.

 

Skaitytojų vertinimai


10812. Vanda2007-07-29 20:59
Geras straipsnis ir gera gera paroda - toks nesibaigiantis neissemiamas pasakojimas. Jau seniai tiek ilgai buvau uztrukus kokioj nors parodoj.

10826. Linas :-) 2007-08-03 14:20
straipsnis puikus, turintis tikrai gilia prasme. beto kalbant apie straipsnio autore, as laukiu jos zinutes, bet ji neparaso, kaip ji man patinka...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 180 iš 204 
5:07:43 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba