SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-05-30 nr. 804

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Rasa Vasinauskaitė
Nevok, nežudyk, mylėk...

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Plati lietuvių muzikos panorama
4
• Kamilė Rupeikaitė
Neatsiejama Vienos kultūros dalis
• LNOBT kviečia į 2008–2009 m. sezono spektaklius
• KONCERTAI

Dailė 
• Sonata Baliuckaitė
Ir liko jai tik aguonėlė
• Kristina Pipiraitė
Laisvė formai
2
• Patriotinis virusas31
• PARODOS

Teatras 
• „Dekalogas“: teatro ir gyvenimo šaltiniai
• Daiva Šabasevičienė
Aktorių talentus subūręs spektaklis
• „Uždaras vakaras“ randa savo sceną
• Vilniaus mažasis teatras – tarptautiniuose festivaliuose
• Teatro „Lėlė“ įkūrėjo Balio Lukošiaus pagerbimas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Iš vieno pragaro į kitą
• Būti Marianne Faithfull1
• Kada baigsis Žalgirio mūšis?3
• Netikėti seansai „Skalvijoje“
• Vilniuje baigiasi Krzysztofui Kieślowskiui skirta paroda
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Nevok, nežudyk, mylėk...

„Naujosios dramos akcija ’08“

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Scena iš spektaklio „Dešimt Dievo įsakymų“
D. Matvejevo nuotr.

Tapo įprasta kiekvieną vėlyvą pavasarį laukti „Naujosios dramos akcijos“. Vykstanti dešimtąjį kartą, ji per šį laiką išmokė daug ko: ieškoti naujų tekstų, rengti jų skaitymus, dalytis idėjomis, gręžtis į praeitį ir judėti pirmyn. Vien akcijos renginių užtektų apibendrinti margam europietiško teatro dešimtmečiui. Judėjusiam anaiptol ne aukštyn, o tarsi pynusiam savo tinklus pagauti auksinę tai dramaturgijos, tai vaidybos, tai režisūrinės išmonės vandenų žuvelę. Akcija visad siekė būti čia ir dabar – būti su aktualiu laiku, būti verta jo arba jam pasipriešinti. Žingsnis po žingsnio klojo savo idėjų platformą, nuo kurios šįmet paskelbė dar vieną šūkį: „Dekalogas“: dabar“.

NDA priešistorė – 1998 m. surengtas naujos lietuviškos pjesės konkursas, 1999-ųjų birželio pradžioje vykę pjesių skaitymai ir eskizai jau turėjo pavadinimą – „Naujosios dramos akcija“. Tuomet savo atskaitos tašku NDA pasirinko Berlyno sienos griūtį – kas pasikeitė dramoje ir teatre prabėgus istoriniam dešimtmečiui, kaip mes, lietuviai, reflektuojame svarbius Europai įvykius, nepamiršdami ir savo 1988-ųjų pokyčių?

Metai po metų NDA rengėjai, faktiškai vienas žmogus, teatrologas, TKIEC direktorius Audronis Liuga, siekė apčiuopti aktualaus laiko pulsą, kad nepaisant skirtumų lietuviškas ir europietiškas sceninis alsavimas sutaptų. Jis iš tikrųjų sutapo – vietoj betoninių „Tiesos“ erdvių atsirado „Menų spaustuvė“, teatruose vyksta dramaturgijos konkursai, scena atsisuko į šiuolaikinį žmogų ir šiuolaikinius tekstus, ką jau kalbėti apie ne vieną kartu su NDA „užaugusį“ aktorių, režisierių, kritiką. Tiesa, lietuvių dramaturgija, kad ir kiek į ją būtų investuota, vis dar yra mūsų scenos „pavainikė“. Ir tai ne vien autorių problema – lietuvių teatras stiprus būtent režisūrine dramaturgija, o ji, kaip teigia teoretikai, buvo ir paskutinio XX a. dešimtmečio favoritė, yra ir dabartinio. Tad iš tikrųjų per savo gyvavimo dešimtmetį NDA, skelbdama vis naujus šūkius ir temas, kvietė prie gyvo ir šiuolaikiško, nerutiniško ir neakademiško, provokuojančio ir diskutuojančio teatro, kuriančio savo užrašytas ir neužrašytas dramas.

Šiųmetė NDA švenčia dar vieną įsimintiną datą – lenkų kino legendos Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogo“, dešimties filmų serijos pagal dekalogo įsakymus, pasirodymo dvidešimtmetį. Tai, kad programoje atsirado iš naujo apmąstomas Kieślowskio ir scenaristo Krzysztofo Piesiewicziaus palikimas – joks atsitiktinumas: dvidešimtmečio permainas patyrėme ir mes, lietuviai, ir visa Europa. Tik mes savo atmintį linkę sieti vien su lietuviška patirtimi, o NDA primena, kad jos būta įvairios ir kad šalia 1988-ųjų, didžiųjų permainų išvakarėse, meno istorijoje bus įrašytas „Dekalogo“ pavadinimas.

Prasidėjusi paroda „Krzysztofas Kieślowskis. Ženklai ir atmintis“ ir filmų retrospektyva, NDA ’08 sugrįžo ten, kur ir prasidėjo – į anksčiau buvusias „Tiesos“ spaustuvės sales. Dabar reikėtų gerokai įtempti atmintį, norint vietoj pilko „Menų spaustuvės“ fojė įsivaizduoti senosios Raudonosios salės prieigas ir pačią salę. Nušiurusi, apsilaupiusiais dažais, išbyrėjusiu tinku, šaltomis grindimis ir aprašinėtomis sienomis anuomet Raudonoji salė buvo vienintelė alternatyvi teatro scenai erdvė, kurioje sunkiai tilpo visi norintys išgirsti ir pamatyti pirmuosius lietuviškos dramos skaitymus. Ji pati buvo aktualaus laiko liudijimas, nedirbtinė dekoracija – akivaizdus šiurkščios, gyvenimiškos tikrovės įsiveržimas į bandančių ją prisijaukinti meninėmis priemonėmis kūrėjų paieškas. Gal todėl, kad tai buvo NDA pradžia, utopiška ir pasiaukojanti, čia veikęs burzgiantis šildymo aparatas, skurdus apšvietimas, patys minimaliausi reikmenys dabar atrodo kaip brangiausias rekvizitas, o savo spektaklius kūrę ir nepaisant oro sąlygų rodę režisieriai bei aktoriai – išskirtinės kastos bendraminčiai, dirbantys naujo lietuviško teatro labui...

Tačiau kaip pasikeitė „Tiesos“ erdvės, taip pasikeitė ir čia vaidinami spektakliai – autentiška ir lietuviška tapo europietiška ir visuotina. Pasikeitė ne tik savo darbus pristatančiųjų veidai – nuo vis naujų užsieniečių ir vis jaunesnių lietuvių atlikėjų, bet ir techninės priemonės, ir žiūrovai – mobili, šiuolaikiška „Menų spaustuvės“ aikštelė dabar skirta visiems, o ne vien išrinktiesiems.

Savaip simboliška, kad pirmas NDA ’08 spektaklis, vykęs miniatiūrinėje „Menų spaustuvės“ salėje, buvo jaunos, neseniai susibūrusios į teatrą „Utopia“ būsimų aktorių grupės „Dekalogo pradžiamokslis“. Teatrą su savo auklėtiniais įkūrė režisierius Gintaras Varnas ir aktorė Viktorija Kuodytė. Devyni jauni žmonės eksponuoja kasdienes situacijas, ir iš pirmo žvilgsnio nė nepamanytum, kad kiekvienoje jų paminamos ir vėl atkuriamos dekalogo nuostatos. Spektaklio repeticija, sūnaus ir motinos pasikalbėjimas, jaunuolių pokštavimai, vyresniųjų ir jaunesniųjų akistatos, mylimųjų popietė, naktinis pasivažinėjimas – visa, kuo gyvena, ką mato ar patiria ne tik jauni žmonės, čia susidėlioja į virtinę moralinės, fizinės ir dvasinės prievartos pavyzdžių. Žiaurių ir akiplėšiškų, nes atspindi tokį gyvenimo būdą, kuris nebekelia nerimo, nebekankina pasirinkimo dilema, nebeslegia sąžinės. Inercija, jėgos dominavimas, smulkios apgavystės ir išdavystės, laisvės poreikis ir savo įgeidžių tenkinimas, regis, įtraukiami su motinos pienu ir formuoja naujas bendravimo, išgyvenimo taisykles.

iliustracija
Scena iš spektaklio „Platforma“
Ph. Deprez nuotr.

„Utopia“ aktoriai renkasi ekstremalias situacijas; ir vaidyba jų apnuoginta, rizikinga. „Dekalogo pradžiamokslis“ nemoralizuoja, čia nėra prikišamos didaktikos, tačiau jaunų žmonių suinteresuotumas, atsidavimas pristatant vieną ar kitą „paveikslą“, skirtingiausių vaidmenų ir situacijų, kuriančių nevilties ir skausmo persmelktą nuotaiką, kaita skelbia pačias paprasčiausias ir labiausiai užmirštas tiesas: nevok, nežudyk, mylėk. Nejaugi tam, kad viskas pasikeistų, reikia numirti ir pradėti gyventi iš naujo?

Belgų režisieriaus Johano Simonso, šįmet atvežusio į NDA du spektaklius („Platformą“ pagal Michelio Houellebecqo romaną ir „Dešimt Dievo įsakymų – I dalis“ pagal Kieślowskį ir Piesiewiczių) utopija – tikėjimas pačia Utopijos galimybe. Tačiau ir jis dvasiškai stiprios, „gyvenimo gundymams“ atsparios visuomenės linkęs ieškoti po katastrofos. Pirma „Menų spaustuvės“ Vienoje salėje rodytos „Platformos“ scena – sprogimas; reikėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus „masažo saloną“ Naujojoje Zelandijoje, kad to, kas prarasta, akivaizdoje suskambėtų patys tikriausi ir švelniausi jausmai.

Simonsas – racionalus režisierius, ir jo „Platforma“ – greičiau formalus, tiesus romano perskaitymas. Iš griuvėsių ir nuolaužų kylančios šešios romano figūros savo tekstais kuria skirtingų balsų ir istorijų polifoniją, susiliejančią į skirtingų pažiūrų, tautybių, religijų, gyvenimo būdo priešpriešas. Jos skleidžiasi pačioje intymiausioje, tačiau tapusioje ir labiausiai visuotina, atviriausia sfera – seksualumui imami taikyti rinkos dėsniai, seksualinių troškimų patenkinimas paverčiamas sekso turizmu. Visi veikėjai, išskyrus sprogdintojo figūrą, įpinami į naujo verslo tinklą, užmestą ne tik plačiai, bet ir sėkmingai, nes nepasotinamas yra meilės ilgesys ir vienatvė.

Kitaip nei buvo galima įsivaizduoti, Simonsas atkuria ne romaną, o išgrynina ir pristato jo temines bei idėjines linijas. Todėl, regis, režisierius apsieina be įmantraus scenovaizdžio, be tradiciškai būdingo vaidmenų pasiskirstymo bei atlikimo. Situacijoms suvaidinti, vietai pažymėti aktoriams užtenka pakeisti drabužius ir daiktus; vizualiai schematišką išorišką piešinį užpildo atviras Houellebecqo tekstas. Vaidybos aikštelė ir vaidybos būdas, veikėjų judėjimai ir išsidėstymas, jų apnuoginti kūnai ir tarpusavio santykius ar net jausmus atstojantis tekstas – tai ne iliuzinis, ne apgaulės, o greičiau akivaizdžios tiesos ir liudijimo teatras. Ir kuo ši tiesa atviresnė, tuo beviltiškesnė regisi Simonso mūsų visuomenės bei laiko diagnozė, paskleista ant didžiulio miesto žemėlapio. Tiesa, vieną liniją režisierius brėžia jautriai ir atsakingai – tai tarp Valeri, turizmo agentūros vadybininkės, ir Mišelio, Kultūros ministerijos tarnautojo, užsimezgusių, sušvitusių ir abu vienišius sujungusių jausmų paletė. Kad ir kokie tie jausmai būtų „neišvaidinti“ ar neišsakyti, jie spektaklį sušildo ir įvykusiai katastrofai suteikia prasminę atsvarą. Juk šis meilės idealas sprogo anaiptol ne be pačių vienas kitą atsitiktinai suradusių žmonių kaltės.

Suprantama, kodėl Simonso „Platforma“ yra viena iš „NTGent“ teatro vizitinių kortelių. Režisierius deklaruoja savo požiūrį į šiandienos pasaulio moralinę ir dvasinę krizę, ir tokia deklaracija skirta pačioje visuomenėje ieškoti pasaulį sukrečiančių katastrofų priežasčių.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 162 iš 186 
5:06:34 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba