SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-07-19 nr. 531

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Leonidas Donskis
Biografijoje sutelkta epocha
8

Muzika 
• Vladas Zalatoris
Orientyras - profesionalumas
2
• Margarita Dvarionaitė
Ugnė, Saulė, Gabrielė
• Muzikinės kūrybos dienovidis
• Jaunojo pianisto požiūris į J.S. Bachą4
• Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro gastrolės
• Meksikietiškų šokių fiesta Vilniuje1
• KONCERTAI2

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Moteris tapyboje - lietuvių vyrų akimis
10
• Darius Sutkus
Periferija ar Eldoradas?
6
• Kristina Budrytė
Nesenstantis kičo pasaulis
16
• Laima Kreivytė
Saviveikla architektūroje
1
• Menų spaustuvės projektai10
• Viena žymiausių fluxus menininkių Takako Saito Kaune1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI1

Teatras 
• Neringa Bulotaitė
Religinės Vasiljevo intencijos
5
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Schemos ir žmonės
• Televizija nekvepia4
• Savaitės filmai2
• KINO REPERTUARAS

Diskusijos 
• Kultūros politika šiandien13

Anonsai 
• Radijo pjesių konkursas1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

E.redakcijos skelbimai 
• Žemuoginė diskusijų pievelė
• Kaip turi atrodyti elektroninis 7md?16

Pirmasis

Biografijoje sutelkta epocha

Leonidas Donskis

[skaityti komentarus]

iliustracija

Aleksandras Štromas (1931-1999) priklauso tai retai moderniųjų mąstytojų kategorijai, kurių veikalai ir tiesioginė žmogiška patirtis atveria visas esmines jų gyvenamojo laikotarpio ar net istorinės epochos trajektorijas. Jei norime suvokti unikalią ir tragišką XX a. patirtį, turime skaityti Štromo darbus, o kartu ir studijuoti jo biografiją. Pomirtinė Štromo knyga "Laisvės horizontai", sudaryta žymaus išeivijos istoriko ir žurnalisto, vieno iš mėnraščio "Akiračiai" redaktorių Liūto Mockūno, sunkiai pasiduoda apibūdinama kaip nors kitaip, o tik kaip pavienio žmogaus intelektualinėje ir moralinėje biografijoje sutelktas XX a. politinės ir moralinės sąmonės žemėlapis. Belieka tik pasidžiaugti tuo, kad dienos šviesą pagaliau išvydo didžiausio moderniojo lietuvių politinio mąstytojo lietuviškų darbų rinktinė.

Aleksandro Štromo asmenybė, jo egzistencinė ir socialinė patirtis, taip pat ir visas jo intelektualinis palikimas gali tapti puikiu interpretaciniu raktu visoms XX a. politinėms dramoms ir moralinėms dilemoms perprasti. Laikydamas save ir lietuviu, ir žydu (o sykiu dar būdamas ir rusų kultūros žmogus), Štromas tiesiogiai patyrė visus šioms tautoms skirtus XX a. išmėginimus. Abi pagrindinės praėjusio šimtmečio totalitarinės ideologijos - komunizmas ir nacionalsocializmas - vienodai brutaliai ardė ir naikino žmones natūraliai siejusius socialinius bei kultūrinius saitus. Sudėtinga ir niuansuota kultūrinė tapatybė, natūralus ir spontaniškas priklausymo savajai tautai bei kultūrai jausmas, o sykiu ir noras priklausyti ne vienai išskirtinei socialinei grupei, klasei ar tautai, o kelioms istorinės atminties ir kolektyvinio sentimento bendruomenėms - visa tai XX a. tapo ne tik įtarimą keliančia silpnybės apraiška, bet ir jokių istorinių precedentų neturinčios kolektyvinės neapykantos ir fizinio žmonių naikinimo pagrindu.

Štromas išgyveno abu totalitarinius režimus, vienodai nekentusius ir naikinusius tokius žmonių rūšiavimu neužsikrečiančius ir ideologiniam fanatizmui nepasiduodančius individus kaip jis. 1941 m. birželį "Lietūkio" garažo žudynėse Kaune buvo nužudytas jo tėvas Jurgis Štromas, o motina Eugenija Štromienė žuvo Štuthofo konclageryje. Karo pradžioje kartu su motina ir vyresniąja seserimi Margarita patekęs į Vilijampolės getą, Aleksandras per stebuklą iš jo pabėgo, o vėliau buvo priglaustas ir išgelbėtas Marijos ir Antano Macenavičių šeimos. Apie tai, kad nuo mirties išsigelbėjusi jo sesuo su vyru sudėtingu keliu pateko į Angliją, Štromas sužinos gerokai vėliau. O iškart po karo į savo šeimą jį priglaudė LTSR kompartijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Dėl visiškai suprantamų priežasčių Štromas jaunystėje buvo įsitikinęs stalinistas ir tik vėliau, studijų Maskvos universitete metais, suartėjęs su kitaip mąsčiusia rusų inteligentijos dalimi, o sykiu ir išgyvenęs patį tikriausią šoką po XX SSKP suvažiavimo, įvardijusio Stalino nusikaltimus, tapo sąmoningu disidentu. Didelę įtaką jo idėjinei evoliucijai padarė tokie rusų inteligentai kaip literatūrologas, kultūrologas, Shakespeare`o kūrybos specialistas Leonidas Pinskis ir filosofas bei orientalistas Grigorijus Pomerancas - abu artimi Štromo draugai (o Pinskis laikytinas ir jo mokytoju bei dvasiniu autoritetu). Iš pačių artimiausių jo draugų paminėtini ir tokie rusų disidentai kaip Aleksandras Ginzburgas bei Aleksandras Galičius. Sykiu Štromas bendravo su pačiais garsiausiais, atviriausiai besireiškusiais liberalios ir vakarietiškos orientacijos rusų disidentais - Andrejumi Sacharovu, Jelena Boner, Andrejumi Amalriku, Andrejumi Siniavskiu, Julijumi Danieliu ir Vladimiru Bukovskiu.

Aleksandras Štromas gana anksti pradėjo mokėti didelę kainą už savo idėjinį apsisprendimą bei vertybių pasirinkimą. Kad ir tapęs aukštos kvalifikacijos teisės specialistu ir paskelbęs vertingų darbų iš kriminologijos, jis negalėjo tęsti mokslininko karjeros ir buvo priverstas verstis teisininko praktika, blaškomas po pačias įvairiausias Lietuvos ir Rusijos vietas. O kadangi Štromo ryšiai su disidentais bei pogrindžio spauda tik stiprėjo, darėsi aišku, kad sovietinis režimas ilgai jo netoleruos. 1973 m. Štromu buvo atsikratyta, leidus jam išvykti gyventi pas seserį Anglijoje. Štromui pavyko padaryti akademinę karjerą Anglijoje, kurioje jis praleido penkiolika metų, dirbo Bradfordo ir Salfordo universitetuose. Jis bičiuliavosi ir bendradarbiavo su tokiais iškiliais Anglijos ir JAV politiniais mąstytojais kaip Davidas Marquandas, Leszekas Kołakowskis, Bhikhu Parekhas, Sidney Hookas, Robertas Conquestas, Mortonas Kaplanas, Robertas Faulkneris, Davidas Singeris.

Atvykęs į Angliją, Štromas pradėjo aktyviai reikštis išeivijos veikloje. Savo viešose paskaitose, radijo laidose ir publicistikoje jis iškart paskelbė, jog jau vyksta pati tikriausia sovietinio režimo (o kartu su pastaruoju - ir pasaulinės komunizmo sistemos) dezintegracija ir dabar reikia ruoštis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo darbui. Nedaugelis rimtai traktavo šias idėjas, nors į aptariamąją knygą sudėti anuomet publikuoti Štromo straipsniai akivaizdžiai liudija jį buvus net ir tarptautiniu mastu bene patį giliausią ir subtiliausią Sovietų Sąjungos bei visos komunizmo sistemos analitiką. SSRS dezintegracija Štromui buvo ne vien drąsi pranašystė (kaip Andrejui Amalrikui) ar atsargi hipotezė (kaip estų kilmės JAV politologui Reinui Taageperai), o daugiadimensės teorinės analizės išvada. Dar daugiau: regis, Štromo būta vienintelio politikos analitiko visame pasaulyje, kuris nuosekliai teoriškai modeliavo laipsnišką komunizmo žlugimą ir su juo susijusį fundamentalų lūžį politinių sistemų sferoje ir visoje pasaulio istorijoje.

Antikomunistinės Štromo pažiūros, lygiai kaip ir jo negailestinga kritika, nukreipta prieš kone fatališką Vakarų pasaulio politikų ir intelektualų nesugebėjimą perprasti ciniškos komunistinių režimų esmės (t.y. prieš tai, ką Štromas vadino Vakarų provincializmu), jam netruko pelnyti "dešiniojo vanago" reputaciją, o sykiu ir ėmė kliudyti jo profesinei karjerai. Marksistų ir apskritai politinių kairuolių dominuojamos politikos mokslų katedros Anglijoje ir JAV ilgai ignoravo Štromą, nors sykiu ir pripažino jo, kaip politinės kaitos specialisto, kompetenciją. Kita vertus, Štromo būta netipiško politologo (juk jis buvo ne tik eruditas ir estetas, bet ir keliose kalbose ir kultūrose it žuvis vandeny besijautęs europietis) - prieš įspūdingą Štromo erudiciją filosofijoje, literatūroje ir humanistikoje jo kolegos neretai atrodė ganėtinai siauros orientacijos specialistai, dažniausiai - arba tik faktų mechanikai, arba moraliai provincialūs doktrinieriai, arba - kiek geresniu atveju - nuo platesnio intelektualinės kultūros konteksto ir humanistikos problemų lauko atsiję, perdėm techniško mąstymo konceptualistai. 1989 m. Štromui vis dėlto pavyko gauti vadinamąjį teniūrinį kontraktą, t.y. nuolatinę nekonkursinio profesoriaus vietą Hillsdale`o koledže Mičigano valstijoje, JAV, kuriame jis dirbo iki 1999 m.

"Laisvės horizontai" puikiai pristato ne tik neįtikėtiną Aleksandro Štromo biografiją, bet ir giliausiuosius atliktųjų analizių sluoksnius, susipynusius su jo unikalia egzistencine bei socialine patirtimi. Penktasis knygos skyrius atskleidžia mažiausiai tyrinėtą Štromo asmenybės ir kūrybos ypatybę - puikiose esė "Asmeninė atsakomybė ir totalitarinė visuomenė" ir "Holokaustas. Žydų ir nežydų patirtis" Štromas iškyla kaip gilus moralės filosofas, subtilus analitinių perskyrų ir klasifikacijų meistras, sykiu gebantis empatiškai pajusti visus žmogaus laisvės ir atsakomybės aspektus. Ragindamas neniekinti puolusio ar suklydusio žmogaus (o ypač - nelaisvės ar totalitarinės sistemos jau savaime paniekinto, nužmoginto, besielės sistemos sraigteliu paversto individo), o kartu traktuodamas asmeninės atsakomybės už savo veiksmus taikymą kaip pagarbos žmogaus individualybei bei jos nelygstamai vertei išraišką, jis atsiskleidžia kaip vienas didžiųjų mūsų laikmečio sekuliarinių humanistų. (Į jų tarpą, be abejo, patenka ir Štromo draugai bei idėjiniai bendražygiai Tomas Venclova ir Vytautas Kavolis.) Štromo humanistinis patosas, lygiai kaip ir jo, teisininko ir politinio mąstytojo, nesutaikomas požiūris į kolektyvinės atsakomybės idėją, pastarąją visiškai pagrįstai laikant modernybe užsimaskavusios barbarybės atmaina, skleidžiasi ir esė apie Holokaustą, atveriančioje ir žydus, ir nežydus kone vienodai traumavusią Šoa patirtį. Tiesa, esė "Holokaustas. Žydų ir nežydų patirtis" laikytina vienu iš pačių polemiškiausių, o gal ir kontroversiškiausių jo rašinių. Kaip knygos įvade pažymi Tomas Venclova, išvirkščio antisemitizmo ir kitų tautų demonizavimo bei stigmatizavimo problemą kelti šiame kontekste moralinę teisę turi tik tokie žmonės kaip Štromas - žmonės, patyrę Holokausto pragarą ir pačią tikriausią žmoniškumo bei pasaulio pabaigą. Bet ir čia "Laisvės horizontai" nepalieka vietos apokaliptinei gaidai ar kultūriniam pesimizmui, šiai kraštutinei kultūros kritikos formai - nesugriaunamas Štromo istorinis ir etinis optimizmas jį prišlieja veikiau prie klasikinių Europos mąstytojų ir XIX a. liberalų (tiesa, ne tiek britiškųjų, kiek kontinentinės Europos), o ne prie XX a. tragiškos konservatyviosios vaizduotės herojų.

Vertingi ir kiti knygos skyriai. Pirmasis, sovietologinis, pristato puikias analitines Štromo įžvalgas apie sovietinės sistemos prigimtį bei kaitą, rusiškojo ir sovietinio imperializmo skirtumus, disidentų sąjūdžius Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje, Lietuvos bei kitų dviejų Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo galimybes. Antrasis skyrius yra bene publicistiškiausias. Jį sudaro išeivijos spaudoje publikuoti poleminiai rašiniai. (Poleminis Štromo talentas buvo gerai žinomas visiems jį pažinojusiems: jis galėjo leistis į ilgas diskusijas su savo paties straipsniais, pasirašytais T. Ženklio ir V. Jungėno slapyvardžiais.) Išskirčiau trečiąjį knygos skyrių, į kurį įeina puikūs Štromo straipsniai apie lietuvių ir rusų santykius, tautinę tapatybę, universalizmą, nacionalizmą ir pokomunistinę pasaulėtvarką. Skaitytojas iškart suklus skaitydamas provokuojančią, netikėtą nacionalizmo ir patriotizmo interpretaciją, kurią Štromas išplėtoja į šį skyrių įtrauktoje įžangoje "Lietuviškojo universalizmo ištakose", parašytoje Tomo Venclovos knygai "Lietuva pasaulyje". Į ketvirtąjį knygos skyrių sudėti straipsniai, kuriuose analizuojamos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo problemos, taip pat atkurtosios Lietuvos valstybės konstitucija, Lietuvos politinių partijų programos bei visas šalies politikos procesas po 1990 m. Paskutiniame, šeštajame, knygos skyriuje surinkti pokalbiai ir Lietuvos politinio gyvenimo prognozės.

"Laisvės horizontai", kaip ir anglų kalba parašyti šio iškilaus politinio mąstytojo ir socialinio kritiko veikalai, leidžia Aleksandrą Štromą priskirti prie tų didžiųjų XX a. humanistų, kurie nepasidavė nė vienos politinės ideologijos kerams ir kurie pasirinko ne ideologijas ar juolab jas institucionalizuojančius politinius režimus, o nepriklausomą ir laisvą individą bei jo žmogiškojo orumo gynimą. Šiuo požiūriu tikroji Štromo vieta yra šalia tokių įžvalgių totalitarizmo kritikų bei laisvės mąstytojų kaip Hannah Arendt, Raymond`as Aronas, Isaiah Berlinas, Leszekas Kołakowskis, Alainas Besanēonas ir Karlas R. Popperis. Sykiu šioji knyga liudija Aleksandrą Štromą buvus politiniu mąstytoju, kurio politinę teoriją ar visuomenės gyvenimo analizę gali įkvėpti grožinė literatūra ir teatras (verta prisiminti, kad savo dėstytą politinių teorijų kursą Štromas pradėdavo Shakespeare`o 66-ojo soneto, "Audros", "Makbeto", taip pat Machiavelli komedijos "Mandragora" analize) ir kuris, nerasdamas atsakymų į jam rūpimus klausimus politikoje, jų ieškodavo filosofijoje ir poezijoje.

_________

Aleksandras Štromas. Laisvės horizontai. Sudarė Liūtas Mockūnas. Vilnius, "Baltos lankos", 2001.

 

Skaitytojų vertinimai


370. X2002-07-21 15:44
Norejau paklausti - ar is tiesu si puiki ir daugeliu poziuriu aktuali knyga isleista pernai?

421. vv2002-07-23 17:25
Man labiausiai patinka ši A.Š. nuotrauka, kaip jis bando nusišauti... Daug ką pasako. Jei būtų geriausios 7md nuotraukos rinkimai, ji užimtų gerą vietą. Tik kas gi jos autorius?

422. J. :-) 2002-07-23 20:09
Puikus straipsnis apie A.Štromą! Lietuviai gali juo didžiuotis.

463. Rasa2002-07-29 14:52
Puikus genialaus mūsų laikų mąstytojo pristatymas. Apskritai, visuomet didelis džiaugsmas aptikti bet kokią L. Donskio publikaciją.

2069. ANDRIUS :-) 2003-10-13 17:11
GERAS STRAIPSNIS ARČIAU SUSIPAŽINTI SU A.ŠTROMO VEIKLA.ACIŪ IR SEKMĖS

3869. a :-( 2004-10-07 18:53
vaikuciai rashineja :)

15671. Andrius :-) 2009-04-25 23:27
Kas siu laiku Stromas?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 178 iš 202 
5:02:23 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba