SEPTYNIOS MENO DIENOS

2058-05-10 nr. 585

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |

`

Pirmasis 
 Beata Leščinska
Tikėjimas be ugnies
5

Muzika 
• Skirmantė Valiulytė
Iš to, kas nepasakyta
3
• Choro "Langas" gastrolės Argentinoje4
• in memoriam
Justinas Bašinskas
• Vytauto V. Jurgučio muzikos kompaktinė plokštelė2
• "Muzikos barų" naujiena - internetinis dienraštis
• Don Žuanas keri oriai
• Kinų princesės Turandot svečiai Lietuvoje3
• KONCERTAI

Dailė 
• Laima Kreivytė
Skaitmeninis ilgesys
• Raminta Jurėnaitė
Vienatvės veidai tapyboje
1
• Ieva Pleikienė
Akvarelės grožiui ir malonumui
• Dovilė Tumpytė
Menas sau ir kitam
11
• PARODOS1

Literatūra 
• Liudijimai apie Holokaustą11
• Knygų spintoje1
• Vytautas Skripka
• VAKARAI

Teatras 
• Viena gražiausių mūsų laiko maldų1
• Kipras ir Fiodoras vėl sugrįžta į Kauną
• Les Boréales - Šiauriečiai2
• Lietuvos nacionaliniame dramos teatre - "Pelenė"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Iš kitos pusės
• Banderas ir jo futliaras4
• Vengrų kino savaitė1
• "Prancūzų detektyvas. 1936-2000"
• Savaitės filmai

Anonsai 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PARAIŠKAS:

Pirmasis

Tikėjimas be ugnies

Broniaus Kutavičiaus "Ugnis ir tikėjimas"

Beata Leščinska

[skaityti komentarus]

iliustracija
Scena iš spektaklio
M. Raškovskio nuotr.

"Gaida" šiais metais prasidėjo itin solidžiai - operos premjera Lietuvos nacionaliame operos ir baleto teatre. Spalio 9 dieną teatro sceną išvydo Broniaus Kutavičiaus sceninis diptikas "Ugnis ir tikėjimas" ("Ignis et Fides" solistams, rečituotojams, chorui ir simfoniniam orkestrui, papildytam kanklėmis ir išilginėmis fleitomis). Spektaklio "eskizas" rodytas "Vasaros sezono Trakų pilyje" metu, o dabar pamatėme visavertį pastatymą, kurį dirigavo Martynas Staškus, režisavo Jonas Vaitkus, scenografiją kūrė Jonas Arčikauskas, choreografiją - Aira Naginevičiūtė.

Apibrėžti kūrinio žanrą tradicinėmis sąvokomis gan keblu. Kompozitorius jį įvardija kaip operą-baletą, "Ugnį ir tikėjimą" galima būtų vadinti ir scenine oratorija arba tiesiog muzikiniu teatriniu vyksmu. Šiuo atveju kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Visgi ne žanro apibrėžimas kelia daugiausiai keblumų. Po apsilankymo spektaklyje susimąstai, ką apskritai šiuo kūriniu norėta pasakyti.

"Ugnis ir tikėjimas" buvo Tūkstantmečio komisijos užsakytas kūrinys, skirtas paminėti Mindaugo karūnavimo 750-ąsias metines. Taigi pagal užsakymą turėjo gimti proginis, iškilmingas, istorinės tematikos opusas. Pačiam kompozitoriui, kaip jis minėjo "Gaidos" spaudos konferencijoje, iš pat pradžių nesinorėjo kurti tipiško užsakominio kūrinio iš serijos "pagarbinkim", kurią anais sovietiniais laikais sėkmingai užpildė opusai "spaliui", "revoliucijai" ir t.t. Kutavičius atsiribojo nuo šios oficiozinės tradicijos, pasiremdamas savo senųjų pasaulių "muzikinės rekonstrukcijos" metodu. Eksploatuodamas jau turbūt prieš tris dešimtmečius pradėtą formuoti muzikinę kalbą (ją girdime ir jo žymiosiose oratorijose, ir viename iš paskutiniųjų kūrinių "Epitafija"), kompozitorius sukūrė dviejų dalių sceninį veikalą, savaip atspindintį du kertinius Lietuvos valstybingumo momentus. Pirmoje dalyje "Passio et vitae sancti Brunoni", kurios libretą parašė pats Kutavičius (remdamasis Viberto pasakojimu, Petro Damianio "Šv. Romualdo gyvenimu" ir nežinomo autoriaus "Iš šv. Brunono gyvenimo ir kančių"), užfiksuotos tikros Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose aplinkybės: 1009 m. pagonys čia nužudė vienuolį Brunoną. Antra kūrinio dalis ("Rex ultimus in gloria"), kurios libreto autorius yra religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, - tai iš esmės Mindaugo ir jo žmonos Mortos karūnavimo iškilmės 1253 metais.

Medžiaga įdomi, tačiau jos interpretacija iškėlė daug klausimų. Nelabai aiškus šiame kūrinyje pagonybės ir krikščionybės pasaulių santykis. Pavyzdžiui, panašią tematiką paliečiančiose "Paskutinėse pagonių apeigose" viskas labai skaidru - krikščionybė išstumia pagonybę, ir kartu tas aiškumas klausytojams suteikia progą angažuotis emociškai. Operoje ("Ugnį ir tikėjimą" vadinsiu opera) tiesiog parodomi du visiškai skirtingi pasauliai, kurie siužeto lygmeny susitinka, sąveikauja, tačiau emociškai žiūrovo nepaliečia nei vienas, nei kitas, nes ir kompozitorius su režisieriumi, prisiimdami objektyvių pasakotojų vaidmenį, neparodo jokio emocinio santykio su jų pasakojama istorija. Juolab kad ir scenografija tą "priešistorinę" mūsų praeitį parodo labiau kaip pasakinį žmonių ir žvėrių pasaulį (tarsi "Ugnies ir tikėjimo" veiksmas nusikelia į antrąją Grafo Šemetos iš "Lokio" realybę), negu kaip aplinką, kurią galėtum kažkurioje savo atminties kertelėje identifikuoti kaip susijusią su istorija, praeitimi. Kūrinio autoriai taip bėgo nuo operinių, sceninių žanro štampų, kad ne kiekvienas žiūrovas gali juos pasivyti, nors kiekvieno iš autorių kūrybos žinovai, be abejo, nesunkiai atpažino tipiškus Broniaus Kutavičiaus, Jono Vaitkaus, Jono Arčikausko kūrybos modelius, kalbant griežčiau, štampus. Kai dėl Airos Naginevičiūtės choreografijos, ji man pasirodė ir sceninės raiškos, ir prasminiu požiūriu naivoka ir vienaplanė, buvo pakviesti neakademinio plano šokėjai. Tiesa, būtent šokėjai atliko komentatorių vaidmenį, atskleisdami emocinius istorijos obertonus.

iliustracija
Giedrius Žalys (Mindaugas)
M. Raškovskio nuotr.

Tegul "Ugnies ir tikėjimo" režisūrą, scenografiją ir choreografiją analizuoja profesionalai. Muzika, esant labiau vykusiam pastatymui, galbūt nuskambėtų įdomiau, tačiau akivaizdu ir tai, kad iki tol kompozitoriui "ištikimai tarnavę" jo kūrybinės raiškos būdai šį kartą pakišo koją. Broniaus Kutavičiaus kompozicinis mąstymas grindžiamas ekspoziciniu medžiagos pateikimu ir skirtingų ekspozicinių padalų gretinimu, t.y. naudojamas kontrastas, nėra vadinamojo "bethoveniško vystymo", būdingo Vakarų tradicijos muzikai. Žinoma, tai, kartu su originaliai pateikiamomis lietuviškomis intonacijomis, ir sudaro Kutavičiaus stiliaus savitumą. Tačiau ekspozicinio gretinimo principas, tinkantis kamerinėje muzikoje arba kad ir oratorijose, nepasiteisina operoje, apskritai stambios formos žanruose. Ir čia negelbsti nei viduramžių choralo citatos ar istorinės karūnavimo apeigos, nei auteniškas folkloras. Negalima sakyti, kad kompozitorius nemoka kurti stambių žanrų muzikos (pvz., "Lokys" - puiki opera). Galbūt tiesiog "Ugnies ir tikėjimo" libretas nebuvo "operinis", teatrinis, o gal ir formalus užsakymas neskatino ypatingo kūrybingumo? O gal tiesiog nesu tokio subtilaus skonio, kad galėčiau tinkamai įvertinti šį kūrinį? "Ugnis ir tikėjimas" nėra kokia nors fatališka kompozitoriaus nesėkmė, tiesiog iš tokio masto kūrėjo ir tikiesi daug.

Apie atlikėjus. Itin didelis vaidmuo šiame kūrinyje tenka chorui, tai dar labiau paryškina kūrinio giminingumą Kutavičaus oratorijoms. Režisieriaus valia choras ne tik dainavo, bet ir judėjo scenoje. Šie momentai, mano galva, buvo tikrai vykę. Operos choras (vadovas Česlovas Radžiūnas) gana stilingai atliko savo įvairialypę ir neakademišką partiją. Tiesa, vienuolių choralas 1 dalyje skambėjo labiau kaip Kristaus karių himnas, nei kaip vienuoliška malda (o tai ir yra grigališkasis choralas), bet gal toks buvo sumanymas. Antroje dalyje pasirodantys solistai Giedrius Žalys, debiutavęs Mindaugo vaidmenyje, ir kaip visuomet itin sceniška Inesa Linaburgytė (Morta) tinkamai atliko savo nedideles partijas. Greta operinių momentų girdėjome ir "neakademiško" tipo dainavimą, sietiną su liaudiškąja tradicija: Arnoldo Jalianiausko (Šamanas) dainuojami užkalbėjimai ir Evaldo Vyčino liaudiška maniera atliekama daina, kanklėmis akompanuojant Daivai Vyčinienei.

 

Skaitytojų vertinimai


2106. "9" :-) 2003-10-21 13:24
Geras tekstas. Pasakyta teisybė apie tikrai nevykusį pastatymą. Galima apsilankyti Operoje ir tuo įsitikinti.

2115. artis :-( 2003-10-22 09:32
sudas nieko sesupratau

2118. Bagira2003-10-22 20:59
Tekstas tikrai geras - ir pavadinimas taiklus, ir kritika teisinga, o kartu ir subtiliai išsakyta. Gal tik paskutinė pastraipa skubotai parašyta - "sumesti" kažkokie pastebėjimai, bet taip ir neišplėtoti. Lyg tezės... Tačiau visa kita ir suprantama, ir teisinga - artis`ai, nueik pažiūrėti, paskui dar kartą perskaityk ir suprasi.

2125. Mauglia2003-10-24 06:25
Sutinku su Bagira - tekstas tikrai geras. Regis, Beata jau pradeda orientuotis vertybėse. Tik kas tie "profesionalai" iš kurių ji tikisi rimtesnės analizės? - O jeigu dar "kažkas" rašys profesionaliau, tai kam tuomet rašo Beata?

2129. Bagira2003-10-25 14:34
Kiti profesionalai - matyt, dailės, teatro kritikai. Bet naivu, oi kaip naivu, tikėtis, kad jie Lietuvoje kada nors rašys apie operą arba baletą. O gal net ir nereikia? Teisingai, Maugli, pastebėjai - Beata kaip "operos kritikė" (o tokia juk ir turėtų būti profesionalaus rašančiojo pozicija) turėtų sugebėti ir nebijoti vertinti ne vien muzikinius operos aspektus.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 174 iš 198 
5:07:04 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba