SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-02-15 nr. 789

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Povilas Vaitkevičius
Balti elniai ir kiti estetiniai malonumai
4

Savaitė 
• Liudvikas Jakimavičius
Vasario 16-oji ir pusiaukelės sindromas
1

Muzika 
• Beata Leščinska
Dialogai su didžiaisiais
• Jubiliejinis kūrybos vakaras1
• Pasaulinė kūrinio premjera2
• Svarbūs Operos teatro įvykiai
• Onos Narbutienės ir Vytauto Landsbergio premijų iškilmės
• KONCERTAI

Dailė 
• Vidas Poškus
Mažytė, graži pergalė
65
• Živilė Ambrasaitė
Sustojusio laiko poezija
2
• Ingrida Lapienė
Žalios sutemos
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Knygos 
• Paskelbti knygos meno konkurso „Vilnius 2007“ laureatai

Teatras 
• Apvažiavusi visą Lietuvą
• „Patriotai“
• „Faustas“ Nyderlandų Karalystėje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Berlinalė uždega šviesas
2
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Šūdas ir guzikas
26

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Balti elniai ir kiti estetiniai malonumai

III videomeno bienalė „Dekoderis“ ŠMC

Povilas Vaitkevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija

Vis dėlto nusprendžiau, kad pastaruoju metu ima viršų mano estetiškasis pradas. Vertinant šis dažnai dalyvauja aktyviau, nei jo brolis intelektas. Antra vertus, būtent pastarasis estetikos smaližiui nurodo galimas skanėstų slėptuves. Dailėtyriniais terminais tai būtų galima įvardyti kaip modernistinio požiūrio suvešėjimą, kai svarbu, kad dalykai „atrodytų gražiai“. Tai neabejotinai turės įtakos mano požiūriui į parodą.

Būtent tokios mintys kilo sėdint tamsioje salėje ir stebint pirmąjį man pasitaikiusį „Dekoderio“ bienalės kūrinį – Gabrielio Lesterio „Nakties šešėlį“. Kodėl? Todėl, kad iš pradžių tik grožėjausi tyliais naktiniais vaizdais, prislopintomis šviesomis, miesto žiburių panorama, taip pamažėle perjungdamas savo sąmonę iš „gatvinės“ į „meninę“. Paradoksalu buvo tai, kad ekrane vis tiek žiūrėjau į gatves. Įvyko savotiška saviiniciacija (tai bus galima atsiminti kalbant apie Tsui Kuang-Yu darbus), po jos žvilgsnis ir mąstymas tampa paruošti įvairioms estetinėms bei intelektualinėms operacijoms. Nusprendžiau pabūti „vaizdo estetu“, kadangi, kaip byloja parodos lankstinukas, „šiame darbe jis (autorius) nagrinėja, kaip filmo pradžia nulemia visą filmo eigą“. Aš pats tokio dalyko kaip „eiga“ šiame darbe neįžiūrėjau – tik atitinkamas emocines būsenas sukeliančius vaizdus, kai tai, kas rodoma, sukuria jausmus, įžvalgas, nuojautas ar kokį nors kitą velnią žiūrovo vidiniame kosmose. „Nakties šešėlyje“ pagrindinis jausenos kūrėjas vis dėlto yra atmosfera. Stebėti tuščias gatves, kuriose nesi – ir jaukus, ir kartu keistas jausmas. Man pasisekė, kad tuo metu salėje buvau vienas – taip santykis su kūriniu įgijo papildomų bruožų, praturtinančių jo patyrimą, tapo intymesnis, asmeniškesnis. Lankstinuke minima film noir sąvoka irgi prasiplėtė – juk neginčytinas dalykas, kad filme regima naktis, kaip ir tamsi salė, yra noir spalvos. Il faisat nuit noire... („Buvo tamsi naktis...“).

Aptartasis darbas susijęs su ramiu stebėjimu, kai vidinį suvokimą švelniai baksnoja įtarimų žuvytės, o kitas kūrinys vertė atsibusti ir sekti pasakojimo eigą. Nes Omero Fasto „Didelį reikalą“ („De Groote Boodschap“) vadinčiau naratyviausiu, labiausiai kinematografišku darbu visoje parodoje. Čia svarbu siužetas, kurį daugiausia formuoja veikėjų pasakojimai, patraukiantys dėmesį savo konfliktiškumu – ar tai būtų stiuardesės pasakojimas savo vyrui apie lėktuve ant sėdynės išsituštinusį keleivį, ar senės atsiminimai apie deimantus ryjantį tėvą. Istoriją, padalytą į tris lygiagrečias dalis, galima pradėti žiūrėti nuo bet kurios vietos – kūrinyje nėra konkrečios pradžios ir pabaigos, po kurio laiko sugrįžti į išeities tašką – taigi „Didelio reikalo“ interpretacija gali kisti priklausomai nuo to, kurioje vietoje pradėta žiūrėti. Tai kompensuoja nors ir ne per didžiausią, bet kūrinyje vis dėlto esantį pramoginį kvapelį.

Tarp kūrinių aptinku videodarbus, kuriuose pats autorius Tsui Kuang-Yu atlieka įvairius veiksmus. Šiuos pakrikštijau „nesėkmėmis“. Nesakau, kad tai nevykę darbai, tiesiog argi galima pavadinti sėkme, kai vemi (nesvarbu, kad kūrinyje tai suvaidinta) įvairiausiose vietose. Minėto darbo paantraštė yra „Spontaniškasis“ ir tai byloja apie ironiją, kurios Tsui Kuang-Yu tikrai netrūksta. Nepavyksta jam prasiskverbti pro įvairius vertikalius paviršius, vis atsitrenkia į juos galva. Padėties absurdiškumas tam tikrais atžvilgiais panašus į neseniai įvairiomis perspektyvomis linksniuotą fluxus, nes kelia asociacijas su dzenbudistinėmis koanomis – alogiškomis mįslėmis, kuriomis siekiama priversti suabejoti savo mąstymu. Tokias mintis sustiprina ir bendras darbų pavadinimas: „Aštuoniolika varinių sargų Shao-Lin šventykloje ir Įsiskverbimas“. Taip vėl atsiduriame šalia iniciacijos aspekto, apie kurį byloja ir parodos lankstinukas, įvykis keičia individą, (galimai) inicijuoja jį į (kiek) kitokį mąstymą.

iliustracija
Supersober (Bohdan Stehlik, Una Szeemann). „Nublankusi didybė“. 2007 m.

Kitoje salėje kabo ekranas, kur rodomas Saskijos Holmkvist „Interviu su Saskija Holmkvist“. Anksčiau galvoje plazdėjo žodelytis fluxus, o dabar prisimenu konceptualųjį meną. Šis, kaip įprasta, manipuliuoja įvairiomis sąvokomis ir ne tik jomis. „Interviu su Saskija Holmkvist“ koncepcija turi kelis sluoksnius. Pirma, manipuliuojama pačios autorės asmeniu, antra, ji pati manipuliuoja šia manipuliacija – autorė veiksmą (jai duodamas žurnalistės instrukcijas apie kūno kalbą, akių kontaktą ir pan.) priverčia paklusti savo sumanymui, pateikdama tai žiūrovui kūrinio pavidalu. Ekrane menininkė vis kartoja apie jos kūrybai svarbų autentiškumą – tokiu būdu „Interviu su Saskija Holmkvist“ skatina stebėtoją žvelgti, kas slypi anapus šių manipuliacijų.

Savo intelektualinius išvedžiojimus jaučiuosi patenkinęs, todėl pradedu manipuliuoti savo kūnu ir atsiduriu ties Gerto Robijnso mišria instaliacija „Visi už vieną, vienas už visus“. Ji man pasirodo besanti atšiauroka. Galbūt tokiam įspūdžiui įtakos turėjo nuo ventiliatorių, naudojamų instaliacijoje, sklindantis vėjas, tačiau visgi būčiau linkęs tuo kaltinti savo „estetinį pradą“, apie kurio suvešėjimą perspėjau anksčiau. Karkasinės, stiklu „inkrustuotos“, biuro patalpas primenančios erdvės sukelia nuobodulio, tuščio žvilgsnio, laukimo reminescencijas. Daiktai guli vangiai ir spokso į baltas sienas. Galimi veiksmai atrodo nedrįstantys prasidėti, o vykstantys (projekcijose) – neužtikrinti savimi, tarsi pakibę ore. Kad tai sukuria tam tikrą jauseną – taip, bet nežinau, ar man tai patinka. Užtat žinau, kas patinka, ko reikia liaudžiai – panem et circenses! („Duonos ir žaidimų!“). Galbūt netgi tokių vaikiškai agresyvių žaidimų, kokie matomi Cao Guimaråes darbe „Pro mano kambario langą“. Būtent kūrinio agresyvumą pastebėjau pirmiausia ir iškart bemaž nevalingai pagalvojau apie didaktinį meno vaidmenį, kai suvoki, kad pirmasis įspūdis ne visada būna teisingas. Tam tikrą judrumą galima justi visuose trijuose šio menininko kūriniuose – ten, kur jo akivaizdžiai nematyti (pavyzdžiui, „Sin Peso“), jis yra nujaučiamas ar pagaliau girdimas gatvės triukšmo pavidalu. Net ir eliminavus iš darbo turinio garsą, pasilieka įvairiaspalvis vaizdas, kurio tikrai neįmanoma pavadinti statišku.

iliustracija
Tsui Kuang-Yu. „Aštuoniolika varinių sargų Shao-Lin šventykloje ir Įsiskverbimas“. 2001 m.

O štai balti elniai mėlynose erdvėse estetiniam smaližiui kelia apetitą iš karto. Sodrios spalvos podraug su kontrastais nuteikia maloniai. Vėlgi, galima tiesiog grožėtis vaizdais, visiškai jų nenagrinėjant. Tačiau būtent toji estetinė vaizdo gelmė ir sukelia nuojautas apie konkrečią žinią, užkoduotą kūrinyje. Bendrame Bohdano Stehliko ir Unos Szeemann kūrinyje slypinti idėja atrodo paprasta (tuštumoje klaidžiojančios vertybės), juolab kad ir pavadinimas – „Nublankusi didybė“ – veikia tarsi nuoroda. Gražūs, didingi, balti elniai atsiranda įvairiose erdvėse, kurios atrodo liūdnos, vienišos (šį jausmą sustiprina mėlynos spalvos melancholija), todėl ir patys gyvūnai primena įkūnytą išblyškusią nostalgiją. Taip atrodo mums, o patiems elniams visai nesvarbu, ką jie reiškia. Jie nesirūpina savo įvaizdžio didingumu. Tikriausiai elniams daug svarbiau, kad pernelyg nekankintų musės, tupinčios ant kailio (susijusios su postmodernia ironija, kvestionuojančia autoritetus). Nykimas, erdvių tuštėjimas yra natūralus procesas, ir tik prisirišimas prie vertybių, kurias pastarosios galėtų simbolizuoti, tampa tokios nostalgijos šaltiniu. Bemąstant apie tuščias gatves ir (iš)tuštėjimo motyvą, topteli klausimas: ar tik negalima būtų jo vadinti vienu iš būdingiausių šio meto videomenui? Labai tikėtina, kad tokias fin de siecle tipo nuotaikas sufleruoja mano suvešėjęs modernizmo fikusas, tačiau sunku paneigti, kad šis darbas savo melancholiška estetika išreiškia būtent tokias idėjas. Kas kita, jeigu projekcijoje vietoje elnių slampinėtų karvės, kurios man pasivaideno troleibuse rodomoje „Dekoderio“ reklamoje.

Na, karvės ne karvės, bet aš, atvirai kalbant, pagalvojau, kad mažoje patalpoje, kurioje rodomas bendras Nashashibi ir Skaer darbas „Blyksnis metropolitene“, tvyrantis kvapas yra kūrinio dalis. Jis man priminė rupų, taktiliškai įdomų keraminį daiktą, kas labai sutapo su ekrane blykstelinčiais grubių linijų, natūralių medžiagų muziejaus eksponatais. Filmo demonstravimo būdas (sena mašina, sukanti juostą, matyt, ir buvo to kvapo priežastis) dar labiau paryškina savotišką ekspresiją. Naktį tuščiame (sic!) muziejuje šviesos žybsnių išgriebti daiktai apsimeta sustingę – žmonių nematomi ir toliau atlikinėtų tas utilitarias funkcijas, kurioms buvo sukurti, kol nepateko į jiems svetimą, vujeristinę erdvę.

Kitas menininkų tandemas – Aline Bouvy ir Johnas Gillis – pavaišina saldainiais su likerio užpildu, įpakuotais į blizgančius popierėlius (kalbu perkeltine prasme). Dar pridėkite gražią muziką, ir šventinė nuotaika garantuota. Tačiau tai nelabai tiesa. Nepaneigsi, kūrinys „Venusia“ kuriamų emocijų puokštėje išlaiko pagal savus kriterijus modifikuotą pakilumo jausmą, bet tai nėra linksmas karnavalas. Įvairios bižuterijos fragmentai, tapę koliažų dalimi, praranda pirminį banalų spindesį, įgauna kitokį išmatavimą, keičia amplua, ir misticizmu kvepiančioje kosminėje erdvėje, skambant šviesių krištolų muzikai, naujai sąveikauja tarpusavyje. Daiktų situacija yra bemaž atvirkščia „Blyksnio metropolitene“. Jie nėra apžiūrinėjami objektai, o veikiau aktyvūs dalyviai. Čia banalūs lakuoti nagai gali tapti keistos būtybės kūno dalimi, o lūpos – krintančiais žiedlapiais. Ir dar, filme „Venusia“ regiu veidą – kaukę, kuri man asocijuojasi su XX a. pirmosios pusės Fritzo Lango mokslinės fantastikos filmu „Metropolis“ (1927). Tokie šnabždantys ryšiai bei kūno, augalų ir būtybių virsmai stumteli pojūčius transcendentinėn pusėn. Galiausiai man tiesiog gražu arba čia aš tampu sentimentalus dėl žiemos nebuvimo.

iliustracija
Cao Guimaråes. „Pro mano kambario langą“.
2004 m.

Iš kosminių aukštumų ir tiesiogine, ir perkeltine prasme nusileidus žemyn (į pirmąjį aukštą) aptinku Cédrico Noėlio kūrinį „Ein Reich“. Vėl konceptualiojo meno manipuliacijos, kurios yra tarsi vitaminai mąstymo procesui, suleidžiami ne kaip nors per os, o stebint. Šeši vyrai šešiuose ekranuose skirtingomis kalbomis paeiliui pasakoja po istoriją – jų turinys sukuria iliuziją, kad jas sieja kažkoks bendras įvykis. Šio kūrinio „sprendimas“, kaip neretai būna su konceptualiojo meno kūriniais, yra nelauktai paprastas. Ekranuose išryškėjus pasakotų istorijų šaltiniams susivoki, kad jų tarpusavio sąsajas kūrei pats – autorius tik subtiliai parinko ištraukas tokiai iliuzijai paskatinti. Labiau, netgi tiesmukai keliasluoksnis yra Hassano Khano darbas „Šeimininkas“, kurį norint išvysti tenka leistis į žemiausią aukštą. Taigi iš „Venusia“ padangių atkeliavę į žemiškąjį „Ein Reich“ pasaulį papuolame Hado karalystėn, kurią ir pranašavo šeši vyrai šešiuose ekranuose – tetrūko tik dar vieno šešetuko. Na, vienam iš „Šeimininko“ personažų tai tikrai gali būti pragaro atitikmuo – nejaukiose patalpose jį tramdo baltais chalatais vilkintys asmenys. Dešinioji ekrano pusė šviečia oranžine spalva, tai veikia kiek erzinamai. Nors, atsižvelgiant į siužetą, šis susierzinimas yra visai vietoje. Iš kolonėlių sklindantys glitch, ambient muzikos tipo garsai savo vientisumu ir minimalumu tarsi kontrastuoja su ekrane rodomu veiksmu, tačiau kartu paradoksaliai sujungia visus kūrinio elementus į bendrą erdvę. Rezultatas ganėtinai slogus, o ekspresyvūs judesiai ekrane darosi panašūs į prisiminimus arba sapnus.

„Dekoderis“ man patiko savo darbų kiekiu parodoje – jų nėra nei per daug (kad pasimestum tarp gausybės minčių), nei per mažai (kad pasijustum nepasisotinęs). Bemaž visi kūriniai stimuliavo atlikti bienalės pavadinime slypinčią funkciją. Aišku, specialiai to siekiant būtų galima įžvelgti kritikuotinų bienalės bruožų, tačiau tai būtų labiau individualūs skonio ar „šalia meno“ esantys dalykai.

 

Skaitytojų vertinimai


12906. hm hm2008-02-23 23:59
na kas pradeda teksta `vis delto nusprendziau`? tarsi autorius butu garsenybiu garsenybe ir daugybeje savo knygu kazka sprendes. ir nuspresk gi man, kad virsu ima estetiskasis padas! sveiki sugrize i XIX a. ak, estetikos brolis dvynys intelektas? nebent giminiu kraste lietuvoj.

12909. 2 hm hm2008-02-24 12:03
taip, tikrai, cia yra labai rimta problema.

12933. Seksistas Vynuogė2008-02-25 18:08
Kaip matau, į komentarus rašo tie, kurie niekur kitur nesugeba parašyti :) (ui, atlaiskiet man, kad rašau čia pats :) Ką, dabar EU kai esam, tai negali jau straipsnių autoriai spręsti, tik komentarų ereliukai ? Jou,"giminių krašte Lietuvoj" (beje , iš DIDŽIOSIOS "L" rašoma), visi, pasirodo, yra nuostabūs kritikai, nesugebantys net normalesnio niko sugalvoti. 90 proc. straipsnių yra `blogi` elektroniniams didvyriams :)

15521. Aver2009-01-15 15:24
Labai įdomus rašinys. Ačiū autoriui. Net nesidomintis šiudieniu menu turėtų būt užganėdintas - tekstas gražus ;) "Taip atrodo mums, o patiems elniams visai nesvarbu, ką jie reiškia". :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 175 iš 199 
5:02:00 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba