SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-11-18 nr. 684

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Daiva Šabasevičienė
Vilniaus mažąjį teatrą pakrikštijo Čechovas
9

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Nauja muzika
• Vilma Paliaukienė
Nūdienos konsonansai
• Stefanija Rimkevičiūtė
Stasio Šimkaus chorų konkursas
1
• Lietuvos operos 85-mečiui
• Filharmonijos ansambliai tęsia koncertų ciklus
• "Šiaurės pašvaistė" su norvegų muzika
• Absolventų kameriniai koncertai tęsiasi1
• Naujas solisto sukurtų dainų rinkinys3
• Choreografų naujienos
• KONCERTAI

Dailė 
• Eglė Mikalajūnaitė
Centukai ir potapybinė abstrakcija
3
• Aušra Trakšelytė
Išlikimo strategijos
• Dovilė Tumpytė
Duoklė menotyros moterims
2
• Virginija Vitkienė
Plepalų tapiserija
13
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Presniakovų Hamletas – OKT versija1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Gyvenimas tamsiojoje pusėje
• Gintė Žulytė
Rožinis Jimo Jarmuscho koliažas
• "Scanorama" tęsiasi
• Apsėstoji
• Tamsos paliestieji
• "Skalvijoje" – vėl premjera
• Pagaminta Italijoje
• Jaunųjų režisierių kino minos
• Arūno Matelio filmai – penkiuose kino festivaliuose
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Šalutinis produktas
4

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Pirmasis

Vilniaus mažąjį teatrą pakrikštijo Čechovas

Teatro atidarymo proga – "Trys seserys"

Daiva Šabasevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
D. Matvejevo nuotr.

1990 m. kovo 2 d. įkurtas Vilniaus valstybinis mažasis teatras 2005 m. lapkričio 11 d. žiūrovus pakvietė į savo sceną Gedimino pr. 22. Lapkričio 11-oji – ypatingas įvykis ne tik trupei: teatras gyvuoja jau penkiolika metų, jau trečioji karta įsiveržė į jo sceną, jis matė ir šilto, ir šalto, bet tik dabar jis, seniai iškėlęs galvą, kelia ir savosios scenos uždangą.

Tai ne suplanuotas ar įsteigtas teatras, o natūraliai užsimezgusi gyvybė, kurios širdimi ir centru visad buvo ir išliko Rimas Tuminas. Įžengęs į naujuosius teatro rūmus, kiekviename kampe gali jausti šio režisieriaus ranką, regėti, kaip spektaklių kūrimo laiką jis skyrė ir realiam pastatui kurti. Šiandien čia viskas lyg namuose – švaru, šviesu, beveik tobula. Šitas "beveik" garantuoja ieškojimų galimybę, kuri teatro mene visada yra svarbiausias veiksnys. Teatras nėra pastatas, bet nėra ir vien tik spektakliai.

Dar 1988 metais R. Tumino statytas "Čia nebus mirties" subūrė šiandienius teatro veteranus, vėliau trupė buvo auginama – įgydama įvairius pavidalus, imdamasi pačios įvairiausios dramaturgijos. Bet turbūt autentiškiausius ir tvirčiausius pamatus paliko Grigorijaus Kanovičiaus "Nusišypsok mums, Viešpatie" – spektaklis, tapęs šio teatro simboliu. Ne veltui filmo, sukurto teatro atidarymo proga, leitmotyvu tapo pagrindinių spektaklio personažų kelionė į Gedimino pr. 22, šią kelionę ir scenoje, ir filme puikiai "įveikė" Sigitas Račkys, Vytautas Grigolis, Gediminas Girdvainis, Vytautas Šapranauskas ir Andrius Žebrauskas.

Atidarymo šventėje, kuri buvo šilta ir jaudinanti, pasirodė visi: ir užtrauktukais "grojantys" antrakursiai R. Tumino studentai, ir "Madagaskaro" karta – savo jaunyste ir profesionalumu potencialiausios teatro pajėgos, ir tie, kurie, daugiausia gyvenimo dulkių sugėrę, šiandien gali prisėsti, prisiminti, atsidusti ir trumpam sustabdę laiką iš seno aristokratiško porcelianinio puodelio arbatos išgerti. Visų neišvardysi, visi saviti. Ir visi gabūs – R. Tuminas savajame Mažojo teatro židinyje kiekvieną liepsnelę įžiebė atskirai. Kas dainavo, kas šoko, kas akompanavo. Mažytė scena tai tuštėjo, užleisdama vietą soliniams aktorių pasirodymams, tai pilnėjo, spiečiantis visiems į chorą, o ausyse vis dar skamba garsioji "Paloma" iš Pedro Almodovaro filmo "Pasikalbėk su ja", kurią išdainavo-išraudojo Andrius Žebrauskas, lyg iš teatro pasąmonės atklydęs personažas.

Kartais užtenka dainos, judesio, šviesos, gesto, kad atsirastų teatras. Šis menas priglaudžia visas menų apraiškas, jis galingas savo trapumu ir netikėtomis keisčiausių junginių dermėmis. Atidarymo šventėje lyg nieko naujo ir nebuvo – nauja susiformavo seno spindesyje.

Ši tęstinumo nuostata neabejotinai turėjo įtakos kuriant Antono Čechovo "Tris seseris" (spektakliui naudotas Balio Sruogos vertimas). Mažojo teatro moterys gali lengviau atsidusti, nes iki šiol R. Tuminas statė "vyriškus" spektaklius, ir pirmoji šio teatro karta subrendo beveik be moteriškų vaidmenų (žinoma, neužmirštant Eglės Gabrėnaitės ir "Vyšnių sodo" moterų). Kad dabar yra kitaip, supranti žiūrėdamas į jaunas aktores – jos moka būti pastebimos ir nukreipti ugnį į save, o ne atsiduoti likimui. Tai jau įdomu. Bet įdomu ir tai, kad "naujai senobinėms" "Trims seserims" režisierius sugebėjo suburti ansamblį, kuriame net keturių kartų aktoriai atrodo kaip neišskiriami, tarsi po vienu stogu gyvenantys žmonės. Nes viskas čia iki pašaknų tuminiška: kėdžių kompozicijos, žmonių būriavimasis, taip pat kaip ankstesniuose spektakliuose užaugintos, iš nuotaikų supintos prasmės. Gyvybė šilta ir matoma, jos negali nepastebėti. Gal šis spektaklis – atsisveikinimas su XX amžiumi? Gal tai kūrybinio R. Tumino gyvenimo dominantė, nes jis yra praėjusio amžiaus tyrinėtojas? Teatrui reikalinga laiko distancija. Vieni gali siekti ateities aiškiaregystės, kiti – tyrinėdami praeitį triuškinti dabarties pranašystes.

Scenoje regime "Nusišypsok mums, Viešpatie", "Maskarado", "Revizoriaus", "Vyšnių sodo", "Belaukiant Godo" scenovaizdžių elementus (tvorelės, kilimai, lagaminai, kėdės, durys…). Adomas Jacovskis nesipriešina režisieriaus fantazijai, tačiau tuos pačius daiktus dar ir dar kartą prikelia naujam, tiksliau, vis besitęsiančiam gyvenimui. Tai – ne citatos, ne žaidimas atrastomis detalėmis, o susitapatinimas su Čechovu, teigiant, kad nieko naujo ir būti negali: formos keičiasi, o turinys – ne.

Scenoje, regis, ir tie patys lyg iš kažkur atklydę kostiumai, nors jie – naujut naujutėlaičiai. Kostiumų dailininkė Vilma Masteikienė pratęsė ir savo mokytojų pradėtą darbą, ir natūraliu keliu sugrįžo ten, kur dar pati niekada nebuvo. Jos kostiumai anaiptol ne istoriniai – tai pasisveikinimas su mirštančia kultūra. Juolab kad čia personažai ne sukišami į "parinktų" kostiumų galeriją, o patys tarsi "sukuria" kostiumus.

R. Tuminui bene svarbiausias yra trečias "Trijų seserų" veiksmas. Čia supranti žmonių charakterius ir jų elgesį. Gaisro fone prasiveržia visų veikėjų skauduliai, katastrofos atmosfera išvalo tai, kas iki šiol buvo auginama ir sukama į "žiemos kokoną". Gal todėl režisierius niekur neskuba, tarsi vilkina antros spektaklio dalies pradžią. Net atrodo, kad jis sprendžia mažus rebusus, kažką lyg sukuria ir vėl išardo: du išeina, du ateina, kažkas įbėga, kažkas išbėga, vienas prikimusiu balsu iškalba savo tekstą, kitas – vos spėja išrėkti. Rodos, vėl iš naujo dėliojamas gyvenimas, bet iš tikrųjų ne taip jau gerai tas gyvenimas plika akimi matomas. Potekstės, metamorfozės – užkoduotos ir užminuotos. Laukimas – baisesnis už realiai vykstantį košmarą.

Ugnies ir pamišimo siautulį režisierius "sukaupė" Ilonos Kvietkutės Natašos paveiksle – tarsi gyvos liepsnos pliūpsniai ji perskrodžia sceną. Dega miestas, bet raudonų liepsnų nematyti. R. Tuminui, kaip ir A. Čechovui, svarbu įžiebti liepsną Prozorovų namuose. Skardžiabalsė, išsidraikiusiais plaukais, rankomis mosikuojanti Nataša "padega" jai svetimą Prozorovų pasaulį. Vienos aktorės avanscenoje (jei čia tokia yra) sušokta-suvaidinta partija puikiai atstoja visą stichiją: "Liepsiu pirmiausia šią eglių alėją iškirsti, paskui štai šitą klevą. Vakarais jis toks negražus… Ir čia visur aš liepsiu prisodinti gėlyčių, gėlyčių, ir kvepės…" Cinizmui ribų nėra. Bet ugnį padeda įžiebti Audriaus Bružo suvaidintas Andrejus Prozorovas – jis, tarsi karščiuojantis ligonis, vis bandęs prisikelti gyvenimui, dabar pats greičiausiai ir sudegė, beliko smilkti meilės žarijų krūvoje...

iliustracija
Elžbieta Latėnaitė (Irina), Vaida Būtytė (Olga), Valda Bičkutė (Maša) ir Arūnas Sakalauskas (Veršininas)
D. Matvejevo nuotr.

Arūno Sakalausko Veršininas "Trijose seseryse" "sugėrė" tai, kas po lašelį ir gūsiais išrašyta šioje keturių veiksmų dramoje. Tai jis dūsauja, tai arbatos reikalauja, tai į laikrodį vis žvilgčioja. Laikas scenoje išties ir skrieja (kareiviai dūksta, siaučia, žaidžia pratybas; keičiasi laiką matuojančios pakylos danga; vasara, žiema tetrunka akimirką), ir vangiai juda, tarytum specialiai stabdomas. Tačiau būtent tais momentais, kai, regis, viskas sustoja, Veršininas dega gyvenimu, praeitimi, vaikais, jausmais. Maša tampa moterimi, kuriai jis kažkaip nejučia išsako savo meilę, atradimus ir praradimus. Jųdviejų paslaptis tampa ir didžiąja spektaklio paslaptimi, nustelbusia net troškimą "Į Maskvą!". A. Sakalausko tramdomas graudulys, nematomos ašaros, nematomas ir tarsi atsainus, kad neišsiduotų, judesys, ryškesnis už smarkius gestikuliavimus, tylus kalbėjimas, pasiekiantis bet kur sėdintį žiūrovą, ironija ir autoironija, minties ir jausmo valdymas leidžia manyti, kad tai – kol kas brandžiausias spektaklio personažas ir vienas įdomiausių sezono vaidmenų.

Įtampa auga kartu su kančia. Likimo jėgos paliečia visus, ryškiausiai – seseris. Išgyventa, patirta tampa apmąstymų lauku. Seserys bando atsakyti į begalę čia, kartu su jas palietusiais įvykiais, gimusių klausimų, ir finaliniai spektaklio sakiniai skamba ne kaip pasyvus jų susitaikymas, o gyvenimo teigimas: "Kol kas reikia gyventi… reikia dirbti, tiktai dirbti!"

Režisierius nebijo minorinių intonacijų, tačiau nuolat suskambantys muzikos garsai emociškai stabilizuoja visą spektaklį: jokių sentimentų, tam tikra logika ir jausminis intelektas. Šį kartą Fausto Latėno parašyta ir parinkta muzika naudojama taip, kad imi galvoti apie tam tikrą naują jos egzistavimo būdą. R. Tuminas jos nenutraukia, bet tarytum pedantiškai išbaigia atskirus motyvus, palikdamas vietos savarankiškam žiūrovo įsiklausymui. Girdėdamas valsus ir maršus atsiduri tokioje erdvėje, kurioje tiesiog gera gyventi ir kurioje sustoja laikas – muzika suteikia spektakliui aristokratiško buvimo pojūtį, ir šiuo pojūčiu užkrečiami ne tik žiūrovai, bet ir visi veikiantieji. Pavyzdžiui, žavus Jokūbo Bareikio vaidinamas Tuzenbachas. Iki šiol neteko matyti didesnių šio aktoriaus vaidmenų, tačiau čia kilnaus, muzikalaus Tuzenbacho "filosofija" atrodo jam organiška ir itin tiksliai atliepia spektaklio stilistiką. Nustebino ir Manto Vaitiekūno kuriamas Solionas. Iki šiol vaidinęs groteskiškus personažus, aktorius sugebėjo suderinti cinišką kandumą ir orų dramatizmą. "Kaip čia buvęs" ir Edmundo Mikulskio vaidinamas gimnazijos mokytojas Kulyginas. Vaidmuo audžiamas iš plonyčių siūlų, pilnas subtilybių, o kartu nestokoja aistros proveržių, pykčio dėl nuoskaudų ar pažeminimo. Vaidybos, raiškos tikslumu pakeri Mindaugo Capo Rode – trūkčiojančia akimi, mikčiojantis, bet griežtas, galingas ir... santūrus. Režisieriai nelepino šio aktoriaus "pirmaisiais" vaidmenimis, vienas ryškesnių pastarųjų metų jo darbų – Poco R. Tumino spektaklyje pagal S. Becketto pjesę "Belaukiant Godo". Bet Rode privertė pagalvoti apie tuos laikus, kai šią pjesę galėjo suvaidinti M. Capo bendramoksliai. Užplūdo graudulys. Juk jie galėtų, dar gali, bet štai tapo naujai atėjusiųjų partneriais. Įdomu pasvajoti, kokia jėga būtų tryškusi iš žmonių, kurie ne vieną kartą patyrė teatro "gaisro", teatro katastrofos nuojautą. M. Capas "Trijose seseryse" atrodo tarsi savas anos trupės simbolis...

Gedimino Girdvainio Čebutykinas ir Aldonos Janušauskaitės Anfisa – personažai, "išbaigę" spektaklio būtį, įrodę, kad amžius, įsiklausius į bendrą spektaklio ritmą, nugali visas kliūtis. Gal G. Girdvainiui kiek lengviau, jis jau kadaise tapo šios trupės nariu, tačiau abiejų profesinė patirtis nugalėjo bet kokius trukdžius: apskaičiuotas kiekvienas žodis, kiekvienas stabtelėjimas. Aštuoniasdešimtmetė auklė ir karo gydytojas, simboliškai užbaigdami spektaklį, tapo gyvais prarasto laiko ieškotojais.

Arvydas Dapšys jau seniai yra šio teatro antroji siela. Pasirodžius jo vaidinamam Ferapontui, regis, dingsta įtampa, tačiau savo nuotaika, mokėjimu "apžaisti" spektaklio situaciją aktorius, tarsi "vidinis asistentas", sutvirtina spektaklį iš vidaus. Retoje trupėje tokių beliko.

Visada gyvas, visada ekspresyvus Leonardas Pobedonoscevas ir čia yra viena jautriausių, viena iki juoko ašarų graudžiausių spektaklio sielų. Jo vaidinamas Fedotikas beveik "įrėmina" komiškos ir dramatiškos spektaklio intonacijos kraštutinumus.

Apie seseris – Olgą, Mašą ir Iriną – bus parašyta daug, juo labiau kad programėlėje įrašytos net kelios, pavyzdžiui, Irinos vaidmens atlikėjos. Gal klystu, bet šiandien, vos prie spektaklio prisilietus, mačius jį tik vieną kartą bei tik vieną aktorių sudėtį, neapleidžia jausmas, kad visos trys yra labai skirtingos. Kodėl jos skirtingos žanro ir stiliaus požiūriu? Kokia šių skirtumų priežastis? Jeigu pateisini Vaidos Būtytės romiąją Olgą ir Valdos Bičkutės viduje sproginėjančią Mašą, tuomet pernelyg išoriškai gyva ir savarankiška atrodo Elžbietos Latėnaitės vaidinama Irina. Jei finale supranti būtent tokios Irinos nuosekliai išgyventą likimą, tai, prisimindamas spektaklio pradžią, suvoki, kad tik tokia ji ir galėjo būti, ir režisierius neatsitiktinai leido atsiskleisti ekspresyviems šios jaunos aktorės duomenims, bet kodėl tokios uždaros šalia jos atrodo vyresnės seserys? Tai, žinoma, netrukdo. Spektaklis prisibeldžia į širdis, sukuria šventę – tačiau kelios ašaros taip ir lieka nenurytos.

Kadaise Rimo Tumino ištarti žodžiai gali tapti šio spektaklio moto: "Neduok Dieve "pastatyti" spektaklį! Žodis "statyti" neturi sąvokų "pradžia" ir "pabaiga". Spektaklį reikia priartinti prie gyvenimo, suteikti jam potencinės energijos. Negalima paimti "gabalėlį" gyvenimo, išanalizuoti ir vėl grąžinti į gyvenimą, nes gyvenimas jau būna nuėjęs į priekį. Vadinasi, kurti reikia šitam traukiny – važiuojant jame ir vaidinant jame. Visada stengiuosi sukurti laiko palydėtuvių scenoje jausmą."

Daiva Šabasevičienė

 

Skaitytojų vertinimai


5813. kodėl?2005-11-21 10:51
Kodėl Tuminą autorė vadina "praėjusio amžiaus tyrinėtoju"? Juk ne apie "praėjusius amžius" spektaklis - apie mus šiame laike! Labai įdomu palyginti spektaklio veikėjų skirtingas ironijas, jų charakterį ir prigimtį - būtent ironija (jos skirtingi "laipsniai" skirtingo amžiaus veikėjų lūpose) išryškiną mūsų dienų pasaulėjautą, kaukes ir bejėgystę...

5818. Ilona2005-11-21 16:58
Ar Tuminas ka nors dar be Cechovo ir Rusu autoriu statyti gali???

5821. 2 ilona2005-11-21 17:42
Deja/laime, negali:(

5823. Marijana2005-11-21 20:25
Gerai, kad dar vienas teatras pastatą turi, bet kaip gi apie tai užgieda saldžiabalsė Šabasevičienė, nors pastipk. Tarsi apie meksikietiško filmuko 113 seriją dainuotų apsiputojus. Teatro Atidarymo šventėj buvau! Тei šilta, nei jaudinanti. Sužvarbau. Te sau pliurpia kaip kokia vakaro komendantė DŠ. Į ką ten buvo žiūrėt? Aplamybių kopūstainis. Kai originalus kūrėjas poilsiavo. Į besimaivančias žydų kaukes, gal personažus, o gal tikrai? Klausytis prarūkyto EG balso "šiandien ir čia" (pamiršo 3 žodį "dabar"), ar sekti durniuko ir mulkio Šapranausko grimasas – nieko naujo. Ar žiūrėti į S. Račkį ir galvoti apie ūkvedžio profesiją? DŠ meilė Tumino teatrui veržiasi per kraštus. Ir tai suprantama. Įtariu analogiją. Te sau myli į kumštuką palei kirkšnis, bet kur tau, kaip kokia motina Liebenbaum, savo didele putrasrėbe visus išbučiuoja, visom jeknom nerimauja, jaudinasi ir priglaudžia su asmenine "tęstinumo nuostata" į 114 seriją. Nieko sau… Nejauku nuo tokių paviršutiniškų DŠ trelių. Tekstas, regis, ne iš damų, o iš iš bobų kalbinio "lobyno". Visus regėtus pačiupinėjo, apdovanojo., sutvarkė, "siūlus subtiliausius sudėliojo. Tik A. Čechovo neliko. Greičiausiai DŠ "Švaros misijoj" konsultavosi, kai su dviem valytojom B. Lavickiene ir Ž. Grigaičiu arbatą iš neskoningo puoduko maukė. Aišku kaip dieną, kad rašinėlis užkoduotas, užminuotas - socialinis spec. užsalymas. Reklama. Pagal analogiją. Nekrioktum gi taip visam svietui už ačiū. Ir dėl ko? Kad paskui amžinos tautos kaukes ir "gabiausius" Tuminas trasioja.? Ir šuo kariamas pripranta. Turgenevas ilsisi, Čechovas nebesijaudina… Šitie sapnai tik DŠ saldūs. Saldžių sapnų, jautri kopūstgalve. Linkėjimai nuo stenančios Marijanos iš antros serijos…

5830. sita is bombejaus2005-11-22 12:22
ei, pikčiurna Marijana, kai bandau jus įsivaizduoti, šį komentarą rašančią, siaubingai nesimpatiškas, atgrasus vaizdas prieš akis iškyla. Iš kur tiek džiaugsmo įmantrius keiksmažodžius dėlioti? Ir iš kur tiek išmanymo apie nepabaigiamas sąmokslo teorijas, socialinius spec. užsakymus ir kitus tamsius darbelius?

5831. zr2005-11-22 12:53
Tikrai: ateina, apkandžioja žmogų nei iš šio, nei iš to - nieko sau bendravimo manieros NDT... Marijanai aiškiai prisireikė kabineto prie Večerskio.

5832. Cėkava Zosė2005-11-22 13:11
Kabinetuko ir man norėtųsi. Bet, bijau, kad "prie Večerskio" nubus saldu...

5851. linuciuks2005-11-28 08:52
o tai spektakli apie kuri cia raso jus matet?

10043. Ana :-( 2007-04-16 09:21
Spektaklis nepatiko, ir nematau, ko cia girti. Sleiksciai dirbtina ir reksminga. Na nepavyksta musu tautieciams rusu klasiku perteikti... Kuo garsiau rekti - dar nera gera vaidyba. Zodziu, issityciojo is geros pjeses, ir tiek.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 177 iš 201 
5:04:40 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba