SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-04-21 nr. 705

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Neringa Černiauskaitė
Naujos žaidimo taisyklės
2

Muzika 
• Giedantys po Bernardinų skliautais1
• Giedrė Kaukaitė
Recitar cantando!
1
• Instrumentininkų virtuozų duetas Filharmonijoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Goda Giedraitytė
Ką pasiūlo klaipėdiečiai
• Rita Mikučionytė
Jei nėra, tai nėra
3
• Lietuva pakviesta į scenografijos ir teatro architektūros kvadrienalę
• PARODOS5

Literatūra 
• Ponas prisukamas paukštis
• Atmintis sugrįžta
• VAKARAI

Teatras 
• Seniausias Rusijos teatras Vilniuje1
• Mejerholdo atvestas
• "Aukso obuolys" Jaunimo teatre3
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Skirmantas Valiulis
Mūsų daug
1
• Ar verta pasitikėti žiūrovais?
• Živilė Pipinytė
Kam jiems to reikia?
• Kristijono Vildžiūno filmas – oficialioje Kanų festivalio programoje
• Pažintis su ispanų kinu tęsiasi
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Labai didelis "penetratorius"
16

Anonsai 
• Gerbiami skaitytojai,

Pirmasis

Naujos žaidimo taisyklės

Laisvydės Šalčiūtės ir Kęstučio Grigaliūno parodos "Vartuose"

Neringa Černiauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Laisvydė Šalčiūtė. "Loto". 2005 m.

Koks geriausias būdas suklaidinti žiūrovą? Pirmiausia – pateikti jam tai, ko jis nė nesitikėjo. Laisvydė Šalčiūtė ir Kęstutis Grigaliūnas taip ir padarė – parodė tokius savo kūrybos "kampus", kokių joks šiuos menininkus pažįstantis žiūrovas nesitikėjo kada nors išvysti. Šalčiūtė atsisakė spalvų ir juodos bei baltos (tiksliau, pilkos) priešprieša pasakoja apie paslaptingąją Laterna Magica – nepastebimą, mįslingą kasdienybės pusę. Šioje marginalioje erdvėje tūno visa tai, kas rūpestingai užkaišoma kaukėmis, kostiumais, šviesos efektais, bižuterija. Joje telpa tai, kas yra už/po kasdienybės fetišais – gašlumas, godumas, infantilumas, nerimas. Ši erdvė Šalčiūtės darbuose tampa tuo, kas yra po išorine kauke, – nieku, tuštuma. Perkeliant visus šiuos latentinius jausmus į fetišus, prarandami patys jausmai, lieka tik fetišas – objektas, veikiantis už mane, jaučiantis už mane: kitas, tapęs manimi. O man lieka tie įmantrūs "amuletai", garbinimo objektai, kuriais žaidžiu gyvenimo žaidimą lyg mažą spektaklį. Šalčiūtė žaidžia savo kūriniuose. Tai asmeninis žaidimas, tačiau jo personažai iki skausmo pažįstami kiekvienam kaip "Raudonkepuraitės" herojai. Cikle "Vaikų žaidimai, vaikiškos istorijos" veikia meškiukai, drugeliai, kiškučiai, undinėlės. Atrodytų, nieko čia ypatingo iliustruoti tokius mielus, švelnius žaidimų veikėjus. Štai čia Šalčiūtė griebiasi antrojo žiūrovo klaidinimo etapo: geriau įsižiūrėjus, šie vaikiški personažai "padabinti" krūtinėmis, įrėminti moteriškų nėrinių keturkampiuose ir toli gražu nėra infantilūs. Jie lyg tam tikros primityvių kultūrų statulėlės – nedidelės, naivios plastikos, tačiau su milžinišku vidiniu toteminiu užtaisu. Apsiginklavusios tokiais vaikiškais "totemais" moterys mėgina prisiimti joms primestą naivios, švelnios būtybės vaidmenį. Galų gale jos ima juo naudotis išryškindamos būdingiausius šio vaidmens bruožus, taip jos sėkmingai laviruoja gyvenimo teatro scenoje, nekliudydamos, tik manipuliuodamos "didžiųjų vaidmenų atlikėjais". Šalčiūtė sėkmingai žaidžia šabloniniais moters įvaizdžiais, ištraukdama juos iš įprasto konteksto ir įdėdama į pilką tuštumą, nušviestą Laterna Magica. Taip dingsta bet koks vientisas naratyvas ir iškyla tik pavieniai kūno fragmentai, frazės, drabužių detalės. Menininkė lyg postmodernistinėse dramose neplėtoja nuoseklių personažų charakterių, o iš subyrėjusios sąmonės vaizdinių konstruoja savo žaidimus, savo žaidėjus ir taisykles. Tačiau šiuos fragmentus autorė pasirenka itin kruopščiai, tikrindama vidinių jų ryšių stiprumą ir logiką. Taip virš moteriško korseto atsiduria vyro galva įmantriais ūseliais, daili moteriška rankutė laiko užrašą NO MEANS NO, o pavienės kūno dalys smaugiamos neįmanomo lieknumo "Išmieromis". Šalčiūtė šmaikščiai pasakoja apie nuolatinį moters vaidmenų kaitaliojimą, mėginant prisitaikyti vis prie naujo "režisieriaus" ar naujos gyvenimo pjesės interpretacijos.

iliustracija
Kęstutis Grigaliūnas. "Šventė". 2006 m.

Trečias žiūrovo klaidinimo etapas – atlikimo technika. Šiame etape puikiai "žaidžia" abu menininkai: Šalčiūtės medžio raižiniai, spausti ant drobės ir užtapyti akrilu, užkerta kelią bet kokiai techninei klasifikacijai, o Grigaliūno akrilu ant drobės tapyti vaizdai atrodo lyg išdidinta laikraščio iškarpa.

Kęstutis Grigaliūnas, žinomas kaip "pjaustinėtojas", puikiai išmokęs Fluxus idėjinę programą, šioje parodoje netikėtai "atveria" savo tapytojo potencialo dureles. Pasirodo, už šių durelių slypėjo ne tik nauja plastinė išraiška, fragmentai, formatai, tačiau ir polinkis į meditatyvumą. Juk vienodais taškeliais ištapyti milžinišką karietą ar natiurmortą tampa savotiška meditacijos forma, lyg atgimusiame arts and crafts judėjime svarbu tampa ne tik vizualinė visuma, bet kruopštus šios visumos lipdymas iš smulkiausių detalių, stengiantis išlaikyti tobulai apskaičiuotą kompoziciją. Tuo šis procesas ir ypatingas – jo plastika primena mechaniniu būdu sukurtą objektą, tačiau būtent rankų darbas jį padaro vienetiniu, unikaliu, taigi – meno kūriniu. Tokie ir K. Grigaliūno darbai – tobulai apskaičiuoti, tačiau tyčia paliekant tam tikrus tuščius drobės plotus, perbraukiant "ištaškuotą" vaizdą vientisu, nervingu potėpiu ar neužbaigiant silueto. Taškeliais sudaryti vaizdai iškildavo ir Redo Diržio kūriniuose, tačiau menininkas iš tiesų išdidindavo pasirinktą laikraščio fragmentą, išgręždavo spaudos taškelius ir spausdavo negatyvų šio fragmento atspaudą. Unikalų menininko gestą vis tiek užbaigia mechaninis procesas, atitinkantis konceptualaus meno idėjinę programą – meninio gesto eliminavimą. K. Grigaliūno pasirinkti vaizdiniai – istoriniai fragmentai, bet ne įsimintini įvykiai ar asmenybės, o intymios kasdienybės nuotrupos: flirtas kavinėje, tualetas prieš veidrodį, nerūpestingas gamtos stebėjimas. Vienur šie fragmentai išdėstyti po vieną, kitur keli vaizdiniai kloja vienas kitą, sudarydami naujus kontekstus ir prasminius ryšius. Tai "Skrydis" virš istorijos – nesuvokiant iki šių dienų atkeliavusių praeities vaizdų, neturint jokio tiesioginio ryšio su jais, matant tik jų kontūrus. Suvokiant, kad neįmanoma atkurti praeities, neįmanoma jos patirti, iš šių pabirų vaizdinių mėginama kurti savas istorijas, kombinuojant vaizdinius ir dabartinę savo patirtį. Šiose istorijose išryškėja ir dabartinei patirčiai būdingas fragmentiškumas, vientiso konteksto nebuvimas, tradicijų nutraukimas ir naujų kūrimas. Be to, pasirinkti vaizdai atkeliavę ne iš lietuviškos istorijos, o iš Europos, Anglijos praeities. Ieškoma ne tautinio identiteto savitumų, o veikiau kolektyvinės sąmonės bruožų.

Laisvydė Šalčiūtė ir Kęstutis Grigaliūnas žaidžia pagal savo sukurtas žaidimo taisykles, kurios klaidina kiekvieną žiūrovą, pirmą kartą jas matantį. Kol kas galima pasimėgauti šiuo betiksliu veikimu, persikelti į kitą, žaidimo realybę ir spręsti naujas menininkų užmintas mįsles.

 

Skaitytojų vertinimai


7245. tolima pazistama2006-04-24 21:18
Labai idomi, svari ir zaisminga Laisvydes paroda. Grigaliunas, kaip visada, itikina. Dziaugiuosi uz abu. Taip ir toliau!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 179 iš 203 
5:03:12 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba