SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-01-03 nr. 549

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Renata Dubinskaitė
Ekskursija į aną laiką
1

Muzika 
• Irena Mikšytė
Ilgokai laukta
1
• Anatolijus Lapinskas
Žvelgiant į nueitą kelią
• Vytautė Markeliūnienė
Vaizduotės ir technikos puota
• Arūnas Pranciškus Peškaitis
Čia, dabar, visados...
3
• Skambėjo kauniečių muzika1
• Muzikos akademija gavo naujų patalpų1
• Felikso Bajoro kūrybos vakaras
• Kas atsitiko "Žilvinui ir Eglei"?5
• Apdovanoti 2002-ųjų "Operos švyturiai"
• 2003 metų muzikos kalendorius
• KONCERTAI

Dailė 
• Leonarda Jakentaitė
Nuo ūkanų upės krantų stebint ištirpstantį kelią...
3
• PARODOS

Literatūra 
• Benediktas Januševičius
Gegutė
2
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Aktoriumi reikia gimti
1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Atminties žaizda
• Šou turi tęstis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Kūryba 
• Kasmetinės Kultūros ministerijos premijos

Pasaulyje 
• "BlueBob" bulvaras

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Pirmasis

Ekskursija į aną laiką

Paroda "Lietuvos fotografijos dešimtmečiai 1945-1990" ŠMC

Renata Dubinskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Virgilijus Šonta. Iš ciklo "Mokykla - mano namai". 1980-1983 m.

Istoriškumas. Parodos kuratorė Agnė Narušytė akivaizdžiai nepretendavo į objektyvų istoriškumą. Žinoma, ŠMC kontekste tai viena istoriškai nuosekliausių ekspozicijų, pristatyta orientuojantis į autorystės ir chronologijos ašis. Keista, bet būtent tokia strategija, kuri rodytųsi logiškiausia ir suprantamiausia nuolat mąstančiam teminių parodų nubrėžtomis analizės kryptimis, tampa sudėtinga dėl savo paprastumo. Vadovaujantis klasikine logika atlikti daugiau ar mažiau numanomus apibendrinimus, nubrėžti abstrakčius raidos tarpsnius? Laimei, kuratorė ieškojo mažiau matytų darbų ir leido sau palikti nuošaly tam tikrus lūžinius, kertinius (ar kažkaip panašiai įvardijamus) darbus, neatsakingai elgėsi skirstydama autorių atstovavimą parodoje, neatsižvelgė į jų "svorį", kas lyg ir priklausytų siekiant "teisingo" istoriškumo...

Subjektyvumas. Andersas Kreugeris, pirmasis į Lietuvos dailės bienalę ištraukęs daugybę (dažniausiai žymių) tarybinio laikotarpio fotomeninių kadrų, vadovavosi teminės parodos reikalavimais (pagal savo užsibrėžtus tikslus buvo tikrai preciziškas). Agnė Narušytė nevaržė savęs ir tokiais. Ko gero, tai pirma mano matyta paroda, kurios kuratorė leido sau didžiausią laisvę traukti iš fondų tai, kas jai tiesiog patiko. "Tiesiog patiko" yra privilegija žmogaus, virš kurio pasirinkimų neplevena institucijos prestižas, nerašytos normos, tarptautinės mados, sąmoninga ar pasąmoninė konkurencija ar dar koks nors imperatyvas. Privilegija pasitikėti savo skoniu, nebijant subjektyvumo (gal tai drąsa arba pradedančiojo sėkmė?).

Nuostaba. Į tarybinę fotografiją ir dokumentiką atsisukta nebe pirmą kartą. Turbūt dar daugeliui kartų, jei jų istorija netyčia negrįžtų cikliniu ratu į panašią realybę, tarybinė oficiozinė fotografija bus neišsenkantis nuostabos šaltinis.

Etika. Šiuolaikinė istorija kažkur nuo XIX a. yra radusi tinkamą etinį principą, pritaikomą bet kuriam tarpsniui: istorija yra vertinga savaime. Taigi kiekviena ankstyviausia kareivių, paradų ir darbininkų triūso fotografija suvoktina kaip reliktas. Tokį patį receptą pasiūlytų ir mentaliteto istorija. Lengva yra kataloguoti, rūšiuoti, dirbti su tekstais, netgi apibendrinti ir priežastiniais ryšiais su dabartimi susieti duomenis. Tačiau fotografija taip tiesiogiai suveda su asmeniu, kad nori nenori mezgasi etinis santykis ir kyla klausimų, kuriuos užduotum fotografijos veikėjui ir autoriui (žinoma, ir užduodi nesitikėdamas atsakymo - taigi galiausiai klausimas atsisuka į tave patį).

Juokas. Nuoširdų juoką, kai fotografiją perskaitai tarsi anekdotą, po minutėlės keičia šiurpuliukai - ar šių nuotraukų herojai turėjo galimybę šitaip atsiriboję juoktis iš savęs ir savo aplinkos? Nėra labiau apgailėtino vaizdo už juokdarius, kurie į save žiūri visiškai rimtai. Tačiau ką reiškia mano juokas, jei nuolatinėje optimizmo erekcijos būsenoje fiksuojami žvilgsniai, pozos ir elgesio formulės yra ne sąmoningai užsidėta kaukė, o pats gyvenimas? Ar gali būti, kad visos šypsenos ir akyse šviečiantis pasididžiavimas yra padiktuotas fotografo-scenaristo-režisieriaus, vykdančio ideologinę užduotį?

Pateisinimas. Žmonėms staiga buvo pasiūlytas toks tvirtas tapatumo jausmas, tiek reikšmingumo, tokia patoso dozė, kad to jie niekada nebūtų sulaukę gyvendami "Dievo avinėlių" gyvenimą. Lygybė, brolybė, tikėjimas ateitimi ir savo indėliu į pasaulio gerovę yra efektingi ir efektyvūs. Daugybė švytinčių veidų miniose beveik įtikina. Dar ir dabar atsidūrusi tarp šėlstančių fanų kokiame nors transą keliančiame koncerte arba skanduojančių ir staugiančių aktyvistų minioje lengvai užsikrėsčiau jų būsena. O tuomet tai vyko visuotinai, visuomet, visur - nuolat kartojama, repetuojama ir įauginama optimistinė paradų disciplina.

Pastatymas. Igno Šeiniaus "Dviratininkas Miškevičius Nr. 27", iškilmingai skaitantis laikraštį "Tiesa" į jį susmigus entuziastingiems žvilgsniams, turbūt ir jautėsi iškilmingai. Ši fotografija atrodo tobulas pastatyminių nuotraukų pavyzdys, tačiau visai gali būti, kad pastatymo visai nedaug. Tikriausiai ir Iljos Fišerio serija apie savišvietą kaime fiksuoja veikėjus tik šiek tiek perdėtoje euforijoje dėl pirmą kartą atrasto radijo, laikraščio, lengviau prieinamų knygų.

Tikrovė? Fišerio kultūra ir fizkultūra, Chanono Levino demonstracijos ir duona, Kazio Daugėlos šeimos, skaitančios tą pačią "Tiesą" ankštose patalpose su dviaukštėmis lovomis, Vytauto Stanionio (vyresniojo) sunkvežimis, pilnas mojuojančių vėliavėlėmis mokyklinukų, ir švytinčios panelės demonstracijoje, visos iki vienos su skarelėmis ant galvų, Judelio Kacenbergo keliagubas portretas su Valentina Tereškova televizoriaus ekrane, ir juodaodis viršininkas darbininkų apsuptyje, pavadinimu "Ir aš šaltkalvis", Igno Šeiniaus stotingų moteriškių gamybinė mankšta fabriko įrengimų fone - visa tai tarsi hipertrofuoti mėgstančio pasakotojo postringavimai. Ar bent vienas per jaunas būti tiesioginiu tokios "mes" būties liudytoju galėtų užtikrintai atsakyti, kas tai - ar netikrai atrodanti tikrovė, ar tiesiog netikra tikrovė? Nėra jokio gulsčiuko ar svambalo, pagal kuriuos galėtum nustatyti kreivumą.

Adekvatumas. Yra tokia problemiška sąvoka, neapsieinanti be naudininko. Jei reikėtų tiesiai šviesiai apibendrinti, kas ankstyvose tarybinėse fotografijose labiausiai glumina, turėčiau sakyti - "adekvatumo stoka". Tačiau kas ir kam adekvatu ar neadekvatu - nežinau. Fotografo pateikimas - tikrovei, veikėjų poza - savijautai, savijauta - situacijai ar mano suvokimas - ano laiko išgyvenimams? Tikra yra tai, kad man ir tų fotografijų herojams sunku susikalbėti, tačiau daugybė kylančių klausimų bei prieštarų yra pirminė dialogo prielaida.

Meniškumas? Ar stebint 5-6-ojo dešimtmečių fotografų darbą galima kalbėti apie meną? Tai išties nelengva, nes svarstymus apie abejotinai apibrėžiamą meniškumą gožia kur kas svarbesni ideologijos analizės ir santykio su tų laikų tikrove dalykai. Juo labiau kad čia pat regi kiek vėlesnius darbus, kurie stebėtinai ryškiai skiriasi savo gyvumu ir spontaniškumu, ko net nepastebėtum, jei palyginimas nebūtų taip arti. Tačiau keletą užuominų į tokį meniškumą, išskiriantį autorių iš jo bendralaikių fotografų, galima pastebėti (pvz., Vytauto Stanionio vyresniojo turgus - kone bresoniškai tobula po akimirkos pranyksianti veikėjų dėlionė). Išsiskiria ir tik visai neseniai atrastas Petras Velička. Gal todėl taip neseniai ir atrastas, ilgai gulėjęs paslėptas su savo intymiais, vienišais, sustingusiais, niekam neadresuotais portretais įvairiose Vilniaus vietose.

Moralė. Ideologija linkusi keisti savo pavidalus. Praėjusi naivuolišką paradinę stadiją, kai svarbu išoriniai prisitaikymai (žygiuoti, šypsotis ir mojuoti), ji sulenda vidun, subtiliai pasislepia ir taiko į gilesnius lygmenis. Simptomiška būtų Valerijaus Koreškovo 8-ojo dešimtmečio nuotrauka "Interviu su pažeidėju" - preciziška neaišku kuo prasikaltusio vaiko moralizavimo akimirka. Panaši nuotaika būdinga ir Rimaldo Vikšraičio fotografijai "Pragerta jaunystė". Ideologija peržengė baimę matyti "trūkumus" ir ėmėsi kovos, kurios pirminė strategija - išviešinimas ir pasmerkimas.

iliustracija
Romualdas Požerskis. "Klaipėda". 1982 m.

Pramonė. Kacenbergo Jonavos "Azoto" darbininkai fabriko fone - puikus artimo dvigubo portreto derinys su svaiginančia saulėje tviskančių įrenginių perspektyva. Kartą jau yra tekę kritiškai pasakyti, kad posąjūdinėje reprezentacinėje Lietuvos albumų fotografijoje visai pranyko pramonės vaizdai, totaliai sutriuškinti salstelėjusių gimtinės peizažų. Politinė mintis savo laiku leido pamiršti, kad tarybinė meilė gamykloms ir fabrikams pagimdė daugybę tiesiog labai gražių fotografijų, gal net "pramonės fotografijos" mokyklą, leido atsirasti kompozicijoms, priartėjančioms prie geriausių Europos fotografijos modernistų darbų, besimėgaujančių efektingais technikos pasaulio vaizdiniais. Iš besipuikuojančių penkmetinių reportažų galėjo atsirasti Liudviko Ruiko beveik juoda, laivo kūnu uždengta nuotrauka su kybančiu dažytoju kažkur palei dangų, neaišku kieno kojos, kyšančios iš plieno ertmės plieniniame pasaulyje, abstraktūs Vytauto Radžiūno ir Aurimo Strumilos vamzdynai, palikę darbą ir darbininkus.

Kitaip. Eugenijaus Šiško 6-ojo dešimtmečio fotografijos, nors ir neišeinančios iš bendraamžiams būdingų ideologinių ribų, šiek tiek išsiskiria iš daugybės panašių paradinių fotografijų net ir pasirenkamais objektais: besišypsančios moteriškės, prigulusios per šienapjūtę, fejerverkai, pionierės, valgančios palei laužą. Saulės užtemimo stebėjimas pažadina prisiminimą daugybės tą patį reiškinį fiksavusių vaizdinių nuo seniausių nuotraukų iki dabartinių filmų, kurie visi vienodi tarsi koks archetipas, neveikiamas istorijų ir ideologijų, - toks pat rikiavimasis saulės kryptimi, prisidengus tamsiais stikliukais. Jo "Paskutinis vežikas" - tai optimizmo režimui netipiškai tragiška kompozicija, galbūt turėjusi šlovinti progresą, tačiau iš tikro gedinti neviltyje palinkusio vežiko su kuinu autobusams pritaikytoje ir jų apgyvendintoje asfalto gatvėje.

Ateitis. Prie ko gali vesti nuolatinis ateities ir naujovių adoravimas? Logiškai mąstant, gyvenimas ateitimi turi baigtis dabarties, kurioje tik ir galima gyventi, svarumo praradimu. Ir iš tiesų senojo pasaulio vaizdinių derinimas su viltį nešančiomis naujovėmis ilgainiui virsta siurrealistinėmis Zenono Bulgakovo kompozicijomis, kuriose sugyvena avys ir daugiaaukščiai, viščiukai ir mašinos. Gyvenimas ateitimi ir yra siurrealistinis.

Anekdotai. Regis, rimtai pateikti tikrovės anekdotai galiausiai tampa refleksyvūs. Nustebau aptikusi atvirai ironišką Marių Baranauską, kurį galėtum dėti tiesiai į komiksą. Tėvystės parodija - keturi laikraščiuoti sėdėtojai ant suoliuko su lygiagrečiai išrikiuotais kūdikių vežimėliais, kareivystės parodija - tobulas "Lygiavimas kairėn" į praeinančias merginas. Galų gale Baranausko garbiniuotos, pridažytos ir koketuojančios turistės su fotoaparatais tolygios Romualdo Rakausko trumpasijonėms gražuolėms, pristatančioms naujus Šiaulių "Vairo" dviračius. Toks keistas komiksinės-reklaminės fotografijos inkliuzas.

Akimirka. Kreugerio "Savigarboje" remiantis tarybiniais dokumentiniais filmais mėginta ieškoti griežtai sustyguotoje visuomenėje spon- taniškumo spragų. Regis, jas aptikti nebuvo labai paprasta, vien vaikučiai ir laisvalaikis galėjo šiek tiek pateisinti pasirinktą temą. Verta pastebėti, kad fotografijoje spontaniškumas ne tik suklestėjo, bet įtvirtino daug klasikų. Aleksandras Macijauskas su groteskiškais artimais planais ir įspūdingais rakursais, Antanas Sutkus, medžiojantis ramiai žingsniuojančias kojas parūkavusiame prospekte, Algimantas Kunčius su svaiginančiais kartūno ir garbanų sekmadieniais (net silpna atsiminus tas gėlėtas senelės sukneles), tirštas, gyvas ir judesyje (kartais kritiniame) Romualdas Požerskis, kinematografiškas, jautrus Virgilijus Šonta. Iš tiesų keista, kad fotografijai nereikia nė nusišalinimo nuo temų, nuo primetančios save tikrovės, o pakanka vien kadravimo, rakurso ir akimirkos pranykimo laike jausmo, kad įvyktų toks milžiniškas atotrūkis nuo ankstyvųjų tarybinių kadrų. Galima su menotyrininkišku pasiskonėjimu paliudyti, kokias galimybes suteikia įvaldyta fotografijos kalba.

Tekstai. "Vilniaus kailių fabriko "Tigras" jaunųjų darbininkų iškyla į gamtą", "Sportininkai agitatoriai". Kuratorė ištraukė ir tokių keistų fotografijų kaip Kazio Daugėlos 1947 m. Kempteno stovykloje darytas kadras su pakrypusiu dvikalbiu lozungu "Laisvė brangesnė už valgį / Liberty is more than eating". Turbūt objektyvan pakliuvusiems tekstams retai kada skiriama tiek dėmesio - iš nuotraukų žvejojami tyčinio arba netyčinio tekstinio konceptualumo fragmentai. Koreškovo "nupaveiksluotas" vagonas skelbia "Golosuju za mir" ir puikuojasi prisidedančių parašų graffiti, Ruikas fiksuoja vietovardžio ironiją: rodyklė į Sausgalvius ir visas kelias į sausuolių kaimą - apsemti, Sutkus ir Alfonsas Budvytis, nors ir skirtingai, priglaudžia skelbimų tekstus, o Vytautas Balčytis ir Algimantas Maldutis taikosi į tą patį vaiduoklišką pastatą, kur žadama "sčastje". Dievaži, iš pavadinimų ir sakinių, išdygusių kadruose, galima būtų sudaryti atskirą ekspoziciją.

Ekranai. Be šiuolaikiškos kuratorės akies išrankiotų tekstų dar galima rasti ir ekranų ekrane, visiškų simuliakrų. Jau minėta Tereškova iš televizoriaus ekrano pateko į fotografiją dar 7-ajame dešimtmetyje! Netolimas kelias iki 1988 m. Raimundo Urbono "TV moters", kur nuotraukos ribos jau sutampa su televizoriaus ekrano plotu. O Algimantas Bareišis serijoje portretų prie paveikslų žaidžia fotografuotų ir tapytų veikėjų panašumais ir kontrastais. Vaizdai ne tik jungiasi į įvairų, stulbinantį, smalsulį kirbinantį srautą, bet ir išsiplečia į plotį bei gylį, pasiūlydami paveikslus paveiksluose.

Aktas. Nuogybės nėra! Vienintelė be drabužių yra Algimanto Maldučio nėščioji!

Daiktai. Apie daiktiškąją, nebyliąją ir banaliąją fotografiją, kurion buvo taip staiga pasukta, kurioje telpa Alvydo Lukio sakralizuotos plokštumos, Budvyčio išdidintos smulkmės, pasakojantys daiktai, Balčyčio tyla, radikalūs, aštrūs Urbono elektros lizdai ir kita - verčiau nekalbėti, nes niekas geriau apie tai nepasakys, nei pačios kuratorės rašomas daktaro darbas. Nusisukę nuo žmonių, jie neatrodo artimesni laike, mažiau praeityje nei kiti.

Pabaiga? Ar galima kuo nors pabaigti? Tikrai ne nukeliamais leninais, nors tai ir ekspozicijos galas. Pabaigsiu savirefleksija apie tai, kaip fotografijos pasakojimai verčia atpasakoti, nes pavadinimai, siužetai, tekstiniai inkliuzai savaime tokie įdomūs ir išbaigiantys, nes nežinai, ar svarbiau kalbėti apie meninę, ar apie nemeninę fotografijų realybę, ar apie laiką, atsižymintį kadruose, ar apie atskirus, ištobulintus žvilgnius, ar apie...

P.S. Agne, tave galima sveikinti!

 

Skaitytojų vertinimai


1238. pablo2003-01-11 16:01
Nusišnekėta. "Kazio Daugėlos šeimos, skaitančios tą pačią "Tiesą". Kazys Daugėla - išeivijos fotografas, šioje tendencingoje stalinizmo parodoje atsidūręs per klaidą. Jo fotografuotos šeimos tokių laikraščių tikrai neskaitė, prieš rašant tokius dalykus reikia šiek tiek istorijoj pasirausti, ne vien aklai šlovinti "visagalę" kuratorę.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 180 iš 204 
5:04:15 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba