SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-12-01 nr. 733

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Nematomas žmogus4

Muzika 
• Helmutas Šabasevičius
Gyvenimas tęsiasi scenoje
• Živilė Ramoškaitė
Ilgai brandinta Brahmso interpretacija
• Inga Korlychanova
Koncertuoja Rusijos menininkai
1
• Rita Nomicaitė
Savitas duetas
• Vytautė Markeliūnienė
Profesiškai brandūs ir jaunatviškai atviri
• Edmundas Baltrimas (1930 01 03 – 2006 11 15)
• 75-metį švenčiantys „Muzikos barai“3
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Iš figūrų gyvenimo
• Rita Mikučionytė
Nepaaiškinama trauka
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Gyventi šalia mirties
• Maksimo Gorkio „Gyvenimas“ Kauno dramoje3
• „Menų spaustuvė“ atsisveikina su Kišenine sale
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• „Dokumentinio“ kino pabaiga
• Kine viskas turi baigtis gerai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Kultūra iš ekonominės perspektyvos

Pasaulyje 
• Erika Grigoravičienė
Genijaus senatvė
5
• Paulina Pukytė
Madonna persirengia Kristumi
9

Anonsai 
• Ar kada nors svajojote apie paskutinį tango Paryžiuje...

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Nematomas žmogus

Fotografas Clemensas Kalisheris Lietuvoje

[skaityti komentarus]

iliustracija
Clemens Kalisher. „Mažoji Italija, Niujorkas“. 1947 m.

Nuo lapkričio 15 d. iki gruodžio 10 d. „Prospekto“ galerijoje veikia žydų kilmės JAV fotografo Clemenso Kalisherio (gim. 1921 m.) fotografijų paroda „Nematomas žmogus“. Autoriaus atvykimas suteikė išskirtinę progą meno ekspertams, kritikams, kuratoriams ir spaudos atstovams pabendrauti su neeiline asmenybe ne tik fotografijos pasaulyje. Jūsų dėmesiui siūlome pokalbį iš lapkričio 21 d. susitikimo su Clemensu Kalisheriu.

Eglė Deltuvaitė: Jus dažnai vadina nematomu žmogumi – ką Jūs pats manote apie šį apibūdinimą?

Clemensas Kalisheris: Taip, aš nematomas, juk Jūs manęs nematote? Jei rimtai, galima sakyti, kad aš – psichologiškai nematomas. Niekada nevaikštau kaip „tikras“ fotografas su dideliu krepšiu, apsikarstęs keliais fotoaparatais, technine įranga. Aš tiesiog išnykstu, nes visą savo dėmesį skiriu objektui, kurį fotografuoju, o ne fotoaparatui. Negalvoju apie techniką, net neskiriu fotoaparatų. Jei manęs paklaustumėte, su kokiu fotoaparatu fotografuoju ar kokį objektyvą naudoju, negalėčiau jums atsakyti. Tai visiškai nesvarbu. Dažnai mano fotografuojami asmenys net nenutuokia, kad esu šalia jų. Sunku paaiškinti, bet išnykstu todėl, kad susitelkiu į juos, o ne į save. Kantrybė ir laikas taip pat labai svarbu. Negaliu per 10 minučių nufotografuoti kadro ir bėgti toliau. Būtent todėl dirbu savarankiškai ir fotografuojamam objektui skiriu tiek laiko, kiek man reikia. Dieną, savaitę – man nesvarbu. Kartais žmonės manęs paprašo, kad juos nufotografuočiau, ir klausia, kiek laiko tai užtruks. Sakau: na, pusę dienos... Ir jie nustemba: taip ilgai? Jiems keista. Laikas svarbus, nes iš pradžių tiek aš, tiek fotografuojamas žmogus jaučiamės kiek sutrikę, įsitempę. Pabendravę, išgėrę puodelį kavos, pradedame. Po poros valandų jau matau, kad yra gerų kadrų, bet nesustoju. Dar pasišnekame, sakau, na, labai graži šviesa, gal dar galėčiau kelis kadrus užfiksuoti? Ir jie sutinka. Jiems tampa nebesvarbu, nes atrodo, kad darbą jau atlikau. Anaiptol – prasideda tikrasis darbymetis, ir būtent tada, kai jie nebekreipia į mane dėmesio, pavyksta padaryti geriausius kadrus.

Margarita Matulytė: Atrodo, kad Jūsų pirmasis ciklas „Perkeltieji asmenys“ sukurtas nors ir neskubant, bet tarsi einant pro šalį. Ar ne šis ciklas jus suartino su Edwardu Steichenu ir įvedė Jus į tą didelį projektą – parodą „Žmogaus šeima“?

C. K.: Tiesą sakant, neprisimenu, ar šios nuotraukos eksponuotos parodoje „Žmogaus šeima“. Kai pirmą kartą jam parodžiau savo fotografijas, jis susižavėjo ir paprašė atnešti daugiau darbų. Tiksliai nepamenu, ką jam nunešiau, – tiesiog šūsnį fotografijų. Nors iš šio ciklo atrinkta viena nuotrauka, kurioje pavaizduotas berniukas su šunimi, man pačiam ta nuotrauka per „graži“, per banali.

M. M.: Jei jau prakalbom apie tą garsią parodą, būtų įdomu sužinoti paties autoriaus nuomonę apie projektą, nes, pavyzdžiui, Jonas Šarkovskis išskyrė du pagrindinius įvykius Amerikos šeštojo dešimtmečio fotografijoje. Pirmasis yra būtent E. Steicheno paroda „Žmogaus šeima“, o antrasis – 1959 m. išleista Roberto Franko knyga „Amerikiečiai“. Kokia Jūsų nuomonė? Gal Jūs išskirtumėte kitus projektus?

C. K.: Taip, tada tas įvykis atrodė be galo svarbus, nes iki tos parodos nieko panašaus nebuvo padaryta. Tam projektui sugaišta labai daug laiko. Po karo daugelis tikėjosi, kad tų baisybių pasauliui nebereikia ir to niekada nebebus – labai idealistinė idėja. Deja, nereali.

Stanislovas Žvirgždas: Ar amerikiečiams taip pat, kaip ir lietuviams, reikėjo laukti Stalino mirties? Lietuvoje pirma meninės fotografijos paroda įvyko 1958 m., o E. Steicheno stambus projektas įvyko 1955-aisiais. Kodėl taip vėlai? Ar tai lėmė pokario įvykiai? Karas Korėjoje, Indokinijoje ir pan.? Gal nebuvo kada galvoti apie fotografiją, meną?

C. K.: Nemanau, kad ji surengta vėlai. Tai buvo ankstyvas 6-asis dešimtmetis, taigi veiksmas vyko praėjus mažiau nei 10 metų po karo pabaigos. Ne vėlu, nes idėjai gimti, ją plėtoti, organizuoti parodą reikia laiko. Manau, E. Steichenas šią idėją pradėjo brandinti jau 5-ojo dešimtmečio pradžioje.

M. M.: Galima sakyti, kad tam tikrą fotografijos reviziją atliko ir pats E. Steichenas, nes įdomu, kodėl į parodą nepateko Alfredo Stieglitzo, Edwardo Westono, Walkerio Evanso, Paulo Strando darbai? Galbūt jie neatitiko Jūsų minėtos E. Steicheno ideologijos, t.y. idealizmo?

C. K.: Nežinau, negaliu pasakyti, nes tuo metu labai daug dirbau, kad netektų badauti, ir fotografijos pasaulio įvykiais ne itin domėjausi. Tiesiog vieną dieną man paskambino žurnalo „Ladies’ Home Journal“ redaktorius Johnas Morissas, susižavėjęs mano darbais. Jis paskambino kažkam ir pasiūlė peržiūrėti mano darbus. Morissas nusiuntė mane pas jį, nors aš visiškai nenutuokiau, pas ką einu. Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Peržiūrėjęs nuotraukas, E. Steichenas liepė atnešti daugiau. Taip patekau į parodą, bet atrankos smulkmenų tikrai nežinojau.

Skirmantas Valiulis: Ar humanizmas ir humanistinė fotografija turi perspektyvų?

C. K.: Mano nuomone, humanizmas fotografijoje dingsta, jis tampa pramoga ir nebedaro realaus poveikio žmonių gyvenimui kaip anksčiau. Nors išsamiai atsakyti į šį klausimą negaliu.

M. M.: Įdomu, ar Vokietijai parodą pasiūlėte Jūs pats, ar jus pakvietė? (Clemensas Kalisheris su šeima iš Vokietijos į Prancūziją pabėgo 1933 m. – E.D.)

C. K.: Gyvenime niekam nesu siūlęs savo parodos. Norbertas Bunge (Berlyno „Argus Fotokunst“ galerijos savininkas, Clemenso Kalishero parodų kuratorius. – E.D.) pažinojo Ašeno Ludwigo muziejaus direktorių, jam parodė mano nuotraukas – taip nuspręsta surengti mano parodą.

M. M.: Kiek Jums buvo pažįstamas tas „automatinis rašymas“, kurį vėliau tęsė Henri Cartier-Bressono „Lemiamas momentas“? Ar Jūs dirbote visiškai intuityviai, nekreipdamas dėmesio į jokias sroves, teorijas?

C. K.: Visiškai nesidomėjau, kas dėjosi fotografijos pasaulyje, tiesiog dirbau savo darbą. Žinoma, apsilankiau keliose svarbiose parodose ir jos man labai patiko, bet niekada nesekiau jokiomis teorijomis ar pavyzdžiais.

M. M.: O ar turėjote mokytoją?

C. K.: Turėjau vieną, bet greitai jį palikau (šypsosi). Jis buvo labai mielas, bet daugiausia užsiiminėjo politine propaganda. Esmė ne ta, ar aš su juo sutikau, ar ne. Ir net negalėčiau pasakyti, kad griežtai nepritariau jo pažiūromis, tiesiog užsiėmimus jis naudojo siekdamas patraukti mus į savo pusę. Aš jam pasakiau, kad noriu pats apsispręsti, ką noriu ir ko nenoriu daryti. Man nereikia nurodymų, kaip rasti gerus ar blogus žmones. Tai buvo periodas, kai amerikiečiai, kaip ir dabar, buvo susiskaldę, ir laikytis reakcinių jėgų ar kairiojo sparno pažiūrų buvo visai normalu. Niekada nemėgau dogmų ir -izmų. Kaip visi žinome, geriausios idėjos anksčiau ar vėliau tampa dogmatiškos. Taigi padėkojau ir nebeėjau į užsiėmimus. Nors nebuvau fotolygos nariu, tačiau lankydavausi tamsiajame kambaryje kiekvieną naktį. Iš pradžių stebėdavau kitus ir klausinėdavau, kaip jie padaro vieną ar kitą nuotrauką, po to jau pats padėdavau kitiems. Tas laikotarpis buvo labai svarbus mano gyvenime, nes tuo metu, nors to ir nesuvokiau, ten rinkosi labai garsūs fotografai, tokie kaip Eugene’as Smithas, Paulas Strandas, Anselis Adamsas, H. Cartier-Bressonas, Lisette Model, Berenice Abbott ir taip toliau. Dauguma, kaip ir aš, paliko mokyklą dėl per didelių suvaržymų ir draudimų.

iliustracija
Clemens Kalisher. „Spaudos kioskas Niujorko Times skvere“. 1949 m.

Antanas Sutkus: Panašu, kad Jūs – kraštutinis individualistas, žmogus, kuris iš tiesų naudojatės laisve, gyvenate taip, kaip norite?

C. K.: Taip, mes ydingai pripratę būti su kažkuo. Bet aš norėčiau Jums dar papasakoti apie grupę žmonių, kurie man padarė labai didelę įtaką, tačiau visiškai nebuvo susiję su fotografija, ir apie kelis svarbius mano gyvenimo įvykius.

Kai apsigyvenome Paryžiuje (1933 m.), buvau dar labai jaunas ir nieko nepažinojau. Mokykloje visi elgėsi maloniai, tačiau po pamokų išsiskirstydavo kas sau. Tuomet nebuvo įprasta po pamokų kviesti į svečius. Namai, šeima, giminaičiai buvo visa ko centras. Taigi ten jaučiausi labai vienišas ir prislėgtas. Tėvai mėgino man padėti ir pasiūlė stoti į skautų draugiją. Važiuodavau su jais į miškus, tačiau nekenčiau tos perdėm organizuotos ir karinės sistemos, kai kiekvienam veiksmui ar žaidimui skirtas griežtai apribotas laikas, pavyzdžiui, penkios minutės. Taigi baigiau savo skauto karjerą. Vėliau išgirdau apie jaunimo turizmo organizaciją. Nuėjome su draugu į jų atstovybę ir buvome maloniai nustebinti – organizacijai vadovavo vien jauni žmonės. Mane iš karto sužavėjo atvirumas: jokių taisyklių, su kuo ir kur keliauti. Taigi per Velykų atostogas su draugu nuvažiavome toli nuo Paryžiaus. Atsikėlęs ryte ir išėjęs pasivaikščioti, pamačiau seną žmogų, sėdintį medyje. Pradėjome kalbėtis. Jis pasirodė esąs valstietis. Pasikvietė mane užlipti į medį. Tai buvo giliausias ir išmintingiausias mano pokalbis apie visus gyvenime svarbius dalykus. Išlipęs iš medžio pagalvojau pirmą kartą gyvenime sutikęs žmogus, kuris žino, kas iš tiesų svarbu. Tai mane labai paveikė. Daug mano sukurtų ciklų susiję su valstiečiais, fermomis. Deja, valstiečių kultūra nyksta.

Manau, iš tos turizmo organizacijos išmokau daugiau apie fotografiją, nei iš pačios fotografijos. Mes keliaudavome (dabar nebeliko keliavimo, tik turizmas) ir iš tiesų pažindavome kultūrą ir žmones. Buvome itin socialiai smalsūs, domėjomės, kaip ir kuo gyvena žmonės, kas vyksta jų aplinkoje. Niekada nerašiau jokių straipsnių ar knygų, bet užsirašinėti visa tai man atrodė svarbu, taigi tapęs fotografu taip ir dirbau. Nors tuo metu neturėjau fotoaparato ir net nežinojau, kas tai yra, visa tai suformavo mano mąstymo ir darbo stilių. Visi mano ankstyvieji projektai – ciklai „Perkeltieji asmenys“, „Tautybė“ bei ciklas apie žmones, dirbančius prieplaukose, – buvo mano savito kelionių būdo rezultatas.

Mokykloje, kurios nemėgau (dėl prastos prancūzų kalbos ir vertimo mokytis mintinai), dažnai apsimesdavau, kad sergu, ir eidavau į Luvrą, į kurį įėjimas būdavo nemokamas, valandų valandas vaikščiodavau po Paryžių, kalbėdavau su jaunais žmonėmis apie meną, gyvenimą ir viską, kas mums buvo svarbu.

Būdamas pabėgėliu Paryžiuje, labai daug piešiau ir tapiau. Vieną dieną pirkdamas dažus pamačiau knygą, kuri mane pakerėjo, nors nieko nebuvau apie ją girdėjęs. Tai buvo Andre Kerteszo knyga „Paryžius“. Kelis mėnesius taupęs, grįžau į parduotuvę ir nusipirkau. Nežinau kodėl, bet ji tapo mano Biblija. Net ir dirbdamas priverstinėse darbo stovyklose, karo metu, visada šalia turėjau tą knygą. Plėšydavau jos lapus, nes išbadėjęs ir nusilpęs turėjau mažinti nešamą svorį. Kai mums pavyko pabėgti į Ameriką, vežiausi ją, tiksliau, tai, kas iš jos liko, kartu. Jau JAV, mūsų vieno kambario bute, kilo gaisras; grįžęs namo ir pamatęs, kas atsitiko, pirmiausia paklausiau, kur mano knyga. Išbėgęs radau ją smarkiai apdegusią viduryje gatvės ir parsinešiau namo. Iki šiol ją kažkur turiu.

S. V.: Ką manote apie ateitį skaitmeninės fotografijos laikais?

C. K.: Visai neseniai nusipirkau pirmąjį savo skaitmeninį fotoaparatą. Ir ne todėl, kad norėjau, bet supratęs, kad visi mano potencialūs klientai nebenori žiūrėti atspausdintų darbų. Jie net nebežino, kas tai yra. Kai aš jiems pasakau, kad nufotografuotus kadrus turiu apdoroti tamsiajame kambaryje, jie manęs klausia: „Kaip suprasti „apdoroti“, kas yra „tamsusis kambarys“?“ Jiems reikia darbų per dvi valandas, o aš sakau, kad galiu per kelias dienas. Niekas su manimi nebenori dirbti, taigi nusipirkau skaitmeninį fotoaparatą. Nežinojau, kurį pirkti, taigi mano sprendimą lėmė žinia, kad „Canon“ galima naudoti tuos objektyvus, kuriuos turėjau. Jis turi privalumų ir trūkumų, ir dar iki galo neperpratau jo veikimo, nesužinojau visų funkcijų. Kai reikia greitai nufotografuoti, nežinau, ką daryti. Nežinau, kaip Europoje, bet JAV nespalvotoji spausta fotografija tampa retenybe. Tačiau aš vis dar spaudžiu pats ir esu plėšomas į dvi dalis. Sunku užsiimti ir vienu, ir kitu. Nežinau, kaip man pavyks sujungti šias dvi technikas savo kūryboje.

Nesu prieš spalvą fotografijoje ir man patinka su ja dirbti, bet matau, kad mano darbai labai pasikeitė. Nespalvotoji fotografija gali tai, ko negali spalvotoji, ir atvirkščiai. Dirbant su spalvotąja fotografija, spalva tampa pagrindiniu objekto bruožu. Spalvotojoje fotografijoje matau kitus dalykus ir dėl kitų priežasčių. Su spalva reikia elgtis labai atsargiai.

Dar nebuvo nė vienos mano parodos, kurioje rodyčiau spalvotąją fotografiją, tačiau manau, kad reikėtų tokią surengti. Tai galėtų būti darbai, sudaryti iš kelių fotografijų. Ne koliažai, bet daiktai, kurie tarpusavyje nelabai dera, bet sukuria kitokią reikšmę. Ir spalviškasis aspektas čia labai svarbus. Mažai iš jų turės humanistinių detalių, tai bus abstraktūs darbai.

Beje, pirmą kartą priešprieša tarp spalvotosios ir nespalvotosios fotografijos susirūpinau, kai dirbau mažame kalnų kaimelyje. Grįžau ten toliau fotografuoti fermerių kultūros, bet atvykęs pamačiau, kad ji jau išnyko, viskas pasikeitė. Galėjau dar susirasti kelias senas fermeres, bet tai jau būtų buvę netikra. Po savaitės, nusivylęs ir dar nenorintis grįžti namo, pamačiau gražų spalvotą kadrą ir pasijutau kaltas... Pamaniau, kad neturėčiau jo fotografuoti, nes jis tiesiog per gražus, per banalus. Negaliu vien „linksmintis“, turiu padaryti kažką svarbaus, būti atsakingas. Kita vertus, pamaniau, kad jei jau esu čia, tai turiu dirbti... Nufotografavau jį ir man labai patiko. Šiais laikais žmonės kartais atrodo vis mažiau įdomūs.

Dar nežinau, kaip susitvarkysiu su šiais dviem galimai konfliktuojančiais matymo būdais, bet man patinka šis iššūkis.

M. M.: Kada pirmą kartą pamatėte ar išgirdote apie lietuvių fotografiją?

C. K.: Prieš metus ar dvejus Norbertas Bunge man parodė Antano Sutkaus darbus. Tada pirmą kartą susidūriau su Lietuvos fotografija. Per šį vizitą Lietuvoje aplankiau nemažai parodų ir peržiūrėjau daug Lietuvos autorių knygų. Nustebau, kad tokioje mažoje šalyje yra tiek daug talentingų, gerų fotografų. Taip ir toliau...

Parengė Eglė Deltuvaitė

 

Skaitytojų vertinimai


9040. Trys šimtai dešimt :-) 2006-12-04 14:02
Puiki paroda ir idomus pokalbis. Aciu

9056. hufizas :-) 2006-12-09 07:11
totalus siudas

9059. orbit2006-12-09 12:25
Jei neturit ka pasakyti, geriau nesilaistykit pamazgom.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 176 iš 200 
5:05:57 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba