SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-01-26 nr. 740

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Živilė Ambrasaitė
Susibūrimai prie stalo

Muzika 
• „Klasika“ – labai įvairiai auditorijai
• Edmundas Gedgaudas
Savaimingas
2
• Vytautė Markeliūnienė
Temperamentingų ritmų fiesta
• Įteikti Jurgio Žalkausko baleto prizai
• KONCERTAI

Dailė 
• Vaidilutė Brazauskaitė
Atsisveikinimo portretai ir laisvė
1
• Nijolė Nevčesauskienė
Kuo įdomi Aloyzo Stasiulevičiaus tapyba?
55
• PARODOS

Fotografija 
• Apie „Neformatą“ 1

Literatūra 
• VAKARAI

Knygos 
• Skirmantas Valiulis
Kaimo veidai

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Septynios siektinos nuostatos
• Eksperimentas – „Kartu“
• Prisiminti 2006-ųjų šimtamečiai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Paryžius vertas meilės1
• Paslaptys ir pažadai
• Iš tamsos
• Meilės ir architektūros
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Judith Lewonig
Lincas tikisi naujo įvaizdžio
3

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Vėl pas rusus (su lietuviais)
14

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Susibūrimai prie stalo

Antano Gudaičio tapybos ir piešinių paroda „Lietuvos aido“ galerijoje

Živilė Ambrasaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Antanas Gudaitis. „Prie stalo I“.
1975 m.

Nuotrauka iš galerijos archyvo

Šiek tiek daugiau nei prieš dvejus metus Radvilų rūmuose teko lankytis Antano Gudaičio retrospektyvinėje parodoje, skirtoje paminėti dailininko šimtmetį. Tada ekspozicijos kuratorės stengėsi daugialypę dailininko kūrybą skirstyti į grupes išryškindamos pagrindines tendencijas, meninių ieškojimų kryptis. Siekiant apžvelgti visą dailininko meninį palikimą, nedažnai pasitaiko galimybė atidžiau pažvelgti į tam tikrus jo niuansus. Jie išryškėja kur kas mažesnio užmojo parodose. Tokiose kaip Gudaičio tapybos ir piešinių ekspozicija „Lietuvos aido“ galerijoje, jungiama susibūrimo aplink stalą temos.

A. Gudaitis, neabejotinai vienas ryškiausių XX a. Lietuvos dailės atstovų, grupuotės „Ars“ iniciatorių, padėjo pagrindus ekspresionistinei Lietuvos dailės tradicijai. 1929–1933 m. studijuodamas Paryžiuje, dailininkas susipažino su tuo metu Lietuvoje ignoruotomis modernaus meno kryptimis. Paryžietiška patirtis jo kūrybai įkvėpė daugiau laisvės, spontaniškumo, dramatizmo, atsidavimo nuotaikai, potekstės. Tačiau A. Gudaitis aklai nesekė konkrečiomis Vakarų Europoje susiformavusiomis dailės srovėmis, jis ieškojo savito stiliaus, siekė naujai pažvelgti į lietuvių liaudies meną, atskleisti jo dvasią šiuolaikinės tapybos priemonėmis. Bėgant laikui kito temos, motyvai, išryškėdavo tai vieni, tai kiti kūrybos bruožai, tačiau vienas pagrindinių dailininko tikslų išliko tas pats – išreikšti tuo metu gyvenančio žmogaus estetinį išgyvenimą, įteigti žiūrovui ryškų emocinį įspūdį, nuotaiką.

Kurdamas A. Gudaitis nuolat grįždavo prie tam tikros temos apmąstymų, jos variacijų, plastinių ir spalvinių interpretacijų, tinkamiausios struktūros paieškų, išbandydamas skirtingo komponavimo galimybes. Taip atsitiko su prie stalo susėdusių žmonių kompozicija. Pirmieji bandymai tapyti darbus šia tema siekia XX a. 4-ąjį dešimtmetį – reikšmingiausias iš ankstyvųjų tokio tipo darbų „Šeimyna“ (1936) žuvo gaisro metu. Dailininkas prie šio motyvo grįžo 7-ajame dešimtmetyje. 1978 m. baigtas tapyti paveikslų ciklas „Prie stalo“. Šią darbų seriją inspiravo vaikystės prisiminimai, Kūčių vakarienės Žemaitijoje nuotaikos ir vaizdai:

Sėdintys prie stalo. Čia yra lyg legendos, lyg mito elementų, ateinančių iš toli. Prisimenu, kaip prasidėjo. Dar motina gyva buvo. Ji išgyveno 90 metų – ir prisimenu Kūčias. Kiekvienais metais šeimos subuvimas. Padengia stalą, pakloja šieno, padeda visokių valgių. Atsiranda kažkokia nuotaika. Žodžiu, nuo to prasidėjo. Bet nėra to pavaizdavimas. Čia yra kažkoks bendravimas – gal su protėviais, gal su kažkuo kitu. Prisiminimas. Pradėjau dirbti lyg netyčia. Susėda už stalo, susirenka. Kas jie tokie, atėję iš kažin kur? Paskui maišosi žmonės ir gyvuliai. Ir dar kažkokios dvasios. Aš nežinau, kas jos. Susirenka visos – ir geros, ir blogos dvasios. Ir ten kai kur yra autoportretų. Ten dalyvauja ir „faifoklis“. Riaubos „faifoklis“ ir aš pats, kad nepyktų kas, jei save atpažins. (Sakalauskas T. Antanas Gudaitis. Vilnius, 1989, p. 245–246).

iliustracija
Antano Gudaičio parodos fragmentas
L. Miklaševičiūtės nuotr.

Daugiaprasme metaforų kalba tapytojas pasakoja apie tradicijas, prisiminimus, paslaptingą „kažko laukimo“ ritualą, perteikia nuotaiką ir dvasios būseną, kuri apima Kūčių vakarą, stebuklingą naktį, kai burtai atskleidžia ateitį, prabyla gyvūnai... Nors paveiksluose matomi autoportretiniai elementai, tarp pavaizduotųjų nevertėtų ieškoti daugiau pažįstamų veidų – A. Gudaičio nežavėjo asmenybės, individai, jis į žmogų žvelgė kaip į visumos fragmentą, būties, gamtos dalį, todėl darbuose labiau akcentavo žmonių tarpusavio santykius, jų ryšį su aplinka. Paveiksluose greta žmonių figūrų nuolat matomi paukščių, žuvų, kitų gyvūnų motyvai. Jų buvimas aptariamuose kūriniuose sustiprina paslapties atmosferą, dar glaudžiau susieja darbų tematiką su mitologine sfera.

A. Gudaičio 7–8-ajame dešimtmetyje nutapytuose darbuose suaktyvėjo spalvinė gama – į dailininko kūrybą grįžo dekoratyvios, atviros, intensyvios spalvos. Tačiau, kaip ir „Ars“ gyvavimo laikais, jos nėra pagrindinis paveikslo savitumą lemiantis komponentas. Pasak menininko, nė vienas iš priskiriamų vadinamajai „koloristinei mokyklai“ arsininkų – jis pats, Antanas Samuolis, Viktoras Vizgirda – nemanė, kad koloritas yra svarbiausias ar bent vienas iš svarbiausių tapybos elementų, – tai tik vienas iš tapybos komponentų greta linijos, ritmo, paveikslo struktūros. Tad minėti dailininkai siekė kur kas giliau, nei išskirti ar išryškinti vieną kokį nors atskirą tapybos elementą. To pavyzdžiu gali tapti kiekvienas A. Gudaičio darbas, šiuo atveju – ciklo „Prie stalo“ paveikslai. Taip, be abejo, spalvoms čia tenka nemažas vaidmuo, tačiau kartu į akis krenta šiurkšti paveikslų faktūra, pabrėžianti spalvų pulsavimą, jų kontrastingus sąskambius, sustiprinanti įtampą savita kompozicija – figūros komponuojamos įvairiais rakursais, keliais planais susodinamos už stalo – vienur žiūrovas tampa savotišku ritualo stebėtoju, kitur tarsi įtraukiamas į prie stalo vykstančias apeigas. Šių darbų plastinė kalba artima George’o Rouault tapybai, kuriai nemažą įtaką padarė vitražas: rupi faktūra, tamsus kontūras, intensyvios spalvos, apibendrintos, dekoratyvios formos, negili erdvė.

Vienoje vietoje eksponuojami konkrečios temos vienijami kūriniai puikiai atskleidžia A. Gudaičio kūrybinių ieškojimų kelią, skirtingą požiūrį į pasirinktą objektą, pačias įvairiausias jo matymo ir vaizdavimo galimybes.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 177 iš 201 
5:04:14 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba