SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-04-25 nr. 799

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Kristina Pipiraitė
Iš gilumos į gilumą
• Ištikimieji savaitraščio skaitytojai

Muzika 
• Dainininko pareiga – papasakoti istoriją
• Judith Lewonig
Nebijant kontakto
• KONCERTAI

Dailė 
• Viktorija Šiaulytė
Instaliacijos logikos paieškos
45
• Janina Bielinienė
Trijų stebuklų knyga
• Monika Krikštopaitytė
Siaubo kambarys
16
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Sistemai nepaklūstantis šokis
• Andrius Jevsejevas
Svarbiausia – mėgautis sakymu
• Lietuvos teatras neteko savojo Šveiko
• Daiva Šabasevičienė
Apdovanoti Europos teatro geriausieji
• Prasidėjo festivalis „Jauna muzika“
• „Raiši žirgai nešuoliuoja“1
• „Merė Popins“
• SPEKTAKLIAI

Naujosios dramos akcija 
• Audronis Liuga
Teatras kaip pasipriešinimas tikrovei
1
• Naujosios dramos akcija

Kinas 
• Vyriškos melodramos – retos
• Naujas kino centro projektas
• Kino edukacijos profesionalai mokytojams
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Diskusijos 
• Pinavija Mann
Priežastis ir pasekmė
4

Anonsai 
• Menų spaustuvė

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Iš gilumos į gilumą

Fotografijos paroda „Pinhole strategijos“ „Prospekto“ galerijoje

Kristina Pipiraitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gintautas Trimakas. „Į vidų, permatoma, apvalu…“. 2007 m.

Daugiau nei šimtmetį fotografijai nebereikia gintis nuo kaltinimo, neva ji nužudžiusi motiną tapybą. Išsilaisvinusi nuo įtikinėjimo, ji drąsiai ieško savitų kalbėjimo vaizdais būdų. Fotografinis tikrovės perdirbimas tapo įprastu kasdienės veiklos reiškiniu ir aukštojo meno atšaka. Šį dar labiau paspartino nerimą keliantis nuotraukų darymo lengvumas bei jų, kaip ženklo, autoritetingumas, sietinas su sparčia technologijų raida. Stambūs planai ir panoraminės fotografijos, kadro skaidrumas ir preciziškumas ne tik praplėtė vizualumo ribas, bet ir sustiprino regėjimo pretenzijas į užfiksuoto vaizdo atpažinimą. Tai viena iš priežasčių, nuolat verčiančių ją praktikuojančius aiškintis, ką jie daro ir kodėl tai vertinga. Šis klausimas akompanuoja parodos pavadinimui, sufleruodamas apie ekspozicijos turinį.

Pinhole – tai alternatyvus būdas kurti realybės interpretacijas. Belęše, camera obskura principu veikiančia kamera fiksuotas vaizdas siūlo alternatyvą: sąmoningas proto aktas, perkeltas į koncepciją, privalo palikti vietos atsitiktinumui. Intelektuali, intuityvi fotografija sukeičia fotografuojančiojo ir fotografuojamojo pozicijas, išlaikydama fiksuojamo vaizdo autonomiją. Galutinis rezultatas priklauso nuo fotografo meistriškumo ir nuojautos. Technika, rakursas, kompoziciniai sprendimai – veiksniai, kurių pasirinkimą lemia vizualinio naratyvo sumanymas.

Žvelgiant iš šių pozicijų, parodos ekspozicija – vizualūs autorių pasirinkimo (kodėl taip?) argumentai. Pinhole kamera fiksuotas vaizdas alternatyvus tiksliai, dokumentuojančiai realybės interpretacijai, akcentuojantis ne tikslumą, o tikrumą. Dokumentuojančiai fotografijai būdingas skverbimasis į plotį, pinhole – į gylį. Technologija leidžia per gerokai subtilesnę vaizdų gamą „pačiupinėti“ dugną: emocijas, išgyvenimus, patirtis. Toks fotografinis realizmas pirmiausia nukreiptas ne į tai, kas „realu“, o į tai, ką autorius iš tikrųjų suvokia. Tačiau manyti, kad pinhole galima fiksuoti tik netikslius, abstrakčius vaizdus, būtų naivu. Anot parodos kuratoriaus, organizatoriaus ir dalyvio Gintauto Trimako, kurio dėka „Pinhole strategijos“, pirmiausiai eksponuotos Šiaulių fotografijos muziejuje, dar labiau „pasitempusios“, išsikristalizavusios, pasiekė sostinę, pristato aštuonis šia technika dirbančius fotografus ir jų darbus. Maža to, keliaudama iš Šiaulių į Vilnių paroda tapo tarptautine. Be pagrindinių jos autorių – Lietuvos fotografijos trečiosios bangos menininkų – dalyvauja du pinhole technologiją praktikuojantys fotografai iš užsienio: Arūnas Kulikauskas (Niujorkas) ir Liudmila Zinčenko (Maskva).

Parodos tikslas – supažindinti su pinhole vaizdų gama, reiškiančia savo pretenzijas atlikimo technikai, pasirinktam formatui, vaizdo estetikai, turiniui. Kiekvienas autorius reprezentuoja savitą vaizdų gamybos strategiją, akcentuodamas savo pasirinktus kriterijus, reprezentuojančius pinhole galimybes. Tad kas prieinama pinhole?

A. Kulikausko atviruko formato darbai, akcentuojantys estetinę išraišką, perteikia reportažo fotografavimo galimybę. Taip nufotografuota nuotrauka gali būti ne tik estetiška, bet ir analizuoti dailės filosofijos klausimus.

Jurgis Paškevičius, naudodamas karpytą 35 mm negatyvinę juostą, gilinasi į nestandartinių formatų vizualinės kalbos specifiką, sukurdamas dvi horizonto linijas („Neapspręstas horizontas“). Panašiu principu autoriaus konstruojama „Pinhole knyga“: iliuzinė puslapių jungtis generuoja veidrodinio vaizdo tikimybę kitame atvarto puslapyje. Tačiau ten – vaizdo tęsinys. Groteskiški, grafiški uosto vaizdai virsta knygos puslapiais ir asocijuojasi su uždraustu, antro plano reginiu, atsiveriančiu pro medinio tualeto durų skylę, jungiančią į vieną visumą visiškai skirtingas erdves.

iliustracija
Petras Saulėnas. Be pavadinimo. 2008 m.

L. Zinčenko ir Vaidotas Aukštaitis analizuoja erdvių susipynimo, laiko, šviesos pokyčių klausimus. Autorių darbai atskleidžia, kad pinhole fotografija gali būti ne tik didelio formato, bet ir spalvota. Ilga ekspozicija leidžia užfiksuoti į regos lauką (šiuo atveju – į kadrą) pakliuvusio objekto kelionę nuo pakliuvimo į jį, susiplakimo su einančiais iš paskos (sutinkamais) objektais ir išnykimo. Tokio virsmo fiksacija išplečia akimirkos trukmę, suskaidydama ją į taškus, kuriuose galima sustoti neapibrėžtam laikui.

Remigijus Treigys replikuoja darbu iš ciklo „7 miestai Klaipėda“: pinhole nuotrauka gali būti ne tik didelio formato, spalvota, bet ir skaitmeninė, suteikianti galimybę turėti neribotą kadrų skaičių.

G. Trimako, Petro Saulėno ir Jurgitos Remeikytės darbai – labiausiai išgryninti atsakymai į klausimą „kodėl pinhole?“. Juose pinhole pasirinkimas – ne vienas iš galimų fotografavimo būdų, o vienintelis įmanomas. Autorių pristatoma vaizdinė vidinio gyvenimo analizė tarsi naratyvai be sintaksės, peržengiantys vaizdumą ir suteikiantys neribotas interpretavimo galimybes. G. Trimako darbas „Į vidų, permatoma, apvalu...“ pasižymi autoriui būdingu nutylėjimu. Paprastas kaip servizas dviem. Apie kažką tuščią ir patrauklų kaip stereotipiškai suvokiami blondinė ar vienuolis po ilgo pasninko. Gal vandens arba stiklinio indo, kuriame jis buvo, skaidrumo, o gal galvos, kuri vėliau tą skaidrų ir dar spirituotą turinį susivertė į vidų? Fiksuojami apvalūs ir apvaliu, iš gilumos ir į gilumą, iš vidaus ir į vidų P. Saulėno atvirukai (gal dar ne atvirukai, o jų klišės) – tai septyni savarankiški kadrai ant vienos negatyvinės medžiagos, jungiantys skirtingas erdves, objektus ir laiką. Pasirinkti objektai reprezentuoja turisto akimis stebimą nepažįstamą erdvę ir ją „prijaukina“. Vizualiniai miesto gidai, įamžinantys judėjimo trajektorijas, kurias galima ateityje atsekti ir pakartoti tiek pačiam autoriui, tiek bet kuriam kitam, esančiam tame mieste. Tačiau šis paprastumas apgaulingas. Pinhole atsitiktinumas sukuria vidinį dialogą tarp vaizdų ir nulemia hierarchiškai nesudėliotų vaizdinių seką, tapdamas pagrindiniu kelionės organizatoriumi, paverčiančiu paties autoriaus maršrutą tik nuspėjamu.

Individualus, giliai išjaustas, tapybiškas ir konceptualus J. Remeikytės darbas. Įsimintini, transformuoti vaizdai fiksuoja santykį tarp laiko, erdvės ir pačios autorės. Persmelkdami savo gilumu, jie įtraukia į kvapą sulaikantį ritualą, savotiškai išvalydami. Žiūrint į juos kur kas lengviau pasakyti, kas nėra tai. Natūralus, mistiškas mechanizmas, gyvybę palaikantis (o gal atimantis?) aparatas, apimantis nevaizdumo naratyvus, įtraukia ir paskandina, palikdamas bangas, atkartojančias saulės kelio brėžiamas linijas, primenančias kažkieno – gal autorės, gal žiūrovo – širdies kardiogramos kreives.

Apibendrinant norisi atkreipti dėmesį, kad pinhole kameros galimybių įvairovę pristatančioje parodoje sostinės žiūrovai ir jos svečiai „Prospekto“ galerijoje iki gegužės 11 d. gali susipažinti su tuo, kas įmanoma fotografuojant ir pinhole, bei tuo, kas įmanoma tik pinhole. Plonytėse laiko ir erdvės atraižose užfiksuotas realijas parodos autoriai labiau orientavo į vidinius išgyvenimus. Pinhole galimybes atskleidžianti paroda pristatomų darbų idėjiniu ir techniniu lygiu puikiai įsitenka ne tik vietiniame, bet ir pasauliniame kontekste. Pinhole kameros galimybių eksploatacija – tik laiko ir pasirinkimo klausimas. Tad visiškai nesukeltų nuostabos, jei netolimoje ateityje šeimos albumuose atsirastų šiuo metodu užfiksuotų vestuvių akimirkų.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 167 iš 191 
5:01:54 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba