SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-10-05 nr. 771

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Junija Galejeva
Scenoje mitas
22

Muzika 
• Svetlana Barkauskas
„Irony of Fate“, arba „Partita“ smuikui solo
1
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Patyręs scenos meistras vėl Lietuvoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Kornelija Česonytė
Sujudintas miestas
2
• Monika Krikštopaitytė
Vien dėl jų buvo verta
79
• Grafikos trienalė Prahoje
• PARODOS

Fotografija 
• Skirmantas Valiulis
Truputis saulės
• Ona Mažeikienė
Fotografas – paveikslų kūrėjas
1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Prakalbinti Miltinį
• Naujausias Vyčio Jankausko šokio spektaklis
• NDA’07 vainikuos du intriguojantys spektakliai
• „Liučė čiuožia“ pagal Yaną Ross
• Eglės istorija – tautos istorija2
• Baigėsi konkursas „Versmė’07“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Filmai žmonėms ir apie žmones
• Dirbtinis Davido Lyncho rojus
• Tėvai ir vaikai
• Živilė Pipinytė
Esame šiek tiek virėjos
1
• Pasirodė naujas „Kino“ numeris
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Grįšime ir būsime prezidentais
11

Anonsai 
• Kviečia prodiuserius, teisininkus, vadybininkus
• Niekada nežinai, kas gali virsti knyga
• Pasiūlyk idėją LUX šviesos festivaliui

Pirmasis

Scenoje mitas

LNOBT premjera

Junija Galejeva

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglė Špokaitė ir Alon Harari

Christopho Willibaldo Glucko operos „Orfėjas ir Euridikė“ premjera rugsėjo 28 dieną naująjį sezoną pradėjo Nacionalinis operos ir baleto teatras.

Prieš ir po

Pirmas dalykas, kurį pamatė atėjusi į premjerą publika, buvo blizgantis naujausio modelio „Audi R8“. Nė kiek nesikuklindamas jis įžūliai užėmė matomiausią vietą teatro pirmojo aukšto fojė. „Ko išsigandai? Pamanei, ne čia pataikei? Čia, čia! Dabar čia aš šeimininkas. Prieik, pažiūrėk, koks aš gražus. Gal pirksi? Ar vis dar ta savo sena lūžena važinėsi? Vyruti, būk stilingas! Ak tu, nevykėli. Dar vadinasi operos publika. Dar vadinasi kultūringi žmonės. Nieko apie stilių nesupranta...“ Paskutinis dalykas, kurį buvo galima pamatyti po spektaklio išėjus iš salės – įvairiausiomis vaišėmis, skanėstais nukrauti stalai, užėmę pusę antrojo aukšto fojė ploto. Ir stovintys aplink tuos stalus sargybiniai. „Ne, ne, čia ne jums. Nesiartinkite. Žiūrėti galima, liesti ne. Ir paskubėkit, tuoj ateis išrinktieji.“ Atrodo, visame didžiuliame Operos teatro pastate neatsirado vietos, kur rėmėjai ir statytojai galėtų premjerą atšvęsti. Nepabrėždami savo išskirtinumo.

Kaip paaiškinti barbarui, kodėl negalima spjaudyti gatvėje? Ne, iš tiesų, kodėl, juk daug kas taip daro? Kodėl nedera ant kiliminės dangos piešti teatro emblemų? Kodėl kultūringi žmonės nesipuikuoja savo turtais ir galimybėmis, o kaimynui atsitiktinai užsukus per pobūvį būtinai pakvies jį prie stalo? Todėl, kad yra elementarus kultūringo elgesio kodeksas? Betgi jis – nerašytas! O jeigu žmonės nesupranta, kad teatras – ne ta vieta, kur rengiamos mašinų ar kitos verslo parodos? Istorija liudija, kad barbarai niekada nesuprasdavo, ką jiems sako Kultūra. Bet jie visada mokėjo be skrupulų ją sutraiškyti. Argi ne ironiška, kad miesto, pretenduojančio vadintis Europos kultūros sostine, operos teatre nėra elementarios kultūros? Nesinori ir pagalvoti, kas bus, kai kitais teatro rėmėjais taps, pavyzdžiui, higienos reikmenis gaminančios firmos.

Kokybės beieškant

Spektakliui pasirinkta vadinamoji „Vienos redakcija“, kurioje Orfėjo partija parašyta vyriškam altui (kastratui Gaetano Guadagni). Tačiau neatsisakyta vėliau „Paryžiaus redakcijoje“ atsiradusių II veiksmo audringojo Furijų šokio ir III veiksmo Palaimintųjų dvasių šokio su žymiąja fleitos melodija. Panaši kompiliacija neretai pasitaiko, ir netgi pageidautina spektaklyje, kur nuo pirmos iki paskutinės natos pravedamas baleto kontrapunktas. Tačiau orkestruotė dėl neaiškių priežasčių buvo supaprastinta ir orkestras vietomis skambėjo kaip vata apvyniotas akompanimentas. Tik vienas pavyzdys: „aidas“ Orfėjo I veiksmo arijoje. Pagal kompozitoriaus sumanymą aidas nuolat keičia spalvą (pirmame posme – dvi fleitos ir obojus, antrame – du obojai ir valtorna, trečiame – obojus ir du anglų ragai). Drauge su orkestro crescendo tokia „tamsėjanti“ orkestruotė atveda prie kulminacijos – dramatiško Orfėjo rečitatyvo „Numi! barbari Numi!“ Girdėdamas Vilniuje „aidą“ atliekančius du smuikus, altą ir fleitą, žinovas turėtų pasijusti lyg apvogtas. Ne žinovas, aišku, neįtars, ko neteko, bet apgaulė lieka apgaule.

Vartydama naujojo spektaklio lankstinuką pasigedau vieno žmogaus vardo. Ne, ne dėl programos sudarytojų neapdairumo. Tiesiog tokio žmogaus rengiant premjerą teatre iš viso nebuvo. Jo pareigybės, gal ir ne visai tiksliai, Vokietijoje ir Austrijoje vadinamos „dramaturgas“, Prancūzijoje ir D. Britanijoje – režisieriaus asistentas. Joks save gerbiantis teatras Europoje nepradeda statyti naujos operos neradęs dramaturgo, t.y. žmogaus, kuris žino viską apie šią operą. Tai ne šiaip muzikologas, bet tas, kuris perskaitė kalną būtent šiai operai skirtos literatūros, yra matęs įvairius operos pastatymus ir gali perspėti režisierių dėl galimų klaidų. Tas, kuris žino, kokios yra jos redakcijos, kokios atlikimo tradicijos ir interpretavimo galimybės. Žodžiu, žinovas ir patarėjas. Neturint savų, jų ieškoma užsienyje lygiai taip pat, kaip ieškoma solistų, režisierių ar šviesos dailininkų. Galbūt toks žmogus būtų padėjęs statytojams atidžiau perskaityti Glucko partitūrą. Kai rengiamasi atlikti „senąją“ operą, tos muzikos specialistas oi kaip praverstų! Nors patirtis rengiant „Pasiją pagal Joną“ nepraėjo be pėdsako ir spektaklio muzikinio vadovo bei dirigento Martyno Staškaus parinkti tempai buvo nepriekaištingi, senosios muzikos specialistas galėjo paaiškinti, kokie vis dėlto štrichai ir artikuliacija turėtų būti konkrečiose vietose. Būtų padėjęs orkestrui pasiekti ikiklasicistinį „gudrų lengvumą“ ir, keičiant registrus, Euridikėms (Regina Šilinskaitė ir Asmik Grigorian) į verizmą nenukrypti. Perspėtų dirigentą, kad nereikėtų taip atkakliai akcentuoti stipriųjų ir sąlygiškai stipriųjų takto dalių I veiksmo chore ir Pantomimoje. Vis dėlto čia kompozitorius panaudojo ne eisenos, bet lamento ir patetica stilistinius derinius. Kita vertus, problemų dėl senosios muzikos neišmokėjimo buvo galima lengvai išvengti pasirinkus romantiškesnę Hectoro Berliozo redakciją.

Balsas ir gestas

Vienas malonumas (kaip visada!) klausytis Česlovo Radžiūno vadovaujamo teatro choro. II veiksme ausį pamalonino orkestro solistų kontrapunktai. O tie, kurie eina į spektaklį dėl solistų, šį kartą gali nevarginti kasininkių klausimais, kas kada dainuos: abi trijulės žavingos ir suteikia galimybę hedonistiškai mėgautis balsų grožiu. Be to, retai kada operoje galima pamatyti tokias visiškai skirtingas personažų charakterių bei santykių interpretacijas. Orfėjo vaidmeniui buvo pakviesti solistai kontratenorai iš Izraelio – šiuo metu Londone gyvenantis Yanivas D’Oras ir Alonas Hararis, abu turintys nepaprasto grožio skaidrius balsus. Y. D’Oro Orfėjas buvo labiau „gliukiškas“ – patetiškas, vyriškas, valingas. Gedėjo, nenukrypdamas į sentimentalumą ir melancholiją, nemaldavo, bet reikalavo iš dievų grąžinti jam Euridikę. Dievai privalo garantuoti teisybę žemėje – toks Orfėjo tikėjimas; o jeigu ne – jis smerkia jų pasaulį bei jų dangų ir išeina į mirtį. Balsas – itin stiprus ir gryno, „be priemaišų“ tembro viršutiniame registre bei truputį gergždžiantis (kas nė kiek negadino įspūdžio) apatiniame. Su juo dainavusi R. Šilinskaitė sukūrė itin švelnios ir moteriškos, koketuojančios ir „aukos“ vaidmeniu piktnaudžiaujančios Euridikės portretą. O štai kita pora: A. Harario Orfėjas – ne mažiau ekspresyvus, bet infantilus ir lyriškas, verkšlenantis. Dainuojantis švelniu bei lygiu visuose registruose balsu. šalia jo – stipri, dramatiška A. Grigorian Euridikė.

Publikos simpatijas iškart pelnė Amūro vaidmeniu debiutavę LMTA III kurso studentas sopranistas Viktoras Gerasimovas ir Operos studijos stažuotoja Jurgita Lopetaitė. Puiku, kad teatras suteikia galimybę išeiti į sceną tokiems jauniems dainininkams. Jiems, beje, teko atlikti fiziškai nelengva užduotį – dainuoti pakabintiems ant alpinistų virvių kelių metrų aukštyje virš scenos.

Abu pirmuosius vakarus Euridikės Antrininkės vaidmenį atliko Eglė Špokaitė. (Šį režisieriaus Jono Jurašo sugalvotą personažą taip pat parengė aktorė Eglė Mikulionytė. Tad, atrodo, žiūrovų laukia dar vienas, kitoks spektaklio variantas.) Truputį gaila, kad tokios milžiniškos meninės įtaigos balerina kaip E. Špokaitė pakviesta atlikti operoje nesudėtingą antraplanį vaidmenį. Be to, dėl tos pačios priežasties sumanymas buvo rizikingas. Euridikės Antrininkės personažas galėjo nustelbti visus solistus-dainininkus. Tačiau taip neįvyko. Subtili minimalistinė Vestos Grabštaitės choreografija ir protingai režisieriaus sustatytos mizanscenos neleido žiūrovams atitraukti dėmesio nuo dainuojančiųjų. O kartu dieviškai švelni E. Špokaitės plastika ir neįtikėtinai plati „prigesintų“ emocijų paletė leido pamiršti visus spektaklio trūkumus. Ji sukūrė kontrapunktą, nušviečiantį pagrindinių personažų linijas ir kompensuojantį visas trūkstamas orkestro spalvas. Jos personažui labiau tiktų Euridikės Sielos vardas. Ji visą laiką scenoje, šalia Orfėjo. Liūdi su juo, norėtų paguosti, bet negali, negali ir jausti taip stipriai kaip gyvieji. Ji čia pat, bet neapčiuopiama, tik pajaučiama, kaip kartais mistinėmis jautrumo akimirkomis jaučiamas anapusinis pasaulis.

iliustracija
K. Sereikaitės nuotraukos

„Vilniaus“ redakcija

Jeigu statytojų komanda būtų pasikvietusi pagalbon dramaturgą, jis tikriausiai būtų paaiškinęs, kodėl negalima atsisakyti operos uvertiūros. Romantizmo laikais, kai buvo įprasta uvertiūroje girdėti pagrindines operos temas, Glucko „Orfėjo“ ikiklasicistinė uvertiūra kritikuota kaip „neturinti nieko bendra su opera“. Be to, romantikai neįsivaizdavo gedulingos muzikos mažore, kas XVIII a. buvo visiškai normalu. Dėl panašių nuostatų tarybiniais laikais buvo net išleistas klavyras, kuriame nėra uvertiūros. Tačiau mūsų dienomis abejoti Glucko – dramaturgo talentu yra nerimta. Nuo pat pirmų uvertiūros garsų kompozitorius sukuria saulėtą C-dur spindesį, kurio atšvaitus vėliau išgirsime abiejose Orfėjo arijose ir finaliniame chore. Uvertiūra – arka į finalą ir tiltas, kuriuo klausytojas drauge su Orfėju „keliauja“ per operą. Eina iš tamsos į šviesą, nes iškart po uvertiūros skamba vienvardis minoras (pirmas numeris – choras). Glucko numatytas efektas yra toks, tarytum, ilgai žiūrėję į saulę, mes po to staiga būtume panardinti į akliną tamsą. Dramaturgiškai uvertiūros tonacija ir charakteris yra nepriekaištingi. Tiesa, teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad premjeros metu uvertiūra vis dėlto nuskambėjo. Ją nedidelis ansamblis, likus penkioms minutėms iki spektaklio pradžios, atliko... fojė. Tačiau, pirma, ar kas nors suprato, kad tai – uvertiūra? Antra, kažin ar kas nors išgirdo ją pro šurmuliuojančios minios gaudesį. Ji nuskambėjo išties kaip nieko bendra neturinti su spektakliu, kaip nepretenzingas fonas žvilgančiam „Audi R8“ monstriukui.

Vietoj saulėtos Glucko uvertiūros statytojai spektaklį pradeda fonograma: kylančio lėktuvo ūžesys, sprogimų garsai, aimanos, sirenos, Orfėjo arijos tema mobiliajame telefone. Scenoje – Rugsėjo 11-ąją primenantis vaizdas. Vėliau operoje fonograma dar porą kartų įterpiama į Glucko partitūrą: sirenų gausmas ir sprogimų garsai atveria Pragaro paveikslą, o Eliziejaus laukų vaizdą „pagražina“ „paukščiukai ir varpeliai“. Skambesio prasme tokie intarpai tikrai nepagerina orkestruotės. O po elektroakustinių triukšmų ir disonansų paties Glucko sukurti ironiški tonalūs disonansai Furijų chore nebetenka aštrumo ir prasmės, nes skamba lyg banalūs konsonansai... „Orfėjas“ kaip viena iš nedaugelio operų išties pasiduoda įvairiausioms interpretacijoms, kupiūroms ir praplėtimams. Tačiau profesionalumą ir meistriškumą atskleidžia mokėjimas nepažeisti griežtos kompozitoriaus logikos.

Daug abejonių kyla dėl J. Jurašo sumanytos mito interpretacijos. Siužetas „suaktualintas“: veiksmas perkeltas į Rugsėjo 11-osios Niujorką. Euridikė žuvo drauge su kitomis terorizmo aukomis. Scenoje – milžiniškas kubas, Euridikės kapas. Orfėjui leidžiama įeiti į žuvusiųjų pasaulį. Tačiau jis neįeina – yra atnešamas prie Hado vartų, o tai jau kita semantika. Vėliau Eliziejaus laukuose, gavęs leidimą pamatyti Euridikę, jis patenka į ribinę erdvę. Čia dvynių griuvėsiuose vaikšto gaisrininkai, guli žuvusiųjų kūnai. Ir tik po to, kai Orfėjas atsigula tarp jų, žuvusieji atgyja, jie – palaimintosios dvasios; dingsta realybės pasauliui priklausantys gaisrininkai ir atsiveria Euridikės kapas. Panašu, kad siekdami kuo tikroviškiau parodyti dviejų pasaulių sandūrą, statytojai tyčia ar netyčia pakeitė mito esmę. Orfėjas nebuvo tas vienintelis, kuris sugebėjo gyvas (sic!) įeiti į Hadą, – jis vis dėlto turėjo numirti. Toliau viskas vyksta anapus: Orfėjo ir Euridikės dialogas ir jos antroji mirtis. Orfėjas ruošiasi nusižudyti (kažkodėl pasismaugti tarp arfos stygų! – kaip stipriai reikia muzikantui nekęsti savo instrumento...). Bet pasirodo Amūras ir praneša, kad dievai grąžina jam Euridikę. Scenovaizdis nesikeičia. Choras vis tais pačiais palaimintųjų dvasių drabužiais šlovina Meilę, o Orfėjas su žmona kube (Euridikės kape) kyla į dangų. Visi laimingi... Išvada: Orfėjas vis dėlto numirė. Tačiau nesijaudinkime dėl žuvusiųjų Rugsėjo 11-ąją. Jie ten džiūgauja sau laimingi... Kažkaip nesinori tikėti, kad režisierius sąmoningai pateikė tokį, mažiausiai neetišką Niujorko tragedijos vaizdą.

Nesusišnekėjimas

Akivaizdu, kad statydami spektaklį režisierius J. Jurašas ir choreografė V. Grabštaitė alsavo unisonu. Malonu, kai statytojai supranta, kad operoje kiekviena detalė išryškėja lyg po didinamuoju stiklu. Veiksmas neperkrautas, baleto kontrapunktas (būtent kontrapunktas, o ne intarpai) organiškai dera su minimalistine solistų plastika. Ji čia nepaprastai svarbi ir naudojama konceptualiai personažų būsenai išreikšti. Tokia pat apgalvota ir siužeto emocinio turinio padiktuota choro judėjimo geometrija. Poetiškai išspręstos abi Orfėjo arijos, kai dainininkui už nugaros kube matomas Euridikės šešėlis. Spektaklio stilius nėra labai modernus. (O ir neprivalo būti.) Jokie veiksmo perkėlimai į dabartį ar fonogramos panaudojimas savaime nepadaro spektaklio aktualaus ar šiuolaikiško. Tam reikia šiuolaikinio mąstymo ir šiuolaikinės teatro kalbos. „Orfėjuje“ nėra nei vieno, nei kito. Originalių režisūrinių idėjų ar ypatingų meninių įžvalgų kažin ar rastume. Tačiau mizanscenos informatyvios, „švarios“ ir puikiai suderintos su muzika, o tai, be abejo, didelis pliusas.

O štai scenografas ir drabužių dailininkas Andrzejus Strumiłło įsiveržė į spektaklį iš kitos – naftalinu dvelkiančios operos. Gelžbetoniniai poliai ir sugriauto pastato skaidrė fone – tik nuoroda į veiksmo vietą, tokia pat nepaveiki kaip senamadiškos kartoninės uolos ar pilys. Dar labiau viską gadina choro drabužiai. Nors iš pradžių lyg ir norėta žiūrovus „perkelti“ prie Niujorko dvynių – mimansas aprengtas gaisrininkų uniformomis. Tačiau gedinčiųjų choras dėvi pilkas beformes marškas su juodu apverstu trikampiu ant krūtinės. Labiau panašu į kažkokią viduramžių sektą, o tiksliau – į mėgėjų teatrą. Beje, apversto trikampio, kaip simbolio, populiariausios reikšmės yra „moteriškas pradas“ arba „pragaras“, „blogis“. Ką tuo norėta pasakyti? Nors galbūt A. Strumiłło turėjo omeny ką kitą. Furijų scenoje patenkame į Helovyną – tos pačios beformės marškos ir dar smagūs susitaršę perukai. Keletas kaukių. Ką tai šiais laikais gali sujaudinti? Palaimintųjų dvasių drabužiai tokie pat, tik balti ir be trikampių: įkapių marškomis apsirengusieji, džiaugsmingai gieda Meilę šlovinantį himną. Nuo realybės nutolta, iki teatro nepritraukta.

 

Skaitytojų vertinimai


11158. Julijos palaikytoja :-) 2007-10-08 10:44
Sveikinu Julija sauniai padirbejus!!! Nezinau kaip buvo pirmame spektaklyje, bet mano girdetame treciajame, muzikinis atlikimas- tempai, dinamika, derejimas, artikuliacija buvo nei daugiau nei maziau amatininkiski. Pati Julija ta uzciuope, bet, turbut, noredama neuzsidaryti sau duru i kokias nors pareigas teatre kuriame knibzda "ryskiu" chorvedziu ir muzikologu, kad galetu, kaip viena jos kolegiu dirbti teatro Bravissimo zurnaliuke. Palinkejimas: nepolitizuokime kritikos, nes tie kas vazineja Audi i ja ziuri savitai ir jos nepaiso ir nepaisys. Nebent uz ja butu mokama kaip Bravissimo, taciau is straipsnio to nesijaute ir man, kaip klausytojai, nesinoretu jaustis vienisai po patirtu, primenanciu zemaitiskus kalnus, garsiniu pojuciu.

11160. Bravissimo2007-10-08 14:21
Bravissimo, Bravissimo

11169. 11158 - ajai2007-10-08 19:31
11158 - tajai (aišku, nes moters braižas) - gerbkite Autorę, juk aiškiai parašyta - JUNIJA, ne Julija. JUNIJA. O gerb. Junai - šaunuolė šaunuolė šaunuolė!

11171. Modestas2007-10-08 20:19
Tikrai saunuole Junija, kuri isdriso bent pakritikuoti sita klaiku pastatyma. Kitu recenzijas tiesiog siurpu skaityti. Po premjeros buvo baisi geda pries kolegas muzikus is uzsienio, kad musu teatre, po Sv.Jono pasijos, Madam Butterfly ir Salomejos, atsirado sitoks "kazi kas". Solistai - kita kalba, bet statytoju komanda aiskiai uztrigo kazkokioje laiko plotmeje, kuri vyravo pries gera 20 metu...

11173. TAIP!2007-10-08 20:54
Tai jau tikrai, po fantastiškų Madam Baterflai, Salomėjos, Pasijų, dar ir Žydės, šitas "šedevras" klaikus. Net neįmanoma susivokti, kad esi tame pačiame teatre! Gal kokiame studentų eksperimente...Ačiū už teisybę, Junija ("Prieš ir po" - puikus), tos pačios mintys lindo į galvą. Gėda tiems, kas padlaižiauja ir rašo kitaip, glotniai. Ateis melomanai į premjeras, vieną kartą pažiūrės, ir baigsis šis spektaklis, o lėšų tai įdėta!

11186. brrr2007-10-09 21:50
Na ir kas, kad Junija raso tiksliai. Pamenate, kaip ji, o po jos - ir burys kitu muzikologu ir kmpozitoriu isdirbo Nekrosiaus "Valkirija|? Ir ka - paskaitykite nuo susizavejimo springstanciu Italijos tatrologu ir muzikologu atsiliepimus. Operhauzas isves "Orfeja" i kokia Jurasa mylinti krasta, ir tada suzinosite, koki sedevra apturejome.

11188. Jurate2007-10-09 23:39
Junija ne tik kad raso tiksliai ir taikliai. As suzaveta jos ismanymo! Bet kur, brrrr, matete tas italu liaupses? As perzvelgiau tuos atsiliepimus, ten pilna kritikos, ypac dainininkams ir orkestrui!

11192. to brrr2007-10-10 10:15
Nejuokinkite! Iš kur ištraukėte tas italų liaupses? Ką ir kas mums jas pateikia? Tai, ką patys teatro žmonės perfiltruoja, išima iš konteksto (italų spaudoje)ir duoda mūsų spaudai. Gal pats ar pati skaitėte Italijoje originalus? Gal kalbėjote su dirigentu Muti? Taip kad atsipeikėkite, jūs reklamos auka. Neturite savo skonio ir nuomonės? Jei jums Valkirija puiku, tai jau jūsų bėda...

11210. NE!2007-10-10 19:28
Kodel turi buti kazkieno beda, jei Valkirija atrodo puiki? Reikskite savo nuomone, bet nepirskite savo skonio!

11211. Ghm2007-10-10 20:47
Atleiskite, bet po neitiketino Orfejaus skuduryno ir naftalino man norejosi tiesiog priglaust ir isbuciuot tuos neskoningus Valkirijos kelmus. Apie Valkirija galime sakyti ka norime, o faktas lieka faktu - naujoji premjera daro geda LNOBT. Aukstai kiles zemai pulsi? Puikus buvo praeitas sezonas, visos premjeros idomios ir puikiai "sukaltos". Dabar gi kazkaip... Lieka laukti Godunovo, ten gal bent kokybe bus.

11216. Lina :-) 2007-10-11 14:08
LABAI AČIŪ! SĖKMĖS!

11217. Barakuda2007-10-11 16:24
Puiki Junijos Recenzija is didziosios raides. Akivaizdu, kad autore issamiai susipazinusi su opera ir jos kontekstu, skirtingai nei kurybine grupe. Stai tokiu straipsniu, taikliu izvalgu ir profesionaliu argumentu tikiuosi is muzikologo. Aciu!

11219. Rima Po2007-10-11 19:38
Sveiki. kol kas dar nemaciau musiskio Orfejo, bet paskaicius apie operos pradzios vaizdus pagalvojau - ar tik nebus scenografas nusiziurejes i viena baleta Leipzige. maciau ji 2004 m., nepamenu pavadinimo, choreografas, rezisierius ir scenografas Uwe Scholz, pagal ivairiu kompozitoriu muzika pastatyti numeriai. o pradzia buvo kaip tik tokia - scenoje ekrane rodomi smenganciu dvyniu kadrai, fonogramoje girdeti Amerikos himnas.

11221. brrr2007-10-11 20:46
Ogi niekada ir nemaniau, kad "Valkirija" yra gera. Ir man nepatiko pastatymas, nors dievinu Wagnerio muzika. Puikus pavyzdys, kaip galima supaskudyti gera daikta. Norejau tik pasakyti, kad operhauzui nusispjauti i net ir pacia teisingiausia Junijos nuomone. Jie giriasi Nekrosiu (o ne chora) slovinanciomis italu liaupsemis. Todel dabar, kai visi organizuotai ispeikete "Orfeja", operhauzas suras, kas ji paslovins jei ne cia, tai uzusieniuose.

11245. Veronika :-) 2007-10-13 22:44
Patikekite manimi, tokio sunkaus darbo kurybinei grupei dar nebuvo. Kalbu apie visus, isskyrus, pati rezisieriu. Visiems buvo labai sunku dirbit. Pirmas kartas, kai taip buvo trukdyta pastatyminiam darbui, tai buvo justi is rezisieriaus - J.Juraso puses... Tai tiek.

11258. Gabi :-( 2007-10-14 13:26
O aš manau, kad Junija TIKRAI persistengė, ieškodama visų įmanomų priekabių. Pvz, Orfėjas nėra atnešamas prie Hado vartų- jis ateina pats, kad ir dengiamas juodo audeklo, iš kurio po to išsivynoija, tad prie to neverta kabintis. Be to, tai, kad Orfėjas gyvas įžengia į pragarą- ne statytojų sumanymas, patarčiau atidžiau perskaityti libretą, ar bent paklausyti, ką dainuoja Amūras: "tau bus leista gyvam perbristi Letos bangas". Tarp kitko, jeigu neklystu, tai šis spektaklis JAU parduotas į kažkurį užsienio teatrą...

11266. luna :-) 2007-10-14 15:10
dziaugiuosi kad yta profesionaliu muzikologu kurie nebijo pasakyti teisybes ir sukritikuoti taip didziai gerbiamus teatro autoritetus.. man irgi visas spektaklis pasirode didelis nesusipratimas.. nors kiek idomiau ziureti pasidare tik nuo trecio veiksmo,kai pasirode Euridike Asmik, kuri savo charizma ir erotiskumu pabudino jau bemiegancia publika.. buvo ir graziu momentu.. bet vien del ju antra karta i spektakli neiciau..

11267. Ech2007-10-14 15:13
Junija vienintelė sugebėjo pasakyti tiesą apie šitą klaikybę, su kuo ją ir sveikinu. Jei tiesa tai, kad spektaklis jau suksis užsieniuose, tuomet tikrai nebeturiu ką pasakyti. Koks normalus teatras gali įsileisti tokią saviveiklą? Čiurlionio menų mokyklos dvyliktokų naujametės operos geriau atrodo negu šita beskonybė.

11274. O, Ciurlionke...2007-10-14 18:49
Oooo, Ciurlionio naujemetes operos... Kai prisimenu musu laidos opera, tai zinokit visi dabar matomi pastatymai praktiskai kartoja ta Nepriklausomybes ausroje abiturientu sukurta ironiska postmodernizma. Ciurlionke aukstas lygis, tikrai. Del Orfejaus - kiek nuomoniu, tiek tiesu. Tuos, kam is esmes uzkliuna operhauzas, erzina jo pastaruju metu neslepiamas ambicingumas, visada dziugina astresne kritika, kuo daugiau, tuo geriau. Bet jei kritikuoja, vadinasi, objektas nemires. Kiek yra kitokiu is tiesu megejisko lygio kolektyvu ir ambicingai pateikiamu ideju (visokiu "keltu"), kur viena karta nuvaziuoji ir daugiau koja nekyla ten daugiau zengti. Ka jau kalbeti apie rasyma...

11289. Ech2007-10-15 23:39
Taigi, Čiurlionke visada buvo Čiurlionke is didžiosios raidės. Aš asmeniškai labai vertinu tai, kas vyksta pastaruoju metu LNOBT (neskaitant pastarojo skuduryno). Ir ne tik puikiąją Madama Butterfly and Šv.Jono pasiją. Man pvz. neįtikėtiną įspūdį paliko Salomėja, kaip itin didelės įtaigos spektaklis (nebūtinai teigiamos, tiesiog išjudinančios ir pažadinančios). Valkirija, nors ir savotiškai provinciali, visvien turėjo savo magijos. Todėl ir skaudu matyt būtent tokį Orfėją, kuris tikrai galėjo būti kitoks. Na bet ką padarysi.

12813. Junijos saltinis :-( 2008-02-18 14:56
и оркестра старинной музыки Pratum Integrum. Дирижером же выступил Теодор Курентзис. Рассказывает СЕРГЕЙ Ъ-ХОДНЕВ. В исходных условиях, стоявших перед исполнителями, было одно примечательнейшее обстоятельство. Опера прозвучала не в какой-либо из глюковских оригинальных версий, а в редакции Гектора Берлиоза, которую композитор сделал в 1850-е с видами на участие Полины Виардо в партии Орфея. Эта партитура, как совершенно справедливо отмечали пресс-релизы, в нашей концертной практике задействуется довольно редко. Но надо пояснить, что оригинальная венская версия 1762 года тоже исполняется не то чтобы часто. Как и вторая глюковская редакция, парижская. Ведь как было дело? Для французов Глюк сильно переиначил свое знаменитое детище: заменил партию для мужского альта теноровой, переписал речитативы сообразно мелодике французского языка, изменил оркестровку, вырезал отдельные номера и вставил новые (например, знаменитый "Танец блаженных духов", широко известный попросту как "мелодия для флейты"). А потом Берлиоз не только вернул Орфея в меццо-сопрановый диапазон и снова переделал оркестровку (расширив состав духовых), но и сделал некоторый коллаж из венской и парижских версий, добавив заимствования из других опер Глюка. Теперь самое интересное. Та редакция, которая теперь чаще всего звучит на нашей сцене, хотя и италоязычная, но представляет собой довольно дикую и никак не аутентичную смесь на основе именно французской версии. Поэтому если уж представлять "Орфея" в "правильном" виде, то, строго говоря, безразлично, с какой из трех версий начинать. Все три претендовали на статус открытия, включая и "Берлиоза-Глюка". И открытием опера действительно стала. Причем в солидной степени -- за счет того, как с ней обошелся Теодор Курентзис. Часто дирижеры при исполнении "Орфея" в берлиозовской редакции сознательно дистанцируются от XVIII века, предпочитая именно романтическое звучание оркестра. Высший пилотаж при таком подходе -- аккуратно и полузаметно "подложить" под берлиозовскую густоту тембров артикуляцию в духе французской позднебарочной оперы (на которую оглядывался в свое время Глюк). Теодор Курентзис решился действовать совершенно иначе, все время высматривая в "многослойной" партитуре изначальный глюковский базис, по-итальянски стройный, грациозный и динамичный. Этому намерению дирижера как нельзя лучше отвечал и оркестр. К слову, для музыкантов Pratum Integrum этот концерт стал дебютом в Большом зале консерватории -- и дебютом превосходным. Безусловно, массивный берлиозовский состав духовых (флейты, гобои, фаготы, кларнеты, трубы, тромбоны, корнет-а-пистон) предъявлял нешуточные требования: со старинным инструментарием адекватно и деликатно выстроить совокупное звучание на порядок сложнее. Тем не менее духовые выступили в целом прилично (несколько "медных" неприятностей были хорошо припрятаны), струнные и того лучше, в целом же звук оркестра -- сочный, яркий и гибкий -- был роскошен. Даже при учете поразительно яростных темпов, на которых настоял дирижер. Но, конечно, вряд ли впечатление настолько триумфальной удачи образовалось бы без трех приглашенных певиц -- итальянки Анны Бонитатибус (Орфей), англичанки Деборы Йорк (Амур) и немки Лидии Тойшер (Эвридика). Легкое и красивое меццо первой решительно и темпераментно справилось со всеми сложностями партии главного героя -- как тесситурными (все-таки требовалось именно контральто с чрезвычайно развитыми и сильными верхами), так и техническими. Дебора Йорк из небольшой своей партии сделала неожиданную вокальную драгоценность: расхожее выражение "голос льется" в ее случае было единственно возможной характеристикой звучного, чистого и невероятно свободного сопрано. Разве что Лидия Тойшер казалась на таком фоне слегка проигрывающей. Голосу ее, при приятном светлом тембре, пожалуй что не хватало объема и силы, особенно на верхах. Успеху именно глюковской оперы можно радоваться сколько угодно; однако совершенно отдельной радостью выглядел сам факт здравого, равноправного и со всех сторон результативного сотрудничества, получившегося между европейскими звездами, оркестром, хором и дирижером. В перспективе эта радость, безусловно, смотрится даже более многообещающей.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 178 iš 202 
5:07:13 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba