SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-06-20 nr. 573

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Dovilė Tumpytė
Spalvos dramaturgija
1

Muzika 
• Skirmantė Valiulytė
Kai mūzos kalba
• Jurgita Skiotytė
Fleitos ir styginių ansamblis
• Aušra Motuzienė
Operos katedros siurprizai
• Kitą savaitę Menų spaustuvė spaus šokį
• Jaunojo lietuvių gitaristo koncertas Londone3
• Vasaros sezonas Trakų pilyje3
• Garsiojo violončelininko Yo-Yo Ma vizitas į Lietuvą
• "Brevis" pripažintas geriausiu mėgėjų choru Europoje2
• KONCERTAI

Dailė 
• Inga Dargužytė
Žvilgsnis į Škotijos grafiką
3
• Renata Ščerbavičiūtė
Pienas ir kraujas. Aukso krešėjimas
2
• Ignas Kazakevičius
Pajust, paliest ir išprotėt
1
• PARODOS

Literatūra 
• Pažadinti atmintį
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Dokumentai ir pramanai
1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Fanfanas Tulpė nesikeičia, keičiasi žiūrovai2
• Kraujas ir sirupas2
• Susitikimai Anesi
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Pirmyn į ateitį!3

Anonsai 
• Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus išnuomoja

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Spalvos dramaturgija

Paroda "Lietuvių kolorizmas 1970-2000" "Maldžio" galerijoje

Dovilė Tumpytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Antanas Gudaitis. "Autoportretas su paukščiu". 1981 m.

Kaip sakoma parodos "Lietuvių kolorizmas 1970-2000" anotacijoje, "paroda nėra istorinė kolorizmo apžvalga - tai užduotis muziejams. Ja siekiama priminti būdingą lietuvių tapybos savybę, parodyti įvairius jo atsišakojimus, vykusius per trejetą paskutinių dešimtmečių, sugretinti mokytojus ir mokinius." "Maldžio" galerija imasi lietuvių dailės istorijos struktūravimo, iškeldama tam tikras tapybos problematikas, šįkart - kolorizmą.

Pasižvalgiusi po parodą "Maldžio" galerijoje susimąsčiau apie terminą "koloristinė". Ar gali būti nekoloristinė tapyba? Jeigu šis žodžių junginys lietuviškame tapybos kontekste aprėpia arsininkų ir jų sekėjų kūrybą, kurioje išnaudojamas spalvinių dėmių išraiškingumas, derinamas su emociniu, spontanišku ir ekspresyviu tapymo procesu (bent jau taip aiškinama dailės žodynuose, o ir galerininkų pozicija išsakyta panašiai), tai tapyba gali būti ir nekoloristinė. Kai spalva yra tik priemonė idėjai ir racionaliam kūrinio sumanymui išryškinti, tokią tapybą vadinti koloristine būtų net netikslu. Todėl turint galvoje galerijoje eksponuojamus darbus verčiau kalbėti apie spalvos dramaturgiją. Toks požiūris aprėpia net ir tuos darbus, kurių pagrindas yra piešinys ar šviesotamsa, loginis mąstymas, o ne tik spalviškai gausus tapymo ekspresyvumas.

Tiesa, parodoje vyrauja ekspresionistinė tapyba pradedant arsininko A. Gudaičio darbais ir baigiant R. Jankausko-Kampo neoekspresionistine abstrakcija. Tarp jų gula J. Švažo, E. Balsiukaitės, G.P. Janonio, A. Skačkausko, A. Petrašiūnaitės, A. Vaitkūno, E. Markūno kūryba. O kur padėti A. Petrulį ir jo spalvų lyrizmą, A. Martinaitį ir jo žaižaruojančios tapybos faktūriškumą, P.R. Vaitiekūną ir jo drobių klampumą, L. ir L.L. Katinus, V. Paukštę su jo mitologizuotu pasauliu žemiškų spalvų gilumoje ir M. Šalkausko destruktyvių spalvų mintijimą piešiniu? Spalvų gama kai kurių tapytojų kūryboje yra jų atpažinimo ženklas. Kartu spalva neišvengiamai susijusi su forma - būtent jų santykis atskleidžia įtampą ir kalbos autentiškumą.

iliustracija
Vygantas Paukštė. "Erdvės jausmas". 1998 m.

Bent viena akimi galima dirstelėti į meno istoriją nuo impresionizmo iki, tarkime, Yves’o Kleino. Apžvelgę šį periodą pamatytume, kad kuo toliau, tuo labiau tapyboje bėgama nuo realybės ir natūros į abstrakciją, konstruktyvią formą ir monokoloritą. Be to, ir energingas daugiasluoksnis teptuko kelias drobėje išsilydė į vientisą vienspalvę lygumą. Spalviškai tapyba gali būti iracionali, suintensyvinta ar transformuota tikrovė (kaip Van Gogho ar vokiečių ekspresionistų), formos konstravimo "įrankis" (Cezanne’as) ar "koridorius" į metafiziką (kaip Yves’o Kleino mėlynosios drobės arba jų lietuviškasis variantas - R. Katiliūtės tapybos plotai, kurių parodoje nėra). Spalva dažnai padeda paveikslų turiniui, spalva ir jos panaudojimo būdas slepia nuotaikas, dvasios virsmus (skirtingas nuotaikas sukelia harmoningas, skambantis ar destruktyvus, besipjaunantis koloritas). Perfrazavus A. Dapkutės žodžius, skirtus A. Vaitkūno laiptinėms, apie daugelį lietuvių ekspresionistinės ir į abstrakciją linkusios tapybos darbų galima tarti: tarp dailininko ir jo atrastų tapymo objektų yra kažkas bendra; paveikslas daugiau pasako apie jį nutapiusį žmogų negu apie pačią realybę, "prototipą", davusį kūrybinį impulsą. Taigi - žaidimai su spalvomis ir formomis. Neretai spalvos pasirinkimas atskleidžia ir įvairias socialines, kultūrines, politines konotacijas.

Bet galiausiai tiesiog paklausiu: kuo virstų tapyba iš jos atėmus spalvą? Kuo taptų skulptūra iš jos pavogus trimatiškumą? O videomenas - panaikinus laiko dimensiją? Priartėtų vienas prie kito, bet ar galėtų pakeisti?

P.S. Ši paroda į Lietuvą atkeliavo iš Ditrichseno muziejaus Helsinkyje.

 

Skaitytojų vertinimai


4013. Jolanta :-) 2004-11-28 12:44
Patiko, nes autorė ne tik aprašinėja pavekslus, bet ir gilinasi į klausimą, ar gali egzistuoti nekoloristinė tapyba. Ji kviečia diskutuoti,mąstyti...Tai didžiausias jos rašymo privalumas.Matyti, kad autorė siekia gilesnio suvokimo.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 179 iš 203 
5:01:25 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba