SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-04-23 nr. 611

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Tarp stebuklo ir savicenzūros4

Muzika 
• Jurgita Skiotytė
Ištikimi Lietuvos kultūros ambasadoriai
6
• Jūratė Terleckaitė
Žvelgiant į britų šokio vitriną
• Giedrius Kiaulakis
Metalistų fenomenas
44
• in memoriam
Atsisveikinant su Vlada Mikštaite
1
• "The New York Times" apie Onutę Narbutaitę
• Londonas–Vilnius: savuosius talentus "susigrąžinant"1
• LTV muzikinės laidos1
• KONCERTAI

Dailė 
• in memoriam
Mūsų dailės vienišius
1
• Nijolė Nevčesauskienė
Dailininko knyga
2
• Aušra Traškelytė
Spalvota banalybė
1
• Donatas Baušys
Šeima ne tik namuose, bet ir mene
1
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Krystianas Lupa: kelionė į nepasiekiama2
• Teatro primadonos gimtadienis2
• Oskaro Koršunovo teatras keisis1
• Tarptautinis teatro projektas "Besimokanti Europa" Vilniuje
• TEATRAI

Kinas 
• Armėnų kino vakaras "Skalvijoje"
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Tarp stebuklo ir savicenzūros

Pokalbis su dailininku Mariumi Jonučiu

[skaityti komentarus]

iliustracija

Marius Jonutis – prieš 39 m. Vilniuje gimęs žemaitis dailininkas, medžio meistras. Dažniausiai jį matome su žmona – Nomeda Marčėnaite, televizijos laidos "Nomeda" vedėja. Nuo vaikystės kartu – M.K. Čiurlionio menų mokykla, Vilniaus dailės akademija, Vilniaus dailininkų sąjunga, per trisdešimt parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Danijoje, Prancūzijoje. Ir Auksakalių gildijos galerijoje eksponuota paroda "Žibutė kaktoj" – abiejų pastangų rezultatas. Nomedą matome dažnai, o koks jis, Marius? Darganotą rytą Pilies gatvės kavinukėje rūkomo kvapnaus daniško tabako dūmuose dailininkas pasakojo apie save, kūrybą, stebuklus, žalingus įpročius…

Kaip tapote dailininku?

Kad paišau – tėvų nuopelnas. Turėjau giminaitį dailininką, tad tėvai nuo vaikystės orientavo. Prisimenu, verkiau, kai iš ketvirtos klasės turėjau išeit į "čiurlionkę" (M.K. Čiurlionio meno mokykla – aut. past.). Aš toks… Kai įprantu, nenoriu keisti situacijos. Dabar džiaugiuosi, kad lankiau "čiurlionkę". Ji paruošė dirvožemį mano kūrybai. Skaičiau daug filosofinių knygų, bet arklio piešti taip ir neišmokau (šypteli). Dailininko profesija turi vieną privalumą ir vieną trūkumą: niekada neišeini į pensiją, bet niekada jos ir negauni.

Koks buvo studentiškas gyvenimas Vilniaus dailės akademijoje?

Tikrai ne toks, koks legendose apie studentišką gyvenimą. Na, išgerdavom… Galima sakyti, normaliai studentavimo nepajutau. Visą laiką dirbau. Visada tų darbų padarydavau daugiau, nei reikėjo. Norėjau kontakto su dėstytojais, kartais net akis draskyti – pasiginčyti, bet jie kažkaip atsiribojo nuo manęs. Net dabar: su klasiokais susitinkam, o su kursiokais nebendraujam. Nepajutau ribos tarp "buvau studentas" ir "nebesu studentas". Akademijoje dirbau, dabar irgi dirbu, tiktai pažymių niekas nerašo.

Akademijoje studijavote grafiką, bet grafiko karjeros nepasirinkote. Kodėl?

Norėjau spalvos ir formos. Nesu nusiteikęs prieš grafiką, bet manau, kad grafikai ne taip smagiai naudoja spalvą.

Parodos "Žibutė kaktoj" reziumė sakote, kad pasaulis pilnas stebuklų, bet jų deficitas kasmet vis auga. Kodėl taip atsitinka?

Todėl, kad viskas pasidaro suvokiama. Pirmykščiam žmogui visas pasaulis buvo pilnas stebuklų. Paskui viskas išaiškėjo ir stebuklų nebeliko. Dabar viskas pernelyg paprasta ir nuobodu. Tokioje situacijoje gali padėti kelionės – juk nevažiuojame ten, kur viskas aišku.

Vaikystė irgi yra stebuklas. Vaikiškas požiūris – sveikas. Ten nėra išmoktų dalykų. Žiūri ir matai taip, kaip yra. Be to, nemanau, kad vaikystė baigėsi. Juk niekas to nesakė.

Tapote ant drobės ir drožinėjate. Kas lemia tokią meno raiškos kaitą?

Medis – smagus pačiupinėti daiktas, kvepia skaniai. Malonu padaryti tikrą daiktą, į kurį gali pastuksenti. Jį nelengva pakelti, o prieš kiekvieną parodą su galerijų savininkais būna kalbama apie sienų tvirtumą. Pradėjau nuo fanieros, Vokietijoje nusipirkęs elektrinį pjūkliuką – vieną tų stebuklų. Kai norisi atostogų – tapau ant drobės.

Įprasta, kad menininkai kūrybos idėjų semiasi iš melancholiško rudens. Jūs kitaip – iš pavasario. Kodėl?

Nesinori tapšnoti po purvą. Savo darbams renkuosi tik tai, kas pozityvu. Visa kita palieku už rėmų. Jei ką darau, stengiuosi, kad nebūtų tamsu. Ar meluoju nepaišydamas blogybių? Jų yra, be abejo. Bet savo darbų jomis neteršiu. Juk tos, kurios gamina medų, nededa į jį deguto.

O ruduo – bjaurus dalykas, nes vasaros jau nebėra, priešaky – žiema. Žiemą jau geriau – pavasario laukiu.

Ar kūrybos idėjų badmetis aplanko?

Paprastai ne, nebent tada, kai užklumpa pošventinės nuotaikos. Turiu tokį sąsiuvinį languotais puslapiais. Kai ką sumąstau – užrašau. Ilgai kurti vieną darbą man nebūdinga. Stengiuosi iškart realizuoti idėją. Esu visiška priešingybė dailininkui Ivanovui, išgarsėjusiam per visą gyvenimą neužbaigtu paveikslu. Jam iki mirties rinko medžiagą. Va tokios nesąmonės nesuprantu.

iliustracija
Marius Jonutis. "Urna". 2004 m.

Paprastumas neretai tapatinamas su banalybe. Jūsų darbuose paprastumas – leitmotyvas. Nei banalu, nei naivu. Kaip Jums tai pavyksta?

Veikia griežta savicenzūra. Devyniasdešimt procentų idėjų atmetu, nes pasirodo per saldu. Banalu nėra paprasta. Banalumas – pasaldintas paprastumas. Prisikasti iki paprastos minties padeda savaime suprantamų dalykų atmetimas. Tada ir banalumas atkrenta.

Be to, manęs niekas neapkaltintų švelniomis, subtiliomis spalvom. Kai visas spalvas sumaišysi su balta ir išeis dantų pastos, užuolaidos ar apatinio trikotažo koloritas – tada bus banalu. Arba galima viską lietuviškai sumaišyti su juoda – išeis priemolio ir dumblo koloritas. Gal jis ir ne toks banalus kaip tas rožinis, bet toks… pakankamai snobiškas.

Kas kūryboje vertingiausia?

Pats procesas. Rezultatas man nereikalingas. Kitiems prireikia todėl, kad patys nedaro. Kažkada Vokietijoje vaikščiojau gatve, dviračiu privažiavo toks berniokas ir klausia: "Ar jūs darote mašinų akustines sistemas?". "Na, ne. Su kažkuo supainiojote", – sutrikau. "Ne, viskas gerai, – nuramino, – jei jūs nedarote, galite nusipirkti." Taip ir su kūryba: ko patys nedarome – perkame.

Viename interviu esate sakęs, kad tapymas – nevyriška profesija. Kokios yra vyriškos profesijos?

Statyba, griovių kasimas. Su fizine jėga susiję darbai. Prie tokių darbų moterų nereikėtų prileisti, sunku gi… Dėl to man maloniausia kurti medinius darbus, reikalaujančius prakaito, dažnai – kraujo ir pleistriukų.

Vakar su draugu iš Danijos, irgi dirbančiu nevyrišką darbą, šnekėjom: "Ar gali pirma savęs praleisti moterį pro duris?", – paklausiau. "Ne visada. Bet kartais galiu", – atsakė. "Na, kaip kitaip pasijusti vyru?", – padarėme išvadą.

Nepaisydamas epitetų "vyriška – moteriška", vis tiek vadinatės feministu?

Feminizmas iš didžiosios raidės man nepatinka, kaip ir visi "-izmai". Aš nežinau, kodėl reiktų galvoti kitaip. Kodėl galima galvoti, kad vyrai yra geresni arba turi daugiau teisių? Japonijoje moterys autobusuose užleidžia sėdimas vietas vyrams. Niekada nesižavėjau japonais…

Parodos "Žibutė kaktoj" atidaryme prisipažinote esąs ateistas. Ar galite patvirtinti, kad Jums tikėjimas nesvarbus?

Taip. Neįtikino manęs. Močiutė, būdavo, nusiveda į bažnyčią, o aš ten jaučiuosi kaip parduotuvėje. Nesu nusiteikęs prieš tikėjimą, greičiau – prieš Bažnyčią. Ji gana keista struktūra. Per didelis tikėjimas rodo žmogaus silpnumą. Silpnas žmogus turbūt galvoja taip: "Reikia į kažką atsiremt, nes netvirtai stoviu". Arba reikia, kad kas nors už jį padejuotų.

Autoritetų irgi neturiu. Nemanau, kad iš ko nors reikėtų imti pavyzdį, nes visi esame skirtingi. Vienoj vietoj stiprūs, kitoj – silpni. Pasaulyje nėra grynų dalykų.

Rūkote pypkę. Ką manote apie žalingus įpročius?

Nemanau, kad rūkymas ir alkoholio gėrimas yra patys žalingiausi įpročiai. Snobizmas – kas kita (kai užuolaidos turi būti tokios pat, kaip kaimynų). Turiu omeny psichologinius įpročius. O rūkymas ir gėrimas – motoriniai.

Ar esate laimingas žmogus?

Taip.

Laimingi žmonės moka vertinti tai, ką turi. Kaip išmokti?

Nežinau, aš irgi nemoku. Ypač tada, kai saulė nešviečia. Bet jeigu reiktų ant popieriuko surašyti, kas blogai, tai nelabai ką ir užrašyčiau.

Kalbėjosi Džina Donauskaitė

 

Skaitytojų vertinimai


3312. Rūta2004-04-27 10:04
šaunuolis. patinka man

3313. nutrukus2004-04-27 12:40
man irgi. tekstas irgi smagus.

3331. liudeselis :-) 2004-04-28 15:01
ir, pasirodo, ne toks banalus, kaip media ivaizdis. turbut zmones reikia klausineti po viena, ypac tuos, kurie viska daro kartu. ir labai gera mintis apie keliones, visom prasmem, aciu.

3339. ernesta2004-04-30 13:04
labai faina,kaip gerai yra žinoti,kad lietuvoj dar yra meno žmonių ir tų,kurie juo domisi

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 181 iš 205 
5:06:53 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba