SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-04-11 nr. 563

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Beata Leščinska
Turandot žabangose
4

Muzika 
• Viktorija Gurskaitė
Muzikos akademijai - 70
1
• Vladas Zalatoris
Nuotaikų peizažas
1
• Pirmajame Operos studijos koncerte3
• Britų muzikos vakaras
• Onutės Narbutaitės įrašai2
• Mažieji rečitaliai Čiurlionio namuose
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Du žvilgsniai į abstrakciją
• Emilija Budrecka
Vegos paveikslų magija
3
• Rita Mikučionytė
Keturi muškietininkai
• Aušra Jasiukevičiūtė
Stiklo alchemija
6
• PARODOS1

Literatūra 
• "Knygų pavasaris"1
• Mirtis yra rašytojo pakaitalas3
• VAKARAI1

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Ar jaudina žiūrovus fantastika?
10
• Ramunė Balevičiūtė
Branginti akimirką
• Kur slypi "Įpročio jėga"?2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Rytuose kinas tebekuriamas
• Živilė Pipinytė
Trys moterys
2
• Kaip pabėgti nuo žiemos?
• Animatorių laivas plaukia
• Algirdo Tarvydo filmų vakaras
• Vladimiras Motylis "Skalvijoje"1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios4

Pirmasis

Turandot žabangose

Giacomo Puccini operos pastatymo premjera Lietuvoje

Beata Leščinska

[skaityti komentarus]

iliustracija
M. Raškovskio nuotr.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras balandžio 4 ir 5 d. parodė savo naują pastatymą - Giacomo Puccini operą "Turandot". Spektaklį statė tarptautinė komanda - dirigentas ir spektaklio muzikinis vadovas Stefanas Lano (Šveicarija), dirigentas Martynas Staškus, režisierius Detlefas Sölteris (Vokietija), scenografas Friedrichas Despalmesas (Austrija), kostiumų dailininkė Monika Biegler (Austrija), choro vadovas Česlovas Radžiūnas.

Visi užsienio svečiai, kurie ir sudarė pastatymo šerdį, yra susiję su Vienos arba Graco, kitaip tariant, austrų operos teatrais. Diriguojantis daugelyje pasaulio operos teatrų bei koncertų salių (Hamburgo, Bonos, Miuncheno, Vienos, Buenos Airių, Metropolitano operoje, La Skaloje, Zalcburgo festivalyje ir t.t.) S. Lano diriguoti pradėjo Graco operoje, vėliau 1982 m. Lorinas Maazelis jį pakvietė į Vienos valstybinę operą. Įdomu, jog S. Lano yra ir kompozitorius, turintis kompozicijos daktaro laipsnį. Režisierius D. Sölteris, beje, baigęs muzikologijos, teatro istorijos ir žurnalistikos studijas Miunchene ir Berlyne, taip pat yra dirbęs Vienos valstybinėje operoje režisieriaus asistentu (įdomu, kad jis buvo ir TV operos pastatymų vadybininku). 2000 m. D. Sölteris Grace dalyvavo režisūros ir scenografijos konkurse, kur laimėjo publikos prizą už Richardo Wagnerio "Parsifalio" režisūrinę koncepciją. Nuo 1999 m. yra nepriklausomas operos režisierius, pastatęs G. Puccini "Madam Baterflai", J. Strausso "Šikšnosparnį", G.F. Händelio "Orlando" ir kitas operas. Scenografas F. Despalmesas yra kūręs scenografiją įvairiose Vienos operos scenose (Vienos kamerinėje operoje, Senojo universiteto scenoje, "Neue Oper Wien") bei Vokietijos teatruose. Kostiumų dailinininkė M. Biegler, baigusi dizaino studijas Londone, taip pat kuria kostiumus įvairiose Vienos operos scenose ("Burgtheater", Kamerinė opera, "Neue Oper Wien") bei svetur.

Taigi G. Puccini "Turandot" statė austrų-vokiečių-šveicarų kultūrinio arealo menininkai. Visgi dominuoja austrų linija. Viena italų operą gerai išmano, apskritai Austrijoje opera mėgstama (gal dėl to, jog Italija čia pat), ir puikiai tą įrodo - jau daugelį metų vykstantis Zalcburgo festivalis. Tad pelnytai galima buvo tikėtis pagrįstos ir įdomios interpretacijos.

Bent jau muzikiniu požiūriu statytojai, atvykę į Lietuvos operos ir baleto teatrą, disponavo išties nebloga medžiaga: puikus solistų ansamblis, gerai "ištreniruotas" choras bei per pastaruosius kelerius metus gerokai pasitempęs orkestras, gebantis stilingai atlikti įvairių epochų ir mokyklų partitūras.

Kaip įprasta, spektaklį rengė kelios dainininkų sudėtys. Vienintelė tebuvo Turandot - Irena Milkevičiūtė bei kinų imperatorių Altoumą ir Persų princą vaidinęs Česlovas Nausėda. Princą Kalafą balandžio 4 d. dainavo Maskvos Didžiojo teatro solistas Olegas Kulko, balandžio 5-ąją - Vytautas Kurnickas. Liu vaidmenį pirmąjį vakarą atliko Sigutė Stonytė, antrąjį - Julija Stupnianek. Kiti atlikėjai: Timūras, nuverstasis totorių chanas, - Vladimiras Prudnikovas ir Vytautas Bakula, ministrai Pingas - Arūnas Malikėnas ir Vytautas Juozapaitis, Pangas - Edmundas Seilius ir Jonas Valuckas, Pongas - Audrius Rubežius ir Kęstutis Alčiauskis, Mandarinas - Eugenijus Vasilevskis ir Arvydas Markauskas. Turandot antrąjį vakarą turėjo dainuoti kviestinė solistė Lada Biriukov, kuri įsiminė prieš kelis metus Vilniaus festivalyje rodytame "Kaukių baliuje". Deja, solistė nedainavo.

Nors pati Turandot spektaklyje pasirodo tik antroje spektaklio dalyje (2 veiksmo 2 paveiksle), tačiau bene ryškiausią įspūdį paliko Irenos Milkevičiūtės dainavimas. Matydamas ir girdėdamas solistę scenoje patiki, jog svarbiausias operos komponentas yra balsas. Turandot partija yra sudėtinga ir ne kiekvienai solistei įveikama. Anot pačios I. Milkevičiūtės, čia reikalingas jau subrendęs balsas, "užgrūdintas" sceninės dainavimo patirties, šito nepaisant galima tiesiog prarasti balsą. Turandot, matyt, pavojinga ne tik jos gerbėjams princams, bet ir šią partiją atliekančioms dainininkėms.

Milkevičiūtė virtuoziškai "išvežė" visą partiją du vakarus iš eilės. Šiai dainininkei, regis, ne kliūtis ir itin prasta Operos ir baleto teatro salės akustika, kuri, pvz., balandžio 5 d. nepaisant šiokio tokio įgarsinimo 1 veiksmo finale solistams, o gal greičiau klausytojams, gerokai trukdė - viską užgožė orkestras. Scenoje Turandot pasirodo skambant šlovinimo himnui. Pagal režisieriaus sumanymą, princesė įspūdingai nusileidžia "iš dangaus" sėdėdama savo soste, įrėminta jos valia nukirstomis princų galvomis "papuošto" kvadrato. Toji įrėminta princesės erdvė atsiduria aukščiausiame scenoje vaizduojamos imperijos hierarchijos taške: kiek žemiau senasis imperatorius Altoumas sėdi savo plačiame soste, nuo kurio nusidriekęs šleifas siekia krauju apšlakstytą "imperijos" pagrindą, apačią, kur grūdasi minia ir kareiviai, tarp jų - Kalafas, Liu bei Timūras.

iliustracija
Irena Milkevičiūtė (Turandot) ir Olegas Kulko (Kalafas)
M. Raškovskio nuotr.

Mano galva, kostiumų dailininkė M. Biegler labai taikliai aprengė Turandot. Jos juodi kailiniai-apsiaustas, atliekantys režisieriaus minėtą "kokono" funkciją, iš kurio operos finale sušildyta Kalafo meilės "gimsta" šilta ir mylinti moteris, paverčia Turandot secesinio stiliaus "femme fatale", jos siluetas primena demoniškas vieniečio Gustavo Klimto "Undines". O operos finale nusimetusi kailinius Turandot tampa balta, pažeidžiama, mylinčia būtybe.

Įsimintiną Kalafą - tiek dainavimo, tiek vaidybos požiūriu - sukūrė Olegas Kulko. Sužavėjo stiprus balsas, prasmingas teksto "sakymas", puiki sceninė orientacija. Beje, jiedu su I. Milkevičiūte dainavo "Turandot" 2001 m. Latvijos nacionalinės operos gastrolėse Taivanyje, tad sceninė partnerystė jiems nebuvo naujovė, kaip ir patys vaidmenys. Laisvė, kurią suteikia užtikrintas muzikinio ir sceninio "teksto" žinojimas, buvo juntama labai aiškiai.

Antrąjį vakarą Kalafo partiją dainavusį Vytautą Kurnicką, manyčiau, reiktų pasveikinti parengus tokią sudėtingą partiją. V. Kurnickas šiuo metu turbūt yra vienintelis LNOBT dramatinis tenoras, dainuojantis pagrindines šiam balsui skirtas partijas visuose repertuariniuose teatro spektakliuose. Kiekvienas naujas vaidmuo, juolab tokia partija kaip Kalafo - tai meistrystės tobulėjimo laiptelis, kurį V. Kurnickas sėkmingai įveikė.

Abu vakarus matėme dvi skirtingas, tačiau sava tiesa įtikinančias Liu. Pirmąjį vakarą dainavusi Sigutė Stonytė itin organiškai vaidino, kiekvienas sceninis judesys buvo apmąstytas, išraiškingas, kita vertus, kiekviena išdainuota frazė tarsi sklido iš sielos gelmių. Tai didele vidine solistės motyvacija pagrįstas vaidmuo. Kalbant apie vokalinį atlikimą, galiu tik pasakyti, jog dabar S. Stonytė išgyvena savo žydėjimo metą.

Julijos Stupnianek Liu žavi pirmiausiai vokališkai. Liu yra vienas sudėtingiausių vaidmenų operos istorijoje, ši partija reikalauja virtuoziškumo, o J. Stupnianek ją atliko tarsi be jokių pastangų, visas "baisiąsias" viršūnes išdainuodama visiškai natūraliai. Sceniniu požiūriu solistė buvo kiek sukaustyta, tačiau premjeros jaudulys jaunai, sceninės patirties nelabai daug turinčiai dainininkei yra suprantamas.

Abi Pingo, Pongo ir Pango trijulės buvo žavios ir skirtingos. A. Malikėno Pingas yra komiškesnis, V. Juozapaičio, sakyčiau, "juozapaitiškas", nes kiekviename jo vaidmenyje, o jie išties skirtingi, atpažįsti labai būdingą šio solisto individualybę, beje, kaip ir komiškąjį A. Malikėno pradą. Pirmąjį vakarą labai malonų įspūdį ir balso, ir vaidybos požiūriu paliko E. Seiliaus Pangas, nepriekaištingai atliktas ir A. Rubežiaus Pongas. Antrąjį vakarą Pongą dainavusio J. Valucko interpretacija galėtų būti ryškesnė, nors dainininkas jaučia ansamblinio dainavimo specifiką, o K. Alčiauskio Pongas galėtų varžytis su V. Juozapaičio Pingu.

V. Prudnikovas Timūro vaidmenį atliko įtaigiai, dramatiškai. Apskritai jųdviejų duetas su S. Stonyte (Liu) buvo labai įtikinantis, o Liu mirties scena ir jos "epilogas" - Timūro išėjimas - tiesiog sujaudino iki ašarų. V. Bakulos Timūras buvo "nuosaikesnis", tačiau partija atlikta tvarkingai, gražiai. Č. Nausėda vaidybiškai taikliai atliko Altoumo vaidmenį, gražiai padainavo nedidelę imperatoriaus partiją. Nedidelį Mandarino vaidmenį puikiai atliko ir E. Vasilevksis, ir A. Markauskas.

iliustracija
Vytautas Kurnickas (Kalafas)
M. Raškovskio nuotr.

Sceninį sprendimą pavadinčiau nuosekliu. Kaip statytojai ir deklaravo, jie atsisakė kiniško kičo, kinų restoranėlių estetikos. Tai visiškai suprantama, nes įvairūs kiniški "dzinguliukai" jau senokai nustojo būti stebinančia, nepažinta, įdomia egzotika. Kiniškos specifikos statytojai ieškojo stilizuodami archajiškus Rytų kultūros atributus, kuriuos sujungė su nūdienos kultūros ženklais bei nesenos istorijos vaizdiniais. Todėl pasakinė G. Puccini operos imperija scenoje vaizduojama kaip senosios Kinijos bei XX a. vidurio Kinijos Liaudies Respublikos vaizdinių samplaika. Atsivėrus uždangai prie miesto mūrų išvystame dvi kareivių su šautuvais rikiuotes, scenoje susispietusią pilką skurdžių minią, atrodančią kaip praeito amžiaus kinų "darbo liaudis", tuo tarpu Turandot "imperijos" aukštuomenė stilizuojama, "dekoruojama" pagal senovės Kinijos pavyzdžius. Tiesą sakant, išvydusi tuos "tarybinius" kareivius pagalvojau, kokia turėtų būti reakcija tų, kurie baisėjosi "Kaukių baliuje" viename epizode figūruojančiais "kalašnikovais"...

Sceninis vaizdas perteikia Turandot nakties, žiaurumo pripildytą karalystę - krauju apšlakstytą imperiją. Visus tris veiksmus scenoje stūkso "ledo rūmai" - milžiniška šalta metalo spalvos konkstrukcija, kurioje 1 veiksme matome giljotiną ir kuri 2 v. kiek pakitusi atlieka rūmų aikštės, o 3 v. - palapinės funkciją. 3 veiksmo sodas pasirodo tik pačiame operos finale, atsivėrus iki tol "užgriozdintai" scenos erdvei. Kai kuriuos žiūrovus tas "angaras" slėgė, tačiau, mano galva, pripildyta scenos veiksmo ši dekoracija yra pakankamai funkcionali ir pateisinama.

Taip pat ir Turandot imperijos susiejimas su liaudies Kinijos vaizdiniais yra gana logiškas. Pingas, Pongas ir Pangas juk pasakoja, jog "viskas ėjosi pagal seniausią pasaulio dėsnį, paskui gimė Turandot... Iš mūsų švenčių teliko tik tokie džiaugsmai, kaip ... trys gongo dūžiai... ir lekia galvos". Siužeto aktualizavimas, istorinių paralelių ieškojimas nėra joks išskirtinis dalykas nūdienos operos pastatymuose. Tik šiuo atveju tos paralelės man pasirodė kiek dekoratyvios, atkeliavusios iš filmų, žiniasklaidos sukurtų klišių, nors ir taiklios. Galbūt paradoksalu, bet sceniniame sprendime įžvelgiu ir šiek tiek šiuolaikinės europinės "klubinės" estetikos, paprastai siejamos su jaunimo kultūra, įtakos. Pvz., budelio Pu-Tin-Pao torsas išdekoruotas puikia tatuiruote, paženklinti yra ir jo padėjėjai. Be abejo, tatuiruotės yra archajiškas dalykas, taip pat susijęs su Rytais, tačiau čia jos greičiau asocijuojamos būtent su Vakarų jaunimo kultūra. "Metalinė" scenos dekoracija taip pat, sakyčiau, pritaptų prie europinės technoklubų estetikos.

Šios operos režisūroje, mano galva, yra ir iš kino, o galbūt ir televizijos "raiškos" atkeliavusių dalykų. Turiu galvoje nebūdingą operai natūralistinį kai kurių sceninių momentų akcentavimą dviejuose mirties epizoduose - 1 v., kai nurieda nukirsta Persijos princo galva, ir 3 v., kai nusižudo Liu, pasismeigdama ant budelio iešmo.

Operos pastatymas kelia minčių apie įvairias netradicines režisūrines įtakas operoje. Galima svarstyti, kiek tai yra reikalinga, tačiau šis spektaklis daro poveikį, įtraukia į vyksmą. Dinamika kiek senka antrame veiksme, tačiau pažiūrėjęs operą tikrai nesigaili. Galima teigti, jog gerą įspūdį lemia puiki spektaklio muzika. Išties dirigentas Stefanas Lano, kuris jau yra statęs "Turandot" ir kituose teatruose, labai tiksliai sudeda visus taškus ant "i", meistriškai išryškina muzikinę dramaturgiją. Pasak I. Milkevičiūtės, jis puikiai išmano būtent operos dirigavimo specifiką, diriguodamas leidžia dainininkams "kvėpuoti". Lieka darnios, harmoningos interpretacijos įspūdis. Dažnai kartojama, kad opera - sintetinis žanras, kuriame, sušlubavus kuriam nors komponentui, sugriūna visuma. Tad jei šiuo atveju visuma išlieka, tai gal ir komponentai, neįprasta scenografija, režisūra, atlieka savo funkciją?

 

Skaitytojų vertinimai


1607. @2003-04-17 14:19
Po keletos pastatymu, kai sceninis vyksmas trukde muzikos israiskos kvepavimui, kai daininkai rezisieriu valia kazka perspaustai turejo vaidinti, kai "Show" elemantai uzgoze operos, muzikos prasmini grozi - pagaliau TURANDOT, spektaklis, kuriame viskas logiskai raiskiai ir prasmingai dera. Tiesa sakant Puccini muzika ekspresyviai paveiki, dainininku meistriskumas tikrai auksto lygio, o ir "pasitempes" orkestras dramatiskai nuosekliame operos vystyme pilnai pagauna klausytojus ir itraukia juos i veiksma. O rezisurinis sprendimas ne tik netrukdo, bet ir palaiko, padeda operos totaliniam vyksmui. Pagiriamieji zodziai ir sveikinimai visiems atlikejams, orkestrui, dirigentui, rezisieriui, scenografei, visiems statytojams, teatrui, o ir p. Kevisui premjeros sekmes sviesoje. JD

1615. myliu teatra2003-04-18 18:51
Pritariu dėl pastatymo sekmės. Galų gale ir vėl viską gali stebėti atviromis akimis, klausytis, nelinkstant ausims, ir suvokti, kaip operą, o ne kažką jai tolimo. Sveikinimai!

1622. mape2003-04-19 23:10
Atsiribodamas nuo muzikologinio operos pastatymo vertinimo, noreciau pakomentuoti kai kuriuos spektaklio rezisuros ir vaidybos niuansus.

Atiduodant derama pagarba rezisieriaus Ziolterio patirciai, visgi reiketu pripazinti scenoje radusis klasikiniu operos stampu ir nemotyvuotos patetikos lydini.

Germaniskai pastatyminei grupei turetu buti itin artima vagneriska operos meno traktuote, tegianti sintetini dramos ir muzikos apjungima. Tuo tarpu kalbamame spektaklyje neabejotinas prioritetas skiriamas muzikai. Scenoje veikia dainininkai ir jokiu budu ne personazai. Rezisurinio sprendimo skurdumas ir savotiska solistu bejegyste ypac atsiskleidzia mizanscenose komponuojamose su auksto dramatizmo muzika (nuododi ir statiska Liu, Altoumo ir Kalafo grupele rumu aikstes kampe (1v.), mazu maziausiai juokingas Kalafo verzimasis pro sargybiniu ietis etc.)

Atskirai aptartina operos choro "minus" vaidyba. Rezisierius pasirinko lengviausia choro pateisinimo scenoje metoda - statika ir unifikavima. Suvienodinti veiksmai ir gestai neabejotinai turi asocijuotis su Kinijos LR astsiradusia po simtmeciu nuo Sachrazados bei Karlo Gozzi mirties kuriu pasakojimuose gime ir vystesi legenda apie Turandot. Tokia rezisurines koncepcijos potekste galima, bet abejotina. Toliau nagrinejant choro buvima scenoje daugiau nieko pasakyti netenka - tai tapo eiline, daugumoje pastatymu stebima nuobodi "siena", fonas solistams. Gaila, kad atsainus darbas ties aktoriniais choristu sugebejimais pratesia sia dabarties LNOBT tendencija.

Pirmaplaniu vaidmenu linijos sprendziamos atsizvelgiant i asmenini solistu patoguma - atsisakoma paties charakterio kurimo,sceninio "gyvenimo". Vidine personazu dinamika perteikiama pasitelkiant rysku isorini piesini: utritruotus ir netikrus gestus, judesius (Liu daina ir jos krytis (tiesiog gaila rusciosios S.S. Abigailes); visiskai neitiketinas Kalafo - V.K. - "paguldymas" ant laipteliu briaunos).Pastebetina, kad is esmes nuvyles pastatymas yra tiek rezisuros, tiek solistu (samoningai vengiu zodzio "aktoriu")kalte: I.M. nepaisant quasi isradingu sceniniu efektu sugebejo perteikti nemaza dali Turandot dvasios pasaulio.

Dar pora zodziu apie "ministru terceta". Ministru partiju ivedimas operoje atitinka Gozzi pjesje veikiancias commedia dell`arte kaukes - Trufaldino, Brigela ir kitas. Surantama, kad ministru scenine butis turi buti pagrista improvizaciniu dell`arte principu. Naujajame spektaklyje gerasias Gozzi kaukes primena tik spalvoti kostiumai; solistai istengia tik blankiai pavaizduoti ne maziau blankia, surepetuota improvizacija. Terceto intermedija daugiau erzina nei suteikia bendram veiksmui zaismingumo.

Apibendrinimo vietoje reiktu pasakyti, kad vaidyba operos scenoje nera itin retas ar kai kuriu zanro konservatoriu nuomone zalingas reiskinys. Pavyzdziu gali buti Vaitkaus "Nabucco", Juraso "Aida", kai is dramos teatro ateje rezisieriai priverte solistus vaidinti, ir operos spektaklis tapo ne tik muzika.


1634. to mape2003-04-23 09:53
"Pavyzdziu gali buti...Juraso "Aida", kai is dramos teatro ateje rezisieriai" paverte opera juokinga misraine

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 175 iš 199 
5:03:02 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba