SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-05-13 nr. 661

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Helmutas Šabasevičius
"Naujasis Baltijos šokis" – jau devintą kartą
2

Muzika 
• Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė
Con gracia
5
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Žėrintis Mozartas
2
• Uostamiestį garsins ansamblis "Camerata Klaipėda"1
• Nauji operos balsai5
• Choras "Brevis" kviečia į premjerą
• Lietuvaitės sėkmė baleto šokėjų konkurse1
• KONCERTAI1

Dailė 
• Lina Jakeliūnaitė
Periferijų fotografija
2
• Ermina Taujenytė
Fragmentiški akvarelės žaidimai
3
• Aistė Virbickaitė
Rytojus, kurio nebuvo vakar
• Goda Giedraitytė
Grafikos geležinkeliu per Lietuvą
• Kotryna Džilavjanaitė
Skulptūra ir menas bendrauti
2
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Keturi NDA ’05 scenarijai1
• Maskvos teatras atveža lietuvės pjesę3
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Paskutinė nuopolio stadija
• Be didaktikos1
• Britų trumpametražių filmų naktis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Naujas maištas?
• Gyvų klasikų festivalis

Anonsai 
• Meno ir kultūros kūrėjams

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

"Naujasis Baltijos šokis" – jau devintą kartą

Helmutas Šabasevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
"La Stravaganza", choreografas A. Preljocaj (Lotaringijos baletas)
M. Raškovskio nuotr.

Nuo 1997 m. kasmet Šiuolaikinio šokio centro rengiamas festivalis "Naujasis Baltijos šokis" pirmąją gegužės savaitę verčia rezervuoti šokio menui – festivalio programa paprastai būna gana intensyvi, pastaraisiais metais papildoma ir gretutinių edukacinio pobūdžio renginių.

Šių metų gegužės 1–9 d. vykęs festivalis, prasidėjęs Klaipėdoje, vilniečiams pasiūlė intensyvių šokio išgyvenimų porciją – beveik kasdien po dvi programas, suformuotas iš Baltijos jūros regiono šiuolaikinės plastikos aktualijų, kurių kontekstas byloja, jog šiuolaikinio šokio kaip savarankiško meninės kūrybos fenomeno samprata ir toliau plečia savo ribas, įtraukia vis daugiau atlikėjų kūrybos formų.

Devintasis šiuolaikinio Baltijos šokio festivalis nebuvo toks ryškus ir dinamiškas – lyginant jį kad ir su pernykščiu festivaliu, kuriame spindėjo britų šokio vitrina. Tačiau dėmesį atkreipė vis daugiau pasitikėjimo savimi ir profesinių įgūdžių įgaunanti organizacinė festivalio struktūra, šokio mėgėjams sudaranti galimybę gauti maksimalią meninių įspūdžių dozę. Nors festivalio programoje ir nebuvo akivaizdžių "viršūnių ir gelmių", ryškių lyderių, tačiau buvo galima gana išsamiai susipažinti su Baltijos regiono šokio kontekstu. Pristatytos visos šalys, išskyrus Daniją ir Švediją; jų trupių pasirodymai įstrigo iš paskutiniųjų festivalių.

Vis dėlto įdomiausiais akcentais vėl tapo ne baltijiečių, o svečių – britų ir prancūzų – pasirodymai, savaip atskleidžiantys visiškai skirtingus požiūrio į šiuolaikinį šokį polius. Festivaliui įpusėjus parodytas Nigelio Charnocko monospektaklis "Frankas" kiek priminė jau porą kartų Vilniuje matytą duetą iš Londono "New Art Club", tik N. Charnockui šokio stichija tapo pretekstu įsiūbuoti publiką įaudrinusį dialogą. Kelis sykius pabrėžęs, jog atvykęs į šokio festivalį privalo šokti, žiūrovų simpatijas artistas pelnė ne šokiu (nors energijos bei plastinės išmonės jam galima tik pavydėti), o aštriomis tekstinėmis improvizacijomis, agresyviai ir be jokių skrupulų į šipulius sudaužiusiomis "ketvirtąją sieną".

Galbūt kai kurie sprendimai ir buvo iš anksto surežisuoti, tačiau dauguma jų atrodė visiškai spontaniški. Nenuspėjamų veiksmų kaskados vis dėlto neužgožė svarbiausios dialogo su žiūrovais minties – amžino nepasitenkinimo tuo, ką turime, ieškojimo to, ko nesame pametę, nevertinimo to, kas yra po pat nosimi. Nepatogūs klausimai, nejaukūs teiginiai, ryžtingi išpuoliai – vienas iš šiuolaikinio teatro pasitelkiamų būdų papurtyti kasdienės rutinos išvargintą publiką, iš naujo įvertinti savo požiūrį į esmines gyvenimo tiesas.

Prancūzijos šokio kultūrą pristatė Lotaringijos baletas, parodęs tris skirtingų choreografų ir skirtingos šokio estetikos kūrinius. Tai savarankiški nedidelės trukmės spektakliai – su savitais scenografiniais sprendimais ir pakankamai išplėtotomis plastinėmis idėjomis, kurias įgyvendino nemažos šokėjų grupės.

Lietuvos žiūrovams pažįstamo albanų kilmės choreografo Angelino Preljocajo spektaklis "La Stravaganza" suskyla į du choreografinius, vaizdinius ir reikšminius klodus, kurių kiekvieną perteikia trys šokėjų poros. Laisvai besiliejanti klasikinio šokio formomis paremta plastika supinama su sukaustytais, schematiškais judesiais; lengvi pirmosios šokėjų grupės drabužiai kontrastuoja su spalvingais, išmoningai stilizuotais, istorinių elementų turinčiais, bet šiuolaikiniam šokiui pritaikytais rūbais. Pagrindinė spektaklio tema – dviejų būsenų, dviejų priešybių, gal ir dviejų laiko zonų ar filosofijos erdvių sąlyčio, bendrabūvio galimybė.

Jeano Claude’o Galottos sukurtas duetas "Kouchotte ir Kanelie" iš spektaklio "Daktaras Labusas" kupinas režisūrinių bei plastinių paradoksų. Solinio šokio kombinacijas, gana sudėtingas duetines kompozicijas papildo garsas (atskiros ištariamos ar išdainuojamos frazės), elegantiškai stilizuoti erotiniai netikėtumai. Sudėtingą plastinę dueto faktūrą paryškina organiška, artistiška atlikėjų energija, kurią pabrėžia švelni smėlio spalvos dekoracija.

Pinos Bausch tradicijas savaip tęsianti choreografė Malou Airaudo, pagal įvairių muzikinių kūrinių koliažą sukūrusi kompoziciją "Aš taip norėčiau...", taip pat pasitelkė ypatingą scenografinį foną – solidžius laiptus, įtaisytus plikos, visus savo vidurius žiūrovui rodančios scenos gale; spektaklio dalyviai į sceną eina beveik braudamiesi pro žiūrovus, šviesoms salėje dar neužgesus.

Tariamoji spektaklio pavadinimo nuosaka aiškiai juntama dinamiškose šokio formose, besikeičiančiame apšvietime, atskiruose sceniniuose sprendimuose – kad ir milžiniškame ventiliatoriuje, kurio pučiamo oro bangos plaiksto šokėjų drabužius, leidžia jiems šokti ir "pavėjui", ir "prieš vėją", o vienu metu netgi apgaubia parteryje sėdinčius žiūrovus.

Rusų choreografės Olgos Ponos vadovaujamas Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatras iš Rusijos, jau viešėjęs Lietuvoje, parodė du panašiomis plastinėmis priemonėmis sukurtus spektaklius. O. Ponos šokio kalba artimesnė gimnastikai – choreografė naudoja nemažai akrobatinių elementų, daugiausia pasitikėdama fizinėmis savo šokėjų galiomis, stabdydama jų jausminę raišką ir taip išgaudama stilingą, tačiau pernelyg racionalų rezultatą. Pretenzingas pirmosios O. Ponos kompozicijos "Ar Anglijos karalienė ką nors žino apie tikrąjį gyvenimą" klausimas pakimba sporto salės interjerą primenančiose vertikalių ir horizontalių sijų dekoracijose, kurios padeda šokėjams sukurti įsimenančias, skulptūriškas kompozicijų-pozų virtines.

"Laukime" juntama kiek nostalgiška, tačiau taip pat racionaliai apskaičiuota neapibrėžtumo, netikrumo, tam tikro nerimo būsena, paryškinta dekoratyviomis (už lango blyksinti žvakė, veltiniai, krintantis sniegas) bei ekstravagantiškomis (nuogos šokėjų krūtinės) detalėmis.

"Klasikinį" šiuolaikinį šokį – su visais privalumais ir trūkumais – pademonstravo suomių trupė "Nomadi". Tiek Arjos Raatkainen "Srovė", tiek Alpo Aaltokoski "Šviesios svajos" pasižymėjo rimtomis, savo kūrybinės svarbos pojūtį demonstruojančiomis intonacijomis, kurių lėtas ritmas šiek tiek kankino ir blaškė dėmesį.

Abiejų suomiškų kūrinių ypatybė – atidus dėmesys scenografijai bei apšvietimui. Šiomis priemonėmis kuriami vaizdiniai šokio formoms suteikė įvairumo, plastinio turtingumo, tačiau stigo dinamikos bei ryškesnių plastinių akcentų.

Šiuolaikinio šokio kaip meno filosofijos sampratą įtvirtino Brėmeno šokio teatro iš Vokietijos atstovas Ursas Dietrichas. Jo solo spektakliai "Širdies. Kambariai" ir "Chroniškas" atskleidė atlikėjo dvasinę koncentraciją, natūraliai įgyjančią kūniškas formas bei išsiskleidžiančią kontempliatyviais judesiais. Tikslingai naudojamos minimalios vaizdinės priemonės (baltas kvadrato riboženklis ir apšvietimas pirmajame epizode, vaizdo projekcija antrajame) provokuoja kryptingas asociacijas, kurios padeda suvokti menininką dominančių klausimų esmę.

iliustracija
"Ligoninė" (Jø Strømgreno trupė, Norvegija)
M. Raškovskio nuotr.

Viena garsiausių Latvijos šiuolaikinio šokio darbininkių Olga Žitluchina (pernai į festivalio programą buvo įtrauktas Latvijos nacionalinėje operoje jos pastatytas baletas vaikams "Alisa") parodė keistoką drauge su brite Fiona Millward sukurtą darbą "Ir vėl apie tą patį". Apie valandą trukęs vaidinimas (skelbta, kad tai – pirmoji dalis) "ir vėl" kalba apie meilę – prieš spektaklį žiūrovai buvo apklijuoti lipniais raudonais amūrų karpiniais. Šešiems šokėjams choreografės pavedė ieškoti kontakto su publika, tačiau spektaklio judesių junginiams ilgokai trūko prasmės – chaotiški šuoliai, pasivoliojimai, šūksniai, gargaliavimai, atliekami augalotų gėlėtais drabužiais aptaisytų artistų, neturėjo apčiuopiamo vidinio ryšio; tik spektaklio pabaigoje pradėjo megztis jautresnis, daugiau artistinis, o ne choreografinis spektaklio dalyvių ryšys, išreikštas nerangiomis komiškomis bučinių serijomis, įtraukusiomis ne tik, kaip minėta, žiūrovus, bet ir gyvai spektakliui akompanavusius muzikantus.

Didelę "Naujojo Baltijos šokio ’05" programos dalį sudarė lietuviški kūriniai. Jie, nors ir nepateikė netikėtumų, vis dėlto leido pajusti kasmet vis stipresnį, profesionalesnį, gausesnį šios meno srities kūrėjų sluoksnį, juolab kad festivalyje nedalyvavo Vytis Jankauskas, neseniai savo šokio teatrą įsteigusios Brigita Urbietytė ir Vaida Grigaitytė, Andrius Katinas (jo sukurtos kompozicijos "MI gracija" premjera vyko pirmąją festivalio dieną, tik kitoje scenoje – Nacionaliniame operos ir baleto teatre surengtame baigiamajame nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus koncerte).

Seniausias ir didžiausias Lietuvoje šiuolaikinio šokio teatras "Aura" parodė jau pagarsėjusį šokio spektaklį "Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės". Tinkamai parinkta spektaklio trukmė leido įsisavinti ir prasminį, ir vaizdinį šio choreografės Birutės Letukaitės kūrinio pavidalą – jame kalbama apie daugeliui šiuolaikinio meno (ne tik šokio) kūrėjų aktualius ribų, vidinių galimybių klausimus, kurių aštrumą paryškina ne tik monotoniškų, tačiau energetiškai koncentruotų žingsnių kontrastas, bet ir konceptualios, elektroninės Rolando Cikanavičiaus, Dariaus Čiutos, Skardo, Orlando Narušio, Raimundo Eimonto muzikos ir emocingo, patetiško Aramo Chačaturiano valso, labai gerai pažįstamo iš Rimo Tumino spektaklio "Maskaradas", priešprieša.

Choreografė Aira Naginevičiūtė parodė prieš gerą pusmetį sukurtą ir kiek pakeistą dviejų dalių vaidinimą "Nėščia tyla", kuriame matyti jos kūrybiniam braižui būdingi bruožai – judesių energetikos bei sudėtingų idėjų ryšys bei polinkis į filosofavimą. Režisūrines ir plastines idėjas, besirutuliojančias pusantros valandos, choreografė papildė Samuelio Becketto radijo pjesės "Žodžiai ir muzika" tekstais, kurie, skaitomi anglų kalba, vis dėlto tapo tik "DAAU", "Solarius", "Bitter Parvest", Luco Perrari, Bruire muziką papildančiu garsiniu fonu. Spektaklyje nemaža įspūdingų vaizdinių – scenografės Rūtos Biliūnaitės sukurtą konstrukciją papildo įvairus apšvietimas, taip pat vanduo, kuriame tingiai plaukioja karpiai ir kurį antrojoje dalyje įnirtingai taško atlikėjai.

Tekstas naudojamas ir specialiai festivaliui sukurtame Birutės Banevičiūtės spektaklyje "Mažasis princas" – jį, tiksliau – paskirus žodžius ir frazes, skaito aktorė Birutė Marcinkevičiūtė, įsitaisiusi ant baltame fone įmontuoto pusrutulio pagal Antoine’o de Saint Exupéry piešinių nuotaiką sukurtame scenovaizdyje (dailininkas Artūras Šimonis).

Keturi atlikėjai – Jonas Katakinas, Donatas Bakėjus, Nerijus Tauskus ir Mantas Stabačinskas – gana tiesmukų vaizdinių referencijų fone atlieka nesudėtingas, kartais banalias, kartais – gana įdomaus piešinio, išradingas kompozicijas, kurių ryšį sunkoka pajusti dėl gana ribotos erdvės. Galbūt veiksmą stebint iš didesnio nuotolio kitaip atrodytų ir choreografinė spektaklio visuma, ir atlikimo pobūdis, nes šokėjų mėginimams kurti charakterius ir personažus "stambiu planu" kol kas stinga koordinacijos.

Andriaus Pulkauninko fizinio-vizualinio teatro pristatytame "Laimės fabrike" daug įvairių daiktų ir prasmių. Šį kartą čia nemaža ir choreografinių sprendimų, kuriuos apgalvotai, sutelktai realizuoja pats spektaklio autorius bei Jekaterina Deineko, Loreta Raškevičiūtė ir Tomas Dapšauskas. Įvairių stilių muzika paryškina išskaidytą, fragmentišką, kiek trikdantį ir erzinantį pasaulį. Kaip ir daugelyje šiame festivalyje matytų kompozicijų, čia akivaizdus ribų, suvaržymų motyvas, atskleidžiamas ir butaforinėmis, ir plastinėmis priemonėmis.

Greta pabaigtų kompozicijų festivalyje buvo parodyti ir du eskizai. Agnija Šeiko pristatė nedidelės trukmės "[fi...]". Anglų–lietuvių kalbų žodyne taip patariama tarti žodį "Fear", tačiau pavadinimo prasmė, ko gero, sudėtingesnė, nes Michalo Rynios choreografinis etiudas, atliekamas skambant kompozitoriaus Danielio Hamburgerio sukurtai ir gyvai kontrabosu papildomai melodijai, su šiuo jausmu ar būsena susijęs nebent su kaip labai abstrakčia vidinės baimės sąvoka. Neblogą įspūdį paliko šokėjo pasirengimas ir minimalistiniai spektaklio komponentai – visų pirma apšvietimas (siaurame spindulyje judantis kūnas sukūrė keletą įsimintinų vaizdų).

Keliolika minučių trunkanti Gyčio Ivanausko "Praba" nekėlė ypač sunkių ir nepakeliamų uždavinių. Visi trys artistai – Brigita Urbietytė, Edita Užaitė ir Evaldas Taujanskis – tiesiog nepriekaištingai ironiškai nubrėžė septintojo dešimtmečio estetika pagrįstą dinamišką, rafinuotą ir patrauklų imitacinės meilės trikampį. Sužavėjo organiška artistų vaidyba ir plastika, ryškios, iškalbingos, stilizuotos veido išraiškos; patrauklus ir "Stepfordo moterų" stilistiką parafrazuojantis personažų grimas bei nepretenzingi Indrės Ivanauskaitės drabužiai.

Nors festivalio "Naujasis Baltijos šokis’05" programoje išryškėjo ir kai kurie šiuolaikinio šokio estetikos bei plastikos stereotipai (tam tikras idėjų uždarumas, kūrėjų mėgavimasis savo atradimais, nepakankamai suderintas norimos išsakyti minties ir jai skiriamo laiko santykis), tačiau žvelgiant į kontrastingą Baltijos šokio kontekstą aiškiai matyti, jog šiuolaikinis Lietuvos šokis jau yra tapęs Europos kultūros proceso dalimi ir aktyviai ieško savitų, netikėtų priemonių bei išraiškos būdų. Tai neblogas bagažas kitam – jubiliejiniam, dešimtajam, "Naujojo Baltijos šokio" festivaliui, kurį vis gausėjanti Lietuvos bei kaimyninių kraštų publika ir šokio žinovai jau dabar įsirašė į ateinančių metų dienotvarkę.

Helmutas Šabasevičius

 

Skaitytojų vertinimai


4985. blairo :-) 2005-05-19 09:25
Lauksime jubiliejinio festivalio ir tikėsimės,kad šįkart švedai bei danai taip pat atstovaus Naujajam Baltijos šokiui.

5252. rolf dennemann2005-07-05 17:40
hello, can you send us the email contact to mr. sabasevicius to invite him to our festival ind dortmund? best wishes Rolf Dennemann artistic driector off limits - international festival & symposium

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 175 iš 199 
5:06:18 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba