SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-06-06 nr. 571

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Išlaisvinta grafika2

Muzika 
• Aldona Radvilaitė
Pianisto rečitalis
• Vladas Zalatoris
Svingas kaitino senamiestį
3
• Austė Nakienė
Iš fonografo įrašų
• Prasideda "Vilniaus festivalis"
• Dešimtasis Klaipėdos džiazo festivalis
• Siekis - Europos kultūrinius procesus atliepiantis teatras
• Plečiamas internetinis lietuviškos muzikos tinklapis3
• Pristatyti nauji vargonai
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Tas ir ne tas pokaris
3
• Šiuolaikinio meno scenos2
• PARODOS

Literatūra 
• Arūnas Spraunius2
• VAKARAI

Teatras 
• Martynas Petrikas
Kryptis: atgal į ateitį
• Rasa Andrašiūnaitė (1940-2003)
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Dramblys su palmės šakele4
• Kokia knyga norėtumėt būti?13
• Pasaulis pagal Čarlį Kaufmaną
• Geriausia kultūros laida
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Išlaisvinta grafika

Pokalbis apie ŠMC vykstančią grafikos parodą

[skaityti komentarus]

iliustracija
Irma Balakauskaitė. "Žiedelis". 2001-2002 m.

LDS vykusioje diskusijoje apie parodą "Grafika 2003" analizuotos cecho problemos ir grafikos meno padėtis. Dailėtyrininkės Ieva Pleikienė ir Skaidra Trilupaitytė kalbasi apie tokio tipo parodų poreikį ir bendresnį apžvalginių parodų kontekstą.

Ieva Pleikienė: Gal pradėkime nuo bendrų ir bene kiekvieną tokį renginį palydinčių retorinių klausimų - "ar tokių parodų iš viso reikia", "ar gerai, kad jos organizuojamos LDS sekcijų biurų" ir pan…

Skaidra Trilupaitytė: Iš tiesų šiandien jaučiama (nors ne visada artikuliuojama) tendencija nustatyti parodos vertę pagal jos rengimo principą, išryškinant pozityvųjį individualųjį, t.y. "atsakingąjį" organizacinį pradą, kuris neišvengiamai susijęs su kuratoriaus institucija, ir jam priešpriešinant bei neigiamai vertinant kitokiu principu rengtas parodas. Pastarosios mūsų kontekste vadintos įvairiai - apžvalginėmis (sovietmečiu - "ataskaitinėmis") ar, pavyzdžiui, "suneštinėmis" - ir yra įgavusios akivaizdžiai neigiamą įvaizdį. Šį įvaizdį pastarąjį dešimtmetį bandoma modifikuoti, bet ne itin sėkmingai: pats parodos organizavimo principas ir toliau tarsi numato jos likimą - būti "atgyvenusio" modelio pavyzdžiu. Mano nuomone, šiandienos dailės peizaže tradiciniams žanrams atgavus tam tikrą balansą, pagaliau gali rasti vietą (savus žiūrovus, vertintojus ir t.t.) ir apžvalginės parodos. Žvelgiant istoriškai, tokių "nekuratorinių" ekspozicijų tipų būta ir gana "revoliucingų" - pavyzdžiui, nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios itin aktualios atrodė naujos grupių parodos, kurios buvo traktuojamos kaip ryški atsvara niveliuojančių sovietmečio parodų monotonijai. Dabar tokie renginiai, kokie buvo pirmieji grupių "24", "Angies" išsišokimai, nebeatrodo gyvybiškai svarbūs. Pavyzdžiui, kalbant apie "Angį", netgi ir nuo seno aktyvios ir "atskalūniškos" grupės (gerąja prasme) ekspozicijas rengiant jau bendradarbiauja kviestiniai kuratoriai. Kol kas sunku pasakyti, ar išsikristalizuos pakankamai optimalios apžvalginės tradicinių žanrų parodos - manau, kad modeliai nuolatos kis. Šiandien jose eksponuotinų kūrinių atranką paprastai daro LDS komitetai, kurios nors sekcijos biuro nariai ar "patikimiausi" cecho dailininkai. Atrankas kažkada bandė daryti ir kviestinių institucijų menotyrininkai (turiu omeny ŠMC iniciatyvą "pataisyti" apžvalginio pobūdžio parodas 1995 m.). Tokio tipo parodos gali vykti ir be griežtos atrankos, tačiau kuriant kitus apribojimus … kodėl gi ne? Šiuo atveju neturiu galvoje šiandieninės grafikų ekspozicijos, bet iš principo panašaus pobūdžio renginius nesunkiai įsivaizduočiau netgi kaip savotišką pavasarinių ar rudeninių ekspozicijų - "salonų" modifikaciją, kuri visiškai neturi būti lyginama ar priešinama kuratorių renginiams.

I. P.: Tiesą sakant, kažkada buvau skeptiškai nusiteikusi "suneštinių" parodų atžvilgiu. 1995 m. recenzuodama taip pat ŠMC vykusią estampų parodą rašiau, kad ji monotoniška, nuobodi, sunkiai apžiūrima, varginanti ir pan. Dabar toks požiūris man atrodo labiau emocinis, nei racionalus. Tačiau kuratorinių ir apžvalginių parodų supriešinimas tebeegzistuoja: kuratorinė tarsi savaime yra pozityvi, o apžvalginė - negatyvi. Bet man atrodo, kad tai yra du skirtingi parodų tipai. Tarp jų yra žanrinis, o ne kokybinis skirtumas. O įdomios gali būti ir vienos, ir kitos. Galbūt yra žmonių, kurie mėgsta tik vieno arba kito tipo renginius, bet čia prasideda subjektyvumai, kurių nereiktų sureikšminti. Kai kas negatyviai vertina tokias apžvalgines ekspozicijas, kaip šiuo metu ŠMC vykstanti grafikos paroda, nes jos tarsi be stuburo - t.y. rodoma tik tai, kas "sunešta". Bet su tokiu vertinimu irgi nesutikčiau, nes, mano galva, tai yra panoraminė paroda, suformuota padarius tikslingą atranką. Čia vėl kyla problemų: vieni piktinasi dėl atrankos, kiti norėtų, jog ji būtų kur kas griežtesnė. Man toks renginys atrodo svarbus tuo, jog jis sudarytas cecho pagrindu. T.y. grafikų "cechas" savo viduje padaro atranką, suformuoja tokią grafikos panoramą, kokią ją mato patys grafikai. Tą taip pat galime traktuoti kaip tam tikrą konceptualų elementą, atskiriantį ekspoziciją nuo mugės tipo renginių: grafika grafikų akimis. O to rezultatas - pakankamai plati panorama, atspindinti šiandienos grafikos problemas ir tendencijas. Be abejo, joje yra ir prastesnių, ir geresnių darbų. Bet tai natūralu ir nemenkina visos parodos. Silpnesnius darbus taip pat verta eksponuoti. Tai suteikia žiūrovui progą suvokti visumą. Kita vertus, keista toji iliuzija, kad panoraminėje parodoje dominuoja prasti kūriniai, o kuratorinėje - šedevrai. Kodėl dažnai įsivaizduojame, kad kuratorystė - genijų privilegija?

S. T.: Sakyčiau, mūsų sąlygomis neišvengiamai "prasimuša" ir tam tikras įsisenėjęs institucinis simbolizmas - t.y. egzistuoja požiūris, jog ŠMC salėse suneštinėms LDS organizuojamoms parodoms ne vieta. Neeskaluojant tradicinio (grafikos ar kokio kito) ir šiuolaikinio meno priešpriešos, gal būtų vaisinga ateityje apžvalginio tipo parodas eksponuoti ir kitur.

I. P.: Institucinės intrigos, mano manymu, yra absurdiškos. Bet apžiūrėjus šitą parodą kyla mintis, kad parodų įvairovė tik pagyvina ŠMC veiklą. Vien jau todėl, jog atsiranda didesnis žiūrovų spektras. Vieni žiūrovai ateina į vieno tipo parodas, kiti renkasi kito tipo renginius. Yra specifinis žiūrovų sluoksnis, kuriam tokių parodų reikia. Ir tai nėra blogai vien jau edukacine prasme. Edukaciniu aspektu galima būtų netgi intencionaliai užsiimti, ir eksponuojančiai institucijai tokia veikla tik pagelbėtų. Labai praverstų būtent šitai parodai parengta programa, supažindinanti su grafikos specifika, technikų įvairove. Ji būtų naudinga ne tik žiūrovams "iš šalies", bet ir, pavyzdžiui, pradedantiesiems menotyrininkams.

S. T.: Vėl prisimenu jau minėtą 1995 m. "naują" apžvalginę parodą, kai būtent ŠMC, siekdamas tradicinių renginių ir šiuolaikinės raiškos balanso, pabandė inicijuoti kasmetines naujas apžvalgines parodas. Beje, tuo metu tai sukėlė nemažai diskusijų - paroda "Lietuvos dailė ‘95" buvo puolama ne tik LDS atstovų - jos "anoniminio" atrankos komiteto darbo visiškai nesuprato ir jau prie naujų parodų organizavimo principų pripratę kritikai. Renginys, kuris prasidėjo nuo noro atitrūkti nuo LDS padalinių žanrinio skirstymo ar sekcijų biurų iniciatyvų, tuo metu sukėlė konfliktų meno pasaulyje, bet vis dėlto ta tradicija virto lietuvių meno bienale ir yra tęsiama.

O greta atminty iškyla kuratorinėse parodose atgaivinti kai kurie tradicinių dailės šakų įvaizdžiai. Kai taikomosios dailės parodą 1998 m. darė menotyrininkė Rūta Pileckaitė, ji sugalvojo naują principą ir atskleidė naują tendenciją "Išlaisvintų daiktų" koncepcijoje. Tradicinio taikomojo meno žanrai ir sritys "išsilaisvino" virtę objektais ir atsikratę utilitarinio funkcionalumo įvaizdžių, jie organiškai įsijungė į šiuolaikinio meno raiškos spektrą. Pateikdama subjektyvų požiūrį, kuratorė taip pat parodė ir naujas raiškos būdų tendencijas. Manau, jog patys "cecho meistrai" to nebūtų drįsę padaryti. Galbūt ir Lietuvos grafikams kažkada prireiks kuratoriaus apžvalginei parodai, bet šiandien galima matyti tik individualesnių iniciatyvų užuomazgas - tai jau nebe "suneštinė" paroda, nes patys grafikai, visų pirma Saulius Valius, eksponavo jau atrinktus darbus. Kita vertus - dar ne "steriliai" individualistinė. Tačiau grafikams "išsilaisvinimo" prasme pavyko (net ir tvarkantis patiems). Aš, pavyzdžiui, visai nejaučiau spaudimo iš "tradicionalistų" pusės, nors galima buvo bandyti "atsigriebti" rengiant retrospektyvą, mat stambios tradicinio estampo apžvalgos nebuvo "išlindusios" į aktyvaus parodinio gyvenimo paviršių jau ilgus metus.

I. P.: Ar manai, kad grafikos parodos Lietuvoje gali atgimti ir išsikristalizuoti į šiuolaikinės grafikos renginius kaip Talino, Liublianos, Krokuvos grafikos trienalės?..

S. T.: Kad ir kiek būtų kalbama apie meno šakų "susiliejimą" šiandieniame mene, manęs tos kalbos neįtikina, nes tendencijas regiu priešingas. Tradicinė dailė (šiuo atveju grafika) gali pradėti integruoti naujas technologijas (pavyzdžiui, video), bet ji nuo to netampa analogišku "šiuolaikinio meno" reiškiniu, lieka specifiška. Nors ir atsinaujinusi, bet ji yra "grafika", kuriai reikalingos ir specifinės eksponavimo sąlygos, ir atitinkamas ekspozicijos modelis, juo labiau galvojant apie taip pat specifinį grafikos ryšį su šiuolaikiniu dizainu, knygos menu ir pan. Žinoma, kažkada vientisa grafika išsišakojo, net ir grafinis dizainas tapo nuo estampo jau ganėtinai seniai "atsiskyrusia" reklamos meno šaka (atskira paroda prieš kelerius metus eksponuota "Arkos" galerijoje). Pati grafika instituciškai paprastai apibūdinama kaip gerokai marginalizuota šiuolaikinio meno požiūriu dailės sritis. Ir tai ne ŠMC ar kokių kitų vietinių "sąmokslininkų" nuopelnas, bet gana bendra tendencija. Būtent todėl, manau, vėl atsiranda naujas poreikis realizuoti autonomiškų tradicinių dailės šakų raiškos galimybes šių dienų pasaulyje ir manau, jog tokios parodos kaip "Lietuvos grafika ‘03" pozityviai prisideda kuriant naujas grafikos parodų tradicijas.

iliustracija
Eglė Kuckaitė. "Kelto kilpa, arba Ežys + kalnas". 2003 m.

I. P.: Grafikos marginalumo šiuolaikinio meno kontekste problema savotiškai dvilypė. Kai pradėjau domėtis grafika, norėjau suvokti jos vietą šiandienio meno pasaulyje. Tuo tikslu žiūrinėdavau didelius dailės istorijos almanachus, vadovėlius, studijas arba enciklopedinio tipo knygas. Grafika paprastai nebūdavo išskirta kaip atskiras vienetas, o ją kuriančių dailininkų paminėtas vos vienas kitas, dažniausiai susijęs su fluxus, feminizmu ar kokia kita idėjine aktualija. Susidariau įspūdį, kad šiuolaikinio meno kontekste grafikos kaip ir nėra. Kita vertus, periodiškai vyksta didžiulės pasaulinės grafikos parodos, kuriose dalyvauja menininkai iš pačių įvairiausių šalių, leidžiami solidūs jų katalogai. Prahoje leidžiamas profesionaliai grafikai skirtas žurnalas "Grapheion". Tuomet pasirodo, kad natūralia grafikos mirtimi net nekvepia. O jos marinimo fenomenas, matyt, simptomiškas: juk marinta ir tapyba, ir autorius, ir Dievas...

S. T.: O kaip tau pati paroda?

I. P.: Man ji įdomi. Svarbu, kad rodomas toks platus grafikos spektras: estampas, iliustracija, dailininko knyga, popieriaus menas. Tuomet pamatai grafikos įvairovę, dideles raiškos galimybes. Labai gerai, kad visos tos parodos yra kartu, nors jų kokybė jog varijuoja.

Išsamiausia, žinoma, estampų ekspozicija. Įdomu, kad technikų atžvilgiu ji labai tradicinė: dominuoja medžio raižiniai ir klasikinės metalo graviūros. Bet pažiūrėk, kokie šiuolaikiški kūriniai sukuriami. Ypač mane sužavėjo Irmos Balakauskaitės išradingumas. Arba Kristinos Norvilaitės linoraižiniai ant lentų. Ir dar daug gal ne tokių netikėtų, bet tikrai šiuolaikiškų kūrinių pastebėjau. Įsimintinas Eglės Kuckaitės darbas iš atspaudų ant sienos "Kelto kilpa, arba Ežys + kalnas". O kai kurie ir patys tradiciškiausi sprendimai atrodė įdomiai, pavyzdžiui, Tatjanos Diščenko augalų grafika - juk nieko naujo, bet stipru. Šitoj parodoj mano akyse bene pirmą kartą itin kokybiškai atsiskleidė skaitmeninės grafikos grafiškumas. Tiesa, jos eksponuota labai nedaug, tačiau ji turiningai praplėtė parodos formuojamą grafikos supratimą. Nauja technika inkorporuojama į estampo kontekstą. Nors ir matyti, bet bendrame estampų kontekste naujai suskambėjo Egidijaus Rudinsko lakštai. O Dianos Radavičiūtės atspaudai - tiesiog atradimas. Žiūrėdamas į juos pradedi galvoti, kur yra šių darbų grafiškumas, kaip šiandien suprasi grafiką. Ryškėja du jos sampratos aspektai: vieni akcentuoja, kad grafika - tai atspaudas, o kitiems svarbus ir tiražavimas. Kai kuriuos kūrinius, o tokių parodoje daug, galime vadinti grafika tik atspaudo prasme, nes jie yra vienetiniai.

S. T.: Įdomu būtų kokybiškai palyginti dailininko knygos ir iliustracijos parodas. Ar matai jų dialogą?

I. P.: Matau dialogą: ir sąsajas, ir skirtumus. Kiek suprantu, iliustracijų parodoje rodomi gražiausių knygų konkursuose apdovanoti kūriniai. Jie, žinoma, gražūs, bet pati paroda blankoka. Tačiau kai greta rodomos ir tradicinės iliustracijos, ir dailininkų knygos, kuriose plėtojama knygos, kaip objekto, problematika, pasirodo įvairios jos sampratos, atsiranda įdomumo.

S. T.: Man asmeniškai knygos paroda pasirodė pernelyg dekoratyvi kūrinių ir variacijų ta pačia tema prasme. Visko labai daug. Knygos iliustracijų paroda turi ryšį su maketavimo problemomis ir knyga, kokią gali nusipirkti knygyne. O čia - kažkas tarp taikomosios dekoratyvinės dailės ir performatyvios raiškos, nuolatinio sąmoningo žaidimo. Man jau norėtųsi kažko "klasiškesnio". Kaip visa tai vertintum platesniame "dailininkų knygos" parodų kontekste?

I. P.: Pats principas man priimtinas. Man patinka Vilniuje vykstančios tarptautinės dailininko knygos parodos. Ši, berods, jau trečioji. Tai galimybė pamatyti kuo netikėčiausius ir originaliausius knygos suvokimo būdus bei jų plastines išraiškas.Akivaizdu, kad kai kurie žmonės užsikrėtę šiuo "žanru", pavyzdžiui, nuolatinis šių parodų organizatorius Kęstutis Vasiliūnas arba Rasa Janulevičiūtė, kuri ne tik kuria dailininko knygas, bet ir rašo apie jas daktaro disertaciją. Tačiau apskritai daugumos dailininkų veikloje menininko knyga egzistuoja kaip vienas "žanras" tarp kitų.

S. T.: Iliustracijų parodoje atsiranda atskiras Arvydo Každailio ekspozicijos "kubas" - Nacionalinės premijos laureato darbai čia tarsi eksponuojami ir bendroje parodoje, bet kartu ir atskirai "įrėmintoje" ekspozicijoje. Tai sudaro savotišką į ateitį, "į muziejų" nukreiptos idėjos, esančios laikinojoje parodoje, įspūdį.

I. P.: Man tai pasirodė visai nebloga idėja. Jis kartu ir iliustracijų parodos dalyvis, o kartu ir pagerbtas personaline paroda. Juk grafikų cechui, manyčiau, svarbu, kad jų atstovas gauna Nacionalinę premiją, o jam, įsivaizduoju, malonu viso cecho apsuptyje surengti asmeninę ekspoziciją.

S.T.: Na, galima prisiminti Petrą Repšį… Sunku, pavyzdžiui, įsivaizduoti, jog premiją gautų tik dailininko knygos srityje "žaidžiantis" menininkas. "Rimtų temų" ir dailės šakų hierarchija vis dėlto nėra taip lengvai išjudinama, net ir regimai atsikračius kažkada universalios "tapybos - skulptūros - grafikos" piramidės. Sovietmečiu tam tikros "nerimtos" sritys natūraliai marginalizavosi dėl išorinio spaudimo, todėl atsirado dailininkų atvirukai, šalia "rimtos veiklos" daromos monotipijos ir panašiai. Šiandien tai labiau integruota, bet integracija, kaip minėjau, yra išorinė - raiškos, o ne bendrosios meninės problematikos lygmenyje.

I. P.: Žinoma, kad hierarchija išlieka. Tai neišvengiama. Bet retas dailininkas apsiriboja vien piramidės viršūnėje įsikūrusiomis pozicijomis. Ir Arvydas Každailis, ir Petras Repšys rasdavo būdų "kūrybiniam šėliojimui", pavyzdžiui, kurdami atvirukus. Dabar tarp grafikų populiaru "šėlti" kuriant popieriaus meną. Tik gaila, kad šį kartą popieriaus ekspozicijai teko podukros vaidmuo. Bent jau mane labai vargino apšvietimo stoka. Gal todėl vieni iš įspūdingiausių pasirodė Ingos Dargužytės dubenėliai, įdarbinę ne tik suvokėjo regą, bet ir uoslę. Ir dar Arvydo Ališankos lagaminas, ir Elvyros Kriaučiūnaitės laivelis, ir Nijolės Šaltenytės maišeliai. Bet tai paviršutiniškos impresijos - įsiminė tai, ką pavyko "ištraukti" iš tamsos. Be to, parodai pakenkė dalies eksponatų atskėlimas - iliustracijų parodoje jie yra tarytum prielipai. Protu suvoki, kad tai išeitis "iš bėdos", bet tas supratimas labiau trukdo, nei padeda. Tačiau tai - tik šito renginio problema. Pats popieriaus menas, panašiai kaip ir dailininko knyga, man rodos, veikia tarytum kūrėjo ir suvokėjo fantaziją išlaisvinanti terapija, įdomi netikėtais konceptais, žaidybiniais elementais, kurie padeda palaikyti bendrą menų organizmo sveikatą.

 

Skaitytojų vertinimai


1965. a :-) 2003-09-18 20:22
ihaha

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 180 iš 204 
5:06:29 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba