SEPTYNIOS MENO DIENOS

0000-00-00 nr. 599

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Vika Ryžovaitė
Nematoma padaryti matoma
2

Muzika 
• Laimutė Ligeikaitė
Perteikti savo patirtį
• Vytautė Markeliūnienė
Jubiliejiniam sezonui įsibėgėjant
• Naujas "Muzikos barų" numeris su "dovana iš Zalcburgo"
• Lietuvoje vėl vieši "Kronos" kvartetas2
• Garsioji Ninella Kurgapkina ruošia baleto debiutantus
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Lina Jakeliūnaitė
Kas yra svarbu?
1
• Elena Černiauskaitė
Interjerinė filosofija Vilniaus rotušėje
• Jurgita Videikaitė
Nuotykiai rūtų darželyje
• PARODOS

Literatūra 
• Apie "Dailę"
• Būti miesto šviesoje
• Atitaisymas
• VAKARAI

Teatras 
• Šarūnė Trinkūnaitė
Ką siūlo jaunieji?
• Inga Dačiūtė
Diagnozė – "Palanga"
• Naujas "Teatras"
• Į sceną grįžta karalius Mindaugas1
• Graži ir liūdna "Madagaskaro" utopija
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Originalas – geriau
• Aikštingosios Karmen koridos
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Laiškas butelyje
• Andrzejus Wajda stato "Velnius" Maskvoje

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Nematoma padaryti matoma

Jubiliejinė Viktoro Vizgirdos paroda Radvilų rūmuose

Vika Ryžovaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viktoras Vizgirda Višakio Rūdoje 1977 m. (iš G. Mackevičienės archyvo)

"Tikrasis grožis, nesvarbu kieno: namo, dangaus ar dykumos, yra nematomas. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimi, o tik širdimi".

A. de Saint Exupery "Mažasis princas"

Ši frazė tinka žymaus lietuvių dailininko Viktoro Vizgirdos kūrybai. Jo paveikslus galime liesti širdimi, jautriai tyrinėdami, kas slypi už stiprių potėpių, sodraus kolorito, nostalgiškų peizažų, "nutašytų" portretų, snūduriuojančių bažnyčios bokštų, modernių, susipynusių su liaudies menu natiurmortų. Be šio stipraus vidinio užtaiso dailininko paveikslai būtų tik nuostabių linijų, spalvų ir formų tvarinys. Lyg pasiklydusios natos, kurios įgauna prasmę tik tada, kai sujungiamos į muzikinį kūrinį. Pasak J.Ortegos y Gasseto, "daikto esmė visada egzistuoja konkrečiame daikte, yra jo uždengta, paslėpta ir nematoma. Mums reikia ją išslaptinti, atidengti ir nematoma padaryti matoma. Kai mums pavyksta ištraukti į dienos šviesą daikto esmę, sakome, kad sužinojome jo tiesą." Taip ir dailininko V. Vizgirdos paveikslai nėra tik paviršiniai, emocionaliai ir impulsyviai perteikti tikrovės atspindžiai, juose slypi kur kas gilesnė prasmė, proto ir jausmų harmonija, meilė gyvenimui ir gamtai.

Ką tik nuvilnijo renginiai Vilniuje, Kaune, Višakio Rūdoje minint dailininko šimtmečio jubiliejų. Radvilų rūmuose atidaryta didžiulė ekspozicija, pristatanti menininko darbus, nemažai jų – pirmą kartą. V. Vizgirda – spalvinga asmenybė: geras piešimo meistras, puikus tapytojas, vienas iš "Ars" grupės steigėjų, Lietuvos dailininkų sąjungos vadovas, Vilniaus dailės akademijos direktorius ir dėstytojas, dailės kritikas, publikavęs straipsnius leidiniuose "Naujoji Romuva", "Lietuvos aidas", "Žodis į Lietuvą" ir kt. Galima sakyti, jis įkūnijo renesansiškąjį homo universale. Savo sugebėjimais reikštis įvairiose srityse ir išlaikyti žinių bei tobulėjimo troškimą iki pat žilos senatvės jis man artimas seniesiems meistrams.

Viktoras Vizgirda gimė 1904 m. Suvalkijoje. Jaunystėje daug laiko praleido Višakio Rūdoje, ir ši vietovė ilgam apsigyveno jo paveiksluose. Pirmieji rimtesni kūrybiniai žingsniai buvo studijos J. Vienožinskio piešimo kursuose, peraugusiuose į Kauno meno mokyklą. 1926 m. šią mokyklą baigusiems gabiems studentams (jam, J. Mikėnui ir N. Stanikui) valstybė suteikia stipendiją vieniems metams pasitobulinti Paryžiuje. Ten V. Vizgirda ne tik lankosi galerijose, muziejuose, meno bibliotekose, bet lavina kūrybos įgūdžius žinomo dailininko ir teoretiko André Lhote’o akademijoje, Didžiosios lūšnos akademijoje, V. Šuchajevo piešimo studijoje. Lankydamasis muziejuose V. Vizgirda artimai susipažino su žymiausiais klasikais ir šiuolaikinės dailės atstovais, o prancūzų dailė visiems laikams liko mėgstamu meno pavyzdžiu.

Grįžęs iš Paryžiaus V. Vizgirda įsidarbina piešimo mokytoju Raseinių gimnazijoje, tampa Nepriklausomųjų dailininkų draugijos nariu, vėliau kartu su A. Gudaičiu, J. Mikėnu, A. Samuoliu sukuria "Ars" grupę, dalyvauja pirmoje ir antroje arsininkų parodoje Kaune. Arsininkus V. Vizgirdą, A. Gudaitį, A. Samuolį, A. Galdiką menotyrininkas V. Liutkus vadina lietuviškais barbizoniečiais, jie, kaip ir XIX a. prancūzų dailininkai, keliavo ir ieškojo miškų apsuptų kaimų, tapė paunksmes, po medžiais prigludusias sodybas, vienkiemius. Arsininkų dėka prasideda aktyvesnis dailės gyvenimas, įkuriama LDS, jos pirmininku 1936 m. išrenkamas V. Vizgirda. Vėliau, prasidėjus nesutarimams LDS, dailininkas ją palieka ir 1940 m. persikelia gyventi į Vilnių, kur netrukus gauna Vilniaus dailės akademijos direktoriaus pareigas. 1944 m. jis emigruoja į Vakarus, kur gyvena ir kuria iki pat gyvenimo pabaigos.

Lietuvoje V. Vizgirda atsiskleidė ne tik kaip gabus tapytojas, dėstytojas ar organizatorius, bet ir kaip teatro dekoratorius bei dailės kritikas. Nuo pat pirmųjų savo publikacijų V. Vizgirda kreipia dėmesį į meninę individualybę ir jos savitumą, stengiasi nerašyti "moksliniu stiliumi", nesureikšminti savo pastabų. Gyvendamas JAV intensyviai kuria, rengia parodas, su jomis atvyksta į Lietuvą. Viena iš tokių didesnių – 1994 m. jubiliejinė apžvalginė paroda M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. 1990 m. režisierius V.V. Landsbergis sukuria videofilmą "Svečiuose pas dailininką Viktorą Vizgirdą", demonstruotą per Lietuvos televiziją.

iliustracija
"Višakio Rūdos pamiškė". 1980 m.

Jubiliejinėje dailininko parodoje Radvilų rūmuose pirma pasitinka ne V. Vizgirdos paveikslai, o nuotraukos. Nespalvotos sustabdytos gyvenimo akimirkos. Vienose dailininkas vienas, kitose su draugais, artimaisiais, kolegomis. Jo akys neleidžia jam pasislėpti – didelės, ryškios, neramios, liūdnokos. Įspūdis jautraus, mąslaus, ieškančio, drovaus, protingo žmogaus su ilgesio atspindžiais akyse. Toks pat švelnus liūdesys ir nostalgija dvelkia ir iš V. Vizgirdos darbų, ypač peizažų. Melancholiška nuotaika, sodrus, tamsus (samanų žalumo, nakties mėlynumo, prisirpusių vyšnių raudonio, džiovintų lapų rusvumo) koloritas, emocionali, ekspresyvi tapymo maniera, tiršta erdvė ir gyvi, išraiškingi, beveik visą ją užpildantys medžiai. Medžiai, žolė, dangus tankiai apraizgę paveikslo plotą, o už jų nedrąsiai tūno jaukios, kaimiškos trobelės, medinės tvoros, į gilumą vingiuoja rusvas kelias. Potėpiai gyvi, trūkinėjantys, trumpi, banguojantys, primena sezaniškąją tapymo manierą ("Sodas", 1937, "Kelias per kaimą", 1936).

Kaip prasitarė pats dailininkas viename savo interviu, "drobė turi būti prisotinta tirštumos, kur tik pro šakų tarpelius galima regėti horizontą, tolumą ir paslaptis. Tai dangaus mėlynės beribiai plotai. Čia jau susipina mano tikėjimas su gyvenimo tikrove." Savo peizažuose jis nemėgo vaizduoti žmonių, o ten, kur jie vis dėlto nutapyti, atrodo nejudrūs, sustingę, palyginti su visa banguojančia gamta ("Rugiapjūtė", 1944). Įkvėpimo ieškojo pamėgtose vietose – Višakio Rūdoje ir Beržore, atrodo, ūksmingosios Višakio Rūdos dvasia sklando ir vėlesniuose Kalifornijoje, Bostone tapytuose gamtovaizdžiuose. Dailininko peizažai alsuoja prarastojo rojaus nostalgija, lietuviško kaimo ilgesiu. Tapydamas jis siekė atskleisti ne išorinį, o vidinį gamtos ar kaimo grožį. Apsigyvenęs Vilniuje, tapė šio miesto vaizdus, ypač pamėgo nedidelio formato etiudus, kuriuose guldė tarp medžių mistiškai skendinčias bažnyčias ("Bernardinų ansamblis", 1943, "Šv. Mykolo bažnyčia", 1943).

Viena iš mėgstamiausių menininko tapybos sričių – natiurmortai. Juose nuolat kartojamas motyvas – stilizuotos medinės liaudies skulptūrėlės, "dievukai". Ketvirtajame dešimtmetyje kylantis dailės modernumo sąjūdis liaudies kūrybą, pirmiausia senąją medžio skulptūrą, traktavo kaip laisvą plastinių galimybių ir išraiškos erdvę, todėl arsininkai mėgo tapyti medines skulptūrėles, jų plastines savybes traktuodami kaip moderniosios tapybos šaltinį.V. Vizgirdos "dievukai" stilizuoti, apibendrinti, tapyti primityvistine maniera, sustingę, tamsaus, šokoladinio kolorito, surikiuoti eilute vienas paskui kitą. Įkomponuodavo juos kitų daiktų fone: tarp knygų, ąsočių, gėlių. Tankus fonas visuomet ryškesnis už pačius dievukus, jie tarsi įspausti į ryškesnių spalvų plotus ("Natiurmortas su Dievuku", 1935 , "Dievukai", 1935).

Parodoje eksponuojami ir V. Vizgirdos nutapyti portretai ir autoportretai. Juos peržvelgęs supranti, kad dailininkui nebuvo svarbu atskleisti portretuojamojo vidines būsenas. Svarbiau tapybinė išraiška, šiuose darbuose pasižyminti ekspresyvumu, sodriu koloritu, masyviomis "valstietiškomis" figūromis, užimančiomis beveik visą paveikslo plotą. Veidai sustingę, lyg be išraiškos, bruožai apibendrinti, modeliai dažniausiai sėdi, figūros masyvios, lyg išskobtos iš medžio, judrus, spalvingas, interjero daiktais užpildytas fonas, kaip ir natiurmortuose. Fono daiktai: gėlės, paveikslai, "dievukai". Portretuojamojo žmogaus akcentas: spalvota suknelė, raudonos gėlės segė ar rankoje laikoma ryški, geltona knyga ("Ponios E.S. portretas", 1944, "Vyro mėlynu kostiumu portretas", 1943, "Sėdinčios juodaplaukės moters portretas", 1944). Vienas iš geriausių – "Dailininko V. Petravičiaus portretas". Jame jaučiama gaivališka fovizmo įtaka, linijų ir potėpių ekspresija, veidas išskaptuotas lyg afrikietiškų kaukių, fone vėlgi knygos, "dievukas", stalas. Atrodo, linijos nepaliaujamai bėgioja po portretuojamojo figūrą, sudarydamos nuolatinio judrumo įspūdį. Dar norėtųsi išskirti "Senutės" portretą. Jame dailininkas labai subtiliai, taikliai ir graudžiai atskleidė portretuojamosios vidines būsenas. Stambiais potėpiais nutapyta susigūžusi bobutė, apsigobusi pieno baltumo skarute ir sunėrusi ant kelių pavargusias rankas, vis tiek atrodo miniatiūrinė ir pažeidžiama. Tamsus fonas tik dar labiau sustiprina jos vienišumo, graudumo ir senatvės įspūdį. Liūdesys, kantrybė, skausmas, vargas jautriai atsiskleidžia senutės veide.Visai kitokią nuotaiką skleidžia paveikslas "Moters aktas" (1925). Tik jį pamačius prieš akis iškyla XIX a. prancūzų dailininko J.A. Ingres’o "Išsimaudžiusioji". Abiejų panaši švelni tapymo maniera, pilkai balkšvas fonas, nusisukusi nuoga moteris su rankšluosčiu lyg turbanu ant galvos. Ta pati skaidri, intymi, rytinė nuotaika.

iliustracija
"Tvora aptverta sodyba". 1939 m.

Vienas V. Vizgirdos mėgiamų žanrų – autoportretai. 1923 m. "Autoportretui" būdingas abstraktus, tamsus koloritas, juodas figūros siluetas pagyvintas tik balta marškinių apykakle ir jautriais, impresionistiniais potėpiais. Tapo save ramų, skvarbiu, neramiu žvilgsniu, pasitempusį. 1932 m. "Autoportrete" potėpiai jau drąsėja, juntama fovistinė nuotaika, fonas nebeabstraktus, o užpildytas daiktais: kėde, fikusu, stilingo piešinio arabeskomis. Dominuoja raudonojo vyno koloritas su melsvomis (paveikslai) ir rusvomis (kėdė) dėmėmis. Dailininkas, kaip ir pirmajame autoportrete, pasisukęs šonu, poza ir veido išraiška rami, žvilgsnis santūrus, pilkšvą kostiumą papildo balta marškinių apykaklė ir juodas kaklaryšis. Šiame darbe virtuoziškai suderintos šiltos ir šaltos spalvos, juntama linijų ritmika. Vėliau, emigravus į Vakarus, koloritas šviesėja, atsiranda platūs, riebūs potėpiai, ryškėja formų kontūrai, didėja spontaniškumo, ekspresyvumo dozė, plokštėja vaizdo erdvė. Jau Lietuvoje prasidėjusios banguojančio vaizdo užuomazgos čia dar labiau suklesti, ritmas tampa judrus, nelygus. Peizažai pulsuoja vitališkumu, gaivališkumu, vidine energija. ("Joshua medžiai", 1980, "Pakelės medžiai", 1985). To meto portretuose (Vizgirda nutapė nemažai žinomų išeivijos žmonių – filosofų, rašytojų, dailininkų) taip pat ryškiai suskamba spalvos, atsiranda sodri violetinė, nors figūros ir toliau išlieka architektūriškos, monumentalios. Konstruktyvus piešinys jungiamas su dekoratyvių spalvų dėmėmis.

V. Vizgirdos kūryba nebuvo vienalytė, čia pynėsi įvairios kryptys, žymių Vakarų menininkų įtaka – nuo impresionizmo iki ekspresionizmo, nuo postimpresionizmo iki fovizmo. Ankstyviems kūriniams būdinga sezaniškoji tapymo maniera, liaudies meno įtaka, matisiškas emocionalumas, spalvų ir linijų ritmika, formų dekoratyvumas, skaidrumas ir lengvumas. Beje, H. Matisse’o įtaka ryškėja vėlesniuose V. Vizgirdo darbuose, nes ankstyvuosiuose nėra tokio spalvų ryškumo, skaidrumo, žaismingumo ir šviesos, kurie būdingi Matisse’o kūrybai. Vaikiškumo, kurio gausu Matisse’o drobėse, V. Vizgirdos darbuose nėra, nebent tik liaudiškojo primityvizmo. Be to, Matisse’as teikė pirmenybę grynoms spalvoms, be perėjimų ir niuansų, mėgo spalvingą kontrastą, o tai turėjo džiuginti žiūrovų akis. Šie bruožai šiek tiek išryškėjo V. Vizgirdos kūryboje tik persikėlus į Vakarus. H. Matisse’o darbuose nėra tokios sutirštintos erdvės, kuri V. Vizgirdos paveikslams suteikia lietuviško mitiškumo, niūrumo. Žymiojo fovisto darbuose vyrauja plokščios erdvės ir ryškių, lengvų, spalvingų dėmių kompozicijos, linksma ornamentika. Artimesni V. Vizgirdai galėtų būti ne Matisse’o portretai ar natiurmortai, o peizažai su ekspresyvių medžių lapija, virpančiais potėpiais, maišytomis tamsesnėmis spalvomis. Iš lietuvių dailininkų V. Vizgirdos darbai man siejasi su jo draugo A. Gudaičio tapyba. Abiem būdinga plastinė kūrinių išraiška, sugebėjimas emociškai ir konstruktyviai apibendrinti motyvus, ekspresyvūs potėpiai, perėjimas nuo žemės kolorito prie kontrastingesnių spalvų, apibendrintų, monumentalių figūrų.

Gyvendamas ir kurdamas už Atlanto, V. Vizgirda tapo savotiška grandimi tarp Lietuvos ir išeivijos menininkų. Iki pat senatvės išliko skaidrios sielos žmogus su ilgesiu ir šviesiais sentimentais Lietuvai. Dailininkas pasižymėjo proto ir jausmų harmonija. Mokėjo spalvinti dangų angelo sparnais, skrajodamas virš snaudžiančių mažyčių miestelių, palikdamas lengvas pėdas ant susiraizgiusių medžių, susipynusių žolių, susigūžusių medinių trobelių...

 

Skaitytojų vertinimai


15823. gretuliukaz :-) 2009-12-11 12:15
man grazu :) ypac fovizmas ir impresionizmas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 176 iš 200 
5:01:29 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba