SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-11-10 nr. 730

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
„Bohema“ Kongresų rūmuose
6

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Ateisiu tik vyriausiuoju
2
• Nuo kamerinių vakarų iki įspūdingų rečitalių3
• Savaitgalis džiazo ritmu su „Vilnius City Jazz“
• „Ašarų samba“ – linksmai liūdna Fausto Latėno kūryba
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Liepsnos (ne)paliestieji
• Kristina Stančienė
Ištroškę meno
2
• Tautvydas Bajarkevičius
Apie postfotografiją
3
• Ermitažas – Guggenhaimo muziejus – Vilniaus meno centras5
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Marija Rimeikytė
Nauji menininkų namai
1
• Goda Dapšytė
Tarp žaliųjų ir raudonųjų
• Koršunovas ir Baricco kuria Mozarto „Užburtąją fleitą“
• Henriko Ibseno „Šmėklos“ Jaunimo teatre1
• Improvizacijos meilės tema1
• Muzika, kurianti teatrą4
• „Grimo opera“ įvertinta Sarajeve
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Jaučiau atsakomybę
• Lietuvos moksleiviai mokysis žiūrėdami kino filmus2
• Boratas ateina1
• Lietuviškas pyragas6
• Nuodėmių miestas tobulai gražus
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Ką užfiksuoja akmuo ir laikraštis

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Vis geriau ir geriau
11

Anonsai 
• Kauno valstybinis dramos teatras skelbia aktorių atranką

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

„Bohema“ Kongresų rūmuose

Giacomo Puccini operos premjera

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Egidijus Dauskurdis (Kolenas), Asmik Grigorian (Miuzetė), Edgaras Montvidas (Rudolfas), Joana Gedmintaitė (Mimi), ir Laimonas Pautienius (Šonaras)
D. Matvejevo nuotr.

Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras šį sezoną klausytojams pristatė jau antrąją operą – Giacomo Puccini „Bohemą“. Lietuvos scenoje – jauname, dar neseniai įkurtame Operos teatre – nuostabi jos muzika pirmą kartą skambėjo 1927-aisiais, prabėgus vos trims dešimtmečiams nuo kūrinio gimimo. Keturis kartus (1936, 1951, 1962 ir 1983 m.) Vilniaus ir Kauno teatruose ji buvo atnaujinta. Repertuare užsibūdavo ilgai. Ją žiūrėdama ir dainuodama išaugo ne viena žiūrovų ir dainininkų karta. Todėl dar ir šiandien galima būtų atpasakoti visas spektaklio mizanscenas. Ne todėl, kad tai buvo ypatingi teatriniai reginiai, bet pirmiausia todėl, kad skambėdavo jaudinanti muzika, teatro scenoje suteikdavusi galimybių veristinį muzikinį audinį atskleisti geriausiam kiekvieno laiko teatro solistų ansambliui. Todėl ir šiandien kūrinio pasirinkimas puikus tuo, kad galime išgirsti jauną ir žavią Lietuvos dainininkų kartą. Žavią, pasirodo, ne tik dainavimo, bet ir vizualiąja prasme. Gražūs.

Opera – teatro meno sintezė, kurios esmę diktuoja muzika.

Daug dešimtmečių analizuodami muzikinį gyvenimą Lietuvoje, galėjome kalbėti apie kelis orkestrus, kurių koncertinio sezono buvo laukiama. Jis buvo ženklintas kryptingomis koncertų programomis, neatsitiktiniais solistais ar dirigentais. Apie 7–8-ąjį XX a. dešimtmetį tai buvo būdinga filharmonijos simfoniniam orkestrui. Ir kolektyvas, ir klausytojai brendo reguliariai (!) Vilniuje ir Kaune girdėdami puikių prancūzų, vokiečių, rusų, retais atvejais net amerikiečių, anglų menininkų koncertus. Prasmingai derintos programos, temiškai ar pagal kitus požymius į įdomius ciklus jungti koncertai. Tokia praktika baigėsi atsiradus naujos kartos vadovams, kuriems filharmoninio darbo esmė, regis, taip ir neišaiškėjo. „Vilniaus festivalis“, deja, negalėjo ir negali pakeisti kasdienės praktikos. Daugelis parametrų šiandien tai akivaizdžiai įrodo.

Ypač įdomios ir apmąstytos visada buvo Sauliaus Sondeckio vadovaujamo Lietuvos kamerinio orkestro programos. Pabrėžtina jų dramaturgija ir ryšių su klausytojais formavimo kryptingumas.

Šiuo metu toks kolektyvas, nuo pat įsikūrimo ugdantis ir savitumą, ir klausytojų auditoriją, yra Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Recenzuojant koncertus apie tai teko nemažai rašyti. Prabėgo dešimtmečiai, subrendo ir kolektyvas, ir „Jaunimo orkestro“ (taip vadinosi LVSO) tuomet suburta jauna publika. Pastaroji ne tik subrendo, bet ir prasiplėtė. Ir šiandien orkestro įkūrėjas bei vadovas Gintaras Rinkevičius, net ir nemažai dirbdamas užsienio scenose, puikiai jaučia orkestro ir klausytojų sanglaudos pulsą. Jį seka ir stimuliuoja ne tik rinkodaros procesą valdantys jauni žmonės, bet pirmiausia meninį gyvenimą šiuose rūmuose formuojantys ir meną kuriantys žmonės.

Plačiau neanalizuojant kolektyvo veiklos, užtektų tik pasakyti, kad greta įvairios krypties koncertinių LVSO programų rugsėjo–lapkričio mėnesiais buvo parengtos dviejų operų premjeros. Tai – sudėtingo likimo ir ekspresyvios muzikos Dmitrijaus Šostakovičiaus „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ ir Giacomo Puccini „Bohema“.

Kad galima sėkmingai realizuoti pastatymą ir tokioje teatrui nedėkingoje scenoje, parodė anksčiau pastatytų R. Leoncavallo „Pajacų“ sėkmė (režisierė Dalia Ibelhauptaitė). Tai buvo savotiška pamoka, kaip galima įtaigiai „žaisti operą“ atviroje, ankštoje koncertinėje erdvėje. Šį kartą D. Ibelhauptaitė, kaip režisierė ir prodiuserė formuodama spektaklio koncepciją ir finansinį kapitalą, skirtą jam įgyvendinti, apdairiai pasikvietė įdomius ir reikšmingus pagalbininkus. Tai scenografas Dickas Birdas, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, šviesų dailininkas Peteris Mumfordas, choreografė Jūratė Sodytė. Užimta buvo didelė pastatymo grupė. Puikioje, išradingai komponuotoje (su nosine ašaroms nušluostyti, firmų reklamomis, kuriose šmėkščioja operos herojų veidai) operos pastatymui skirtoje knygelėje pristatyta visa (kaip „tikrame teatre“) didelė scenos meistrų (grimas, techninė dalis, statytojų asistentai ir t.t.) komanda, dviem kalbomis pateiktos atlikėjų kūrybinės biografijos. Pirmą kartą viešai prabilta apie filantropų, mecenatų vaidmenį puoselėjant meninės kultūros tradicijas. (Kai spaudoje narstomos ne pagal nuopelnus turtingų žmonių kišenės, matyt, atsiras prodiuserių, kurie sugebės panaudoti dalį jų kapitalo ir amerikietišku finansinio kapitalo perskirstymo principu nukreips labiau visuomenei naudinga linkme: ne „svogūnams“, bet kilnias emocijas ugdančio meno atsiradimui.) Pateiktas Rimos Povilionienės straipsnis apie lietuviškos mecenatystės istorines asmenybes. Reikėtų dar paminėti ir iš Troškūnų kilusių XX a. filantropų brolių Juozapo ir Stanislovo Montvilų pavardę. Juk jie susiję su Panevėžyje įkurtos nemokamos kultūros buveinės darbininkams, kurioje pokariu veikė Panevėžio teatras, atsiradimu, dailės mokyklos mecenavimu ir įvairia filantropiška veikla Vilniuje. Organizuojant tokius renginius, norisi matyti dar ir kitą pasaulio patirtį. Į kiekvieną anšlaginį koncertą ar spektaklį gali patekti studentai ar kiti norintys, su pigesniais bilietais pasiryžę stovėti, ant laiptų sėdėti... Vilniuje tokių iškilių darbų negali pamatyti studentija ar tikrieji (deja, pensininkai) melomanai. Liūdniausia, kad brangius bilietus nusipirkusių greta sėdėjusių ponų komentarai tiesiog kėlė neviltį... Ką daryti?

Manyčiau, kad G. Puccini operos idėją galima įgyvendinti bet kurioje epochoje. Juk jaunų žmonių siekis sunkiomis sąlygomis save įprasminti per kūrybą, meilė, praradimo skausmas – amžinos temos. Šiuo atveju ryški veristinė muzika bandyta įkomponuoti į pokario Paryžiaus peizažą. Būtent peizažą. To, kas rašoma knygelėje apie „mūsų tėvų gyvenimo laikmetį“, „hipių kultūrą“ ar „susidūrimo su masinių trėmimų siaubu“, scenoje, juolab muzikoje nė kvapo nėra. XX a. vidurys dar buvo nepriteklių metas ir net grizetės neturėjo šansų atrodyti kaip aukštuomenės damos iš madų žurnalų puslapių. Todėl vertinti antrą veiksmą galime tik kaip „labai gražų“ J. Statkevičiaus sukurtą reginį, bet – netikrą. Juolab kad gražios operos choro moterys įsijautė į puikius drabužius demonstruojančiųjų vaidmenį ir tai jau nelipo prie jokios operos koncepcijos. Akys tiesiog ganėsi po žavingai komponuotus ir antro veiksmo mizanscenoje balkone pateiktus Miuzetės kailius, trečiojo veiksmo gorsetų įmantrybes, ketvirto veiksmo ištaigingo „bolero“ fantaziją. Tai vis tokia teatro menui prieštaraujanti stilizacija. Tiesa, publiką pribloškianti: gražu. Tačiau pagrindinis vyrų ketvertukas ir Mimi – jau G. Puccini herojai.

iliustracija
II veiksmas. Asmik Grigorian – Miuzetė
D. Matvejevo nuotr.

Režisierė D. Ibelhauptaitė kartu su kitais statytojais išmoningai ir logiškai formavo mizanscenas vaidinantiems. Tokioje mažoje, bet, pasirodo, jaukioje erdvėje podraug su muzika galima buvo justi realistinę minties, valios, jausmo ir veiksmo sintezę. Pagrindinių veikėjų mizanscenos labai gyvybingos, kartais net utriruojančios jaunatviškumą. Gyvybingas ir choras. Antrame veiksme pagalvota apie individualizuotą jų veiksmą (pvz., susėdusiųjų prie staliukų santykiai ar laisvo elgesio moterų choreografija). Neįprasmintas Benua pasirodymas pirmajame veiksme. Iki jo atėjimo lyg atsitiktinai ar per apsirikimą tarpduryje pasirodo jo figūra. Neakcentuojant tokio jo „šnipinėjimo“ (o gal ir ne?) žiūrovui telieka suklydusio laiku išeiti į sceną aktoriaus epizodas.

Scenografas puikiai išnaudojo scenos vertikalę ir sukūrė išmoningą, įspūdingą scenovaizdį, dekoracijų kaitą. (Nors „Bohemos“ antrasis veiksmas dviejų aukštų scenoje – nebe naujiena. Būtent dviejų aukštų antrojo veiksmo scenografija žavėjo nepaprastai įspūdingame spektaklio režisieriaus ir scenografo Franco Zeffirelli Milano „La Scala“ pastatyme, rodytame dar 1964-aisiais erdvioje Maskvos Didžiojo teatro scenoje.) Tačiau, pasirodo, išmoningai galima išnaudoti ir mažą erdvę, ir teatro spektakliams nepritaikytą apšvietimą.

Muzika atskleidė jausmų ir sceninio veiksmo logiką. Tiesiog sunku pervertinti grojusį orkestrą. G. Puccini muzika teikia tiek spalvų, dramatinių emocijų, kad visada gaila girdėti orkestrą, užslėptą teatro duobėje. Kartu su greta esančiais lygiaverčiais partneriais orkestras kūrė ir vertistinę partitūrą, ir peizažus, ir veikėjų charakterių kontūrus. Dainavo Edgaras Montvidas (Rudolfas), Joana Gedmintaitė (ir Sandra Janušaitė, Mimi), Asmik Grigorian (Miuzetė), Dainius Stumbras (Marčelas), Laimonas Pautienius (Šonaras), Egidijus Dauskurdis (Kolenas), Arūnas Malikėnas (Benua ir Alčindoras), Mindaugas Bargaila (Parpinjolis), Eugenijus Barkovskis, Alfredas Celiešius (policininkai).

Pagrindinių vaidmenų atlikėjai buvo labai lygiaverčiai – sukaupę sceninės patirties, muzikalūs, vis darantys pažangą tobulindami dainavimo meną ir aktorystę. Sakyčiau, solistai įtikino publiką, kad tai, ką jie nori išreikšti, žodžiais pasakyti neįmanoma, tegalima sudainuoti. Puikiai mokėdami savo partijas, girdėdami orkestrą, nebuvo priversti dairytis į dirigentą, bet organiškai jautė ekspresyvią G. Rinkevičiaus ranką. Jis siuntė sceninį ritmą palaikančius impulsus, tarsi inspiruodamas muzikos kalbos vaizdinį perteikimą scenoje. Vienas svarbiausių spektaklio sėkmės kriterijų – muzikos ir pagrindinių veikėjų sceninio veiksmo prasminių akcentų sinchroniškumas.

Prasiplėtė E. Montvido vidurinio diapazono galios. Raiškiai trapios, lyriškos Mimi muzikinį charakterį atskleidė puikiai vokalą valdanti J. Gedmintaitė. Muzikinius ir sceninius charakterius spalvingai sukūrė E. Dauskurdis, D. Stumbras, L. Pautienius.

Efektinga ir netikėta Miuzetės valso scena. Graži dainininkė, gražus ir užtikrintai valdomas jos balso tembras atliekant vidurinio registro natas. Tačiau, kaip ir dainuojant Violetos partiją, kol kas tyko problemos įkopus į aukštą registrą („Traviatoje“, aišku, koloratūrose). Ir gal todėl valsui pristigo žaismės, to koketiškumo, kurį ji rodo scenoje. Valsas po greitos muzikos prasideda svajingai ir gerokai lėčiau (metronomas 104). Valso pabaigoje dar sulėtėja (tačiau neapsunksta!) – metronomas 66: allergando, fermata ir a tempo. Nuorodos, išskyrus paskutiniąsias, atliktos. Gal vertėtų įgyvendinti dar nuorodą con molta grazia ed eleganza, o qasi ritenuto taktuose pastebėti iš gražaus legato išsiskiriančias portemento nuorodas. Tačiau tik dainininkės vidinė savivoka tegali tokias konkretybes įprasminti balsu.

Puikiai dainavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras (vad. Česlovas Radžiūnas), M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai (vad. Romas Gražinis), prasmingai radę vietą ir nepasididžiavę būti anturažu. Tai praturtino antrojo veiksmo minią ir ketvirtojo fragmentus. Nors galima būtų papokštauti: gal puikiai vaidinančiai naktinę plaštakę su buteliu rankose ir per šalta.... žiemą, ant sniego (remarkose) ar labai ankstų rytą skambant pirmajam varpui...

Klausimas G. Rinkevičiui vienas: ar leidžiama ploti po arijų, ar ne? O norisi...

Ir milijonų nereikia, ir pastatymas turėtų įeiti į Lietuvos operos istoriją. Pataupykite ir pažiūrėkite spektaklį, gerai atliekamos muzikos ir tos žavios teatrinės atmosferos visada laukiame.

 

Skaitytojų vertinimai


8913. Jonas2006-11-13 16:50
Ir taupyti nereikia - pigiausias bilietas 35 litai ir viskas puikiai matosi is tu vietu, tiesiog nuostabiai... Tik nesakykit kad zmones 35 litu negali rasti noredami...

8931. Irgi nusimanantis2006-11-14 22:24
Gal gerbiama autore paaiskintu, kur ji "isgirdo" koloraturas Miuzetes partijoje.As tai galiu pasakyti tik tiek, kad Asmik vienintele atskleide Pucini muzikos didybe. Bravo! Puikus balsas, puiki vaidyba. Taip toliau! Sekmes!

8940. dovile :-) 2006-11-16 21:37
laibai idomus aprasymas

8942. horizontas2006-11-17 13:08
Scenografas isnaudojo scenos horizontale, ne vertikale:)

8943. 989622006-11-17 15:48
Itartinai panasi dekoracija Pajacu ir Bohemos,tik kazkaip scenografai skirtingi. kame reikalas? ) kaip visada ania) kritikai pamirsta savo pareigas.

15729. :) :-) 2009-07-12 16:01
Buvau sitame spektaklyje labai labai patiko ir pazystamas vaidino (Kolensa).Nerealus .

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 177 iš 201 
5:06:11 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba