SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-01-24 nr. 552

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Austėja Čepauskaitė
Pritemdyta fotografija
2

Muzika 
• Jurgita Skiotytė
Ir svetur, ir namie
1
• Nusiteikę kūrybiškai1
• Beata Leščinska
Veidai
5
• Filharmonijos kolektyvai pasisako prieš skaidymą1
• Dailininko Henriko Cipario darbų paroda Rietave
• Dvyliktoji Valstybinio simfoninio orkestro kompaktinė plokštelė
• Iulia Isaev - Dona Ana Lietuvos nacionalinės operos scenoje2
• KONCERTAI4

Dailė 
• Tomas Pabedinskas
Mįslės žiūrovams
11
• Elena Černiauskaitė
Trumpam sustojęs laikas
• Danutė Zovienė
Piešinio atgimimas
• Apie Valdovų rūmų liekanų išsaugojimą
• PARODOS2

Literatūra 
• Jolanta Sereikaitė1
• "Kaimu apšapęs..."
• Knygos meno konkursas "Vilnius 2002"2
• VAKARAI

Teatras 
• (1907 06 29 - 2003 01 21)
Vytautas Maknys
• Dostojevskio "Dėdulės sapnas"1
• Audronis Liuga
Teatras kaip dirbtuvė
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kinas - tai ne vaizdai2
• Klasika - geriau1
• Baltojo oleandro šešėlyje3
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

E.redakcijos skelbimai 
• www.DELFI.lt
Patvirtinta paramos jauniesiems menininkams programa
1

Pirmasis

Pritemdyta fotografija

Alfonso Budvyčio fotografijų paroda "Prospekto" galerijoje

Austėja Čepauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alfonsas Budvytis. "Saulės šviesa". Iš ciklo "Palata Nr. 7". 1984 m.

"Prospekto" galerijoje eksponuojamos Alfonso Budvyčio fotografijos. Tiesa, ne naujos, bet datuojamos 9-uoju dešimtmečiu. It kokia nedidelė retrospektyvėlė: darbus jungiančio laiko čia tik atkarpa, apimanti toli gražu ne visą menininko kūrybą. Ekspozicijoje vaizdai dėliojasi į tikrus bei įsivaizduojamus "Palatos Nr. 7", "Mados", "Kelininkų", fotografijų iš Vietnamo, Kėlongo, Babtų ir Kauno ciklus. Taip pat yra aktų, pusakčių ir tiesiog žmonių, pavadintų įvairiais vardais.

Į akis krenta spalvos. Iš pradžių atrodo pernelyg ryškios ir ne vietoje primena lietuviškų saulėtekių ir saulėlydžių varsas. Pasirodo, gulėdamos fonduose fotografijos nublanko, o gal apsinešė kokiomis nors senatvinėmis dulkėmis, tad prieš ekspoziciją buvo gerokai "atšviežintos". Nors tas agresyvus margumas man nelabai patinka, lyg ir negaliu reikšti nepasitenkinimo, nes nežinau, kaip jos iš tikrųjų atrodė anuomet. Nepaisant to, keistas nerealybės pojūtis išlieka, tad galima tarstelėti, jog fotografijos forma truputį prasilenkia su savo turiniu bei data. Paprasčiau tariant, norėtųsi kokybiškos ir įtikinančios simuliacijos, o ne mechaniškai ir nenatūraliai atšviežintų fotografijų, kurios labiausiai primena taip pat lietuviškas po grimo ar pudros sluoksniu irstančių veidų realijas. Tačiau pradėjus žiūrinėti įdėmiau, mano nepalanki nuotaika beveik išsisklaido. Tiesą sakant, Budvytį geriausia būtų rodyti pritemdytoje patalpoje - kad iš pat pradžių nesusidarytų bendras vaizdas, jog į kiekvieną fotografiją būtinai reikėtų įsižiūrėti iš arčiau. Žiūrėti ne viešai, bet privačiai. Juolab atrodo, kad toks būdas pritiktų ir Budvyčiui - žinoma, aiškiausiai tai matyti pastarojo meto fotografijose iš "Tyliosios gamtos", kur stebeilijamos, o gal net ilgai stebimos bulvės ir panašūs augalai. Tai, kad niekada nesu į šakniavaisį žiūrėjusi kitaip, nei su alkio nuojauta - ne tik mano, bet ir visuomenės įpročių rezultatas: jei grožėčiausi bulve, būčiau palaikyta keistuole. Vienintelis būdas - žiūrėti pasislėpus, kaip žiūri Budvyčio fotografijos. Iš pat pradžių norėjau jo fotografijų parodai prikišti banalius ir nuvalkiotus egzotizmus. Mat fotografijose, kaip minėjau, nemažai to, kas tradiciškai ištremta už kasdienybės ribų - egzotiška šalis ir jos žmonės, ligoninė ir pacientai, mados pasaulis, kelininkai ir panašiai. Dar tos priešaušrio vieškelių (irgi dingęs pasaulis) spalvos. Tačiau prisiartinus pradeda atrodyti kitaip - siužetas tampa nesvarbus. Atrodo, kad Budvytis patogumo dėlei fotografuoja tai, kas jį supa, pernelyg nesipriešindamas jokiam objektui, o šiaip jo žvilgsniui svarbiausia beveik organiškai šliaužti paviršiais, faktūromis ir formomis. Aklai apčiupinėti jų matmenis ir vibravimą, sugerti šviesą ir šešėlius, o tada palikti juos ženklinantį spalvos pėdsaką. Šiuo atveju žvilgsnis labiau primena nebe matymo, bet lytėjimo būdą; o fotografijos yra greičiau patrauklios ir jaučiamos fiziškai, nei racionaliai. Galbūt dėl to sėkmingiausios atrodo tos, kuriose fotografuojama masė pritraukta arčiausiai - kad beveik nebūtų jokio vaizdo, o tik numanomas objektas ir jo faktūra. Tai keletas vaizdų iš Vietnamo - pavyzdžiui, tamsi fotografija su baugia aštriakampe (alkūnės, keliai, stačiais kampais styrantys rūbų kraštai) vaikų grupe viduryje ir buka vežimo kupeta už jų bei prieblanda aplink juos. Fotografija, pavadinta "Kelyje", beje, galėtų būti ir visai sėkmingas "atvirkščias" fotografo - svetimo ir kito vaikams - autoportretas. Dar kelios panašios "faktūrinės" fotografijos fiksuoja kūną: riebią vyro nugarą, kontrastuojančią su trapiais nudėvėtos medvilnės apatiniais; veidus - "Mados" manekenių, vietnamiečių.

iliustracija
Alfonsas Budvytis. "Liūdesys". Iš ciklo "Palata Nr. 7". 1984 m.

Tiesą sakant, dar prieš eidama į parodą, Budvyčio "tarybinio laikotarpio" fotografijas įsivaizdavau kitaip. Su anais garsiais laikais, išskyrus savo gimimo datą, neturiu beveik nieko bendro, tad nori nenori apie tokią neseną fotografiją mąstau sausais knyginiais žodžiais.

Kaip antai: "Melo atsisakymas dar nereiškė demaskavimo ir kritikos. Nutylėjimo slogutį sutrikdė kita lietuvių fotografų karta." Šiai kartai, pasak citatos, priklauso ir A. Budvytis. Kadangi toliau teigiama, kad ši karta pradėjo fotografuoti šešėlines gyvenimo ypatybes bei sulaužė temų tabu, mano galvoje subręsta labai stipriai socialiai angažuotos fotografijos vizija. Tačiau "Prospekto" galerijos paroda neatrodo angažuota. To net nepasakytum apie galbūt ton pusėn turinčią linkti "Palatą Nr. 7". Mintyse ją lyginu su Algimanto Aleksandravičiaus Zavišų dvaro gyventojais, net su Virgilijaus Šontos specialios mokyklos mokinukais. Bet koks angažuotumas man asocijuojasi su aiškiai juntamu autoriaus pasimėgavimu rodyti tą ar aną. Aleksandravičiaus ir Šontos dėmesio sritis akivaizdžiai socialinė: jie prikišamai, kartais net nemaloniai, rodo marginalizuotus žmones - jų veidus ir dantis, kūnus ir drabužius, jų aplinką; šie fotografai mėgaujasi tuo, jog tai, ką mato, gali parodyti mums - marginalizuojančiai visuomenei. Budvyčio "Palata" niekam nieko neprikaišioja. Kol nežinai, kokia tai vieta, nekyla jokių specifinių minčių: palatos žmonės gali būti širdininkai arba urologinio skyriaus ligoniai; taip pat - sloguojantys arba rimtai sergantys kaliniai kalėjimo ligoninėje; žmonės, laukiantys operacijos arba psichiatrų pagalbos, ir t.t. Jie sėdi ant lovų, nutvieksti šviesos, žiūri pro langus; jų veiduose - įprasta visiems žmonėms išraiška, kuri dėl jų specifinės padėties nėra kažkaip metafiziškai ar fiziškai pakitusi; jie paprasčiausiai nėra kuo nors ypatingi, tik žmonės, atsidūrę ligoninėje, kaip kad paprastai ir buitiškai kartais nutinka mums visiems. Ypatinga tik fotografijų - nufotografuoto vaizdo - išvaizda; jų šaltumas arba šiltumas, kokia nors nuo lango nutįsusi šviesos gija, dėmių, svorių, faktūrų žaismai. Nors dabar esu 9-ajame dešimtmetyje ir netinka užbėgti įvykiams už akių, kaip kad skaitant knygą iš pat pradžių pasižiūrėti, kokia jos pabaiga, vis vien pasakysiu, kad Budvyčio žvilgsnis į septintąją palatą beveik nesiskiria nuo Budvyčio žvilgsnio į jau minėtą 10-ojo dešimtmečio bulvę. Kitaip tariant, "Palata" - labiau estetinis objektas, nei socialinė kova. Net ir ciklo pavadinimas greičiau simboliškai objektyvus, įvardijantis ne palatoje gyvenančius žmones ar jų negalias, bet fotografuojamą erdvę. Panašiai yra su jau minėtais Vietnamo gyventojais ir juos supančia aplinka: jų natūralų egzotiškumą tiesiog užtušuoja formalūs fotografijos eksperimentai. Todėl Budvytis, jei ir atrodo angažuotas, tai greičiau ne socialinėmis, bet formos problemomis - ne tik dabar, bet jau ir anuomet. Kadangi šiandien tokiais tikslais dažniausiai fotografuojami tik daiktai, kampai ir kitokia nelabai organinė materija, paroda intriguoja.

 

Skaitytojų vertinimai


1289. @2003-01-29 18:54
jus gaidenos kokios cia nespalvotas nuotrakas dedat i interneta

1290. 1)-am gaidenui2003-01-29 19:26
nusispalvink tas nuotrakas jei nori ir eik i delfi.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 177 iš 201 
5:05:02 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba