SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-03-23 nr. 748

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Vidas Poškus
Senasis Vilnius apniukusią dieną
2
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• Tęsiant pianistams palankų sezoną
• Vytautė Markeliūnienė
Sakęs tiesą mene ir gyvenime
1
• Violeta Tumasonienė
Stryko skrydis
• Nauja Šarūno Nako kompaktinė plokštelė „Nuoga“1
• KONCERTAI

Dailė 
• Neringa Černiauskaitė
Žudymo mašina ir kitos istorijos
6
• PARODOS

Fotografija 
• Eglė Deltuvaitė
Kas yra svarbu?
4

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• „Auksiniam scenos kryžiui“ už 2006–2007 m. sezoną pristatyti
• Sergančios sąmonės dialogai
• LNDT – „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“1
• SPEKTAKLIAI

Kino pavasaris 
• Akimirkos tiesos meistras
• Katarsis yra iliuzija

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Tėvas ir sūnus
• „Kino“ skaitymo malonumai tęsiasi
• Skubėti neverta
• Živilė Pipinytė
Vienas iš jų
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Kultūra tamsoje1

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Kerštingoji
5

Anonsai 
• Pareiškimas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Senasis Vilnius apniukusią dieną

Jano Bulhako fotografijų paroda Lietuvos nacionaliniame muziejuje

Vidas Poškus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Janas Bulhakas. Vilniaus panorama. 1912–1915 m.
Lietuvos nacionalinis muziejus

Tai, kad į fotografuojamą Vilnių Janas Bulhakas žvelgė pro gerokai aprūkusį aparato langelį, lėmė jo dokumentuota aplinka. Šioje geografinėje platumoje apniukusių dienų daugiau nei giedrų, todėl pro pilkus debesis prasiveržę ir niūrios gamtos fone dunksančių pastatų fragmentus išplėšiantys spinduliai lyg Dievo dovana egzistuoja trumpą akimirką, sekundę ar kelias.

J. Bulhako meistriškumas tas, kad jis sugebėdavo „pagauti“ tą ypatingą momentą ir pasinaudoti natūralaus bei kultūrinio landšafto ypatybėmis. Kaleidoskopiško apšvietimo efektą jis ypač sustiprindavo norom nenorom (jam tereikėdavo nukreipti kamerą – tolesnį darbą atlikdavo pats „portretuojamasis“) vaizduodamas buvusios Didžiosios Kunigaikštystės sostinės veidą formavusią „itališkąją“ ir ja sekusią vietinę architektūrą. Tam ypač padėjo fin de siecle epochoje Europoje ypač gerai išmoktos rytietiškos (ypač ryškios požiūryje į kadravimą), impresionizmo (nuolatinės kaitos ir jos fiksavimo idėja), fotografinio piktorializmo (tapybiškumo samprata) padiktuotos pamokos. Nenusakomo kolorito – žaliai pilkšvo, rusvai melsvo, su auksu padažyta žydryne toliuose – fone (spalvinis nespalvotų J. Bulhako darbų sugestyvumas demonstruoja meistriškumą) lyg saulės ar į druskos stulpą sustingusios Loto žmonos švyti manieristiniai, barokiniai, klasicistiniai statiniai.

Pagrindinis nuotraukų herojus ir bendraautoris yra kadaise išnykusių gynybinių sienų ribojamo Vilniaus erdvė. Ji neįmanoma be miestą juosiančios ir su juo natūraliai suaugusios gamtos. Kai būdavo fotografuojama kitose Lietuvos vietose, sostinė apie save primindavo giminingu peizažu su jame įaugusiais vilnietiško baroko ar klasicizmo pavyzdžiais. Dinamiškos, besiraizgančios, lyg ugnies liežuviai virpančios, plevenančios pastatų formos ir detalės įkūnija nesustabdomą laiko tėkmę, apšvietimo efemeriškumą. Liaunos kolonos, rokailės, ažūrinės tvorelės ir žibintai, voliutos, obeliskai, piliastrai, fialos kyla dangun ir išnyksta erdvę netrukus užplūstančių debesų gelmėje.

Metafiziškai tamsi atmosfera su staigiai prapliumpančiais šviesos liežuviais J. Bulhako nuotraukose primena priežodį, kad „tamsiausia būna prieš aušrą“. Panašus simbolinis krūvis suteiktas beveik tuo pačiu metu sukurtam Maironio eilėraščiui „Vilnius. Prieš aušrą“. Lyrinis herojus stovi ant kalvos (J. Bulhako nuotraukose dar ropščiamasi į bažnyčių bokštus, lipama ant stogų) ir stebi tolumoje švintantį dangų. Brėkštanti diena pamažu apšviečia dauboje tūnančius namus, gatves. Vilnius antropomorfizuojamas, jam suteikiami žmogiški bruožai. Miestas pats yra kaip gyvas, kvėpuojantis, ant žemės besirangantis organizmas.

iliustracija
Šv. Kotrynos bažnyčia. 1912–1915 m. LNM

Nuotraukose pačių žmonių beveik nematyti, nebent sušmėžuoja aikšte ar skersgatviu lyg vėjo nupūsto praeivio šešėlis (matyt, tai lėmė ir faktas, kad didesnioji nuotraukų dalis sukurta Didžiojo karo, vokiečių okupacijos, komendanto valandos metu). Vilnius paniręs į nerealaus „antlaikiškumo“, sapno būseną. Atrodo, kad tai, ką fotografavo J. Bulhakas, egzistuoja nuo amžių amžinųjų.

Lenkų fotografą ir Maironį vienija tautinio atgimimo epochai būdingas optimistinis požiūris. Šviesos nutvieksto senojo Vilniaus metafora įkūnija abiejų tautų viltis atkurti prieš daugiau nei šimtmetį išnykusias valstybes. Tik, kaip žinome iš tolimesnių įvykių, kardinaliai skyrėsi požiūris į kai kuriuos praeities bei dabarties faktus. Tęsiant istorinių peripetijų temą, galima paminėti, kad tarpukario laikais, Lietuvai praradus savo sostinę, J. Bulhako nuotraukos buvo tarytum atvirlaiškiai, kuriuos miestas siuntė apie jį svajojusiems nepriklausomoje valstybėje gyvenusiems lietuviams. Fotografo dėka susiformavo kertiniai žilojo, Gedimino bei Vytauto laikus atmenančio Vilniaus mito akmenys.

Kalbant apie parodą (kuratorė Jūratė Gudaitė) Lietuvos nacionaliniame muziejuje, pilnaverčiu J. Bulhako bendraautoriu reikėtų laikyti jo nuotraukas išdidinusį fotografą Algirdą Juodį. Didesnių formatų seką nuolat sutrikdantys mažesni originalai žiūrovą verčia perkelti žvilgsnį nuo šešėliuose ir drėgmėje skendinčių kiemų ar skersgatvių iki plačių panoramų su vaiskiame eteryje žibančiomis, medžių apsuptyje šmėkščiojančiomis bažnyčiomis, vienuolynais, rūmais, miestiečių namais. Regėjimo taškas priverstas staigiai kilti aukštyn, po akimirkos – kristi žemyn.

A. Juodis, kaip ir daugelis pokarinio Vilniaus dokumentuotojų – pirmiausia paminėtini A. Kunčius ir K. Stoškus – priskirtinas prie neakivaizdinių J. Bulhako mokinių. Deja, fotografuoti taip, kaip XX a. pradžioje, dėl objektyvių aplinkybių – esminių paties objekto pokyčių – beveik neįmanoma. Tenka apgailestauti ne tik dėl atskirų Vilniaus dalių, bet ir dėl visumos. Fotomenininkai beveik nebegali fiksuoti miesto be į jį brutaliai besiskverbiančios, gamtinę aplinką niokojančios neskoningos architektūros „šedevrų“. Dabar, kai tariamos ekonominės pažangos laikais senamiestis, namai ir pats urbanistinis kraštovaizdis niokojami labiau nei carinės Rusijos, Antrojo pasaulinio karo ar sovietmečio laikais, J. Bulhako fotografijos vėl yra lyg laiškai iš nebesugrąžinamos praeities. Perfrazuojant paties menininko žodžius, norisi pasakyti, kad juos, kaip ir organiškos architektūros bei gamtos jungties suformuotą Vilniaus dvasią, gali perskaityti ir suprasti toli gražu ne visi.

 

Skaitytojų vertinimai


9911. Aldona2007-03-28 11:16
Vargsai foto menininkai- nebegali fotografuoti Vilniaus.ne visi supranta grozi, oi oi oi :(

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 178 iš 202 
5:06:20 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba