SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-11-09 nr. 776

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Milda Žvirblytė
Nematomas žmogus
30

Muzika 
• Arvydas Karaška
„Musica humana“ ir „Muzikinė auka“
5
• Živilė Ramoškaitė
Naujosios operos Medėja, kas ji?
5
• Svetlana Puidokienė
Neužmirštamas Mokytojas
• Argentinoje skamba lietuvių pianistų atliekami kūriniai
• KONCERTAI

Dailė 
• A. A. fenomenas21
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Claudio Magris
Dialogo ribos

Teatras 
• Vilmantas Juškėnas
Giesmė Eglės mitui – jūrų gelmėse
• „Visas Nekrošius“ Sankt Peterburgo festivalyje
• Lietuviški akcentai Poznanės festivalyje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• „Scanorama“ pristato
• Kine pasitaiko ir optimistų1
• Rusijai reikia caro
• Portugalų kino savaitė
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Tarptautinis šviesos festivalis Vilniuje2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Nematomas žmogus

Apie tapytojo Henriko Čerapo kūrybą

Milda Žvirblytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Henriko Čerapo parodos „Ten years after. The last of my last“ bendras vaizdas. 2007 m.
V. Ilčiuko nuotraukos

Kai kurių viduriniosios ir jaunesnės kartos menininkų kūryboje pastebima tendencija iškelti į paviršių 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių roko kultūrą bei jos estetiniais principais pagrįsti kūrinių atsiradimą. Prisiminkime prieš kelerius metus Artūro Railos surengtą akciją, į kurią menininkas pakvietė dalyvauti 7-ajame dešimtmetyje grojusius roko muzikantus, Jono Gasiūno paveikslų pavadinimus, keliančius asociacijas su roko baladžių tekstais, Dainiaus Liškevičiaus ir Lino Jablonskio performansą, kurio metu autoriai grojo gitaromis. Prie roko kultūros elementus eksploatuojančių menininkų priskirčiau ir Henriką Čerapą, kuris savo tapybos parodos pavadinimą pasiskolino iš hipių laikais gyvavusios grupės „Ten Years After“ pavadinimo. Toks skolinys neatsitiktinis. Viena vertus, pavadinime akcentuojamas dešimties kūrybinio darbo metų etapas, prabėgęs buvusios spaustuvės pastate Maironio gatvėje egzistavusioje dirbtuvėje. Kita vertus, Čerapas tarsi pasiūlo kūrinių suvokėjui prisiminti savo jaunystės laikus ir tuo metu aktyviai klausytas roko grupių atliekamas dainas. Tiems kūrinių suvokėjams, kurių atmintis nesiekia 7-ojo dešimtmečio pradžios, tapytojas suteikė progą pajusti to meto roko kultūros dvasią parodos atidarymo dieną leisdamas to laiko roko atlikėjų įrašus.

Ieškodama man parankesnės Henriko Čerapo kūrybos pozicionavimo bendrame lietuvių XX a. pab. – XXI a. pr. tapybos kontekste strategijos, prisiminiau poetą Zbigniewą Herbertą. Jis teigė, kad visuose dailės istorijos perioduose gali atrasti kelias vienu metu kūrusias vienodai stiprias asmenybes, atstovaujančias skirtingoms pozicijoms, tačiau vienodai įtakingas ir reikšmingas tolesniems dailės raidos procesams. Herbertas tokiomis asmenybėmis įvardijo Giotto ir Masaccio. Pirmąjį jis priskyrė prie ekspresionistų, o Masaccio, jo nuomone, sintezavo tuo metu (t.y. ankstyvajame renesanse) jau pradėtą primiršti bizantinės tapybos palikimą. Tokį Herberto pasiūlytą požiūrį galima pasitelkti ir analizuojant dailę po renesanso: pavyzdžiui, XIX a. tas skirtingas pozicijas atstovautų Delacroix ir Engrasas, XX a. pabaigoje – Baselitzas ir Kieferis. Tuo tarpu XX a. pradžios lietuvių tapybos kontekste tokias pozicijas galėtų užimti Justinas Vienožinskis (ir jo mokiniai, susibūrę į „Ars“ grupuotę) ir Vladas Eidukevičius.

Henriko Čerapo kūrybos atspirties taškai slypi Eidukevičiaus tapyboje. Be to, jis, kaip ir Eidukevičius, gilinosi į stiprią, muziejine patirtimi grįstą, kultūrinę tradiciją. Dar besimokydamas Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, Čerapas pradėjo studijuoti Eidukevičiaus tapybą, eksponuotą Nacionaliniame M.K. Čiurlionio muziejuje. Jį žavėjo ne tik struktūriškas dailininko paveikslų aspektas, bet ir specifinis tapymo būdas. T.y. tvirtas daugiasluoksnis ištapymas – arba, Čerapo žodžiais tariant, „įtepimas“, – dėl kurio atgyja paveikslo struktūra, paslėpdama savo pirminį dar formalų pradą. Giocometti – kitas dėl savo analitinio mąstymo Čerapui svarbus XX a. dailininkas.

Lietuvių tapybos kontekste Čerapą galima būtų vadinti paskutiniu modernistu. Nors šis jam priskiriamas titulas jį patį šiek tiek glumina. Paskutinio modernisto titulą Čerapas atiduotų R. Jankauskui-Kampui, o jis pats eina dar toliau už Kampą. Mano manymu, XX a. pabaigos lietuvių tapybos kontekste Jankauskas-Kampas ir Čerapas galėtų būti tos asmenybės, kurios, remiantis Herbertu, atstovautų dviem stiprioms, tačiau skirtingoms pozicijoms – ekspresionistinei ir sintezavusiai kultūrinę tradiciją bei muziejinę patirtį.

iliustracija
Henrikas Čerapas. „I liked“. 2005–2006 m.

Anot Jono Gasiūno, lietuvių tapybos kontekste Čerapas atliko analogų neturintį špagatą: jis viena koja yra pataikęs į tapytojo Eidukevičiaus pėdą, o kita remiasi į XXI amžių.

Su Čerapu susitikau jo parodoje, veikusioje savaitę prieš Vėlines buvusioje spaustuvėje Maironio gatvėje. Instaliacinis kūrinių eksponavimo būdas, jau išbandytas pirmosiose grupės „Angis“ parodose 10-ojo dešimtmečio pradžioje, spaustuvės patalpose atrodė įvaldytas tobulai. Ne architektūra, o tapyba diktuoja sąlygas erdvei. Paveikslai tarsi patys būtų savarankiškai radę sau vietą, net jeigu tąja vieta tapo kybojimas ore. Parodoje eksponuoti kūriniai iš įvairių etapų: nutapyti apie 1994-uosius ir sukurti pastaraisiais metais, taip pat ir iki galo nerealizuoti darbai. Tokia parodos struktūra suteikia Čerapo kūrybai platesnę kontekstinę reikšmę, tampa akivaizdesni jo kūrybos atspirties taškai. Tapytojo žodžiais tariant, užsimezga loginis ryšys tarp skirtingų kūrybos etapų.

Ryšys tarp kūrinių ir Čerapo asmeninės biografijos, gyvenimo faktų yra maksimaliai glaudus. Pavyzdžiui, paveiksluose pasikartojantis geležinkelio motyvas, išlikęs atmintyje dar iš vaikystės, taip pat eksploatuojami tėvo biografijos faktai, tapomi gimtinės peizažai. „Pasakoju apie save. Išgerti buteliai, džiaugsmai, liūdesiai, visokios asmeninės istorijos – viskas svarbu, apie tai tik ir pasakoju, nesprendžiu jokių globalių problemų, – sako man Čerapas. – Kaip suformuluoti savo jausmą, kaip pasakyti tai, ką jaučiu, kaip tai perteikti tapybine kalba?“ Neretai vieno paveikslo kūrimo, tapymo procesas užsitęsia iki kelerių metų. O kartais bandymas paveiksle papasakoti savo biografijos istoriją tampa sunkiai įgyvendinama užduotimi. Turiu omenyje parodoje eksponuotą ciklą „Requiem SS batalionui“, kuriame iš paveikslo į paveikslą keliauja tas pats vyriško kostiumo motyvas. Šie tapybos darbai skirti tėvui atminti. Tačiau idėja kol kas nerealizuota, nes bandymas analizuoti praeitį (šiuo atveju tėvo istoriją), lygiagrečiai išgyvenant jį patį supančią tikrovę (kuri neleidžia užmiršti, kas esi ir ko sieki), pasirodo sunkiai įgyvendinamas. Bandymas konkrečiau atspindėti praeitį priveda prie konkretesnio figūratyvaus vaizdavimo. O ši aplinkybė, kaip teigia tapytojas, jam nėra itin palanki. Šiuos darbus jis laiko eskizais.

Skaitydama tapybos darbų pavadinimus bei gilindamasi į plastinę kūrinių sandarą, panorau išsiaiškinti gilesnius ryšius tarp šių dviejų kūrinio sandų. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus nutapytas darbas „Railway to Heaven“. Ištapytas, įkrėstas dažo-dervos sluoksnis savo paviršiumi primena suartą dirvą. Jame įtapytas (ir keletą kartų pakartotas) užrašas „Jimi Hendrix“. Bandant suprasti šį keistą derinį, kai geriausio visų laikų roko gitaristo pavardė atsiranda ant agrarinio paviršiaus, kyla mintis apie prieš kelis dešimtmečius susiklosčiusią situaciją Lietuvoje, kai mažų miestelių paaugliai, atvykę į didmiestį, tapdavo hipiais. „Agrarinis Jimi Hendrixas“ – toks derinys tampa ekspresyviu sovietinės tikrovės reliktu, kurį perteikti galima tik tokia kalba, kurią pasirinko kūrinio autorius. Koncepcijos gylio požiūriu šis kūrinys gali būti sulygintas su esto Jaano Toomiko videoperformansu, kuriame menininkas šoka ant savo tėvo kapo pagal Hendrixo muziką.

iliustracija
Henrikas Čerapas. „Railway to Heaven“. 2006 m.

Drobės ar kartono paviršiaus įtapymas, jo sutapatinimas su suarta dirva – tai būtų iš Eidukevičiaus paveikslų perimta patirtis. Šią strategiją Čerapas įžvelgė Eidukevičiaus paveikslų fragmentuose, tiksliau – abstrakčioje spalvinėje dėmėje. Plokštumos sukonstravimo strategijų paieškos užsitęsė iki kelių kūrybinių dešimtmečių. Paieškos lėmė ir motyvo pasirinkimą bei jo kaitą: iš pradžių tai buvo alijošius (vėliau jis buvo išbaigtas, nes pasirodė esantis apribotas, nepasiduodantis didesnėms formos transformacijoms), galiausiai atsirado dirvožemio motyvas, begalinis savo transformacijų galimybėmis, o ne uždaras kaip augalas. Neatsitiktinai Čerapas kūrė ir aptapytus objektus iš medžio, kuriuos galima traktuoti ir kaip savarankišką dažo masę, iš paveikslo plokštumos išmestą į parodinę erdvę. 10-ojo dešimtmečio pradžioje nutapyti darbai ne itin didelio formato, palyginti su pastaraisiais metais sukurtais, be to, jiems būdingas smulkesnis jautresnis potėpis. Paveikslų formatus ir potėpį lėmė dirbtuvės patapos: buvusi spaustuvė išprovokavo didelių formatų pasirinkimą ir brutalesnės technikos paieškas. Taip aliejinį dažą pakeitė derva (tiesioginė jos funkcija – pastatų pamatų izoliacija). Pastaraisiais metais nutapytuose darbuose pastebima dar viena materijos perskaitomumo (rodymo) strategija. Paveikslams „I liked“, „Railway to Heaven“ ir kt. būdingas horizontalus dalijimas: viršutinėje dalyje – ištapytas peizažas ar dirvos motyvas, o apatinėje dalyje – sustingusios nubėgusio dažo-dervos srovės, demonstruojančios tapymo proceso pėdsakus.

XXI a. dervos naudojimas tapant paveikslus gali būti prasmingas keliais požiūriais. Eksploatuodamas šią techniką Čerapas tarsi mumifikuoja tapybą, daro ją ilgaamžiškesnę (atsparesnę laiko poveikiui), drauge taip demonstruoja savo stoišką ir ne mažiau ironišką poziciją jos atžvilgiu. Kita vertus, dervos pasirinkimą lėmė susiklosčiusios socialinės aplinkybės (juoda derva yra nepalyginti pigesnė už dažus). Tačiau paradoksaliai tos pačios aplinkybės pasiūlė ir konceptualų šios medžiagos panaudojimo būdą.

Čerapo, kaip tapytojo, pozicija šiuolaikinės tapybos kontekste yra vieniša. Ir nepopuliari. Vis dėlto tenka tik apgailestauti, kad tokio gero tapytojo kūriniai neeksponuojami Lietuvos dailės muziejuose, nekaupiami jų saugyklose, o ir pats menininkas iki šiol neturi kūrinių realizacijai tinkamų sąlygų (pvz., dirbtuvių, tapymo priemonių ir pan.), be to, retai kviečiamas dalyvauti į svarbesnes dailės parodas ar projektus.

Pasidomėjusi Čerapo eksploatuojamos dervos techninėmis bei funkcinėmis savybėmis, sužinojau, kad ji yra toksiška, kitaip tariant – nuodinga. Ar ši dervos savybė neatbaidys meno vartotojų? Klausimą ištariau balsu, jį nugirdo pro šalį ėjęs studentas:

– Man atrodo, jis sąmoningai to siekia, taip norėdamas apsisaugoti nuo parazitų, – pasakė.

– Kokių dar parazitų? Turi galvoje drobę graužiančius kenkėjus?

– Ne drobę, o kultūrą.

 

Skaitytojų vertinimai


11483. carapo gerbejas2007-11-12 10:41
labai gaila kad puiki paroda paskesta lekstokose zurnalistinio tipo klisiu gausybeje, ypach autorei patinka zodis:- kontekstas-, panaudotas 7 kartus, analize padrika ir vietomis pritemta. pats tekstelis it kapotos mesos kotletas su likusiais kulinaro pirstu atspaudais ir plauku kuokstu. pati paroda isties gera linkiu sekmes henrikui carapo gerbejas

11485. alora2007-11-12 12:38
prasyciau ...........kazkokia asmenine gaidele nuskambejo analizes analizes autorui/ei...man tai buvo idomu skaityti, skaitoma kalba. aij Carapo gerbejas yra is tu kur tulzi palieti anonimiskai ateina, gauna lazdu kas reikia ir nereikia. Bet gi atsitokekit, cia visur zmones. kam butinai apvemti? Juolab kad apie Cerapa papasakota ir idomiai, ir argumentuotai.

11486. what2007-11-12 13:09
Sutinku. "Carapo gerbejas" pries irodydamas savo autoriteta recenzavimo srityje, galetu ismokt sklandziai ir be klaidu reiksti savo mintis.

11487. fantomas2007-11-12 13:44
Gal Č.gerbėjas ir kandus. Tiesos yra, matyt nelabai jam patinka autorė, bet ne šedevras šis tekstelis irgi reikia pripažint

11488. what2007-11-12 13:58
relaityvu apie tai kalbeti. kas vienam leksta, tas antram paveiku. nemaukit visu ant vieno kurpalio.

11493. budhhhha2007-11-12 18:13
ir carapo gerbejai ir kritikai yra vienis.

11494. budhhhha2007-11-12 18:15
bet baisu kad tapybos foto juodai baltos. XIX amzius, ar lietuviu isskirtinis bruozas?

11495. anda2007-11-12 18:21
Ilciukas graziai nufotkino, o siaip i parodas vaiksciot reikia. virtualiai meno jusliu nepatenkinsi. Tai gali padaryti tik porno, o tapyba gyvai reik ziureti.

11496. >114942007-11-12 18:35
mergaite, kas jums trukdo i paroda nueit pasiziuret?

11498. anda2007-11-12 18:42
paroda baigesi, as senai ne mergaite, bet bandziau atsakyt budhai, del to gedinimo uz nespalvota nuotrauka. Kita diena ziurek ims ir aliejiniu dazu kvapo pareikalaus, tais as ir sakau - eik tu i parodas, o ne administruok svetimus puslapius

11499. what2007-11-12 18:52
Anda, taigi cia ne tau buvo adresuota, o budai:)

11501. 11496 > anda2007-11-12 19:31
paroda baigesi, bet, manau, pas tapytoja galima i dirbtuves uzsukt paveikslu paziuret ir hedrix paklausyt. kazkaip malonu, kad jus tokia patyrusi;-)

11502. anda > 114962007-11-12 20:27
o ka jus irgi ozobochenas?:) mums reikia susitikti:))))))))

11504. 48622007-11-12 21:35
na, kaipo dr. , ji galetu geriau rasyt. bet ka noret is vda diplomantu menotyros,,,

11506. aka2007-11-12 22:23
kas ta paslaptinga ji? (visi supratingai susiziurejo, bet vistiek nesuprato)

11508. mika2007-11-12 22:33
blemba kaip uzkala toks tupas pavydas... laipsnis uzkliuvo, Zvirblyte Zvirblyte kaip priesu pasidarei. Ne patys intelegentiskiausi pasitaike.

11516. to anda2007-11-13 11:24
Panelyte, gal jau ruosiates sventem?

11517. to zvirblyte2007-11-13 11:31
Ar Cerapas tapytojas? ar Cerapas pedagogas? ar Cerapas tik puikus interpretatorius vokiskosios tapybos Lietuvos dirvonose? o gal cia jam tik lengvas pasitenkinimas po sunkiu pagiriu?(zinau tik viena atsakyma-Cerapas geras zmogus)

11520. yukis2007-11-13 13:51
absurdai absurdai. "Lietuvių tapybos kontekste Čerapą galima būtų vadinti paskutiniu modernistu" - 90% tapytoju lietuvoje dar modernistai. pati paroda - nieko naujo. niuri kaip lt siela ir lt dailes situacija. o baisiausia, kad paroda nei nieko naujo neparodo nei nepasako. nebent, kad meno vartotoja reikia galutinai atbaidyti nuo meno - (smc toks konceptas gal ir butu idomus)

11523. kiskis p2007-11-13 14:42
kas yra meno vartotojas? ar misko gyvunas? nesu sutikes.

11524. yukis2007-11-13 15:35
institucija, ziurovas, kolekcionierius

11530. Niekas2007-11-14 01:23
Praeivis (atsitiktinai sumaises namo adresa).

11532. AišV kiškiui2007-11-14 20:25

11533. ss2007-11-15 09:32
ko dabar kabintis prie zvirblytes ji gi tik retransletorius kaip teko skaitant teksta suvokti.

11545. mėnulis2007-11-16 17:53
negaliu kaltint Čerapo(rus.-kaukolės) už tai, kad negali apie slogutį kalbėt lengvai.

11546. repas Čia2007-11-16 17:57
ir dar: manau, kad Čarepas prisirpęs nepalyginti daugiau už savo tapybą.

11554. Bronius2007-11-18 00:59
pastaruoju metu dar karta pasitwirtina, kad taukuota ir tendencingai uzterliota yra tikrasis menas. paraleles i roka, na ir kas.. man jau nebeskamba.. nejaugi kurianciuju aplinka tokia slogi? pykti pradejau..

11555. kiskis p - broniui2007-11-18 01:18
nurimk ir eik miegoti. kai paskutini karta trolike maciau c. atrode linksmas.

15971. Jurga :-) 2011-01-15 19:38
Patiko ar medinių skulptūrų dar bus? Jos dera prie Čarapo tapybos. Ačiū.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 176 iš 200 
5:01:48 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba