SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-11-07 nr. 588

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Laima Kreivytė
Skulptūrinė keramika
1

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Retų, bet vertingų rečitalių metas
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Groti taip, tarsi žinotum tiesą
2
• Vladas Zalatoris
Tarp dviejų pasaulių
• Beata Leščinska
Praeitis ir utopija
6
• "Rigoletas" grįžta į Vilniaus operos sceną
• Festivalyje "Švedijos garsai" skambės įvairi muzika7
• Pianistų meistriškumo seminaras Klaipėdoje
• Skambės gospelai1
• Zoom In 2" – naujausios lietuvių muzikos ataka1
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Beveik apie žmogų
2
• Iš tylos – į tylą
• Elena Černiauskaitė
Žiūrinčios
• PARODOS

Literatūra 
• Birutė Jonuškaitė
Laidoti negalima auginti
2
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Savo tėvų vaikai
• Audronis Liuga
Ratas užsidaro
13
• "Venecijos pirklys" šiandien2
• TEATRAI

Kinas 
• "Scanorama" prasideda4
• Pasiilgote Schwarzennegerio?2
• Pažintis su legenda
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Pirmasis

Skulptūrinė keramika

Baltijos šalių keramikos paroda "E-67" galerijoje "Vartai"

Laima Kreivytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės ekspozicijos fragmentas

Iš pirmo žvilgsnio parodos pavadinimas primena šifrą ar povandeninį laivą. Tačiau keliautojai žino, kad "E-67" yra greitkelio "Via Baltica", jungiančio tris Baltijos šalis, pavadinimas. Penkiose "Vartų" galerijos salėse veikianti paroda – savotiškas skulptūrinės keramikos "Baltijos kelias", kurio idėja kilo keramikei Jolantai Kvašytei.

Skulptūrinės keramikos dabar kuriama tikrai nemažai – vien Lietuvoje galima būtų suburti solidų būrį įvairių kartų keramikų, besigalynėjančių su skulptūrine forma ir kuriančių konceptualius ar dekoratyvius objektus. Kas sieja "E-67" parodoje dalyvaujančius Peterį Martinsoną ir Jutą Rindiną iš Latvijos, estą Urmasą Puhkaną, mūsų keramikes Dalią Laučkaitę-Jakimavičienę ir Jolantą Kvašytę? Pasidairius po parodą akivaizdu, kad kiekvienas jų turi savitą braižą ir skirtingai išnaudoja keraminės plastikos, erdvės formavimo ir technologijos galimybes. Bet atidžiau įsižiūrėjus išryškėja ir tam tikri bendrumai: tai žaidimas kultūros formomis ir ironiškas keramikos funkcionalumo traktavimas.

Peterio Martinsono (g. 1931) kolekcija labiau primena fantastinius architektūros modelius – bokštai ir namai su daugybe langelių, vidinės ir išorinės erdvės. Tačiau čia nepamatysime nė vienos tiesios linijos – atrodo, kad pro Martinsono miestelį ką tik praūžė viesulas. Išlinkusios ir spirale besivejančios asimetriškos formos primena Art Deco sūkurius ir Magdelenos Abakanowicz "Arborealios architektūros" projektus, jungiančius medžio ir namo formas. Architektūrą studijavęs Martinsonas projektuoja ne pastatus, o trapią svajonių architektūrą, kaprizingą porcelianą lankstydamas kaip popierių. Erdviškai sudėtingos įvairiausių spalvų ir faktūrų kompozicijos tarsi sklendžia oru. Gal taip atrodo dėl to, kad dauguma jų – iš tiesų pakylėtos ant kojų, o vieną laiko mitologiniai drambliai?

Urmaso Puhkano (g. 1967) darbuose gamtos ir kultūros formos sąveikauja veikiau kontrasto, nei harmonijos principu. Jam keramika – ne tik žmogaus aplinkos daiktas, bet ir komunikacijos priemonė. Puhkano pristatytas "Estų "Nokia" projektas – ironiškas nesusikalbėjimo, naujų technologijų ir vartotojiško mentaliteto komentaras. Prie medžio kamienų virvelėmis prikabinti įvairiausių formų telefono rageliai "pririša" mobilų vartotoją prie konkrečios vietos ir siūlo pasikalbėti su savimi (garsas iš tiesų neblogas) – taip sugrįžti prie savo šaknų ir tiesioginio bendravimo. Pasak autoriaus, jo sumanymą įkvėpė Estijoje dažnai kartojama frazė kokį nors finansiškai sėkmingą naują produktą viltingai įvardijanti kaip estišką "Nokia". Ilgai nelaukęs menininkas pasiūlė savo versiją. Reikia pripažinti, kad išradingumu ji tikrai lenkia mobiliųjų telefonų kompanijas – vienas ragelis panašus į karvės koją, kitas sujungtas su grėbliu, trečias tarsi atkeliavęs iš senų kino filmų.

iliustracija
Jolantos Kvašytės ekspozicija "10001 (Niujorko pašto kodas)"

Martinsono keramika architektūriška, Puhkano konceptualūs daiktai išsidėsto "tarp skulptūros ir objekto", o Jolantos Kvašytės (g. 1956) keramikos ritualai nukreipti į popkultūrą. Tie, kurie atsimena ankstesnius Kvašytės karnavalus, kuriose siautėjo žąsiakaklės kičinės gražuolės, nustebs pamatę, kad dabar smulkios trapios figūrėlės tapo monumentaliomis skulptūrinėmis formomis. Įspūdingą jų dydį veikiausiai įkvėpė menininkės kelionė į JAV – ant gretimos sienos puikuojasi stiklinių Niujorko dangoraižių fotografijos. Net ir stebint architektūrą Kvašytei svarbus paviršius – juk būtent tokia yra veidrodinė dangoraižių architektūra, grąžinanti aplinkos atspindį ir neįsileidžianti į vidų. Tai labai artima Kvašytės meninėms nuostatoms. Autorė koketuoja ir su kičo estetika – jos moterys gundo žiūrovą pabrėžtinai putliomis raudonomis lūpomis, ryškiai dažytomis didelėmis akimis, seksualiomis pozomis ir drabužiais. Sustingę profiliu veidai (nes taip išraiškingiausia!) ir dirbtiniai padailinimai dera kaip senovės Egipto kanonas ir cukrinė torto figūrėlė. Tačiau simuliuojamas "blogas skonis" nenurungia jautrios spalvinės klausos, kurią atskleidžia figūrų dekoras.

iliustracija
Peteris Martinsonas. "Pagrindinė stotis". 2003 m.

Jutai Rindinai (g. 1953) irgi svarbi aplinka, tačiau ne jos refleksijos. Menininkę domina ne turtingi monumentalių formų paviršiai, o interjero erdvės. Tiksliau – kaip klasikinės formos indas "išardomas" paveikslo plokštumoje. Vazas ir paveikslus jungia koloritas ir pasikartojantys motyvai. Rindina pasikliauja pirminėmis spalvomis – geltona, mėlyna ir raudona, kartais kaip jų sintezę pasitelkia ir baltą. Formos ir motyvai nurodo pirmapradiškumo, paprastumo siekį – paveikslų langeliuose matome medį, paukštį, žuvį, žvakę, gėlės žiedą. Piešinio ekspresija derinama su neužbaigtumo principu.

Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės darbai tarsi apibendrina visą ekspoziciją. Architektūrinės konstrukcijos derinamos su klasikinės tapybos citatomis ir fotografija, funkcionalūs indai – su nefunkcionalia santechnika. Kaskart, kai pamatau Laučkaitės-Jakimavičienės darbus, mane nustebina jų turtingumas. Turiu galvoje ne tik pabrėžtinai prabangų dekorą, kai auksas ir porcelianas naudojamas kokiems nors vonios vamzdynams papuošti. Turtingas yra šios keramikės plastinių priemonių ir technologijos arsenalas, daugiaprasmiai jos pasirenkami vaizdavimo objektai. Autorė postmoderniai derina "aukštojo" klasikinio meno motyvus (Botticelli, Rafaelio madonos) ir buitines indų formas, tame pačiame darbe vaizduoja angelus ir muses, peles ir bažnyčios bokštus. Ir, priešingai gamtos ir simbolinei tvarkai, jie yra beveik tokio pat dydžio! Žaidimą citatomis ir masteliu dar labiau palengvina puikiai įvaldytos keramikos ir kompiuterinės technologijos.

Taigi skulptūrinės Baltijos šalių keramikos greitkelis atveria ne tik naujas fizines, bet ir virtualias erdves.

 

Skaitytojų vertinimai


2207. rokas2003-11-13 19:51
paroda isties labai gera

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 178 iš 202 
5:06:41 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba