SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-12-26 nr. 595

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Arūnas Peškaitis
Paskutinių laikų Kalėdos
8
• Kas įsiminė 2003-iaisiais30

Muzika 
• pašnekesiai apie praėjusį laiką
"Lyg Afroditė žavinga, aistringa…"
5
• KONCERTAI

Dailė 
• Valentinas Klimašauskas
Kaip įveikti gravitaciją
• Elena Černiauskaitė
Konceptuali dokumentika
• Marta Vosyliūtė
Kalėdos su Bruegeliu, krečiančiu sniegą nuo medžio
12
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI1

Teatras 
• Audronis Liuga
Laiko tėkmėje
1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Šalin meilę
• Pasmerkti masiniams rymojimams
• Skirmantė Valiulytė
Naujos operos Kalėdų Senio maiše
1
• Žurnalas "Kinas"3
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Kultūros ministerija skelbia atvirą konkursą1
• Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija
• Laimingų Naujųjų metų!

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios2

Pirmasis

Paskutinių laikų Kalėdos

Arūnas Peškaitis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Antanas Sutkus. "Šlapdriba. Šv. Onos bažnyčia". Vilnius, 1961 m.

Ir dar vienos. Pastaruoju metu, kaip ir visos kitos, – beprotiškai greitai, nieko nespėji, nesuspėji, o – ak – jau reikia į darbo kalendorių įsirašyti tą dieną, kai pirksi dovanas artimiesiems. Kaip gerai, kad dar įmanoma, kad viskas, kas trapu ir praeina, dar tebėra, kad dar nieko bloga neįvyko, kad – nepaisant nieko – galėsime džiaugtis dar vienais metais. Kas žino, kiek jų beliko, ar liko iš viso; metų pervarta dar kartą viską išryškina – kaip lekia laikas, kiek daug pervartų paliko praeities sąvartose. Ir artėja paskutinis, galutinis taškas, kuriame – tikiu – nebus nebūties ir nebus šiandieninio ezoterinio skaitalo aprašinėjamų kelionių po kitus pasaulius, bet bus susitikimas, akistata, praregėjimas. Ir dėl to kiekvienoms Kalėdoms priartėjus vis labiau jautiesi kaip ta "šokėja tamsoje", žengianti savais žingsniais į mirtiną bausmės vietą; kaip Arsenijaus Tarkovskio eilėraščio subjektas, kuriam likimas iš paskos eina "kak sumašedšyj s britvoju v ruke". "Viešpatie, – meldiesi kartu su visais krikščionimis, – nuo netikėtos ir staigios mirties mane apsaugok", – bet juk nežinai, kas toji "netikėtoji ir staigi": užspringti vyšnios kauliuku, užsimušti kelyje lekiant automobiliui ar mirti savo lovoje, priėmus reikiamus sakramentus, tik baisiai nenorint, vis prašant atitolinti neišvengiamo išėjimo akimirką. Nežinau. Tikriausiai tai, kas kam nors atrodo atsitiktinis dalykas, mums gali būti sava ir laiku, o tai, kas šalia esančiam rodosi neišvengiama, mums svetima, baugu ir atgrasu. Tad kaip išmokti laukti? Kaip išmokti nebūti prietaringam? Kokia tiesa išlaisvina? Kas suteikia vilties? Kur rasti malonę? Kaip jai atsiverti?

Tik kompiuterio ekranas. Toks balto popieriaus lapo pakaitalas šiandien. Nebyli pastanga daryti meną. Stabdyti praeinamybę. Visu savimi atsigręžti buvimo stebuklan. Malonė. Kaip laikas, kai sakoma tiesa. Ji – taip pat menas, nes tiesoje nebanaliai perkuriama tikrovė. Tiesoje ištveriama. Nesislepiama. Tiesa yra menas nemeluoti net sau. Šiais, 2003-iaisiais, kadenciją baigė Prezidentas, norėjęs tiesos ir vertinęs meną. Kai žiūriu į paskutinį Jo apdovanotųjų Vasario 16-osios proga sąrašą, stebiuosi, kiek daug čia meno žmonių – Just. Marcinkevičius, A. Savickas, J. Galkus, J. Ivanauskaitė, V. Jefremovas, V. Juknaitė, D. Katkus, K. Kazlauskaitė, O. Koršunovas, G. Kuprevičius, S. Larinas, A. Latėnas, V. Laurušas, S. Valius, M. Garberis, J. Kobrinas, S. Geda, B. Kutavičius, J. Mekas, E. Nekrošius, V. Noreika, P. Bingelis, M. Pliseckaja, R. Ščedrinas, V. Radžius, A. Vasaitis, V. Juozapaitis, J. Onaitytė, N. Paltinienė, B. Prašmutaitė, P.R. de Boer, V. Čepinskis, D.S. Čerednyčenko, V. Stauskas, L. Užkuraitienė. Atleiskite už šią ilgą pavardžių eilę – norėjau paminėti visus. Jei kažką praleidau, dovanokit. Norėjau priminti mums visiems, kad šie metai buvo unikalūs ir tuo, kad pastebėti šie žmonės; įvertintas jų gebėjimas įsižiūrėti ir paakinti sustoti mus nenurimstančio laiko akivaizdoje.

Kitokie šitie metai, tik jų bėgsmas išduoda, kad ir jie iš tos pačios skubančiųjų laikų genties. Nesuspėjau, dar vis nesuspėjau išvysti nei matricų revoliucijų, nei šuns miesto, nei Vilburo istorijos ar (sako) melancholiškai komiško atsisveikinimo su Leninu kino ekranuose – o juk tai taip pat šitų metų žymės. O gal matrica ir yra tas beprotiškas bėgsmas – todėl ir rašau, vis rašau, tarsi slėpdamas laiko dūlėjimą. Meno darymas. Tikras malonės laikas.

Bet vis tiek kitokie šitie metai, daug apgaulės. Nežinau, kur ją išgyvenau taip tikrai, taip stipriai – bet tikrai šiais metais. Gal Prezidento rinkimų antrojo turo išvakarėse (pamenate tas nelemtas "Vakaro žinias", kurių staiga išėjo 300 tūkstančių tiražas pačioje sausio pradžioje – net paimti į rankas buvo koktu, užteko nuogirdų, kad pasibaisėtum, kad pradėtum visa esybe justi kažką negero, glitaus, tarsi neišvengiamai ateisiančio?), gal pasiruošimo Europos referendumui metu (o, kaip buvo nuvertintas tas paprastas išvargintas provincijos žmogus, kaip buvo žeminamas jo orumas, pasakojant ir pasakojant apie gėrybes, užgriūsiančias jo varganą buitį įsijungus į ES; koks skaudus tas referendumo laimėjimas, dar kartą įtvirtinantis įvaizdžių pergalę socialinėje sąmonėje; kaip nusikalstamai mažai buvo pokalbio, tikrovės refleksijos, problemos pajautos)? Bet ne. Apgaulė, melas, simuliacija lydėjo akademiniuose sambūriuose, seminaruose, konferencijose (juose šiais metais mano taip aktyviai dalyvauta). Susiėjimuose, auditorijose ir mažuose kambarėliuose, kuriuose, regis, gali prasidėti ne tik "dideli dalykai", bet ir visiška niekystė – jutau ir pats produkavau melą, saviapgaulę, kai su kolegomis kalbėjau keliaaukštėmis sakinių konstrukcijomis, įmantriais terminais, žaidžiau arogantiška refleksija, suprantama keliems – ir tik tam, kad paprieštarautų, kad pasakytų dar įmantriau. Mes džiaugėmės savimi, savo salonine krikščionybe, savo susikoncentravimu vidujybėn, vis ieškodami įsitvirtinimo kitame, beatodairiškai aiškindamiesi santykius, kartais gailėdami savęs ir gydydami taip inteligentiškai sudužusias širdis. O tuo metu įvairiuose "globalaus pasaulinio kaimo" kampuose žmonės buvo žudomi, mirė iš bado ir troškulio, JAV okupavo Iraką, visokio plauko teroristai sprogdino save ir dešimtis kitų, Lietuvoje buvo geriama, mušami ir prievartaujami vaikai, žmonės kalbėjo "sava" kalba: keikė ir keikė valdžią, mafiją, parlamentą, teismus; dalyvavo televiziniuose teismuose, žiūrėjo gelbėtojų nuotykius ir TV serialus, realybės šou ir visus įmanomus šou be jokios realybės. Su jais (paprastais ir vargstančiais) nekalbėjo nei aukštieji politikai, nei akademijos šulai. Nekalbėjo ir apie juos. Tai dar ir dėl to, dėl to mūsų visų apsigavimo, nenoro atsigręžti į kitą, kuris tikrai, labai tikrai kitoks, šiandien pilnos rajoninių kultūros namų salės, šiandien keliami portretai ir stumdomasi; dėl to šis Adventas toks grėsmingas. Mums ir visiems, kas nebūtinai su mumis.

Bažnyčia (manau, inspiruojama Kristaus dvasios) peržengė tylos ribą – vyskupų laiškas labai paprastai paprašė tiesos ir gailestingumo visai Lietuvai. O Vatikane šį rudenį labai lauktai Kalkutos Teresė paskelbta palaimintąja – ta, kuri be atvangos lytėjo gyvenančiųjų šalia skurdą; ta, kuri buvo su bejėgiais ir mokė apglėbti pasaulį, įkvėpti atvirumo Dangui. Tai irgi 2003-ieji. Mūsų likimo metai. Nes šiandien, jų pabaigoje – ne tik grėsmė. Jų pabaigoje – galimybė sulaukti Kalėdų kaip praregėjimo ir gelmingo katarsio. Kaip pradžios patyrimo, naujos pradžios. O ko gi daugiau reikia Betliejaus kūdikiui?

Bėgsmo, grėsmės, gerumo metai. Šventi metai. Ne tik todėl, kad pasaulio piligrimas Jonas Paulius II 2003-aisiais šventė savo pontifikato ketvirčio amžiaus jubiliejų (bet ir todėl, žinoma); ne tik todėl, kad tai vis dėlto jau 2003-ieji mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus metai. O dar todėl, kad mes, į pamaldas skubantys vienuoliai, negalime užmiršti besišypsančio ir mus labinančio žmogaus, kantriai ir su atsidavimu ankstyvais rytais šluojančio prieigas prie cerkvės. Taip giedrai jis šypsojosi, taip patikimai dirbo, kad nieko nežinodamas apie jį ir jo slėpiningą gyvenimą žinau: šitas žmogus yra šventasis.

Br. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM

 

Skaitytojų vertinimai


2530. Giedrius Kuprevičius2003-12-28 22:39
Dėkui už ramų ir tikslų komentarą.
Gerų Jums metų!

2542. Niūrius Tiesevičius :-) 2003-12-29 22:51
Protingai rašai,Brolau...Gerų metų, broliai ir nebroliai.Laikykimos.

2554. Mužikėlis :-) 2003-12-31 01:22
Nesimiega.Dar kart perskaičiau.Gerai parašyta.Nepiktai,neįkyriai.Paprastai ir suprantamai.Gali,žmogau,ramus eit miegot.

2572. Darrrka2004-01-06 11:32
neblogai :]

2573. karei :-( 2004-01-07 08:22
reikia apie ugnikalnius

2578. zigrita :-) 2004-01-09 14:27
Jei nebutu pasirases, niekad nebuciau itarusi, kad tai vienuolio rasinys. Labiau politiko ar siaip visuomenisko zmogaus... nesuteike straipsnis vilties ir tikejimo (nors tikriausiai ne toks ir buvo autoriaus tikslas), bet jis juk sventosios baznycios atstovas, kaip ir varganu zmoneliu vedlys?

4068. Linas2004-12-15 16:44
Politikos baznytines daugiau negu nuosirdumo ir tikejimo. Gaila, peskaitis tapo sistemos sraigteliu ir sistemos veliavnesiu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 179 iš 203 
5:02:58 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba