SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-05-11 nr. 755

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Ke­tu­ri žvilgs­niai į ke­tu­ris kon­cer­tus10

Muzika 
• Sau­lius Son­dec­kis
Par­na­so vir­šū­nė li­ko tuš­čia
3
• Fes­ti­va­lis „Pa­lan­gos va­sa­ra“
• Dai­nų dai­no­rė­lio su­kak­čiai
• Ana­to­li­jaus Šen­de­ro­vo „Con­cer­to in Do“ Man­čes­te­ry­je
• KONCERTAI

Dailė 
• Jur­ga Ar­ma­na­vi­čiū­tė
Taš­kas ir kam­ba­rys
1
• Ais­tė Pau­li­na Vir­bic­kai­tė
Gra­fi­ka esa­muo­ju lai­ku
3
• Ona Ma­žei­kie­nė
Ne­pri­lygs­ta­mas stik­lo ta­py­to­jas
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Vis­kas tuš­ty­bė1

Teatras 
• „Lė­lės“ gast­ro­lės
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pavasario premjeros
• Vais­tai nuo kvai­lu­mo2
• Vi­si Gied­rės Bei­no­riū­tės fil­mai „Skal­vi­jo­je“2
• Sa­bo­ta­žas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Idė­jų ir am­bi­ci­jų me­tas
• Eu­ro­pos kul­tū­ros cen­trų tin­klas su­si­tin­ka Vil­niu­je
• Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nių me­rų su­si­ti­ki­mas
• Ta­ry­ba pri­ta­rė pro­gra­mai „Kul­tū­ra gy­vai“

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Pirmasis

Ke­tu­ri žvilgs­niai į ke­tu­ris kon­cer­tus

„Jau­na mu­zi­ka 2007“

[skaityti komentarus]

iliustracija
Styginių kvartetas „Chordos“
D. Stabinsko nuotr.

Ke­li fes­ti­va­li­niai lie­tu­vių el. mu­zi­kos niu­an­sai

Fa­go­tų kvar­te­tas, gy­vo­ji gam­ta, žmo­gaus bal­sas, fa­go­to ir te­le­fo­no dia­lo­gas, aso­cia­ty­vūs gar­sai bei elek­tro­ni­ka – vi­sa tai ir dar dau­giau sly­pė­jo fes­ti­va­lio „Jau­na mu­zi­ka“ pir­mo­jo šeš­ta­die­nio va­ka­rą (ba­lan­džio 21 d.) skam­bė­ju­sio­se lie­tu­vių el. mu­zi­kos prem­je­ro­se. Tie­sa, vie­ni šių kū­ri­nių jau yra skam­bėjo kon­cer­tų sa­lė­se (Ry­čio Ma­žu­lio „Mu­si­ca fal­sa“, Ma­riaus Ba­ra­naus­ko „Vi­di­nis bal­sas“, Li­no Pau­laus­kio „Die ein­zi­ge Chan­ce, mich zu er­rei­chen“), ta­čiau at­lie­ka­mus Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tre juos pir­mą­kart iš­gir­do Lie­tu­vos sos­ti­nės pub­li­ka.

Kon­cer­to pra­džio­je – klau­sy­to­jams jau pa­žįs­ta­mas R. Ma­žu­lio kū­ri­nys „Mu­si­ca fal­sa“ ke­tu­riems fa­go­tams ir elek­tro­ni­kai. Kaip tei­gė pats kom­po­zi­to­rius, vi­du­ram­žių mu­zi­kos te­ori­jo­je ter­mi­nas mu­si­ca fal­sa reiš­kė nu­kry­pi­mą nuo įpras­tos der­mės, įve­dant chro­ma­ti­nius gar­sus. Šio­je kom­po­zi­ci­jo­je, kaip ir įpras­ta R. Ma­žu­liui, jis kry­po ne tiek nuo įpras­tos der­mės, kiek nuo įpras­tos tem­pe­ruo­tos dvy­li­ka­gar­sės erd­vės, pa­si­telk­da­mas mik­ro­to­ni­nę se­ri­ją, ku­ria bu­vo pa­grįs­tas lė­tas, nuo­sek­lus kon­ste­lia­ci­jų ju­dė­ji­mas. Vis dėl­to „Vil­niaus fa­go­ty­nui“ pa­ra­šy­tas ir šio an­sam­blio at­lik­tas mu­zi­ki­nis opu­sas di­de­lių sim­pa­ti­jų ne­su­kė­lė. Vie­no­das iš­ti­si­nis ju­dė­ji­mas, aiš­kaus kul­mi­na­ci­nio taš­ko ar ny­ki­mo pro­ce­so sto­ko­jan­ti kū­ri­nio pa­bai­ga ta­po jos mi­nu­sais. Ne­nuos­ta­bu, kad dar ne­su­lau­kus kū­ri­nio pa­bai­gos pra­dė­jo im­ti žio­vu­lys.

To pa­ties ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie iš­ties ori­gi­na­liu spren­di­mu iš­si­sky­ru­sią Vy­tau­to V. Jur­gu­čio kom­po­zi­ci­ją „Zoo Zo­om“ gy­va­jai gam­tai, gy­va­jai elek­tro­ni­kai ir vi­de­o­vaiz­dui, su­kur­tą spe­cia­liai fes­ti­va­lio už­sa­ky­mu. Pa­ties kom­po­zi­to­riaus api­bū­di­ni­mu, tai gar­si­nis „re­a­ly­bės šou“, ku­ria­me gy­vo­sios gam­tos at­sto­vai ge­ne­ruo­ja gar­si­nius ir vaiz­di­nius įvy­kius bei vi­so kū­ri­nio dra­ma­tur­gi­ją. Kom­po­zi­ci­jos bran­duo­lį su­da­rė te­ra­riu­muo­se įka­lin­tų žiur­kių, drie­žų, gy­va­tės, pa­pū­gų ir ki­tų daik­tų sklei­džia­mi gar­sai. Bu­vo gir­dė­ti men­kiau­sias gy­vū­nų žings­nis (žiur­kėms laks­tant ant pre­suo­tų pju­ve­nų, pri­deng­tų plė­ve­le), kąs­nis (drie­žams min­tant kir­mė­lė­mis) ir t.t. Tri­mis pro­jek­to­riais ro­do­mi gy­vo­sios gam­tos vaiz­dai at­spin­dė­jo vi­sų iš­gau­tų gar­sų kil­mę. Ga­li­ma spė­ti, kad eg­zis­tuo­da­mas tik gar­si­niu pa­vi­da­lu V.V. Jur­gu­čio „Zoo Zo­om“ pra­ras­tų ne­ma­žą da­lį sa­vo in­tri­gos bei ža­ve­sio, dėl ku­rio klau­sy­to­jai net ir už­si­de­gus sa­lės švie­soms dar il­gai mi­nė­jo šią kom­po­zi­ci­ją.

Kur kas ma­žiau pro­vo­kuo­jan­tis bu­vo M. Ba­ra­naus­ko „Vi­di­nis bal­sas“, ku­ria­me elek­tro­ni­ka de­ri­na­ma su įpras­ti­niu gar­so šal­ti­niu, t.y. bal­su. Pas­ta­ruo­ju me­tu jau­niau­sios kom­po­zi­to­rių kar­tos at­sto­vas itin do­mi­si temb­ru, siek­da­mas šį mu­zi­ki­nės kal­bos pa­ra­met­rą iš­kel­ti į pir­mą pla­ną. Tad ne­tu­rė­tų ste­bin­ti, kad žmo­gaus bal­so iš­gau­na­mų gar­sų įvai­ro­vė ta­po ir elek­tro­a­kus­ti­nio kū­ri­nio „Vi­di­nis bal­sas“ pa­ma­tu. Aso­cia­ty­vūs elek­tro­ni­kos sklei­džia­mi gar­sai, pri­me­nan­tys gau­de­sį, paukš­čių čiul­bė­ji­mą, švil­pa­vi­mą, kap­sin­čius nuo sto­go la­šus, kad ir de­ri­na­mi su gergž­džian­čiu žmo­gaus bal­su, de­ja, skam­bė­jo gan pri­mi­ty­viai. To­kio po­bū­džio kom­po­zi­ci­ja lyg ir rei­ka­lau­tų iš­skir­ti­nio api­pa­vi­da­li­ni­mo. Ta­čiau tam­sa, pri­ver­čian­ti su­vok­ti sa­ve, kaip sie­los gel­mę, čia ne­ta­po tuo šiau­du, už ku­rio bū­tų ga­li­ma grieb­tis.

Aud­rin­giau­siai pub­li­ka su­ti­ko ir šūks­niais pa­ly­dė­jo L. Pau­laus­kio mu­zi­ki­nį opu­są „Die ein­zi­ge Chan­ce, mich zu er­rei­chen“ fa­go­tui, ma­žiems in­stru­men­tams ir gy­va­jai elek­tro­ni­kai. Kom­po­zi­ci­ja su­kur­ta vo­kie­čių, lie­tu­vių ir suo­mių me­ni­nin­kų pro­jek­tui „Slap­ta­vie­tės“, pra­ėju­siais me­tais vy­ku­siam Arens­ho­pe (Vo­kie­ti­ja). Šis kū­ri­nys – tar­si ma­žas vaiz­duo­tės te­at­ras, ins­pi­ruo­tas vo­kie­čių po­etės K. Hen­sel ei­lė­raš­čio. Nuo pat pir­mų­jų tak­tų iš­ryš­kė­jęs fa­go­to ir te­le­fo­no dia­lo­gas, už­si­mez­gęs iš at­sar­gių, re­tai skam­ban­čių są­skam­bių, po tru­pu­tį per­au­go į tirš­tos fak­tū­ros kom­po­zi­ci­ją („kon­flik­tą“), per­smelk­tą ak­ty­vaus elek­tro­ni­nio traš­ke­sio. Šiai kul­mi­na­ci­nei ban­gai nu­slū­gus, pra­di­nė­je dia­lo­go for­mo­je vy­ra­vu­sius fa­go­to in­ter­va­lus pa­kei­tė ly­riš­ka me­lo­di­ja. Ši aki­mir­ka ža­vin­ga, nors trum­pa. Są­mo­nin­gai grįž­ta­ma prie fa­go­to ir te­le­fo­no „po­kal­bio“, re­tes­nių lai­ke ir erd­vė­je są­skam­bių, iš­tę­sia­mų pa­si­tel­kus elek­tro­ni­ką. Iš­ties ža­vi kom­po­zi­ci­ja, įdo­mi idė­ja ir, ži­no­ma, ori­gi­na­lus jos įgy­ven­di­ni­mas.

Dar vie­na tą pa­tį va­ka­rą skam­bė­ju­si lie­tu­vių el. mu­zi­kos prem­je­ra – Ar­tu­ro Bumš­tei­no „Svo­rio per­kė­li­mas“ 5,52 kg me­ta­li­nių sva­re­lių, ke­tu­riems sin­te­za­to­riams, trims ne­šio­ja­mie­siems kom­piu­te­riams ir dviem mik­ro­fo­nams. Sa­vo idė­jai įgy­ven­din­ti kom­po­zi­to­rius pa­si­tel­kė ir vaiz­di­nę prie­mo­nę: ek­ra­ne žiū­ro­vai ga­lė­jo iš­vys­ti sva­re­lių dė­lio­ji­mo pro­ce­są (jų kie­ky­bi­nį pa­si­skirs­ty­mą) bei kom­po­zi­ci­jos idė­jos es­ki­zą. Ja­me iš­ryš­kė­jo kū­ri­ny­je eks­plo­a­tuo­ta me­džia­ga – R. Wag­ne­rio mu­zi­ki­nės dra­mos „Tris­ta­nas ir Izol­da“ pra­džio­je skam­ban­tis leit­mo­ty­vas. Sub­ti­liai pa­nau­do­ta R. Wag­ne­rio ope­rų me­džia­ga, me­ta­lo sva­re­liais „iš­de­rin­ti“ pus­to­niai – svar­biau­si kū­ri­nio ele­men­tai, „Svo­rio per­kė­li­mui“ su­tei­kę sa­vi­to ko­lo­ri­to, pa­dė­ju­sio jam iš­si­skir­ti iš ben­dro kon­teks­to.

Lau­ra Kaš­čiu­kai­tė

„VeNICE“ – gar­sų ir emo­ci­jų erd­vės

„Jau­na mu­zi­ka“ – du žo­džiai, ku­rie kiek­vie­nam šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos ger­bė­jui reiš­kia iš tie­sų daug: tai ta erd­vė, ku­rio­je sklei­džia­si šių die­nų kū­ry­ba, žen­gian­ti ko­ja ko­jon su nau­jau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, ža­vin­ti sa­vo eks­pe­ri­men­ti­ne pri­gim­ti­mi, pla­čiu žvilgs­niu į at­ei­tį, in­te­lek­tu­a­lu­mu. Šie­me­ti­nė „Jau­na mu­zi­ka“ klau­sy­to­jų teis­mui vėl pri­sta­tė gau­sy­bę pro­jek­tų, ku­rių me­tu skam­bė­jo ir prem­je­ri­niai kū­ri­niai, ir XX a. kla­si­ka ta­pę opu­sai, pa­pil­dy­ti įvai­rio­mis elek­tro­ni­nė­mis me­ta­mor­fo­zė­mis. Ne­bu­vo pa­da­ry­ta iš­im­tis ir fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­rių už­mo­jams kas­met pri­si­vi­lio­ti ir Lie­tu­vos klau­sy­to­jams pri­sta­ty­ti ku­rią nors pa­sau­li­nės elek­tro­ni­nės mu­zi­kos sce­nos įžy­my­bę. Tai­gi šie­met toks iš­anks­ti­nis „žvaigž­dės“ ti­tu­las bu­vo skir­tas Chris­tia­nui Fen­nes­zui ir jo pro­jek­tui „VeNICE“.

iliustracija

Kaip ir bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis, kon­cer­tas „VeNICE“ pa­va­sa­riš­ką ant­ra­die­nio (24 d.) va­ka­rą į Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­trą su­trau­kė iš­ties gau­sią ir vi­so­mis reikš­mė­mis įvai­rią pub­li­ką – nuo pan­kuo­jan­čio jau­ni­mo iki so­li­daus am­žiaus po­nių ir po­nų, nuo lie­tu­vių iki už­sie­nie­čių, nuo kom­po­zi­to­rių ar elek­tro­ni­nės mu­zi­kos ži­no­vų iki šur­mu­lio ir re­kla­mos su­vi­lio­tų mė­gė­jų.

Ch. Fen­nes­zo pa­si­ro­dy­mas bu­vo su­pla­nuo­tas kaip di­džio­ji to va­ka­ro in­tri­ga, ta­čiau pir­mo­je kon­cer­to da­ly­je su­teik­ta ga­li­my­bė pa­si­mė­gau­ti (o kai kam gal ir su­si­pa­žin­ti su) vie­ti­ne įžy­my­be – „Gir­nų gies­mė­mis“. Šis 1996 m. gi­męs pro­jek­tas (au­to­rius – Lau­ry­nas Ju­ko­nis) pra­ėju­sių me­tų Lie­tu­vos al­ter­na­ty­vio­sios mu­zi­kos ap­do­va­no­ji­muo­se A.LT 2006 nu­ga­lė­jo eks­pe­ri­men­ti­nės mu­zi­kos ka­te­go­ri­jo­je ir iki šiol lai­ko­mas ryš­kiau­siu bei so­li­džiau­siu pro­jek­tu in­dust­rial dark­wa­ve mu­zi­ko­je. Tie­sa, per pa­si­ro­dy­mą „Jau­nos mu­zi­kos“ fes­ti­va­lio sce­no­je taip ir ne­iš­gir­dau (ir pa­si­ge­dau) anon­suo­se ža­dė­tos tam­saus, ge­le­ži­nio elek­tro­gar­so skam­be­sio ir bal­tiš­ko­jo fol­klo­ro sin­te­zės, ypač bū­din­gos anks­tes­nei L. Ju­ko­nio kū­ry­bai. Ta­čiau šia­me kon­cer­te „Gir­nų gies­mėms“ iš tie­sų pa­vy­ko su­kur­ti už­bu­rian­čią erd­vę bei at­mo­sfe­rą, ro­man­tiš­ką psi­cho­de­li­ką, ku­ri klau­sy­to­jus vei­kė tar­si mu­zi­ki­nė tran­so bū­se­na. Ža­vė­jo ir tai, kaip šis at­li­kė­jas dir­ba su vie­nu gar­su, kaip sie­kia at­ras­ti įvai­rius elek­tro­ni­nių gar­sų at­spal­vius, juos jung­ti į ben­drą vi­su­mą ir taip for­muo­ti vis au­gan­čią ir vėl at­slūgs­tan­čią įtam­pą.

An­tra kon­cer­to da­lis pub­li­kai do­va­no­jo vi­siš­kai ki­to­kius įspū­džius ir pa­tir­tį. Pir­miau­sia kiek­vie­ną elek­tro­ni­nės mu­zi­kos ger­bė­ją in­tri­ga­vo at­li­kė­jo var­das – Ch. Fen­nes­zas. Ti­kiu, kad ne vie­nas svars­tė, ką įspū­din­ga pa­ro­dys vie­na ryš­kiau­sių eu­ro­pi­nės elek­tro­ni­nės mu­zi­kos as­me­ny­bių, ku­rio elek­tri­nė gi­ta­ra ir ne­šio­ja­ma­sis kom­piu­te­ris tar­si iš anks­to per­spė­jo klau­sy­to­ją apie skam­bė­sian­čią elek­tro­a­kus­ti­nę mu­zi­ką. Pa­si­tel­kęs šiuos du in­stru­men­tus, Ch. Fe­nes­zas sa­vą­ją kū­ry­bi­nę sti­lis­ti­ką for­muo­ja kur­da­mas mir­gu­liuo­jan­čius ir sū­ku­riuo­jan­čius elek­tro­ni­nius gar­sus, pa­si­žy­min­čius ne­įti­kė­ti­nu dia­pa­zo­nu ir su­dė­tin­ga mu­zi­ki­ne plas­ti­ka.

Ch. Fen­nes­zas kon­cer­te at­li­ko ne tik kom­po­zi­ci­jas iš pas­ku­ti­nio­jo, elek­tro­ni­nės mu­zi­kos ži­no­vų ypač ver­ti­na­mo al­bu­mo „Ve­ni­ce“ (iš­leis­to 2004 m.), bet ir ke­lis opu­sus ar frag­men­tus iš nau­jo, dar ne­pa­si­ro­džiu­sio al­bu­mo. Iš tie­sų šis kom­po­zi­to­rius bei at­li­kė­jas pri­kaus­tė kiek­vie­no sa­lė­je bu­vu­sio klau­sy­to­jo dė­me­sį. At­ro­do, kad jo mu­zi­ko­je to­kie skir­tin­gi da­ly­kai kaip kom­piu­te­ris ir gi­ta­ra, pra­ra­dę sa­vo in­di­vi­du­a­lu­mą, su­si­lie­ja į vie­ną mu­zi­ki­nių gar­sų šal­ti­nį. Klau­sy­da­ma šios įsta­bios mu­zi­kos, jau ne­be­ga­lė­jau nu­grimz­ti į to­kį sap­ną, ko­kį do­va­no­jo „Gir­nų gies­mės“, o ati­džiai ty­ri­nė­jau skam­ban­tį sim­fo­ni­nį-elek­tro­ni­nį mu­zi­ki­nį au­di­nį, ste­bė­jau­si tuo, kaip Fen­nes­zas, pa­si­telk­da­mas pla­čią gar­so šal­ti­nių ir efek­tų ska­lę, kiek­vie­ną akus­ti­nį gi­ta­ros gar­są kruopš­čiai „ap­do­ro­jo“ kom­piu­te­ri­niais sa­vo­sios ar­ti­le­ri­jos įran­kiais. Gal­būt keis­ta, bet tarp to­kios gau­sy­bės elek­tro­ni­nių, sin­te­ti­nių gar­sų klau­sy­to­jas leng­vai pa­gau­na me­lo­di­nę li­ni­ją, har­mo­nin­gus są­skam­bius bei pa­ties au­to­riaus ro­man­ti­nį mu­zi­kos po­lė­kį.

Ch. Fen­nes­zo pa­si­ro­dy­mas „Jau­nos mu­zi­kos“ sce­no­je grei­čiau­siai ir bū­tų iš­li­kęs ma­no at­min­ty­je kaip ma­lo­nus pri­si­mi­ni­mas, jei ne ne­ti­kė­ta ir net­gi šo­ki­ruo­jan­ti (blo­gą­ja šio žo­džio pras­me) jo kul­mi­na­ci­ja. Ch. Fen­nes­zas, gre­tin­da­mas ypač aukš­tus ir že­mus re­gist­rus, vis di­din­da­mas gar­so stip­ru­mą, su­kū­rė to­kį gar­si­nį au­di­nį, ku­rį sun­kiai be­ga­lė­jo iš­tver­ti dau­gu­ma kon­cer­to klau­sy­to­jų. Me­nas, kad ir koks iš pro­to va­ran­tis jis bū­tų, tu­ri tu­rė­ti sa­vo ri­bas, o mu­zi­kos „klau­sy­ma­sis“ už­si­kim­šus au­sis ar­ba už sa­lės du­rų (kai gar­so stip­ru­mas tam­pa fi­ziš­kai ne­be­pa­ken­čia­mas) ka­žin ar ga­lė­tų bū­ti ver­ti­na­mas kaip kom­pli­men­tas šios mu­zi­kos kū­rė­jui ir at­li­kė­jui.

Ne­pai­sant to­kių pa­vie­nių ne­ma­lo­nu­mų, „Jau­na mu­zi­ka“ ža­vi bū­tent tuo, kas už­ko­duo­ta fes­ti­va­lio pa­va­di­ni­me: gy­vy­bin­gu­mu, nuo­tai­ka ir sa­vuo­ju pla­čiu žvilgs­niu į pa­čią mu­zi­ką.

Ag­nė Ka­zi­mė­kai­tė

Su­per­for­te­pi­jo­nas

Ant­ro­jo „Lo­gos“ fon­do pro­jek­to cen­tre – me­cha­ni­nės mu­zi­kos kla­si­ka: kom­piu­te­ri­nis for­te­pi­jo­nas ir le­gen­di­niai Con­lo­no Nan­car­row etiu­dai“, – taip by­lo­jo fes­ti­va­lio „Jau­na mu­zi­ka“ kon­cer­to ano­ta­ci­ja. Tuo tar­pu pats ren­gi­nio pa­va­di­ni­mas skel­bė apie mįs­lin­go­jo „Su­per pia­no“ (su­per­for­te­pi­jo­no) pa­si­ro­dy­mą ba­lan­džio 26-osios va­ka­rą. Vos per­skai­čius žo­dį ,,kom­piu­te­ri­nis“, prieš akis iš­ki­lo į tra­di­ci­nį for­te­pi­jo­ną ne itin pa­na­šus in­stru­men­tas – re­gis, tai tu­rė­tų bū­ti kaž­koks keis­tas me­cha­niz­mas, ma­žes­nis už tik­rą­jį bent ke­le­tą kar­tų, ta­čiau iš tie­sų tą va­ka­rą Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tro sce­no­je stūk­so­jo vi­sai ne tai, kas įsi­vaiz­duo­ta iš anks­to.

iliustracija
Christian Fennesz
H. Hurnaus nuotr.

Sce­no­je sto­vė­jo in­stru­men­tas, nie­kuo ne­si­ski­rian­tis nuo tra­di­ci­nio for­te­pi­jo­no, ta­čiau ne­įpras­ta pa­si­ro­dė tai, kad prie jo ne­bu­vo kė­dės at­li­kė­jui. Kas ke­ti­na juo gro­ti, pa­aiš­kė­jo vos pra­dė­jus skam­bė­ti pir­ma­jam kū­ri­niui – ame­ri­kie­čių kom­po­zi­to­riaus C. Nan­car­row Etiu­dui Nr. 21. Bu­vo ma­ty­ti tik be­si­kil­no­jan­tys in­stru­men­to kla­vi­šai – tai su­da­rė įspū­dį, kad for­te­pi­jo­nu gro­ja ne­ma­to­mas at­li­kė­jas. Iš tie­sų šio pa­slap­tin­go me­cha­niz­mo pa­slap­tis ta, kad jis val­do­mas kom­piu­te­riu, tuo tar­pu žmo­gus, val­dan­tis jį per at­stu­mą, ne­bu­vo la­bai ge­rai pa­ste­bi­mas, mat sė­dė­jo sce­nos pa­kraš­ty­je. Be pa­slap­tin­go­sios va­ka­ro „žvaigž­dės“ – kom­piu­te­ri­nio for­te­pi­jo­no, – mis­tiš­ku­mo įspū­dį su­stip­ri­no ir ne­ofi­cia­lus kiek siur­re­a­lis­tiš­kos iš­vaiz­dos kon­cer­to ve­dė­jas God­frie­das-Wil­le­mas Ra­e­sas, jo kū­ri­nį tą­va­kar taip pat ga­lė­jo­me iš­girs­ti.

Di­dži­ą­ją kon­cer­to pro­gra­mos da­lį su­da­rė C. Nan­car­row džia­zi­nio sti­liaus trum­pu­čiai etiu­dai, at­lik­ti pa­kai­to­mis su ki­tais pa­na­šaus sti­liaus kū­ri­niais kom­piu­te­ri­niam for­te­pi­jo­nui. Skam­bė­jo ir dvie­jų lie­tu­vių kom­po­zi­to­rių kū­ri­niai – tai Jo­no Jur­kū­no „Evi­den­ce“ Nr. 2 ir mu­zi­kos kom­piu­te­ri­niam for­te­pi­jo­nui pra­di­nin­ko Lie­tu­vo­je Ry­čio Ma­žu­lio „Ma­dam Koch me­di­ta­ci­ja“. Taip pat į pro­gra­mą bu­vo įtrauk­ta ir György Li­ge­ti kom­po­zi­ci­ja ,,Hun­ga­rian Rock“ („Veng­riš­ka­sis ro­kas“) bei mi­nė­to­jo bel­go G.-W. Ra­e­so „To­tems“ iš cik­lo „Jum­py Va­ria­tions“.

Kon­cer­te at­lik­ta net 11 iš pen­kias­de­šim­ties C. Nan­car­ro­w etiu­dų pia­no­lai. Tie­są sa­kant, šie kū­ri­nė­liai la­biau pri­mi­nė pre­liu­dus, skam­bė­jo tar­si skir­tin­gų, ta­čiau ne itin kon­tras­tin­gų nuo­tai­kų mi­nia­tiū­ros: vie­ni su­dė­tin­gos mo­to­ri­nės rit­mi­kos, ypač grei­to tem­po, ki­ti – švie­saus ko­lo­ri­to, skaid­res­nės fak­tū­ros. Kart­kar­tė­mis šie etiu­dai pa­si­ro­dė ar­ti­mi im­pre­sio­niz­mo sti­lis­ti­kai. Gal­būt to­kį pa­na­šu­mą lė­mė pa­si­girs­tan­tis pen­ta­to­ni­nis gar­sa­ei­lis. O vie­nas iš jų (Nr. 12) sa­vo leng­vu­mu ir žais­min­gu­mu net­gi pri­mi­nė W.A. Mo­zar­to kū­ry­bos sti­li­za­ci­ją. Ta­čiau bū­ta ir to­kių, ku­riuo­se gau­siai nau­do­ti klas­te­riai kiek pri­mi­nė gau­džian­tį for­te­pi­jo­ną. Ko­ne vi­sus skam­bė­ju­sius šio ame­ri­kie­čių kom­po­zi­to­riaus opu­sus vie­ni­ja džia­zo mu­zi­kos kal­bos ele­men­tai – juo­se aps­tu sin­ko­pi­nio rit­mo, har­mo­ni­nių džia­zo mu­zi­kai bū­din­gų da­ri­nių. Taip pat ne­sun­kiai pa­ste­bi­mas ir im­pro­vi­za­ci­nis pra­das. Kaip vi­ta­liš­kiau­sias ir ar­ti­miau­sias džia­zui opu­sas įsi­mi­nė etiu­das Nr. 3 a1. Be­je, toks C. Nan­car­row mu­zi­kos džia­ziš­ku­mas nė­ra at­si­tik­ti­nis – kom­po­zi­to­rius mė­go džia­zą ir net­gi gro­jo jį tri­mi­tu.

Pir­ma­sis į šį džia­zo pa­sau­lį įsi­ter­pė J. Jur­kū­no opu­sas „Evi­den­ce“ Nr. 2. Šis kū­ri­nys ne­su­da­rė kon­tras­to prieš tai skam­bė­ju­siems etiu­dams: sin­ko­puo­tas rit­mas, im­pro­vi­za­ci­nio po­bū­džio me­lo­di­ja iš­ki­lo į pir­mą pla­ną. Tik, pa­ly­gin­ti su C. Nan­car­ro­w kū­ri­niais, šia­me bu­vo kur kas dau­giau eks­pre­si­jos, nei im­pre­si­jos.

Vie­na iš an­glų kal­bos žo­džio evi­den­ce reikš­mių yra „įro­dy­mas“. Kom­po­zi­ci­jos au­to­rius J. Jur­kū­nas tei­gia, kad šį kū­ri­nį ins­pi­ra­vo „SETI“ pro­gra­mos stei­gė­jo Car­lo Sa­ga­no fra­zė: „Įro­dy­mų ne­bu­vi­mas nė­ra ne­bu­vi­mo įro­dy­mas“. Šią fra­zę kom­po­zi­to­rius per­kė­lė į Mor­zės abė­cė­lę ir pa­nau­do­jo kaip rit­mi­nę „Evi­den­ce“ Nr. 2 for­mu­lę. Ta­čiau ši fra­zė tik­tų api­bū­din­ti opu­sui ne tik struk­tū­ri­niu, bet ir es­te­ti­niu as­pek­tu – be­klau­sant ki­lo min­tis, kad „Evi­den­ce“ Nr. 2 ge­ro­kai stin­ga ori­gi­na­lu­mo. Sun­ku ja­me įžvelg­ti kon­kre­čią ko­kio nors kom­po­zi­to­riaus įta­ką – įro­dy­mų lyg ir nė­ra; ta­čiau ne­ga­li­ma teig­ti, kad kū­ri­nio in­to­na­ci­jos nė­ra gir­dė­tos ki­tų au­to­rių kū­ry­bo­je.

G. Li­ge­ti kom­po­zi­ci­ja ,,Hun­ga­rian Rock“ bu­vo šioks toks kon­tras­tas iki tol skam­bė­ju­siems džia­zo sti­liaus kū­ri­niams. Šis opu­sas taip pat tu­ri tam tik­rų są­sa­jų su po­pu­lia­ri­ą­ja ne­aka­de­mi­ne mu­zi­ka, ta­čiau ne su džia­zo, o su ro­ko sti­liu­mi. Tei­gia­ma, kad „Hun­ga­rian Rock“ yra tar­si iro­niš­kas G. Li­ge­ti at­sa­kas į dvi 8-aja­me de­šimt­me­ty­je Ham­bur­ge įsi­vy­ra­vu­sias ten­den­ci­jas – „nau­ją­jį to­na­lu­mą“ ir be­si­kar­to­jan­čias ro­ko mu­zi­kos rit­mi­nes struk­tū­ras. Tad ro­ko mu­zi­kos įta­ka čia jau­čia­ma per ga­na tran­kių akor­dų rit­mo for­mu­lę, ku­ri, nuo­lat kar­to­ja­ma, su­da­ro opu­so pa­grin­dą. Tuo tar­pu so­lo par­ti­ja tu­ri šiek tiek im­pro­vi­za­ci­nio pra­do. Ir nors kū­ri­nio ano­ta­ci­jo­je skel­bia­ma, kad „Hun­ga­rian Rock“ pa­grįs­tas re­pe­ti­ty­vi­nė­mis ba­ro­ko ča­ko­nos ir pa­sa­ka­li­jos for­mo­mis, tie­są sa­kant, šis kū­ri­nys kart­kar­tė­mis pri­mi­nė pa­ra­le­li­nį vi­du­ram­žių or­ga­nu­mą, skam­ban­tį ne taip as­ke­tiš­kai, kaip tu­rė­tų.

G.-W. Ra­e­so kom­po­zi­ci­ja ,,To­tems“ iš cik­lo ,,Jum­py Va­ria­tions“ skam­bė­jo vi­sai ne siur­re­a­lis­tiš­kai ir bu­vo ne­ti­kė­tai trum­pa. Šis kū­ri­nys pa­si­žy­mi itin su­dė­tin­ga struk­tū­ri­ne kon­cep­ci­ja: kaip kū­ri­nio me­lo­di­nio ir har­mo­ni­nio plė­to­ji­mo al­go­rit­mą G.-W. Ra­e­sas pa­si­rin­ko vie­nos arit­me­ti­nės te­ore­mos ge­ne­ruo­ja­mą skai­čių se­ką. Ma­tyt, ši te­ore­ma yra per­ne­lyg su­dė­tin­ga, kad ją bū­tų ga­li­ma įžvelg­ti kū­ri­ny­je ne­nag­ri­nė­jus par­ti­tū­ros, nes at­min­ty­je teiš­li­ko ne­il­gos akor­dų se­kos įspū­dis.

iliustracija
Rytis Mažulis

Kon­cer­to „Su­per pia­no“ kul­mi­na­ci­ja ga­li­ma bū­tų įvar­din­ti R. Ma­žu­lio kom­po­zi­ci­ją „Ma­dam Koch me­di­ta­ci­ja“. Tai bu­vo il­giau­siais va­ka­ro opu­sas, bet ne­pas­ku­ti­nis. De­ja, ver­čiau jau jis bū­tų bu­vęs pas­ku­ti­nis... Po „Ma­dam Koch me­di­ta­ci­jos“ skam­bė­jo dar ke­tu­ri C. Nan­car­row etiu­dai, ta­čiau po il­go­jo R. Ma­žu­lio kū­ri­nio bu­vo ga­na sun­ku grįž­ti prie iki tol skam­bė­ju­sio džia­zo sti­lis­ti­kos; pas­ku­ti­niai etiu­dai spė­jo ir kiek pa­bos­ti, o tai ge­ro­kai su­sil­pni­no iki tol su­si­for­ma­vu­sį ga­na ge­rą įspū­dį apie ame­ri­kie­čių kom­po­zi­to­riaus kū­ry­bą pia­no­lai ir pa­ki­lią pa­va­sa­riš­ką at­mo­sfe­rą, ku­rią su­kū­rė mi­nė­tie­ji etiu­dai. Ma­tyt, tai pa­ju­to ir ne vie­nas kon­cer­to klau­sy­to­jas – skam­bant pas­ku­ti­niams opu­sams jų gre­tos ėmė re­tė­ti.

Kal­bant apie R. Ma­žu­lio kom­po­zi­ci­ją, rei­kia pa­sa­ky­ti, kad au­to­rius li­ko iš­ti­ki­mas jam bū­din­gam mi­ni­ma­lis­ti­niam sti­liui. „Ma­dam Koch me­di­ta­ci­ja“ pa­si­žy­mė­jo sti­lis­ti­ne šva­ra ir mu­zi­ki­nio au­di­nio vien­ti­su­mu, taip pat šiam kū­rė­jui bū­din­gu kar­tais sun­kiai pa­aiš­ki­na­mu op­ti­mis­ti­niu pra­du. Tai bu­vo il­giau­sia va­ka­ro kom­po­zi­ci­ja, ta­čiau be­klau­sant ne­pra­il­go. Šiaip ar taip, nuo se­no iro­ni­zuo­ja­ma, kad mi­ni­ma­lis­tai tau­po vis­ką, tik ne lai­ką.

Jus­ti­na Pal­ta­na­vi­čiū­tė

Mu­zi­ki­nės el. me­di­ta­ci­jos

Šiuo pa­va­di­ni­mu ga­li­ma api­bū­din­ti di­dži­ą­ją da­lį mu­zi­kos, skam­bė­ju­sios pas­ku­ti­nį „Jau­nos mu­zi­kos“ va­ka­rą (ba­lan­džio 28 d.) kon­cer­te „ELECTROLIT“.

Įspū­din­gas re­gi­nys – pir­ma top­te­lė­ju­si min­tis tik įė­jus į sa­lę, ku­rios erd­vę dar ne­pra­si­dė­jus kon­cer­tui jau bu­vo „oku­pa­vę“ mil­ži­niš­ki oro bur­bu­lai iš kom­po­zi­to­rės Jus­tės Ja­nu­ly­tės ir skulp­to­riaus Do­vy­do Kli­ma­vi­čiaus ben­dro pro­jek­to „Kvė­puo­jan­ti mu­zi­ka“ (sty­gi­nių kvar­te­tui, elek­tro­ni­kai ir oro skulp­tū­roms). Šis kū­ri­nys, kaip tei­gia­ma ano­ta­ci­jo­je, skir­tas kvar­te­to „Chor­dos“ 10-me­čiui bei mu­zi­ki­nių kvė­pa­vi­mo me­ta­fo­rų ty­ri­nė­ji­mams. Ke­tu­rio­se ki­ne­ti­nė­se per­ma­to­mos me­džia­gos skulp­tū­ro­se, ku­rios, pa­nau­do­jant oro kom­pre­si­ją, pa­ma­žu bliūkš­ta ir vėl pri­si­pil­do oro, nuo­lat keis­da­mos sa­vo for­mą, sė­dė­jo ke­tu­ri „Chor­dos“ na­riai. Sping­sin­ti švie­se­lė, ap­švie­tu­si jų in­stru­men­tus, na­tas, su­tei­kė jau­ku­mo įspū­dį. Mu­zi­ka kvė­pa­vo kar­tu su skulp­tū­ro­mis: ra­miai, lė­tai, liū­liuo­jan­čiai. Pa­sak pa­čios kom­po­zi­to­rės, kvė­puo­jan­čios skulp­tū­ros yra ne tik yvaiz­di­nė pul­suo­jan­čios mu­zi­kos iš­raiš­ka ir ma­te­ria­li­za­ci­ja, bet kar­tu (kaip vie­na iš gy­vo­sios elek­tro­ni­kos prie­mo­nių) at­lie­ka sty­gi­nių gar­są slo­pi­nan­čios bei temb­rą trans­for­muo­jan­čios gi­gan­tiš­kos sur­di­nos funk­ci­ją. Opu­so są­skam­biai di­so­nuo­ja, ta­čiau ne­rė­žia au­sies; se­kun­dos, sep­ti­mos, pa­di­din­ti, su­ma­žin­ti in­ter­va­lai iš­ri­ša­mi į kon­so­nan­sus. Pa­ky­lan­ti ir nu­si­lei­džian­ti sty­gi­nių me­lo­di­ja taip pat at­spin­dė­jo „kvė­puo­jan­čios mu­zi­kos“ me­ta­fo­rą. Kū­ri­nio pa­bai­go­je skulp­tū­ro­se de­gan­ti švie­se­lė sil­pnė­jo, kol vi­sai iš­ny­ko; ati­tin­ka­mai vie­nas po ki­to „už­ge­so“ ir sty­gi­nių gar­sai.

Ant­ra­sis opu­sas, skam­bė­jęs kon­cer­te – An­ta­no Ja­sen­kos ir An­ta­no Ku­čins­ko kom­po­zi­ci­ja „Ana­pus Čiur­lio­nio“ sty­gi­nių kvar­te­tui, gy­va­jai elek­tro­ni­kai ir vi­de­o­vaiz­dui. Jei ti­kė­si­me pri­sta­tant šį kū­ri­nį pa­si­gir­du­sio­mis de­kla­ra­ci­jo­mis, tai bu­vo ban­dy­mas iš­girs­ti ir su­pras­ti (at­spė­ti?), kaip M.K. Čiur­lio­nis įsi­vaiz­da­vo lie­tu­viš­ką mu­zi­ką at­ei­ty­je.

Tai­gi, pra­bė­gus šimt­me­čiui nuo M. K. Čiur­lio­nio lai­kų, mu­zi­ka bu­vo at­lie­ka­ma „Chor­dos“ kvar­te­to na­riams pu­čiant, mu­šant rit­mą į sa­vus in­stru­men­tus, mo­suo­jant stry­ku, piz­zi­ca­to, ir tik vė­liau jau grie­žia­ma sty­gi­niais. Elek­tro­ni­kos gar­sai pri­mi­nė var­lių, svir­plių lei­džia­mus gar­sus, o kar­tais ta­ry­tum imi­ta­vo „už­stri­gu­sio“ kom­piu­te­rio cy­pi­mą ar­ba kė­lė ben­dro triukš­min­go cha­o­so įspū­dį. Į mu­zi­ką re­a­ga­vo ir vaiz­di­nė me­džia­ga, ku­ri tai trū­ki­nė­jo, grei­tė­jo ar lė­tė­jo, tai vi­sai su­sting­da­vo. Mu­zi­ki­nė įtam­pa ir dė­me­sys bu­vo iš­lai­ky­ti per vi­są kū­ri­nį, o jo pa­bai­ga, kai „skam­bė­ti“ li­ko tik sin­chro­niš­ki ir rit­miš­ki ke­tu­rių stry­kų mos­tai, at­ro­dė įspū­din­gai – ko­ne kaip ša­ma­niš­kas ri­tu­a­las.

Ša­rū­no Na­ko kū­ri­nys „Al­so sprach Ba­la­kaus­kas“ („Taip kal­bė­jo Ba­la­kaus­kas“) – tre­čias kon­cer­to pro­gra­mos opu­sas sty­gi­nių kvar­te­tui ir elek­tro­ni­kai. Anot au­to­riaus, „kū­ri­nys, pa­va­di­ni­mu su­si­jęs su gar­siuo­ju Fried­ri­cho Niet­zsche’s vei­ka­lu ir jo per­fra­zuo­ta pa­an­traš­te – „Ei­ne Mu­sik für Al­le und Kei­nen“ („Mu­zi­ka vi­siems ir nie­kam“), – yra kuk­lus pa­gar­bos žen­klas Os­val­do Ba­la­kaus­ko 70-me­čiui, sy­kiu ir drau­giš­kas at­sa­kas į ma­no pra­šy­mu 1990-ai­siais su­kur­tą žais­min­gą Os­val­do Ba­la­kaus­ko kū­ri­nį „Cho­pin – Hau­er“.“

Is­te­riškas di­so­nan­sas – tai pir­ma­sis akor­das, ku­ris iš kar­to ver­čia su­klus­ti klau­sy­to­ją. Kvar­te­to at­lie­ka­ma trūk­čio­jan­ti su­ei­nan­čių ir iš­si­ski­rian­čių in­ter­va­lų me­lo­di­ja py­nė­si su elek­tro­ni­kos gar­sais, ku­rie pri­mi­nė imi­tuo­ja­mą svir­plių grie­ži­mą, kun­ku­liuo­jan­tį van­de­nį, o kar­tais – tie­siog var­po dū­žius. Gal­būt to­dėl šis opu­sas taip dvel­kė me­lan­cho­li­ja, ra­my­be. Ga­li­ma sa­ky­ti, tai tik­ra me­di­ta­ci­nė mu­zi­ka. At­si­tik­ti­nai ar są­mo­nin­gai, to­kia kon­tem­plia­ty­vi nuo­tai­ka do­mi­na­vo be­veik vi­so šio lie­tu­viš­ko „Jau­nos mu­zi­kos“ kon­cer­to me­tu. O gal tai ir yra nau­ja­sis (se­na­sis?) lie­tu­viškos mu­zi­kos skam­be­sys?

Jo­li­ta Iva­no­va

 

Skaitytojų vertinimai


10364. nu nachuj toki shuda rashyti?2007-05-15 22:13
nuo pan­kuo­jan­čio jau­ni­mo iki so­li­daus am­žiaus po­nių ir po­nų......

10365. Bi2007-05-15 22:52
Totalus briedas: Scenoje stovėjo instrumentas, niekuo nesiski­riantis nuo tradicinio fortepijono, tačiau ne­įprasta pasirodė tai, kad prie jo nebuvo kėdės atlikėjui. Kas ketina juo groti, paaiškėjo vos pradėjus skambėti pirmajam kūriniui – amerikie­čių kompozitoriaus C. Nancarrow Etiudui Nr. 21. Buvo matyti tik besikilnojantys instrumen­to klavišai – tai sudarė įspūdį, kad fortepijonu groja nematomas atlikėjas. Iš tiesų šio paslap­tingo mechanizmo paslaptis ta, kad jis valdo­mas kompiuteriu, tuo tarpu žmogus, valdantis jį per atstumą, nebuvo labai gerai pastebimas, mat sėdėjo scenos pakraštyje. Be paslaptingo­sios vakaro „žvaigždės“ – kompiuterinio fortepi­jono, – mistiškumo įspūdį sustiprino ir neoficia­lus kiek siurrealistiškos išvaizdos koncerto ve­dėjas Godfriedas-Willemas Raesas, jo kūrinį tą­vakar taip pat galėjome išgirsti.

10367. joooo2007-05-15 23:06
nu jo.... tai cia muzikologiu vel rasineliai.. :)))))) vaiku darzelis.

10368. kultūra2007-05-15 23:16
Nu, pirmoji tamstele, būtent jūsų kultūra tai tikrai šūdu atsiduoda, kad šitaip keikiatės... Kodėl negalit normaliai kritikuot, užuot chaminęs? Nesuprantu, kodėl internete, kurį saitą bepaskaitysi, va net ir kultūrinį, dauguma komentatorių tokie arogantiški - jeigu genijais jaučiatės, tai geriau parašykit :-)) Jaučiu tokie komentatoriai patys net nebandę rašyt visai, nes kas pabando nors kartą, tai žino, kad nėra tai labai lengvas darbas.

10370. Bi2007-05-16 11:07
Taip, rašymas nėra lengvas darbas. Bet rašant į kultūrinę erdvę (ne delfi ir pan.) reikia ir padirbėti. Paskaitykit LM A. Pakarklytės darbą, kuris komentaruose taip sumaltas, kad graudu, o jis tikrai keleriopai geresnis už štai šitą programėlių nurašymą... Graudu, tiesiog :(

10371. mergaite_x2007-05-16 18:50
na, o rasant komentarus i toki leidini, taip pat reiketu naudoti ne sudu atsiduodancius issireiskimus...nes nuo tokiu kur kas grauzdiau nei nuo tokiu recenziju...be to, rasineliai nera blogai...o didieji vertinimai, kaip matau, sugeba tik pacituoti ir pasakyti, jog tai s...na, taip kiekvienas kvailys sugeba...

10372. Vytas :-) 2007-05-16 18:53
saunuoles.

10373. Teta bet neZita2007-05-16 19:00
Na, mergaites, anksti dar jums nagus kisti i toki festivali. Geriausiu atveju tokius rasinelius - "pisulkas" (pagal Kelmickaite) galima rodyti savo speciaybes mokytojams arba LMTA kabinti ant sienos. Faktu nurasymas, naivu iki begalybes, jokio meninio uzmojo, zodynas tragiskas. Pasmailinkit dar savo piestukus ir papildykit galveles. Ne visur galima kisti nosi, kur atvira. be to dar ir talento reikika tureti. Redaktorei taip pat pastaba kad negadintu siaip jau neblogo laikrastelio puslapiu. Tiesiog geda.

10387. TaDas :-) 2007-05-23 00:55
Apskritai tai neblogai (isskyrus keleta lempiniu pasvaigimu :D). Reikejo tik dar griezhchiau ivertinti kai ne kuriuos kurinius ir ju autorius kurie smarkiai patampe jautriu bet kantriu klausytoju nervus. >> Na, mergaites, anksti dar jums nagus kisti i toki festivali. Jo, varykit i geresnius festivalius.

10419. Antisonorist :)2007-05-28 00:02
Zodziu Lauros rasinys geriausias ir vsio. (Taip ir toliau kolega :) Justina kalba, kad "Buvo matyti tik besikilnojantys instrumen­to klavišai..." Kiek zinau nelabai ten tie klavisai turejo matytis, nes jie patys nesispaude. Beje visiems muzikologams reiktu ismokti kuo maziau nurasineti programeles. T`sakant reikia, kad butu LYGIS :) Sekmes

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 176 iš 200 
5:06:04 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba