SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-11-25 nr. 685

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Rasa Vasinauskaitė
Opiumas liaudžiai, arba Lazdele į akį
24

Muzika 
• Vita Mozūraitė
Paskutinis dienos grožis
8
• Živilė Ramoškaitė
Smuikininkės kelyje – vėl naujovės
• Birutė Vainiūnaitė koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje
• Gitarų šventės1
• Dienoraštis apie "Čiurlionio" ansamblį
• Artėjančių Kalėdų garsai
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Moterų mumifikavimo menas
1
• Neringa Černiauskaitė
Vidinė reakcija
3
• Virginija Vitkienė
Siuvinys: Lietuva – Suomija
1
• Ieva Pleikienė
Apie ekslibrisų meno šiuolaikiškumą
• PARODOS

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Smėlis neturi poilsio
4
• Aktorės Irenos Tamošiūnaitės 70-mečiui1
• Aktoriaus fotografijų paroda2
• Alytaus miesto teatre – "Altorių šešėly" tęsinys2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Sąskaitos su biografija
• Priešinantis laikui
• Nebaisi kelionė
• Išleistas filmo "Baltos dėmės mėlyname" DVD
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Iš šio ar iš ano pasaulio?
• Paulina Pukytė
Airija, katė, angelai
5

Anonsai 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Opiumas liaudžiai, arba Lazdele į akį

Lietuviškoji brolių Presniakovų "Vaidinant auką" versija

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
D. Matvejevo nuotr.

Rusai labai mėgsta rašyti. Ne šiaip rašyti, bet pjeses. Per pastaruosius penkerius metus, užgriuvus naujosios dramos škvalui, pjesių Rusijoje atsirado tūkstančiai, o kartu su jomis – ir nauji teatrai, naujos dramaturgų mokyklos, net festivaliai. Šios kūrybingos šalies miestai nuo mažiausio iki didžiausio pasiryžę propaguoti naująją dramaturgiją – kad išgarsintų save ir čia gimusius, triaukščiais keiksmažodžiais laiką, gyvenimą, tėvynę ir t.t. charakterizuojančius autorius. Sostinė tik surenka geriausius, o tarp pasiūloje lyderiaujančių – Sibiras, Uralo žemė ir Jekaterinburgas. Beje, pastarajame jau ne tik jaunuolius rašyti moko, bet ir savo teatrą įsteigė Nikolajus Koliada. Jo mokinai, regis, jau įsitvirtino tarp Maskvos teatralų, tad vienam ar kitam naujam autoriui tenka brautis ne tik pro kritikų, festivalių organizatorių, teatrų vadybininkų, bet ir pro Koliados "mokyklos" užtvaras. Štai broliai (Olegas ir Vladimiras) Presniakovai, jai nepriklausantys, pačiam Koliadai atrodo dabar madingi, nes jų pjesės tėra užrašų knygutės, eskizai, kurie leidžia reikštis režisieriams. O ne vienam rusiškojo postmodernizmo teoretikui būtent Presniakovų pjesės yra postmodernios, todėl ne tik Rusijos, bet ir užsienio teatralai jas taip noriai skaito ir stato. Patys Presniakovai visai neseniai sumanė rengti savo pjesių festivalį; pabuvę dramaturgais, režisieriais (vadovavo Jekaterinburgo universiteto teatrui, dėl juoko pavadintam Kristinos Orbakaitės vardu), inscenizatoriais, dabar rengiasi leisti romaną "Nužudyti teisėją", skirtą tiems, kurie skaito Peleviną ir žiūri Tarantino. Tiesa, jau gyvendami Maskvoje ir skraidydami iš vieno šalies kampelio į kitą ar iš vienos šalies į kitą (nes labai mėgsta dalyvauti savo pjesių pristatymuose ir repeticijose), lėktuvo salone nesiliauja kūrę siužetų – laiko daug, norisi pasilinksminti. Linksmai prasideda ir Presniakovų surašytas naujo teatro manifestas: "Šiuolaikinis teatras yra tai, kas nepasistoja..."

Kai "oberiutiška" Oskaro Koršunovo trilogija ("Ten būti čia", "Senė", "Labas Sonia Nauji Metai", 1990–1994) atsisveikinome su "senuoju" teatru, džiūgavome. Jauno režisieriaus teatro pasaulis pratrūko tokiais gyvais siurrealybės ženklais ir ritmais, kad niekaip kitaip, o tik taip galėjai matyti ir supančią tikrovę. "Oberiai" buvo pranašai – teatru paverstas prievartos, patyčių, žiaurumo balaganas, išlaisvinančiu juoku vertęs aukštyn kojom pasaulio tvarką, nutiesė tiltą tarp XX a. 3-ojo dešimtmečio rusų avangardistų ir XX a. pabaigos postmodernistų. Režisierius, pristatęs pirmuosius, negalėjo nesusitikti su antraisiais.

Su "oberiais" Presniakovus sieja nebent tai, kad savo pjesių varomąja jėga dramaturgai pasirenka sutirštintą ir absurdo karnavalu tapusią buitinės prievartos kasdienybę. Ko jau ko, o prievartos, kitaip tariant, žongliravimo su mirtimi ar lavonais, Presniakovų kūriniuose netrūksta – taip vadinasi ir populiariausia autorius išgarsinusi pjesė "Terorizmas", ji, kaip parodomoji viens kito naikinimo misterija, netruko apskrieti daugybės šalių scenas. Presniakovų veikėjai viens kitą engia ir žudo ne dėl politinių ar rasinių, socialinių bei kitokių motyvų – tiesiog kitaip savęs ir nerealizuoja, ir neįsivaizduoja. Aukos poreikį išlieti viską, kas susikaupė, jie, regis, sugėrė su motinos pienu, ir kadangi šis naikinimo ratas neturi nei pradžios, nei pabaigos (buvusi auka esant kitai situacijai ieško aukos sau), jį dramaturgai ir modeliuoja kaip farsinių, groteskiškų situacijų koliažą, kur veikia tipiški bet kurios visuomenės "pilkieji sraigteliai". Vis dėlto Presniakovus nuo kitų rusų naujos dramos atstovų, juolab nuo "oberių", skiria tai, kad buitinis teroras jiems yra vienintelė idiotiško ir ciniško gyvenimo teatro išraiška: išrašytas vaidmenimis su necenzūrine leksika ir anekdotiškomis aplinkybėmis, teroras paverčiamas reginio, pramogos, anot autorių, "cirko su arkliais" modeliu, kurio poveikis trunka tiek, kiek ir toks reginys. Ir veikia čia ne gyvi žmonės, o jų karikatūros (kaukės), kurios žiaurumu įtvirtina savo vietą visuomeninio karnavalo hierarchijoje. Tačiau yra vienas "bet": kad ir kokią situaciją Presniakovai modeliuotų, ji neatsiejama nuo rusų folkloro, mentaliteto, archetipų, literatūrinės tradicijos ir net socialinės tikrovės. Tuo dramaturgai greičiau nacionaliniai nei internacionaliniai ir tai turbūt vienas pozityviausių jų bruožų; tačiau kartu jie ir stereotipiniai – kad ir kokias "kaukes" matuotųsi veikėjai, jos sukurtos buitinės masinės sąmonės (televizinės, popsinės, šou ir kt.) lygmeniu ir išpildo (ar atliepia) pastarosios lūkesčius. Kadangi dabartis be teroro ir be riebių keiksmažodžių neįsivaizduojama kaip be duonos ir druskos, tai daro autorius ir populiarius, ir madingus.

iliustracija
Dainius Gavenonis (Tėvas)
D. Matvejevo nuotr.

Visi šie Presniakovų rašymo ypatumai atsispindi ir Oskaro Koršunovo statytoje "Vaidinant auką" – buitiškai redukuotoje "Hamleto" parafrazėje, kur Hamletas tampa nusikaltimo aukas vaizduojančiu Valia (naktimis jį lanko nunuodyto Tėvo šmėkla, persekioja vedyboms subrendusi Olga, o Motina su dėde Piotru, nunuodiję Tėvą, ketina pradėti naują gyvenimą ir tą patį siūlo Valiai). Parafrazė gal ir buvo reikalinga dramaturgams-filologams, mėgstantiems žaisti su literatūrinėmis citatomis ir nuorodomis. Ji suteikia pjesei "intelektualinę vertę" ir, tapdama masalu režisieriams, leidžia vertinti Valią kaip šiuolaikinio Hamleto paveikslą – blankų, be savybių, be troškimų teatrališkoje minioje ištirpstantį jaunuolį, kuriam geriau matuotis aukų-lavonų pavidalus, nei susikurti savąjį. Bet būtent toks jis, pasirodo, irgi yra vienas potencialiausių bei abejingiausių žudikų – ne tiek todėl, kad pašvinkusia žuvimi nunuodija motiną, dėdę ir Olgą, bet kad nunuodija tam, jog tiksliausiai suvaidintų ką tik matytas aukas. Monologinius Valios išvedžiojimus apie mirties priešnuodį ar baimės įveikimą mirties skiepais ir t.t. geriausiai reziumuoja finalinė Tėvo (jūreivio) papasakota istorija – apie jį suviliojusią spindinčią šviesą vandenyne, iš tikrųjų buvusią silkių skardine, kurių prisivalgę jūreiviai tiek šiko ir vėmė, kad norėjo kuo greičiau mirti. Kas gali būti baisiau už viską tariamą, (įsi)vaizduojamą, žinant, kad šitai niekad nesibaigs...

Spektaklyje margas liaudies atstovų paradas sukasi tarsi kaleidoskope. Režisierius, nešykštėdamas spalvų ir energijos, aktoriai, nestokodami entuziazmo, kiekvieną situaciją ir personažą ryškina iki kraštutinumo. Virtinė gegų, įvairiausių prisitaikymų, palydimų tai šniokščiančios jūros garsais, tai tamsoje išnyrančiais padarais, kriminalinio tyrimo scenos su jose dalyvaujančiais milicininkais, Valia, nusikaltėliais ir liudininkais Jūratės Paulėkaitės a la japoniško scenovaizdžio fone montuojamos tarsi komiksų knygelėje. Komiksų personažais tampa ir veikėjai – savotiški anksčiau aktorių kurtų vaidmenų antrininkai ar parodijos, keliančios juoką beveik balaganiniu savo "repryzų" sutirštinimu. Tirštumo išties į valias: pradedant gąsdinančiomis ir daugiareikšmėmis aliuzijomis į išklerusią "Danijos karalystės" gadynę, kartoniniais animacinių personažų inkliuzais ir baigiant smulkmeniškais nusikaltimų tyrimais bei užsitęsiančiais, nes vis "gražinamais", santykių aiškinimais. Tad jei ne muzikinis "takelis", kelios išties smagios (nes tikslios) spektaklio antros dalies scenos, gyvenimo karnavalą vaizduojantis panoptikumas įstrigtų tarsi kartojamas ir nebejuokingas anekdotas.

iliustracija
Darius Gumauskas (Valia)
D. Matvejevo nuotr.

Miklukho McLareno (jis gi Gintaras Sodeika) sukurta muzika ir dainos, turinčios visus gyvo garso koncerto naktiniame klube privalumus, visam šiam "cirkui su arkliais" suteikia "vežančio tūso" nuotaiką. Įsprausti į pseudodramines scenas, zongai (juos, beje, atlieka ne aktoriai, o jų vaidinamų personažų garsiniai klonai) neleidžia spektakliui buksuoti ir vis iš naujo įsuka pirmos dalies situacijas. Kad taip nenutinka antroje dalyje, dėkoti reikia gyvenimo cirko lyriką išliejusiai Eglės Mikulionytės suvaidintos Įkalusios žilos moters su kimono dainelei, Juliaus Žalakevičiaus suvaidinto ką tik savo suolo draugą "pystelėjusio" Verchuškino nekaltai laikysenai, Vaidoto Martinaičio Milicijos kapitono kulminacinei pilietinio protesto "materščinai" (kuriai, suprasdamas visą svarbą, lietuviškų atitikmenų neieškojo pjesę išvertęs Sigitas Parulskis) ir tobulai šios vaizdavimų-atvaizdavimų misterijos filosofiją savo pavidalu bei sentencija apie lazdą su samčiu perteikusiam Kosto Smorigino suvaidintam Dėdei Piotrui.

Primygtinai į pirmą planą stumiama Valios-Hamleto ir Tėvo-Šmėklos linija, deja, nesuskamba. Ir ne tik todėl, kad Dariaus Gumausko vaidinamas Valia demonstratyviai ignoruoja artistinius kolegų polinkius ir savo bespalviškumu tiesiog trukdo kaukių paradui – režisierius sąmoningai trynė Valios savybes, o Dainius Gavenonis (Tėvas) priverstas nertis iš kailio, kad visais įmanomais būdais sužaistų čionykščio ir anapusinio pasaulių susiliejimą. Valios "neveiksnumas" rizikuoja būti suprastas kaip įnoringa ir antipatiška visažinystė arba kaip aktoriaus sceninis abejingumas, kuriuos savo ryškiu antrinimu maskuodamas ir finalinės žmogžudystės iniciatyvą į savo rankas imdamas Tėvas sukelia dar didesnį chaosą jau ne gyvenimą kaip cirką vaizduojančioje, bet pačioje spektaklio realybėje. Kita vertus, argi gali ši linija deramai (ir kaip?) suskambėti, jei į ją įpinti įmantriausi ženklai ir triukai, pasirodo, neverti riebaus, laiku, vietoj ir dėl reikalo drėbtelėto keiksmo. Jis ir išpildo didžiausius žiūrovų lūkesčius, priversdamas per atpažintumą anksčiau laiko patirti juoko katarsį.

Žinoma, kad lietuviškoji "Vaidinant auką" versija prigis ir kaip ta silkių skardinė vilios jauną ir seną bent vienai akimirkai susitapatinti su įniršusiu Milicijos kapitonu ar "pasitūsinti" su kietais šio "night club suši baro" solistais. Manipuliuojantys bendros atminties ir šiandienės patirties citatomis dramaturgai, kuriantys teatrą, kurį labai patogu "žaisti", kai nežinai, kuo užsiimti rimtai, turėtų būti dėkingi režisieriams. Jie savo laiko išties negaili. Gal kuris nors ryšis inscenizuoti ir istoriją apie įtūžusį atominės elektrinės snaiperį, kuris su savo draugeliais Hot-dogu, Pepsiu ir Nataša po Europos futbolo finalo čempionate prakišusios Rusijos komandos varžybų keliauja nužudyti teisėjo? Sporto tema juk ir mums aktuali.

Rasa Vasinauskaitė

 

Skaitytojų vertinimai


5861. gerbeja :-( 2005-11-30 08:57
Nelabai, nors kiti Koršunovo spektakliai padarydavo ganėtiną įspūdį. Skirtas tam, kuriam vis dar kelia juoką Dviračio šou, Šapro šou ir kiti panašūs žemo lygio nevietoje juokeliai. Matyt režisierių labai stipriai paveikė vargšų rusų protarybinio mentaliteto žmonių gyvenimas. Antro veiksmo scenos pernelyg sutirštintos žiauriais keiksmažodžiais. Teko užsikimšti ausis ir netyčia praklausyti istoriją apie silkes, kurią po to papasakojo šalia sėdėjęs kaimynas :) šiaip taip iškentėjau iki beprotybės galo. na bet gal režisierius įvaldė ale naują, bet patį prasčiausią stilių - šokiruoti žiūrovą beribe keiksmažodžių gausa ir įvairove? tiek keiksmažodžių neteko ir tikrai daugiau neteks išgirsti per visą gyvenimą. Kitavertus repertuare siūlyčiau prirašyti tipo "S" arba "nešvankus", nes toks spektaklis gali netyčia "padėti" subręsti ir atrasti "savo" stilių atėjusiam ir supratimo apie gyvenimo moralę neturinčiam paaugliui :)

5862. ak2005-11-30 09:15
kam taip piktai? Juolab Oskaras moka "tuos dalykus" pateikti gerai estetiškai organizuotus; jis puikiai jaučia formą... mane neraminas kitkas: 1. profesinis santykis su aktoriais (tipažo principas iš spektaklio į spektaklį); 2. komunikacijos su publika lygmuo ir kokybė (paskutiniame spektaklyje Vilniuje turbūt režisierius girdėjo vienos žiūrovės atsaką - "zajabis!" - scenos vyksmui; įdomu, kaip jis tai pakomentuotų?)

5863. del atsako2005-11-30 09:56
kokia meninė raiška, tokia ir publika. iš ten ir "zajabis!". šis atsakas puikiai iliustruoja Koršunovo ir publikos ryšį ir jų bendrą kalbą :)

5864. Gerbėjas2005-11-30 11:03
Na, tas žiūrovės posakis buvo jau priešpaskutiniame spektaklyje. Paskutiniame nieko panašaus neteko išgirsti. Beje, spektaklis ėjo sutelkčiau, akademiškiau. Aktoriams, matyt, reikėjo apsiprasti didžiojioje salėje. Ir publika buvo dėmesingesnė. Dėl komentarų apie režisieriaus ir žiūrovų ryšį ir skonį, tai yra tiksliai priešingai. Būtent Koršunovo spektakliuose renkasi gera publika. Ir nereikia keikti jaunų žmonių, ateinančių į teatrą - jie yra geriausieji. Toks nolatinis tyčiojimasis iš jaunos kartos kvepia naftalinu (taip ir įsivaizduoju fifačką su užkimštom ausim, kuri klausinėja, kas čia dabar vyksta?). O gal neatsitiktinai jo čia esama, juk straipsnio autorė taip pat raukosi. Kaip buvo galima spektaklyje nepastebėti tėvo ir sūnaus linijos, kuri yra primygtinai eksponuojama nuo pradžių iki finalo, kurios tiek nėra nė pačioje Presniakovo pjesėje, nė pas patį Šekspyrą.

5865. Gerbėjui2005-11-30 11:24
Jūsų frazė "primygtinai eksponuojama" skamba beveik gasdinančiai ir labai tiksliai. Būtent - primigtynai, bet "kažkodėl" nesieksponuoja tiek, kad pilnavertiškai skambėtų. Atrodo prievartinė ir formali. Galima nutuokti, kad režisieriui ji yra svarbesnė už visus "bajerius", bet kodėl būtent tie bajeriai išeina į pirmą planą? Ar ne dėl to, kad ta vadinama pagrindinė linija turi per silpną stuburą?

5866. bjaurus2005-11-30 12:31
apie ka cia diskutuojat? pastate okt blatna spektakli lietuvos provincijos buduliams dabar eksplotuos ji pora metu ir vargo nematys o kritikai raso... seiles ir dumus rasliavoj sklaido... o cia gi paprasta - blatnas spektaklis yra blatnas, babkes yra babkes, o kritikeliu interesai ir lindimas i sikna is toli sviecia. ISGARUZKIT SUBINLAIZIAI:)

5867. Lesk, nepasprink2005-11-30 17:39
Koršunovas ant teatro lavono.

5874. baimė2005-11-30 22:01
Jau baisu eiti į teatrą, nes jame matai gatvę, kurią gali matyti kasdien ir be pinigų.Kieno plati širdis pasiilgo rusiško keiksmažodžio, receptas - šis spektaklis. Tikras menas susikaupusią neviltį ir įniršį geba perteikti meno kalba, o ne primityviai - tą moka paparsčiausias valkata ar girtuoklis ir, patikėkit, neblogiau. tiesa, labai sužadina žemiausius instinktus : norėjosi pasiųsti teatrą ant trijų raidžių ir išeiti... Aišku, pjesę parašė kiti, bet ją statyti ėmėsi režisierius. Tikrai, reikia prierašo- bus daug keiksmažodžių. Manau, žiūrovas turi teisę žinoti, kur eina...

5875. diverser2005-11-30 22:28
hallo! was geht? rennt alles? geil ist die zeit hier, oida! also dann - gehts pissen!

5876. GERAS KOMENTARAS2005-12-01 07:15
apie ka cia diskutuojat? pastate okt blatna spektakli lietuvos provincijos buduliams dabar eksplotuos ji pora metu ir vargo nematys o kritikai raso... seiles ir dumus rasliavoj sklaido... o cia gi paprasta - blatnas spektaklis yra blatnas, babkes yra babkes, o kritikeliu interesai ir lindimas i sikna is toli sviecia. apie ka cia diskutuojat? pastate okt blatna spektakli lietuvos provincijos buduliams dabar eksplotuos ji pora metu ir vargo nematys o kritikai raso... seiles ir dumus rasliavoj sklaido... o cia gi paprasta - blatnas spektaklis yra blatnas, babkes yra babkes, o kritikeliu interesai ir lindimas i sikna is toli sviecia. apie ka cia diskutuojat? pastate okt blatna spektakli lietuvos provincijos buduliams dabar eksplotuos ji pora metu ir vargo nematys o kritikai raso... seiles ir dumus rasliavoj sklaido... o cia gi paprasta - blatnas spektaklis yra blatnas, babkes yra babkes, o kritikeliu interesai ir lindimas i sikna is toli sviecia.

5880. trrr2005-12-01 11:39
Na va koks `saunus` kulturos komentatoriu lygis, tiek daug besikeikianciu puritonu, septynios galybes. Visi tik keiksmazodzius tegirdi - pavirsutiniskumo virsune. Dar ir rezisieriu kaip koki Petrauski pasiaiskinti kviecia. Tikri grazuliai, veselkos ir zigmai.

5881. o juk gera proga...2005-12-01 13:20
... dar vienai OKR viešųjų ryšių akcijai! Kodėl ja napasinaudojus? Reklamos niekada nebūna per daug...

5884. asfalija2005-12-01 14:53
vidutiniokiskas tas spektaklis, sakyciau, ir ne daugiau. Deja, neskaiciau Presniakovu, bet kazkoks jis nesuvaldytas. Gal cia "buities absurdas?" Bet kodel tada jis nebuvo sutirstintas iki absurdo lygio? Pritarciau, kad dviracio sou kiek kvepejo visos milicejskos scenos, o, beje, tik jos ir kauste demesi eilinio gi ziurovo. Taip, scenografija nepriekaistinga, bet atsietumo lygis - tai dominavo. Atsietumas tarp Valios-Tevo ir viso kito vyksmo, atsietumas tarp rusu mentalo ir lietuviu kalbos. Panasu, kad efekta bandyta pasiekti issipludimu "matom". Bet ir tas rezervuotas, ne iki koktumo. Paziurekite S. Barto "7 nematomus zmones" - va cia tai "matas", kai jis tikras, is isdraskytos dusios einantis ir dusia draskantis. aisku, tai kinas. O kodel to nebegali OK? Impotencija kazkokia. Gal pjese butu isgelbejusi autentiska rusu kalba? Sokinejimas nuo nykoku lietuvisku dialogu iki stipriu "ariju" netarode vientisai... Gal versti Digitui ir buvo idomu, bet ar vertejo?

5885. asfalija2005-12-01 14:55
Sigitui (atsiprasau), labai jau cia impulsyviai isejo:)

5886. asfalijai2005-12-01 16:06
kurgi ne, klasiku privaloma kuo greičiau atsiprašyti. Jie tokie švelnučiai, tokie pažeidžiami, dar ims ir net nepaminėti įsižeis...

5888. Panevezys :-( 2005-12-01 18:26
O spektaklį pradeti 50 min. vėliau - tai ką, įeina į Presniakovų scenarijų?

5895. teatralas2005-12-02 21:06
ar neperdaug tam Korsunovui to demesio,manatrodo jis pats geriausiai supranta,kad darosinebeidomus.net sau.

5896. budulis2005-12-03 10:35
atvirai,tai mano aplinka keikiasi maziau,kodel man reikia tokio teatro,kur ypac slykstu,ar tai jau tokia teatro paskirtis,o kur ieskot sviesos tunelio gale....KA?

5897. kažin2005-12-03 10:35
juk pats sau esi įdomiausias pasulyje "objektas"!

5939. amzinybes poziuriu2005-12-08 14:25
XIX amžiaus pradzioje dar gyveno zmones, ieskantys sviesos tunelio gale!

5940. amzinybes paziuriu 22005-12-08 14:27
XXI amziuje ju vis dar galima aptikti 7 meno dienose!

5962. normalus klausimas normaliam teatrui2005-12-10 19:12
Ir teatre! Būtent apie šviesą tunelio gale ir yra spektaklis. Tik ar supranta tai žiūrovai, ar mato jie spindesį pagrindinio veikėjo akyse?

11214. 0na :-( 2007-10-11 01:23
tik dabar uztikau vasinauskaites kvailuma

15956. ona :-( 2010-10-05 19:05
prilojot shuniukai?jus lojat o karavanas jau toli toli..

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 177 iš 201 
5:04:34 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba