Maži miesto papuošalai

Romualdas Kvintas. Paminklas Cemachui Šabadui G. Trimako nuotr.

Vilnius auga. Labiausiai jis auga vertikaliai – nuo „dangoraižių“ iki kiekvieną savaitgalį į dangų kylančių fejerverkų. Plečiasi jis ir į ilgį bei plotį, nuolat didėja ir skubančių žmonių kiekis. Tačiau miestui neužtenka būti dideliam ar mažam, miestui (ir miestiečiams) reikia savos erdvės, kuri niekada netaps sava be asociacijų, prisiminimų, linksmų ir liūdnų istorijų, vietų, pro kurias norisi praeiti ar ties kuriomis norisi sustoti ir pailsėti.

Vizualieji menai puošiant ir kuriant savus, artimus miesto fragmentus užima ne paskutinę vietą. Skulptūra mieste (dažniausiai paminklai) – svarbi ir neretai skaudi tema. Didesnius paminklus (Gediminui, Mindaugui) būtinai lydi nepatenkintųjų kalbos ir ironiški šypsniai. Konkursai užsitęsia, peržiūros įvyksta ir tyliai baigiasi. Kuo svarbesnė, reikšmingesnė tema, tuo daugiau abejonių ir svarstymų. Ir tai turbūt normalu – juk kalbame apie istorijos, kuri niekada nėra iki galo aiški, reprezentavimą. Tačiau nežinau, ar normalu yra tai, kad savo istoriją vis dar mėginame reprezentuoti dydžiu, monumentaliomis formomis, abejonių ar prasminių niuansų nepripažįstančiais abstrakčiais simboliais. Bene vienintelis kitoks (konceptualesnis, originalesnis) Roberto Antinio sukurtas paminklas Romui Kalantai Kaune, pastatytas jau prieš dešimtį metų. Deja, vėliau statyti paminklai ir vėl ne priminė, o labiau aukštino – istoriją ar save. Greičiausiai todėl ankstyvą sekmadienio rytą prie Mindaugo paminklo prieš žygį sustojęs dviratininkų būrelis atrodo kažkaip oficialiai ir net iškilmingai. O natūralaus dydžio daktaro ir mergaitės su kačiuku ant rankų figūrėlės visada atrodo žmogiškai. Kai matai jas naktį lietui pliaupiant – norisi užjausti, o kai eini pro šalį dieną, pasisveikini trumpute šypsena... Kalbu apie skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtą paminklą daktarui Cemachui Šabadui – Vilniuje gyvenusiam daktaro Aiskaudos prototipui. Vilnietis C. Šabadas (1864–1935) buvo ne tik gydytojas, medicinos teoretikas, bet ir visuomenės veikėjas, bendruomenės vadovas ir humanistas. Jo pastangomis buvo kuriamos labdaros organizacijos, įgyvendinami paramos projektai, skirti nepasiturinčių miesto žmonių sveikatos priežiūrai ir gyvenimo sąlygoms gerinti. Daktaras ypač daug dėmesio skyrė vaikų sveikatos problemoms, todėl atidengta skulptūra vaizduoja jį besikalbantį su vaiku. Visų maloniausia, kad šis paminklas harmoningai ir paprastai įsilieja į aplinką jos nekeisdamas, tačiau suteikdamas jaukumo, gerumo aurą.

Romualdas Kvintas. Paminklas Romainui Gary G. Trimako nuotr.

Vykusį projektą papildė dar vienas – to paties skulptoriaus R. Kvinto skulptūrėlė, skirta žymaus rašytojo Romaino Gary atminimui. Mažutė ir trapi berniuko figūrėlė neįprastai atrodo didelėje judrioje sankryžoje, net nežinant, kad jos vieta pasirinkta pagal namą, kuriame gyveno rašytojas. Taip pat nežinau, ar praeivis lengvai įskaitys šios skulptūrėlės istoriją, – autobiografinį rašytojo pasakojimą iš knygos „Aušros pažadas“. Čia rašoma apie vaikystę Vilniuje ir susižavėjimą mergaite Valentina. Kovodamas dėl jos dėmesio rašytojas pjaustė ir valgė kaliošą. Skulptoriui R. Kvintui būtent ši istorija pasirodė paveikiausia, tad ją ir pasirinko įgyvendindamas jaunojo romantiko, ateityje tapusio garsiu XX a. prancūzų rašytoju, lakūnu, diplomatu, režisieriumi, paminklą. Atidarant paminklą kalbėta, kad galbūt šios skulptūros dėka Vilniuje atsiras nauja pasimatymų vieta, naujas traukos centras. Tuo kiek abejoju – bent manęs kaliošo valgymas neįkvepia romantiškiems jausmams, gal daugiau užsimena apie nelengvą rašytojo vaikystę šiame mieste, į kurį jis taip niekad ir negrįžo. Na, bet gal tai skonio reikalas. Galų gale ne tokia svarbi ta tikroji istorija. Juo labiau kad ilgainiui miestiečių ir miesto svečių lūpose ši istorija greičiausiai įgaus naujų akcentų ar niuansų. Svarbu, kad kartu su šiomis žmogiškomis skulptūromis miestas turės savas istorijas. Istorijas ne iš vadovėlių, o iš žmonių gyvenimų. Tokių (ne)paprastų ir kasdieniškų, kaip ir jie. Tie žmogaus dydžio skulptūriniai atvaizdai ne tik saugo praeitį, bet ir kuria jaukumą, pasakodami savas istorijas – kaip ir miesto simboliais vadinami žmonės.

Šios skulptūros sukurtos nedidelių organizacijų iniciatyva, neskelbiant respublikinių konkursų ir viešų peržiūrų. Gal dėl to išvengta pompastiškumo, kuris jau nieko nebeįtikina ir nežavi? Ir vis dėlto – pirmi žmogiškų, jaukių ir todėl mielų akiai ir širdžiai paminklų pavyzdžiai jau Vilniuje. Gal jie paskatins kūrėjus bei užsakovus kiek laisviau ir žmogiškiau žvelgti ir į itin svarbių Lietuvos istorijai ir kultūrai žmonių paminklus?