SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-11-26 nr. 638

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Kūryba – mano slėptuvė1

Muzika 
• Rūta Vildžiūnienė
Dvyliktieji "Marių klavyrai"
• Vytautė Markeliūnienė
Prisiminėme, kad atrastume
• Aušra Strazdaitė–Ziberkienė
"Iš arti"
• Operos teatras plėtoja tarptautinę veiklą
• Broniaus Kutavičiaus muzikos pašaukti
• KONCERTAI

Dailė 
• Anna Baranowa
Anti-Bulhakas, arba Vilnius nuo stogo
• Vytautas Michelkevičius
Laiškai iš Vienos
• Aušra Traškelytė
Kalbos laisvė?
• Gabrielė Kuizinaitė
Modernumo ir tradicijos priešprieša
• PARODOS

Literatūra 
• Gedimino ordino kavalierių draugijos suvažiavimas
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Giesmės, giedančios teatrą
• OKT atstovavo Lietuvai Nyderlanduose
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Paul Schrader
Ozu ir dzen
• Yasujiro Ozu retrospektyva
• Žiūrime žinias?
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Amerika, palaimintasis kontinentas

Anonsai 
• Europos MEDIA programų biuras kviečia į seminarą

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Kūryba – mano slėptuvė

Pokalbis su dailininke Marija Terese Rožanskaite

[skaityti komentarus]

iliustracija
Marija Teresė Rožanskaitė prie savo naujo paveikslo

Laima Kreivytė: Jūsų darbuose fiksuojami svarbūs, gal net kritiniai žmogaus ir tautos gyvenimo momentai: gimimas, mirtis, liga, pasiaukojimas. Dažnai šias temas įkūnija moters figūra, pakylėjama iki simbolio ar alegorijos. Tačiau niekada neprarandamas ryšys su realybe. Kas Jums suteikė stipriausią impulsą kurti?

Marija Teresė Rožanskaitė: Sunku pasakyti, iš kur tas impulsas kyla – kartais mintis ateina netikėtai, aš bandau ją pagauti. Tai trunka gal tik akimirką, bet bręsta labai ilgai. Mano gyvenimas buvo sudėtingas, todėl kitų žmonių išgyvenimai mane stipriai veikia. Aš nebandau tiesmukai perkelti savo jausmų į kūrybą, bet mano viduje visą laiką vyksta drama. Kažko vis ieškau, kažkokie idealai vis dar nepasiekti. Mėgstu svajoti, fantazuoti. Net ir dirbdama fizinį darbą mintyse kalbuosi su savo pažįstamais, išpasakoju visus jausmus, kurių tikrai negalėčiau išreikšti, kai juos matau.

L. K.: Jūsų darbai visai neprimena fantazijų – jie labai konkretūs. Jie tiksliai atspindi skausmingą realybę: šaltą ligoninės aplinką, įvykius Čečėnijoje... Retas lietuvių menininkas (ypač vyresnės kartos) neatsiriboja nuo to, kas vyksta pasaulyje ir žmoguje. Kalbėdama Jūs atsiskleidžiate kaip labai emocinga asmenybė.Tačiau Jūsų tapyba nėra spontaniška ekspresija, ji reikalauja daug kruopštaus darbo. Ar ne parodoksalu?

M.T. R.: Aš studijavau pas Antaną Gudaitį – iš pradžių taip ir dirbau. Bet man pasidarė visiškai neįdomu – pernelyg lengvai ir greitai viskas išeidavo. Tokiam darbe aš neturiu kada išsidejuot ir išsikraut. Tai man labiau primena fizinį darbą – pamojavai, pamojavai su teptuku. Aš prisirišu prie savo darbo – man tiesiog malonu su juo būti. Tai mano pašnekovas, kuriam galiu visiškai atsiverti. Ir dabar, tapydama klostes (kurios jau sustingo į metalą) aš paslepiu jose visą savo skausmą, nesėkmes, kurių negaliu išsakyti. Man kūryba yra slėptuvė, kaip rusai sako – "įīģįīóįåęčłå". Savo dirbtuvėje jaučiuosi visiškai saugi.

Kai darau erdvinius darbus, instaliacijas gamtoje, iškyla kitos problemos. Tada visiškai pasiduodu fantazijai, atsitiktinumui, neruošiu jokių eskizų. Todėl bet kada gali ištikti fiasko. Bet tai didžiulis malonumas, žaidimas, rizika, kuri mane nepaprastai žavi!

L. K.: Jūsų kūryba nuolat atsinaujina. Atrodo, kad tapybos maniera jau gerai "nušlifuota", bet kažkas vis pasikeičia – atsiranda fotografijos fragmentai, koliažai, skirtingų kultūrinių sluoksnių jungtys. Štai ir dabar tapote lietuvių partizanę, vaizduodama ją kaip šventąją sidabriniais apsiaustais. Ilgai kuriantys menininkai dažnai tampa savo stiliaus vergais, o Jūs nebijote imtis akcijų, instaliacijų. Ir tai ne atsitiktinis, o labai svarbus, gaivališkas Jūsų kūrybos bruožas. Kaip visa tai prasidėjo?

M.T. R.: Teisingai pasakėte – gaivališkumas. Jaučiu savyje tą impulsyvumą, kartais net sentimentalumą. Savo jausmus įpratau slėpti, daug kur vaidinu. Bet aš nevaidinu dirbtuvėje. Erdvinių kūrinių idėjos dažniausiai gimsta gamtoje. Man buvo labai sunku padaryti pirmąją instaliaciją. Buvo nedrąsu – man tiek metų, ką pagalvos žmonės? Tą instaliaciją kaime parodžiau tik keliems žmonėms iš "Lietuvos aido" galerijos, bet jie mane labai palaikė. Dabar tiesiog negaliu atsispirti pagundai ką nors padaryti erdvėje. Kai ateina sumanymas, esi kaip nėščia moteris – negali nepagimdyti. Todėl sunku, jei nepavyksta įgyvendinti. Šiemet buvau sumaniusi instaliaciją Katedros aikštėje prie sienos, bet negavau leidimo iš Kurijos. Kitas sunkus momentas buvo, kai sugalvojau instaliacijai panaudoti sarį. Jį labai sunku padaryti – dažas geriasi, sklinda. Žinau, nes dariau milžinišką Motinos Teresės sarį ŠMC parodai "NATO sienos". Reikia labai tiksliai apskaičiuoti atstumus, viską apklijuoti juostele, kad nė milimetras purškiamo dažo nepatektų. O reikėjo 10 metrų audinio – aš dirbtuvėj tol ropinėjau, kol ant kelių ir alkūnių atsirado žaizdos. Mano gera draugė prašė vienuolių, kad paskolintų sarį – arba jau nurašytą, arba dar nedėvėtą. Bet joms regula neleidžia. Buvo labai skaudu – juk neturiu jokio blogo tikslo, netgi priešingai. Turbūt reguloje apie tai nieko nepasakyta, tos jaunos mergaitės tiesiog norėjo apsidrausti. Manau, kad jei čia būtų buvusi Motina Teresė, ji tikrai man būtų davusi sarį.

iliustracija
Marija Teresė Rožanskaitė. "Magdalietė". 1975 m.

L. K.: Paminėjote Motiną Teresę – tai jau ne pirmas Jūsų darbas šia tema. Jūsų kūryboje įvairiais pavidalais vis pasikartoja stiprios moters, motinos vaizdinys – nueinanti Magdalena, čečėnė motina, lietuvė partizanė. Kodėl ši tema Jums tokia svarbi?

M.T. R.: Aš pati norėčiau tokia būti. Manau, kad Motina Teresė buvo pats iškiliausias XX a. žmogus, kurio pavyzdžiu reikėtų sekti. Turbūt todėl ją taip dievinu, kad pati negalėčiau tokia būti.

Kai sužinojau apie Motiną Teresę, pagalvojau, kad būtų gerai nutapyti jos portretą – bet niekada jų netapiau. Juk jos nepažįstu, nemačiau – negi piešiu iš atvirukų? Gerai, kad ir nesiėmiau. Kai pakabinau tą sarį ŠMC, supratau, kad čia ir yra jos portretas.

L. K.: Įdomus Jūsų darbų santykis su erdve. Pavyzdžiui, į erdvę pereinanti tapyba, koliažai ir asambliažai – jų logika visai kitokia nei, tarkim, Kisarausko ar Antanavičiaus. Jie dėlioja daiktus, "augina" formą, o Jūs atveriate vidines erdves – todėl asambliažuose dažnai pasikartoja durų, lango motyvas. Paveikslas "atidaromas", netgi drobė perkertama ir pro ovalią skylę matosi porėmio kryžma. Tai – moteriškas mąstymas gerąja prasme. Manyčiau, šių darbų suvokimui dabar netgi palankesnis metas nei tada, kai juos kūrėte. Kaip prasidėjo Jūsų kelias iš paveikslo plokštumos į erdvę?

iliustracija
Marija Teresė Rožanskaitė. "Moteris. Vaizdas iš nugaros". 2004 m.

M.T. R.: Plastinis sprendimas ateina intuityviai. Mėgstu stebėti gal ir visai neįdomius dalykus: pavyzdžiui, kaip "sueina" kaimiško trobesio stogas. Galiu visą dieną stebėti stogo galą: kaip bėga šešėlis, ką jis "pagauna", kaip keičiasi spalvos. Arba šulinį, tvorą. Ta formų kaita keičiantis apšvietimui man labai svarbi. Ir savo darbus galiu įvairiai eksponuoti – ant žemės guldyti, skirtingai apšviesti. Viskas taip greitai keičiasi – ir Visatoje, ir žmogaus gyvenime. Mūsų Žemė – tai durys: tik atidarome ir tuoj uždarome. Taip greit tą slenkstį peržengiam… Tik įeinam ir išeinam. Iš iš kur ir į kur? Gyvenime tiek daug klausimų ir tiek mažai atsakymų.

O sumanymas prakirsti drobę ir atidengti porėmius kilo tapant tokį lyg ir stacijų ciklą. Nenorėjau daryti tradiciškai. Man buvo svarbu išreikšti Kristaus kančią per šiuolaikinį žmogų. Tada ir atsivėrė porėmio kryžma, o šalia nutapiau nutolstančią Magdaleną raudona suknele.

L. K.: Taip apnuoginote ne tik paveikslo, bet ir vaizdinio struktūrą, o kartu atsirado galimybė pažvelgti "anapus".

M.T. R.: Man visada buvo svarbu kalbėti šiuolaikiškai ir apie šiuolaikišką žmogų. Argi žmogus pasikeitė nuo tų laikų? Žmogus niekuo nepasikeitė – keičiasi tik džiaugsmai ir kankinimo priemonės. Man neužteko drobės, situacija atrodė tokia įtempta, kad privalėjau sunaikinti tą plokštumą.

L. K.: Parodote išvirkščią pusę tarsi paveikslo negatyvą, bet tas negatyvas – ne tuštuma, o tikėjimo simbolis. Jūsų paveikslų prasminis ir plastinis daugiasluoksniškumas intriguoja. Tapote partizanę kaip šventąją, bet ji laiko ginklą. Taip istorija tampa mitologija ir atvirkščiai.

M.T. R.: Tai tikra partizanė iš Varėnos, ir tapydama ją siekiau portretinio panašumo. Kartu tai – didžiausias aukos simbolis. Kai jauna moteris, galėjusi mylėti, gimdyti vaikus, su ginklu išeina ginti tėvynės – ar gali būti didesnis pasiaukojimas? Jos kančia man neduoda ramybės, aš bandau tai išreikšti dabartyje. Niekaip negaliu suprasti, kas yra žmogus, jame telpa ir begalinė meilė, svajonės, atradimai, ir žiaurumas.

L. K.: Jūsų iš dalies realistinės manieros paveiksluose labai svarbus žmogaus kūnas – jo sopulių nenustelbia tapybinės aistros. Dažnai trapus žmogaus kūnas supriešinamas su šalta technologijų aplinka (pavyzdžiui, medicininė įranga). Ką Jums reiškia žmogaus kūnas, menininko kūnas?

M.T. R.: Vienoks kūnas, kai jaučia, myli, kitoks – kai kenčia, kai moteris gimdo. Ligoninių cikle norėjau kalbėti ne tiek apie žmogaus kūno trapumą, bet apie mūsų visuomenės ligą. Mūsų fizinės negalios yra niekas palyginus su sielos skausmu. Man buvo svarbu parodyti žmogaus bejėgiškumą – kai susirgęs jis atsiduria technikos "gniaužtuose". Žmogus keliavo, darė atradimus, skrido į kosmosą, o dabar tie visi išradimai, mechanizmai, kompiuteriai mus valdo. Žmogus atsiduria palatoj apstatytas visokiais prietaisais. Kai atveža iš operacinės, iš kur tik tie vamzdeliai nekyšo!

iliustracija
Marija Teresė Rožanskaitė. "Moteris. Vaizdas iš priekio". 2004 m.

L. K.: Tapydama ligonines, kūrėte apibendrintą sergančios visuomenės metaforą. Čia gal net svarbesnis ne žmogaus ir technikos, bet žmogaus ir jį kontroliuojančios, valdančios institucijos (ar valstybės) santykis.

M.T. R.: Taip. Ir kai mus valdo mechanizmai, mes sergame ne tik fizine, bet ir dvasine prasme. Anksčiau žmogus bandė ir pats gelbėtis, susirgęs gydyti ir savo dvasią, o dabar mes pasiduodame mašinoms. Išjunkite visą kompiuterinę sistemą, ir kas bus?

L. K.: Marshallas McLuhanas sakė, kad technologijos – žmogaus kūno tęsiniai, lyg ir kokie protezai. Bet dabar jie pasidarė svarbesni už kūno dalis.

M.T. R.: Taip ir yra. Tai toks paradoksas. Kūnas yra nedalomas. Aš gerbiu savo kūną, nes jame gyvenu. Be jo nebūtų pradžios. Kūnas yra mano namai.

L. K.: Sakėte, kad kūryba – Jūsų slėptuvė, o kūnas – namai. O kas Jums yra tapyba?

M.T. R.: Man tapyba – tai santykis. Taip sakė Antanas Gudaitis. Jis laikė mane gabia mokine, vadovavo mano diplominiam darbui. Svarbus dėmės santykis su kita dėme, spalvos su spalva. Užtat aš labai žaviuosi ikonomis – ankstyvojo Renesanso ir rusų ikonomis. Mūsų Katedroje iškabinti raumeningų apaštalų paveikslai man nekelia šventų minčių. O ikonose viskas sąlygiška. Akys, raukšlės, draperijos. Taip pat ir mūsų liaudies tapyboje, skulptūroje.

L. K.: O kas dabartiniame mene (nebūtinai dailėje) įdomu?

M.T. R.: Aš viską seku. Man patinka videomenas, kinas, muzika. Buvau Ashlee operoje Rusų dramos teatre. Nors gerai nemoku anglų kalbos, man labai patiko tas minimalizmas. Kalba ten sudaro muziką. Kiekvienas žodis. Kiekvienas kirtis. Dievinu Bergmano filmus – ypač, kad jis baigia be jokių išvadų.

L. K.: Ar menas ir gyvenimas Jums – atskiros sferos?

M.T. R.: Nėra aiškios ribos, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Viskas susipynę. Dabar ribos taip nusitrynusios, kad ateina žmogus ir nežino, ar čia menas, ar čia tik šiaip sau koks daiktas pastatytas. Manau, tokiame mene gali dalyvauti platesnė auditorija. Ar negrįžtame į olų tapybos laikus, kai kiekvienas turėjo nupiešti ant olos piešinį, norėdamas pasiekti savo tikslą?

L. K.:Bet gal tai nėra blogai? Kad menas tampa ne tik menininkų, kritikų ir kitų žinovų reikalu?

M.T. R.: Aš apie tai ir kalbu. Kažkurioje Afrikos tautelėje piešti ar drožti nemokantis žmogus yra retenybė. Gal ir mūsų visuomenėje menas taps neatskiriama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalimi?

L. K.: Būtų puiku. Dėkoju už įdomias mintis ir linkiu, kad ilgai brandinti sumanymai išsipildytų.

Kalbėjosi Laima Kreivytė

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 176 iš 200 
5:03:24 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba