Romualdas Kvintas. Paminklas Cemachui Šabadui G. Trimako nuotr.
Vilnius auga. Labiausiai jis auga vertikaliai – nuo „dangoraižių“ iki kiekvieną savaitgalį į dangų kylančių fejerverkų. Plečiasi jis ir į ilgį bei plotį, nuolat didėja ir skubančių žmonių kiekis. Tačiau miestui neužtenka būti dideliam ar mažam, miestui (ir miestiečiams) reikia savos erdvės, kuri niekada netaps sava be asociacijų, prisiminimų, linksmų ir liūdnų istorijų, vietų, pro kurias norisi praeiti ar ties kuriomis norisi sustoti ir pailsėti.
Vizualieji menai puošiant ir kuriant savus, artimus miesto fragmentus užima ne paskutinę vietą. Skulptūra mieste (dažniausiai paminklai) – svarbi ir neretai skaudi tema. Didesnius paminklus (Gediminui, Mindaugui) būtinai lydi nepatenkintųjų kalbos ir ironiški šypsniai. Konkursai užsitęsia, peržiūros įvyksta ir tyliai baigiasi. Kuo svarbesnė, reikšmingesnė tema, tuo daugiau abejonių ir svarstymų. Ir tai turbūt normalu – juk kalbame apie istorijos, kuri niekada nėra iki galo aiški, reprezentavimą. Tačiau nežinau, ar normalu yra tai, kad savo istoriją vis dar mėginame reprezentuoti dydžiu, monumentaliomis formomis, abejonių ar prasminių niuansų nepripažįstančiais abstrakčiais simboliais. Bene vienintelis kitoks (konceptualesnis, originalesnis) Roberto Antinio sukurtas paminklas Romui Kalantai Kaune, pastatytas jau prieš dešimtį metų. Deja, vėliau statyti paminklai ir vėl ne priminė, o labiau aukštino – istoriją ar save. Greičiausiai todėl ankstyvą sekmadienio rytą prie Mindaugo paminklo prieš žygį sustojęs dviratininkų būrelis atrodo kažkaip oficialiai ir net iškilmingai. O natūralaus dydžio daktaro ir mergaitės su kačiuku ant rankų figūrėlės visada atrodo žmogiškai. Kai matai jas naktį lietui pliaupiant – norisi užjausti, o kai eini pro šalį dieną, pasisveikini trumpute šypsena... Kalbu apie skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtą paminklą daktarui Cemachui Šabadui – Vilniuje gyvenusiam daktaro Aiskaudos prototipui. Vilnietis C. Šabadas (1864–1935) buvo ne tik gydytojas, medicinos teoretikas, bet ir visuomenės veikėjas, bendruomenės vadovas ir humanistas. Jo pastangomis buvo kuriamos labdaros organizacijos, įgyvendinami paramos projektai, skirti nepasiturinčių miesto žmonių sveikatos priežiūrai ir gyvenimo sąlygoms gerinti. Daktaras ypač daug dėmesio skyrė vaikų sveikatos problemoms, todėl atidengta skulptūra vaizduoja jį besikalbantį su vaiku. Visų maloniausia, kad šis paminklas harmoningai ir paprastai įsilieja į aplinką jos nekeisdamas, tačiau suteikdamas jaukumo, gerumo aurą.
Romualdas Kvintas. Paminklas Romainui Gary G. Trimako nuotr.
Vykusį projektą papildė dar vienas – to paties skulptoriaus R. Kvinto skulptūrėlė, skirta žymaus rašytojo Romaino Gary atminimui. Mažutė ir trapi berniuko figūrėlė neįprastai atrodo didelėje judrioje sankryžoje, net nežinant, kad jos vieta pasirinkta pagal namą, kuriame gyveno rašytojas. Taip pat nežinau, ar praeivis lengvai įskaitys šios skulptūrėlės istoriją, – autobiografinį rašytojo pasakojimą iš knygos „Aušros pažadas“. Čia rašoma apie vaikystę Vilniuje ir susižavėjimą mergaite Valentina. Kovodamas dėl jos dėmesio rašytojas pjaustė ir valgė kaliošą. Skulptoriui R. Kvintui būtent ši istorija pasirodė paveikiausia, tad ją ir pasirinko įgyvendindamas jaunojo romantiko, ateityje tapusio garsiu XX a. prancūzų rašytoju, lakūnu, diplomatu, režisieriumi, paminklą. Atidarant paminklą kalbėta, kad galbūt šios skulptūros dėka Vilniuje atsiras nauja pasimatymų vieta, naujas traukos centras. Tuo kiek abejoju – bent manęs kaliošo valgymas neįkvepia romantiškiems jausmams, gal daugiau užsimena apie nelengvą rašytojo vaikystę šiame mieste, į kurį jis taip niekad ir negrįžo. Na, bet gal tai skonio reikalas. Galų gale ne tokia svarbi ta tikroji istorija. Juo labiau kad ilgainiui miestiečių ir miesto svečių lūpose ši istorija greičiausiai įgaus naujų akcentų ar niuansų. Svarbu, kad kartu su šiomis žmogiškomis skulptūromis miestas turės savas istorijas. Istorijas ne iš vadovėlių, o iš žmonių gyvenimų. Tokių (ne)paprastų ir kasdieniškų, kaip ir jie. Tie žmogaus dydžio skulptūriniai atvaizdai ne tik saugo praeitį, bet ir kuria jaukumą, pasakodami savas istorijas – kaip ir miesto simboliais vadinami žmonės.
Šios skulptūros sukurtos nedidelių organizacijų iniciatyva, neskelbiant respublikinių konkursų ir viešų peržiūrų. Gal dėl to išvengta pompastiškumo, kuris jau nieko nebeįtikina ir nežavi? Ir vis dėlto – pirmi žmogiškų, jaukių ir todėl mielų akiai ir širdžiai paminklų pavyzdžiai jau Vilniuje. Gal jie paskatins kūrėjus bei užsakovus kiek laisviau ir žmogiškiau žvelgti ir į itin svarbių Lietuvos istorijai ir kultūrai žmonių paminklus?
gerai y. kai uzsipildys realistinio sentimentalizmo, kokio 19 amziuj Europa prisistate, gal kils poreikis kitokiam ,- siu dienu menui.Ka jau padarysi, kad uzsakovai diktuoja stiliu , o ne menininkai tokioje kulturiskai atsilikusioje valstybeje. Tenka pasidziaugti , kuom turtingi.
Čia kaip drambliukai ant lentynos. Kaunas, Klaipėda ir kiti miestai tokias skulptūrėles stato, bet Vilnius - sostinė, ir dar Europos kultūros sostinė, gal galėjo peršokti tą periodą ir mąstyti šiuolaikiškiau, moderniau.
Jūs kaip norit, bet man regisi, kad ir paminklas C.Šabadui, ir paminklas R.Gary - pernelyg panašūs. Pažiūrėkite į mergaitę ir berniuką. Jų galvos identiškos tiesiog. Nieko įdomaus, jei visas Vilnius bus nusagstytas vienodais ženklais.
viskas normalu, nesuprantu, ko jus cia putojates. Beje, kuo blogas realistinis sentimentalizmas? Argi geriau koks nors sentimentalistinis kubizmas?(pvz.: paminklas Mindaugui, jau nekalbu apie paminkla Gediminui).
nieko nuostabaus, kaip tik tokios skulpturos ir patinka daugumai. suprantamos, naturalistines, saldzios. turistines skulpturos, prie kuriu fotografuosis. tik tiek. jeigu sakote tai cia, sitoje svetaineje, itariu, kad esate muzikantas arba literatas.
kvinto skulpturoms budingas saviironiskas jausmingumsa greiciau; toks retas paukstis saviironija sentimentu atzvilgiu lietuvoje, todel ji cia ir neatpazistama.
o ko jus vis kisat tuos kunigaikscius? ar tai vienintele alternatyva? ar nieko daugiau gyvenime nematet? jokios saviironijos kvinto skulpturose nera. tiesioginis, plikas, banalus sentimantalumas. seno diedo mergaitiskos svajones.
Jei Kvintas cia bande perteikti saviironija, tai jam nepavyko. Beje, atrodytu visai nieko, jei tie kunigaiksciai butu skuduriniai tikraja zodzio prasme. Pvz koks nors Vytautas is papje mashe. Beje, Gediminas man patinka. Jis vienintelis atrodo crazy:D Svarbu neziureti i ji pernelyg rimtai:D
Vilniaus gatvelėse rasti netikėtumą visai smagu. Gali juk ir kiti pabandyti, tikriausia, išeis kitaip. Ar geriau - pamatysim. Kad autorius mažumėkę pasikartojo priešais Gary namą - o kiek kiti kartojasi... Visuose frontuose. Kad ir Atėnų (kaimynystėje) gyventojas Sigitas. Jam galima?
gal vienintele grazi skulptura mieste - smagus netiketumas, kaip jus issireiskete, yra slektaviciaus prie aplinkos apsaugos ministerijos. jis irgi kartojasi, paprastai daro arba mazga, arba kasa. bet tai ne kiek netrukdo. jei dar kokia grazia prisiminsiu, parasysiu.
mintis tai gera, nevarykit dievo i medi, reikia keistu dalyku mieste, bet sutinku, kazkaip sleiksciai sentimentalu. Tai kas ta Lietuvybe, ir kas tas identitestas ir kas tas siuolaikiskumas.... ....? deja...
ko jus tiek sentimentalizmu pasipiktine, sentimentalu..... grazu.....na geriau negu nieko, suprantu kad jum norisi tik siuolaikisko, originalaus, stulbinamo ir tt....meno, bet ne visi meninkai orentuojasi i šmc auditorija, vilniuje, kur meno apraisku ir taip mazai, tokia skulptura geriau negu jokia, o be to ir ne visus zmones galima iforminti i novatoriskas, crazy formas
du zmones sutare susitikti "prie negrazios skulpturos". bet nesusitiko, nes vienas lauke prie mickeviciaus o kitas atejo prie gedimino. kuo toliau, tuo darysis painiau vilniaus mieste.
Na skulptūros atrodo, kaip iš 19 amžiau. Reikia visiems ir sakyti, kad iš 19 amžiau, tada gražu, nes jeigu pasakysim, kad 2007 pastatė, tai niekas nesupras, kaip iš viso tokiems briedams gali būti skirimi pinigai. Nes čia kiap "atgal į praeitį".
kai nieko nepasakoma, tai vadinas nesiskaitymas su klientu. gali atsisukti pries juos pacius labai ziauriai. nebent ten tokia suirute, kad niekas prie kompo neprieina. dauzo vazonikus i siena ir kimba viens kitam i plaukus.
"Kantrybes, tiktai kantrybes!" - sake ismintingasis Karlsonas. Bus laikrastis, ieskokite penktadieni kioskuose, o pirmadieni internete. Viskas buvo pranesta is anksto - kad 7md rugpjucio men atostogauja. O sis penktadienis ir bus pirmasis rugsejo penktadienis - su kuo visus ir sveikinu. Iki susimatimo SMC - Chicks on Speed duos garo! O Laimai ir Monikai linkiu sekmes naujuose darbuose:)
Saunu, kad musu miestas puosiasi ivairaus stiliaus skulpturomis. Tik va, istoriniu asmenybiu pozu nenaturalumas, ypac Gedimino, vargu ar dziugina vilnieciu ir miesto sveciu aki. Gal geriau butu ta statiska stovyla perkelti i Valdovu rumu sale, o jos vietoje, paskelbus konkursa, pastatyti miesto ikurejui skirta simboline skulptura?..