SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-01-16 nr. 597

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Rasa Vasinauskaitė
Nemaišto naktis
2

Muzika 
• Skirmantė Valiulytė
Po trumpo štilio
• Gimtadienis su "Parsifaliu" ir kt.
• Muzikai ir medikai rūpinasi dvasine sveikata
• Antroji plokštelė, skirta Kauno kompozitorių kvartetinei kūrybai
• KONCERTAI

Dailė 
• Inga Dargužytė
Migruojantys menininkai
2
• Viktorija Ryžovaitė
Tiesiog autoportretai
2
• Lina Jakeliūnaitė
Pax vobiscum
1
• Raminta Jurėnaitė
Lietuviai Diuseldorfe
• PARODOS1

Literatūra 
• Troliai, Dante, internetas17
• Lietuva UNESCO šeimoje
• VAKARAI

Teatras 
• Vilniaus mažojo teatro "Šeimyninės istorijos"3
• Menų organizacijos pristato Agnių Jankevičių
• Tarptautinis šokio teatro "Aura" projektas3
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Įžengti į baseiną2
• Neolito laikų paveikslėliai1
• Po saule
• Kažkur Afrikoje
• Debiutai
• Savaitės filmai3
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Nemaišto naktis

Jono Vaitkaus "Helverio naktis" Nacionaliniame dramos teatre

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
D. Matvejevo nuotr.

Kaip dramaturgas, Ingmaras Villqistas atkeliavo pas mus šiek tiek pavėlavęs. Autoriaus paslaptis jau išaiškinta, ir dabar gali imponuoti tik jo pjesių tekstai arba netikėtos jų sceninės interpretacijos. "Helverio naktimi" susidomėję aktoriai Arūnas Sakalauskas ir Jolanta Dapkūnaitė bene metus laukė savo režisieriaus. Radęs laiko, pjesę sutiko statyti Jonas Vaitkus – ne tik didžiųjų scenos formų, bet ir kamerinių dramų meistras, pastaruoju spektakliu tarsi prisimenantis kadais režisuotą Ingmaro Bergmano "Personą" ar ne tokią jau seną Mike’o Culleno "Aną Veis".

Aštrius pojūčius dar prieš spektakliui prasidedant kaitina ūžiančios minios triukšmas – kažkas baisaus vyksta už šviesaus ir skaidraus kambario, kur nugara į žiūrovus sėdinčios moters pečiai trūkčioja nuo kiekvieno aštresnio garso. Baltai žalsva, nepriekaištingai švari ir dekoratyvi erdvė, kurioje tokių pat pustonių suknele ir prijuoste moteris, regis, ištirpsta, netrukus kontrastuos su staiga įsiveržusia vėliava mosuojančia juoda vyro figūra. Pirmieji spektaklio taktai akimirksniu sujungia realybes už kambario ir kambaryje, įnešdami grėsmingų įvykių pritvinkusią gatvės atmosferą. Mūšiai netrukus persikels čia – maži, prie savo baltučio stalelio ir iš žaislinių lėkštelių valgantys Helveris ir Klara naktį paskirs žiauriems didžiųjų, esančių , žaidimams.

Villqistas neatsitiktinai sudomino lenkų režisierius ir aktorius – psichologines jo veikėjų charakteristikas ir paslaptingus žmogaus sąmonės vingius kiekvienas galėjo traktuoti savaip, ieškodami jų šaknų pačioje žmogaus prigimtyje ar troškimuose. Ir tos paieškos buvo nukreiptos į pačius giliausius veikėjų potyrius, psichinę ir fizinę atmintį, kuri lenkų spektakliuose neretai priartėdavo prie šokiruojančio savo nuogumu sceninio ir vaidybinio natūralizmo. Vaitkui toks natūralizmas nesvetimas, kaip ir akylas psichoanalitinis žvilgsnis į veikėjus tarsi į pacientus, tačiau jam nesvetimas ir raiškusis, "formalusis" spektaklio aspektas, kurį pasitelkęs režisierius visuomet suformuluoja tikslią, retsykiais net pernelyg vienareikšmę idėją. Nuo jos priklauso spektaklio stilius ir vaizdingumas, jai paklūsta aktorių vaidybos intonacija. Tokią idėją režisierius formuluoja ir "Helverio naktyje". Klara ir Helveris gyvena tarsi nepriekaištingos švaros, tvarkos ir net savo spalvos oazėje, pagal savo taisykles ir ritualus, atsiriboję nuo išorinio pasaulio ir jo grėsmingų įvykių. Tačiau, anot režisieriaus, "visuomeninis gyvenimas, kuris vyksta aplink tą dviejų žmonių šeimynėlę, pereina ir į jų santykius. Tas gyvenimas, kuris verda aplink juos, įsiveržia į jų pasaulį, ir jie pradeda lygiai taip pat sąveikauti, kaip ir žmonės gatvėje." Sąveikauti "taip pat" čia reikštų – leisti išsiveržti tiems agresyviems ir nenuspėjamiems kitokių naikinimo ar pavergimo impulsams, kuriais šiuo metu pulsuoja "gatvė", jau spėjusi palikti, tarsi tas milžiniškas viduje pasirodantis batas, savo įspaudą ne tik Helverio elgesyje, bet grasinanti nušluoti nuo žemės paviršiaus ir visą šią trapią dviejų žmonių priebėgą.

Villqistas "Helverio naktyje", regis, mėgaujasi kiek hipertrofuota patologine situacija: psichiškai nesveikas Helveris yra Klaros augintinis, pasiimtas iš ligoninės todėl, kad kažkada moteris atsisakė savo tokio paties nesveiko kūdikio. Jaunystėje puoselėjusi gražiausias gyvenimo viltis, tačiau taip ir neišsaugojusi nei šeimos, nei namų, dabar Klara, atstodama Helveriui ir motiną, ir moterį, paklūsdama jo įgeidžiams ir nuolankiai jam padėdama, tarsi išpirkinėja savo didžiąją nuodėmę. Veikėjų biografijos motyvai, staiga atgyjantys šią naktį, suteikia Klaros ir Helverio paveikslams gyvenimiškos apimties. Jų patirtis tai neatrišamai sumezga abiejų likimus į vieną mazgą, tai nubloškia į skirtingas "barikadų" puses. Helverio nesveikumas Villqistui – dramaturginis "kabliukas": kitoniškumo, ligos motyvai jo kūriniuose neatsitiktinai tampa dalimi beveik romaniško pasakojimo, skirtingomis pjesėmis kuriamo tarsi vienos vietovės gyventojų istorijos. Todėl beveik "mitologinių traumų" pažeisti Villqisto herojai ir jo pjesės galėtų susidėlioti į psichologinį teleserialą su visomis jam būdingomis klišėmis ir net trafaretiškais veikėjų įvaizdžiais, jei ne beveik banaliai intrigai išrišti dramaturgas nesumanytų originalaus posūkio – "Helverio naktyje" Klara pati nunuodija Helverį jo tabletėmis.

Vaitkus ir jo aktoriai šįkart laisvi nuo bet kokio lyginimo ir kitų Villqisto pjesių konteksto; režisierius stato "…Naktį" ir būtent per jos prizmę žvelgia tiek į herojus, tiek į jų dramą, o pasitelkdamas scenografę Jūratę Paulėkaitę sukuria būtent jiems skirtą erdvę – su didžiule siena, kuri, saugodama nuo išorės, abudu ir įkalina. Fašistaujanti "gatvė" išmoko Helverį naujų žaidimų, tad Klarai, kaip tiems žaisliniams, avanscenoje surikiuotiems kareivėliams, belieka jam paklusti. Tiesa, kantriai pildydama Helverio muštro pamokas, nuolankumu malšindama jo agresiją, Klara jau žino, kokią silpniausią Helverio vietą paklibinti (jo ligą), kad susigrąžintų savo pozicijas. Tą patį žino ir Helveris, susitaikymui tarsi neatsakingai primindamas jai santuokos istoriją. Ir nors čia, savo pasaulyje, abiejų "jėgos" susilygina, "gatvės" atžvilgiu abu yra kitokie ir išstumtieji, ir abiem gresia lygiai toks pat sunaikinimas.

iliustracija
Arūnas Sakalauskas (Helveris) ir Jolanta Dapkūnaitė (Klara)
D. Matvejevo nuotr.

Jau kuris laikas "sunkiasvoriais" vaidmenimis nelepintiems Jolantai Dapkūnaitei ir Arūnui Sakalauskui "Helverio naktis" – ir sunkiai įveikiama, ir maloni įveikus medžiaga: abiejų veikėjų charakteriuose povandeninių rifų ne mažiau, nei vingių smegenyse. Režisierius kiek palengvina aktorių užduotis, atkreipdamas dėmesį į kiekvieno plastikos grynumą ir tikslumą, tačiau tai, kas slypi už išorės – netikėti sprendimai, staigūs emocijų proveržiai, tramdomo skausmo pauzės, – jų vienų rankose. Ne tiek meistrystė, kiek nepaprastai intensyvus vidinis gyvenimas gali užpildyti tas staiga atsiveriančias tarpusavio supratimo, bendro likimo suvokimo spragas, kad vienintelė išsigelbėjimo išeitis būtų priimta taip pat ramiai ir klusniai, kaip ir visi ankstesni žaidimai. Regis, taip, puikiausiai nujausdamas, ką reiškia margaspalvių tablečių dėlionė, po kelias ir saujomis jas rydamas už visą kartu nugyventą laiką Klarai dėkoja ir su ja atsisveikina Sakalausko Helveris. Taip ir nespėjęs, kaip vyras, prisipažinti, kad būtent šią akimirką myli ją, kaip moterį, ir labiau už gyvenimą.

Helverio linija spektaklyje dominuoja – jo vaidmuo labiau psichologiškai niuansuotas, įvairesnių spalvų, o ne vien tos ryškios oranžinės – tokios spalvos pėdkelnėmis Sakalausko herojus šmėžuoja prieš Klaros akis. Sukeldamas ir juoką, ir graudulį tai savo nevaldomu žiaurumu, tai iki skausmo nuogu atvirumu ir tiesumu. Tiesa, atrodo, kad kol kas aktorius dar tik "jaukinasi" Helverio beprotystę, dar tik derina judesių ir minčių padrikumą, labiau susitelkdamas prie išorinės ligos imitacijos, nei rasdamas jos vidinę logiką. Tačiau kai ši logika po trupinį "susirenka", kai Helverio dauniškumą keičia jo, kaip vyro, bejėgystės ir jo, kaip žmogaus, pažeidžiamumo supratimas, jo kabinimosi į gyvenimą ir pasmerktumo jame nepritapti drama darosi ypač skaudi. Turbūt ši drama ir slypi ir Helverio, ir Klaros pasąmonėje, žadindama ir palaikydama keistus jųdviejų ryšius. Dapkūnaitės Klara išties gyvena savo šokių ir muzikos, prisiminimų ir rūpesčių Helveriu pasaulyje, kurdama jį tokį, kokio kadais nesukūrė savo išsižadėtam kūdikiui. Ir Helveris jai – greičiau nerealizuotos motinystės auka, atsidavimas kuriam nesušildo jos meilės ištroškusios, po savitvarda ir griežtumu slepiamos širdies. Tačiau būtent jos sąmonėje turi įvykti tas staigus lūžis, kai Helveris jai pasirodo ir jos antrininkas, ir meilė, ir likimas. Kada tai įvyksta ir ar Klara šitai pastebi? Išoriškai kiek per rūsti ir nuosekli vaidmens traktuotė, taip pat dar jaučiamas aktorės dėmesingumas plastiniam Klaros piešiniui, jos individualiems ir savitiems, bet tvarkingiems gestams bei šukuosenai, sukuria tarp jos ir Helverio tik retsykiais, slapčiausių atsivėrimų momentais įveikiamą distanciją. Galbūt ši distancija yra vienas subtiliausių režisūrinių sprendimų: taupios Klaros ir Helverio suartėjimo akimirkos spektaklyje – pačios emocionaliausios. Per jas režisierius ir aktoriai juda prie spektaklio atmazgos, jos pagaliau išsiveržia ir tuo klaikiu Klaros klyksmu, antrąkart išsižadėjus brangiausio, ką turi, Helverį ir save išvadavus nuo dar didesnės kančios būti kartu, amžinai įkalintiems, nepatirti gyvenimo pilnatvės. O gal Klara dabar išties pasielgia pagal "gatvės" diktuojamas taisykles, kad Dievo vardu ir jo akivaizdoje priimtų ir jai skirtą atpildą? Ką išgirdo Klara už Helverio jai atneštų paskutinių pastoriaus žodžių? Nemaištauti?

Paskutinį spektaklio akcentą, žiūrėdami į sustingusį Klaros veidą, teuždės žiūrovai - pagal tikėjimą ir įsijautimą į tai, ką pamatė. Arba - teliks jis paslaptimi. Ji čia taip pat reikalinga...

 

Skaitytojų vertinimai


2635. Rrrr2004-01-24 05:00
Ką reiškia "autoriaus paslaptis jau išaiškinta"? Absurdas. Šaip straipsnis gal ir nieko, bet nuobodus klaikiai - jokio stiliaus, vien kažkoks bubenimas kaip iš po kaldros.

2639. trtr2004-01-24 18:58
Žodis "bubenimas" daugiau tiktų spektakliui apibūdinti, tik ten bubenimas iš po bato.. O koks beje spektaklio stilius? Įdomus?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 176 iš 200 
5:01:43 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba