SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-05-23 nr. 569

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Rasa Vasinauskaitė
Meilės paženklintieji
2

Muzika 
• Aldona Radvilaitė
Mokslus tęsiantys JAV
• Skirmantė Valiulytė
Muzikinis tranzitas į Kazanę
• Beata Leščinska
Tradicija tęsiasi
• Miglelė saulei šviečiant
• Naujų lietuviškų fortepijoninių kūrinių festivalis
• Debiutas Vainiūno namuose1
• Koncertu pažymėtas mokytojos jubiliejus
• Jurgio Gaižausko kūrybos vakaras
• Populiariosios muzikos seminaras1
• "Druskomanija" kviečia į Druskininkus
• Sezono pabaiga - su opera... ir cirku8
• Beethoveno "Missa Solemnis" įrašas
• KONCERTAI

Dailė 
• Rima Povilionytė
Galia atvaizdui
• Monika Krikštopaitytė
Pasipasakojimai
1
• Austėja Čepauskaitė
Utopinis, realus, informacinis
3
• PARODOS

Literatūra 
• Grįžęs1
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Irma Šimanskytė
Aprėpti įvairovę
• "Matricos. Perkrauta" žodynėlis18
• Laima Kreivytė
Lyčių montažas posovietinėje erdvėje
1
• Savaitgalio sąrašas1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Europos Sąjungos programa "Media Plus"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Meilės paženklintieji

Federico Garcia Lorcos "Donja Rosita, arba Gėlių kalba". Jono Fosse "Žiema".

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Donja Rosita, arba Gėlių kalba"

Taip jau sutapo, kad į prasidėjusią Naujosios dramos akciją įsiterpė Kauno teatro gastrolės su Gintaro Varno spektakliais. Tarp jų - ir naujausias šio režisieriaus darbas, Federico Garcia Lorcos "Donja Rosita, arba Gėlių kalba".

Atrodo, kad Garcia Lorcą režisierius renkasi ypač svarbiais savo gyvenimo (režisūrinės biografijos?) momentais. "Jei praeitų penkeri metai" (1993) ir "Publika" (1996) žymėjo vis kitus Varno posūkius teatro scenoje - nuo kamerinių spektaklių prie didesnės formos, nuo intelektualių dramų prie šiuolaikinių tragedijų, nuo originalių autorių prie klasikos. Nors minėtos Garcia Lorcos pjesės gimė Vilniuje, šių posūkių rezultatai vienaip ar kitaip atsispindėjo ne sostinės, o Kauno scenoje. Tarsi tik ten režisierius būtų radęs jam reikalingą darbinę ir emocinę erdvę. Ir nors naujasis spektaklis arčiau laikinosios sostinės skonio, jame gali atpažinti Vilniuje, Nacionalinio scenoje, rodomą Calderono "Gyvenimas tai sapnas" (2000). Abu jie kurti pagal tą pačią - epochomis bėgančio laiko - struktūrą; trys spektaklių dalys skirtos "apnuoginti" ne tik sceną, bet už jos iliuzinių puošmenų, kostiumų blizgesio slypinčią žlugusių iliuzijų dramą.

Svarbiausias daugumos Garcia Lorcos pjesių veikėjas - laikas; pastarųjų metų spektakliuose Varnas taip pat, regis, suvedinėja sąskaitas su laiku: nesvarbu, ar tai būtų paties spektaklio gyvenimo laikas, ar jo herojų akistata su prabėgančiu laiku, ar tiesiog bandymas sustabdyti, beveik fotografiškai užfiksuoti nykstantį vienos ar kitos epochos laiką. Laiką - kaip realybės įspaudą su savo spalvomis, apranga, judėjimo ir kalbėjimo, elgesio manieromis, ir kaip kažką negrįžtamai naikinantį: svajones, idealus ir, žinoma, grožį.

Spektaklyje "Donja Rosita" grožis, iš pirmo žvilgsnio absurdiškai juokingas, iki saldumo banalus ir dirbtinis, prilygsta gyvenimo būdui, pačiam gyvenimui, ir jo netektis ženklina mirtį. Kaip tik čia, kur, regis, nieko nevyksta, o kraunanti kraitį mylimoji vis laukia ją palikusio mylimojo, laikas ir jo ardanti, viską deformuojanti galia ypač skaudi ir negailestinga.

Viename 1935 m. interviu apie šią pjesę Garcia Lorca sakė: "Pjesė prasideda paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tęsiasi amžių sandūroje ir baigiasi antrajame mūsų amžiaus dešimtmetyje. Joje glūdi ispanų provincialaus vulgarumo tragizmas, iš kurio turbūt juoksis jaunesnės kartos, bet už šio vulgarumo slypi gili tragedija, socialinė viduriniųjų visuomenės sluoksnių liga." Pavadinęs "Netekėjusią Donją Rositą" kelių sodų pjese šeimyniniam skaitymui, dramaturgas įvardija ir jos žanrą - poema-sarsuela. O tai reikštų - ir ganėtinai patetiška, ir ganėtinai ironiška.

Atsivėrus uždangai, grožis užplūsta visomis savo spalvomis ir linijomis: dailininkės Rūtos Biliūnaitės sumanyta rožių vazonėliais ir girliandomis dekoruota scena, slepiama už gėlėmis pabirusio balto šydo-ekrano; Juozo Statkevičiaus kurtomis skirtingų dešimtmečių moterų apdarų formomis; Giedriaus Puskunigio muzikos melodingumu. Vaizdinis ir akustinis puošnumas, dekoratyvumas derinami tai su melodramiškai egzaltuota, tai su prasčiokiškai tiesmuka veikėjų elgsena ir poetiškai lyriška bei švelniai charakterine aktorių vaidyba. Visa tai sukuria ypatingą, tik šiai Garcia Lorcos pjesei būdingą erdvę - tik joje gali skleistis tragiškai lyriška savo meilės bei rožių sode užsidariusios senstančios Donjos Rositos drama. Ji dar labiau išryškinama projektuojant ją ne į aplinką, o į mažą lėlių pasaulį, kuriame Rositos ir jos mylimojo lėlės vis kartoja įvykusio meilės prisipažinimo posmus.

Lėlės, organiškai įsiliejančios į stilistinį spektaklio sprendimą, formuoja vieną jo motyvų - patys veikėjai netrukus tampa panašūs į uždarame "teatriuke" gyvenančias lėles, besipuošiančias praėjusių laikų kostiumais ir nenorinčias į savo sodą įsileisti už jo sienų vykstančio gyvenimo. Skirtumas tik tas, jog lėlės lieka nepakitusios, o žmonės ir jų gyvenimai, kaip ta rosa mutabile, kuri ir inspiravo Garcia Lorcos pjesės sumanymą, pražydę neišpasakyto grožio purpuriniu žiedu, netrukus pabąla ir nuvysta.

Naująjį Varno spektaklį galima vertinti įvairiai. Ir ieškoti įvairių asociacijų. Senųjų laikų atpažintumas grąžina ir senojo teatro su jo išblėsusia primadonų ir primarijų šlove prisiminimus (atrodo, kad scenoje viena kitą keičia ne tik aktorių kartos, bet ir jų vaidybos manieros); naujus papročius akimoju atnešęs progresas, regis, tik sustiprina ankstesniųjų nostalgiją. Yra čia ir specifinio cursileria, kurį Garcia Lorca vadino ispanišku pretenzingumu, - aistra gražumui, menkniekiams ir aukštuomenės manieroms, stengiantis nuslėpti savo tikrąjį skurdumą. Beje, šis ispaniškajai provincijai būdingas cursi, reiškiantis "noriu ir negaliu", tiktų ir mums, šiandieniam mūsų gyvenimo būdui, kurį režisierius ne demaskuojančiai išjuokia, bet juo pasinaudojęs kuria komiškąjį ir dramatiškąjį spektaklio skambesį: išvesdamas į sceną persistengusias išlaikyti savo buvusią jaunystę Rositos drauges senmerges su jų motina priešaky, sukvailindamas spektaklio vyrus ir kaip kontrastą jiems pateikdamas greičiau asketišką pačios Donjos Rositos paveikslą. Tačiau net ir komiškieji spektaklio veikėjai, savaip antrinantys Donjos Rositos Dėdei (Viktoras Šinkariukas), Tetai (Gražina Balandytė) ar Auklei (Milė Šablauskaitė) nėra vien patyčių verti pajacai - už kiekvienos jų replikos, nevykusio pokšto ar perdėto aikštingumo atsiveria ne tuštybė, o prabėgusio laiko graudulys.

Prieraišumas savo idealams, skausmingos pastangos išsaugoti tai, kas kitus idealus formuojančio laiko požiūriu atrodo sentimentalu ir juokinga, regis, ir yra ta drama, kurią per vieno žmogaus, vienos šeimos istoriją siekia apibendrinti tiek dramaturgas, tiek režisierius. Juolab kad nesusiklostęs ištikimos savo meilei Donjos Rositos likimas yra tarsi pačios dramaturgo tėvynės Granados simbolis.

Juokais galima manyti, jog Donjos Rositos vaidmenį kurianti Nacionalinio dramos teatro aktorė Jūratė Vilūnaitė į šį senstantį Kauno dramos puošmenų sodą atsineša ir savąją - apleistos, apsigavusios, bet ištikimos sau Nacionalinės dramos tragediją. Bet, matyt, režisieriui buvo svarbiau kitoks aktorės buvimas scenoje, jos savaip atšiauresnė, oresnė laikysena ir balso tembras, savo nesuteptu skaidrumu skambantis kaip savotiškas svetimkūnis ir idealiai derantis prie Garcia Lorcos poezijos.

Artimiausios "Donjai Rositai" galėtų būti dvi puikiai žinomos Antono Čechovo pjesės - "Žuvėdra" ir "Vyšnių sodas". Atrodo, kad visi rožių sode gyvenantys veikėjai pirmas dvi spektaklio dalis bėga nuo "slegiančio smegenis savo trivialumu" Eifelio bokšto - jį, kaip naujo laiko ženklą, Rosita gauna dovanų vardinių proga iš Senjoro X (Robertas Vaidotas). Ir bėga tol, kol trečioje dalyje tenka skirtis ne tik su rožių (tarsi vyšnių) sodu, bet ir su puoselėtomis viltimis.

iliustracija
Ågot Senstad ir Øysteinas Rųgeris spektaklyje "Žiema"

Trys moterys - Rosita, jos teta ir auklė - kaip senukas Firsas paliekamos ištuštėjusiuose namuose negyvomis sienomis ir plikomis sijomis, namuose, kurių kontūrus išblukina paskutinį sykį nusileidęs baltas pabirusiais žiedais šydas. Paskutinis priešmirtinis žydėjimas.

* * *

Naujosios dramos akcija prasidėjo ne tokiu prašmatniu, o daug kuklesniu spektakliu - Jono Fosse "Žiema", kurį su norvegų aktoriais Oslo Nacionalinio teatro Tošovo scenoje pastatė Oskaras Koršunovas. Čia vaidina tik du aktoriai ir vaidinama ganėtinai asketiškoje Mažojoje salėje. Tiesa, išorinį asketiškumą bus padiktavusi ir pati Fosse pjesė, ir Toršovo teatro erdvė - nedidukas amfiteatras, kuriame žiūrovai sėdi aplink vaidybos aikštelę. Turbūt todėl vaizdiniam spektaklio sprendimui buvo sumanyti keturi, tarsi skirtingas pasaulio puses ženklinantys suoliukai, savotiškai įrėminantys centrą - lovą. Baltas audeklas, kuriuo uždengti ir suoliukai, ir lova, atmeta bet kokią buitiškumo ar kasdieniškumo galimybę, juo labiau - skaidymą į skirtingas veiksmo erdves: nuo parko iki viešbučio kambario. Lakoniškas scenovaizdis atrodo tik kaip veiksmo vietos ženklas - abstraktus ir kartu konkretus, apšvietus išskaidrėjantis iki ledo formų, o šviesai išsisklaidžius, išryškinantis veikėjų figūras.

Koršunovą režisuoti spektaklį pasikvietė su juo anksčiau (statant "Mes ne pyragai") dirbusi aktorė Ågot Senstad - norėdama pabandyti kitaip pažvelgti į jau tradicinėmis tylos dramomis norvegų scenose tapusias Fosse pjeses. Jos ir jos partnerio Øysteino Rųgerio bei paties Fosse nuomone, Koršunovo darbas puikus, nes jam pavyko iš trapaus, beveik muzikalaus dviejų veikėjų - vyro ir moters - teksto sukurti tokį pat trapų, bet kartu ir intensyvų sceninį vyksmą. Abiem aktoriams repeticijos su lietuvių režisieriumi paliko neišdildomą įspūdį ir suteikė kitokios, nei jie buvo įpratę, vaidybos patirties.

Su tuo, kaip Fosse pjeses traktuoja patys norvegai, turėjome progos susipažinti 2001-ųjų Naujosios dramos akcijoje. Oslo "Det Norske Teater" tąkart rodė du spektaklius - "Gražu" ir "Kažkas ateis", pastarasis (rež. Runaras Hodne), vaidintas Jaunimo teatro scenoje sėdint žiūrovams, hipnotizavo netikėtai subtilia režisūra ir vaidyba, pateikusia ištisą vyro ir moters nuojautų, slepiamų ir čia pat atveriamų įtarimų, tikėjimo ir netikėjimo, meilės ir neapykantos paletę. Neskubindamas veiksmo ir neužgoždamas Fosse pauzių, režisierius užpildė jas paslaptingo, šiek tiek šiurpaus laukimo atmosfera, kurią pagyvino tai nepaprastai skaidraus, tai niūraus apšvietimo pustoniais.

Koršunovo spektaklis panašus, bet ir kitoks. Ir šį kitoniškumą bus inspiravusi ne tik kiek kitokią temą gvildenanti "Žiema", bet ir paties režisieriaus estetika. Galima būtų manyti, jog tai, ką Fosse dažnai slepia po nenuspėjamomis pauzėmis ir mistifikuotais nutylėjimais, lietuvių režisierius apnuogino kaip įprastus vyro ir moters santykius: ganėtinai paradoksalius jiems užsimezgant, komiškus bandant juos išpainioti ir skausmingus tenkant juos nutraukti.

Kaip tik šie santykiai, kuriuos nuo pirmųjų Fosse replikų norisi sureikšminti ir fatalizuoti, Koršunovo spektaklyje skleidžiasi taip gyvai ir natūraliai, jog kitaip, atrodo, ir būti negali. Įsitraukus į dviejų ką tik susipažinusių žmonių žaidimą dinamiškam ir kartu jautriam šviesų šokiui, Gintaro Sodeikos muzikai, jų susitikimas pradeda panėšėti į lemties pokštą. Būtent į pokštą, kurio režisierius nedramatizuoja, nes iš pirmo žvilgsnio absurdiškos pažinties atsitiktinume, regis, įžvelgia naujų jausmų ir naujos pradžios galimybę.

Minimali, laisvesnė ir lengvesnė nei įprasta Koršunovui režisūra šįkart atsiskleidė per psichologinį sutelktumą, atidumą menkiausiai gesto, judesio, daikto scenoje detalei. Detalių atranka režisieriui visad ypač svarbi, tačiau jų kasdienis paprastumas, kituose jo spektakliuose išauginamas iki reikšmių prisodrinto ženklo, čia skirtas ne veikėjams abstrahuoti, o juos sukonkretinti - atskleisti jų gyvenimo būdą, charakterius ir įpročius, atverti visą juose susikaupusį artumo, švelnumo ir šilumos poreikį. Regis, niekad anksčiau režisierius nebuvo toks švelnus ir atlaidus savo veikėjams kaip "Žiemoje" - stengdamasis juos suartinti ir bijodamas išskirti.

Pasigėrėjimo verti du Øysteino Rųgerio Vyro gestai - kai jis virpančiomis rankomis geria iš mažučio dangtelio degtinę ir kai sutrikęs į gumulėlį suvynioja plastikinį maišelį ir netikėtai užsikiša jį už švarko rankovės. Šiuose jo judesiuose, kaip ir mimikoje ką tik sutikus Ågot Senstad Moterį elgesyje ir pojūčiuose - nuo abejingo užsisklendimo, sutrikimo iki vis didėjančio susidomėjimo ir tokios pačios, bet jau dabar sumišusios ir su nuoskauda šypsenos, nuo pasitikėjimo savimi iki vis didesnės priklausomybės nuo Moters - visa Vyro biografija, gyvenimo ir karjeros istorija, slopinti jausmai ir tikrasis charakteris.

Panašiai atsiskleidžia ir Moteris: sustabdžiusi vyrą galbūt juoko dėlei, ketindama pasilinksminti ar tiesiog iš jo pasityčioti, ji iš lengvabūdės merginos po truputį virsta savo gyvenimą ir istoriją turinčia moterimi. Savo - vadinasi, kitokią negu Vyro; ir nors nei dramaturgas, nei režisierius neakcentuoja jų skirtybės, pateikia ją tik užuominomis - per Moters elgesio ir kalbos manierą, pasikeitusius drabužius - ši skirtybė, tarsi paslapties raktas, į spektaklio pabaigą ženklina neišvengiamo išsiskyrimo nuojautą. Tačiau po tokio susitikimo, po tokių trumpų, bet pilnatvės ir džiaugsmo kupinų akimirkų, kokias abiem veikėjams sukūrė režisierius, išsiskyrimas atrodo neįmanomas. Taip pokštas tampa lemtimi, o Vyras ir Moteris - meilės paženklintaisiais.

Fosse yra sakęs, jog jo pjesės tipiškai tragikomiškos. Tragikomiškumo pavyko pasiekti ir Koršunovui, kuriam turbūt pasisekė dar ir todėl, jog Vyro ir Moters vaidmenis atliko Senstad ir Rųgeris. Žavintys ne "vaidyba", o mūsų scenoje beveik retenybe tapusiu sceniniu laisvumu ir organiškumu, gebėjimu susikalbėti žvilgsniais ir šypsenomis, derinti subtiliausius emocijų štrichus ir taip suteikti beveik banaliai istorijai Fosse pjesėms būdingo išskirtinumo. Bet juk šitai ir yra režisūra, kuri, anot Rųgerio, sukurdama scenoje gyvenimišką konkretumą, leidžia pajausti ir visą Fosse dramaturgijai būdingą žmogiškų santykių bei jausmų filosofiją.

 

Skaitytojų vertinimai


1739. kacyzna2003-05-29 10:44
Na negi niekas neturi ka pridurti? Ka manote apie siemetine naujosios dramos akcija ir Geliu kalba?

1745. Edita2003-05-29 20:55
Turim, turim...:) Noriu pagirti Gintara Varna, kad jis taip puikiai moka statyti spektaklius, stebinti publika.Aciu jam, taip pat ir aktoriams, kurie cia kuria vaidmenis.Aciu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 178 iš 202 
5:03:26 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba