SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-11-03 nr. 729

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Dovilė Tumpytė
Sulaikytos emocijos ir judesys
9

Muzika 
• Jonas Bruveris
Šimtametės operos istorija
2
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Kintantis teatras
3
• Rūta Šalnaitė
Šokis lazerio žybsnių fone
5
• Naujai skambanti Maironio kūryba3
• Vytauto Bacevičiaus muzikos sklaida
• „Alternatyva“ siūlo renginių įvairovę
• KONCERTAI

Dailė 
• Vaidilutė Brazauskaitė
Tarp dangaus ir žemės
• Milda Žvirblytė
Šá÷k – neišsigelbėsi
4
• Elena Černiauskaitė
Atsargiai, veltinis
9
• PARODOS

Literatūra 
• Apie matymo subjektyvumą1
• VAKARAI

Teatras 
• Vaiva Grainytė
Dvigubas Pančas
2
• Artėja Eimunto Nekrošiaus „Fausto“ premjera1
• Rusų dramos teatrui – 60
• Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Artėja „Scanorama 2006“
• Unikali vokiečių filmų retrospektyva
• Žanras yra viskas1
• „Šokančio kirmino“ premjera6
• Rudeniniai „Kino“ skaitymo malonumai
• Evaldo Janso videofilmai „Skalvijos“ kino centre6
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Agnė Narušytė
Gracas tebeskrieja
1

Anonsai 
• „Europos Parlamentas ir ES kultūros programos“
• Skelbiamas konkursas sukurti trumpo metražo reprezentacinį filmą apie Lietuvą

Pirmasis

Sulaikytos emocijos ir judesys

Šiuolaikinio Suomijos meno paroda galerijoje „Vartai“

Dovilė Tumpytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Liisa Lounila. „Popcorn“. 2001 m.

Lietuvos ir Šiaurės šalių kultūros ryšys visuomet buvo gana stiprus: nuo Nepriklausomybės pradžios Šiuolaikinis meno centras bent keletą kartų per metus vis pristatydavo Suomijos, Norvegijos, Švedijos ir Danijos meno kontekstus, skandinavų meno praktikas kartkartėmis pristatydavo ir privačios galerijos. Tiesa, viskas prasidėjo nuo tekstilės ir tapybos, tik ilgainiui pereita prie instaliacijų, videomeno bei elektroninės muzikos. Tačiau, reikia pripažinti, „Sulaikytos e-mocijos“ (kuratorė Laima Kreivytė) yra vienas iš didesnių šiuolaikinio Suomijos meno pristatymų Lietuvoje: parodoje eksponuojami tarptautinį pripažinimą pelniusių viduriniosios kartos Suomijos tapytojų Jussi Nivos ir Pirjettos Brander bei videomeną ir fotografiją savitai kuriančių jaunųjų menininkų Liisos Lounilos, Auroros Reinhard bei Jani Ruscicos darbai.

Liisa Lounila tarptautinį pripažinimą pelnė išrinkta atstovauti Suomijai Venecijos ir Stambulo bienalėse. Kūrinyje „Popcorn“ penki žmonės pila kukurūzų spragėsius viens ant kito ir nė kiek neslepia savo vaikiško šėlsmo džiugesio – tiesiog linksminasi. Apima neabejotinas žiūrėjimo malonumas (vien dėl to, ką ir kaip matai): Lounila naudoja specialią techniką, kurios dėka filmuojami žmonės atrodo statiški, sustingę, tačiau matomi trimatėje erdvėje. Kaip jai tai pavyksta? Tai visiškai ne naujausių technologijų pajėgos, o pati primityviausia 360 laipsnių camera obscura (arba pinhole), kuri tuo pačiu metu užfiksuoja vaizdą iš daugybės skirtingų vietų (tam menininkė iš kartono pasigamino 18 metrų ilgio kamerą!). Vėliau, žinoma, vyksta nuskaitymo ir skaitmeninio montažo procesai, visa tai paverčiant videodarbu. Šitaip menininkė sukuria judėjimo aplink laike sustingusius objektus efektą ir tarsi pamėgdžioja Holivudo specialųjį efektą (žinomą kaip time-slice), pirmą kartą panaudotą filme „Matrica“. Lounila „Popcorn“ filmavo savo virtuvėje sukvietusi draugus. Pati menininkė sako, kad toks filmavimas – kaip atminties blyksniai arba kažkas, kas prasideda ir baigiasi niekur. Tai tarsi atminties treniravimo eksperimentas: Lounila norėjo sukurti tokią situaciją, į kurią (jau ekrane) jos dalyviai galėtų sugrįžti ir prisiminti kur kas daugiau, nei likę jų galvose – visas detales. „Popcorn“ yra nespalvotas filmas, bet jame, kaip ir „Play>>“, beje, rodytame naujausio videomeno iš Rusijos ir Šiaurės šalių parodoje „Įelektrintos vizijos“ ŠMC prieš porą metų (quicktime versija jį galima pasižiūrėti ir internete: http://www.scenemissing.net/ timeslice/show_play_big.html). Lounilai pavyksta sukurti trijų dimensijų skulptūros iliuziją, kuri išprovokuoja tą keistą jos modelių ir žiūrovų koegzistencijos nesuprantamumą: kaip buvo rašyta „Artforum“ žurnale (autorius nenurodomas), tai kur kas panašiau į vaikščiojimą aplink Duane Hanson hiperrealistines skulptūras, kurios staiga pradeda lėtai judėti, o ne kino ar videofilmo žiūrėjimą.

iliustracija
Pirjetta Brander. „Trys gracijos: motina, orgazmas ir kalėdinė eglutė“. 2004 m.

Laiko dimensiją pažaboja, tiktai visai kitaip, ir tapytojas Jussi Niva. Menininkas kūriniuose („Praskriejantis geltonas“, „Praskriejantis žalias“ ir kt.) sustabdo judesį jį išlaikydamas drobėse. Taip, tai panašu į neoabstrakčiąją tapybą (tik ne dviejų dimensijų modernistinėje hegemonijoje), kuri išties primena vaizdą pro 300 km/h greičiu lekiančio automobilio langą, kai peizažas išsilieja iš savo kontūrų. Gali priminti ir šviesos ir spalvų skaldomą hipererdvę ar į geometrinių fraktalų programą įsimetusio viruso iškraipytus vaizdus. Skirtumas – tai padaryta ne kompiuteriu, o teptuku. Jussi Nivai nerūpi jokie motyvai, jam kur kas įdomiau šviesos, spalvos ir erdvės percepcija plokštumoje, mėgaujantis tuo, ką matai: tapyboje menininkas pasiūlo pakeliauti nuo vienos spalvos prie kitos, nuo paviršiaus į gilumą, nuo materijos prie nemedžiagiškumo ir pajausti skriejančio laiko nesvarumą.

Menininkei Pirjettai Brander, kuri yra aktyvi ir kaip kuratorė bei meno kritikė, piešinys yra jos gimtoji kalba. Formaliai žvelgiant, jos kūrinius galėčiau įvardyti kaip neopopdekoratyvųjį siurealizmą-komiksą. Jos darbai ryškūs, figūriniai, pilni detalių ir kontrastų bei velniškai groteskiški. Menininkės kūriniuose vaizduojamose perversiškose scenose-istorijose – griaučiai (dažniausios užuominos į žmogaus kūną jos darbuose), skraidantys broileriai, vaisingos „skylės“ ir mobilieji telefonai. Pagrindinė menininkės darbų tema – žmonių santykiai šeimoje. Jos manymu, būtent šeima yra pačių svarbiausių įvykių ir visų laikų dramų lopšys, todėl ji tyrinėja santykių hierarchijas ir galios struktūras šeimoje. Ji tiesiog vaizduoja tai, ką mato, net nesistengdama vertinti, ar tai yra gerai, ar blogai. Be abejonės, Brander kalba apie moteris ir jų kasdienybę – tokią stereotipišką, kokia tik gali būti (pavyzdžiui, „Bėgimas šeimoje“ arba „Trys gracijos: motina, orgazmas ir kalėdinė eglutė“).

iliustracija
Aurora Reinhard. „Julio ir Lupita“. 2004 m.

Aurora Reinhard, fotografė ir videomenininkė, dažniausiai savo darbuose renkasi lyčių konstravimo diskursą. Kūriniuose eksploatuodama moteriškas patirtis, autorė nevengia erotizmo ir transgresyvumo, aiškindamasi vyriškumo ir moteriškumo socialinius konstruktus. Jos videofilme „Julio ir Lupita“ (2004) lotynų amerikietis Julio šoka su natūralaus dydžio lėle-moterimi (vyrą vaidina kolumbietis gatvės menininkas Julio Diazas, gyvenimui užsidirbantis šokdamas su savo rankų darbo moterimis Niujorko gatvėse). Tiesa, ne visiškai iš karto gali suprasti, kad moteris netikra. Kaip atrodo lėlė-moteris? Jos vardas Lupita. Ilgi tamsūs garbanoti plaukai, trumputis sijonas. Lupita visiškai nesivaržo savo judesių ir atsiduoda macho Julio rankoms, slystančiomis jos liemeniu, sėdmenimis, šlaunimis, atsidurdama itin perversiškose pozicijose skambant latino muzikos ritmams. Bet jos veidas niekada nerodo emocijų – visuomet išlieka šaltai vienodas, net Julio gašliai sugrūdus jos galvą sau tarp kojų. Visiškai kitaip nei Lupitos, Julio veido ekspresija nuolat karštligiškai pulsuoja mirtinu geismu, tarsi iš nevilties „imtų“ Lupitą čia ir dabar. Lotynų Amerikos gyventojai turi tokį paprotį: žmonai palikus savo vyrą, jis pasidaro lėlę, panašią į savo buvusią moterį, ir sušoka paskutinį ritualinį šokį, o po to ją sudegina – tai tarsi pasąmoningas sunaikinimo aktas, atsikratant liūdesio ir skausmo. Kaip yra sakiusi meno kritikė Teresa Macri, tai mirties ir destrukcijos aktas, įamžinantis macho vyro nesubrendusios sąžinės pabudimą. Videofilmo veikėjai primena Pedro Almodovaro filmą „Pakalbėk su ja“, kuriame režisierius analizuoja santykius tarp dviejų vyrų ir komoje gulinčių moterų (jos filme nejudrios ir visiškai nepajėgios pasipriešinti jokiems vyrų norams). Vyro ir moters seksualinis prieraišumas, santykių trapumas, sekso galia ir plona linija tarp sveiko proto ir beprotybės – ar apie visa tai kalba ir „Julio ir Lupita“?

iliustracija
Jani Ruscica. „Polifoninis (pjuvenų tema)“. 2005 m.

Visiškai kitokiais diskursais domisi videomenininkas Jani Ruscica: dažniausiai savo darbuose jis narplioja kultūriškai specifines istorijas iš asmeninės ir kolektyvinės perspektyvų, nevengdamas kūrybiško bendradarbiavimo su kitų sričių atstovais. Parodoje pristatomas menininko videotriptikas „Polifoninis“, jo struktūrą sudaro vis kitoks garsinis pagrindas, sukurtas tam tikroms Helsinkio vietovėms (šiame projekte menininkas bendradarbiavo su muzikantais). Kaip sakoma darbų aprašyme, visuose trijuose filmuose portretuojama žmogaus emocija ir raiška, bandymas pajausti ryšį ir atrasti pusiausvyrą tarp savęs ir aplinkos. Menininkas nufilmuoja tris situacijas, į skirtingas aplinkas įdėdamas vis kitokią muzikinę ekspresiją: tarp miške pjūklu grojančio vyro, skleidžiančio įspūdingus garsus („Pjuvenų tema“) ir gatvės muzikanto urbanistinėje aplinkoje („Kiwano tema“) įsiterpia choro dainavimas transformaciją patiriančiame kraštovaizdyje („Kaitos tema“), kuriame žmonių minia pereidinėja iš vienos vietos į kitą lyg būtų užhipnotizuota. Menininkas kiekvienai daliai turi detalų paaiškinimą, kas, kur ir kodėl. Ar kyla tas žmogaus savo vietos ieškojimo jausmas, savęs ir aplinkos koegzistavimo disharmonija ar balansas, vienas kito pažinimo ar susvetimėjimo pojūtis, idealizuotos ir romantizuotos suomių praeities ir šiuolaikinio žmogaus patirčių skirtumas?

„Sulaikytos e-mocijos“ – atviras kontekstualus pranešimas norintiems paklaidžioti šiuolaikinio Suomijos meno matricoje.

 

Skaitytojų vertinimai


8885. panorama2006-11-07 21:21
gal ne i tema , o apie Šiuolaikinio portugalu meno paroda buvo rasyta ?

8886. bardas pabarde2006-11-07 22:50
o apie foto 3xpozicijas ar buvo rasyta?

8888. fotografas2006-11-07 23:03
tai bent savo virtuvę turi liisa lounila, joje telpa ne tik sukviesti draugai bet ir 18 m ilgio kamera obskura iš įvairių padėčių.turėtų būti apie 800-900 kvadratinių metrų.norėčiau tokios virtuvės.

8895. akira fotografui2006-11-09 00:23
nesuprantu is kur tie astronomiski skaiciai. uztektu netgi 20 kvadratu (4x5) dydzio patalpos.

8896. fotorgafas2006-11-09 13:21
atsiprašau nepagalvojau kad 18 m kamera galima žvalgytis pro virtuves langus

8897. mn2006-11-09 18:11
iš tikruju,kitos tokios geros parodos smulkiaburžuazinėj vartų galerijoj net neatsimenu ir tikrai greitai nebus.

8898. akira fotografui2006-11-09 18:35
galima ir pro langus, ir ne pro langus - i virtuves centra. gal jus nelabai suprantat, kas tai yra , ta 360 laipsniu pinhole camera? ar jus matet ta darba? is darbo ir jo aprasymo aisku, kad tai yra daug, viena salia kitos ratu sustatytu pinhole skyliu, kurias visas galima kontroliuoti vienu metu.

8899. akira dar karta fotografui2006-11-09 18:39
turbut jus nematet to darbo, neisiskaitet teksto ir jus suklaidino tas "18m ilgis". akivaizdu, kad tureta omeny ne vienos skyles "objektyvo"/dezes ilgis, o tu daug ratu sustatytu kameru perimetras.

8901. Pastabele redaktorei2006-11-10 09:45
Ne Siuolaikinis centras (meno), o Siuolaikinio meno centras.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 181 iš 205 
5:05:29 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba