SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-10-13 nr. 726

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Eglė Mikalajūnaitė
Savipakankami ar sau nepakankami?
12

Muzika 
• Rita Nomicaitė
Salonuose – patriotinės dainos
1
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Žvalgantis po muzikinę Europą
2
• Davidas Geringas apdovanotas Vokietijoje1
• Festivalyje „Gaida“ – aktuali muzika4
• Baltijos gitarų kvartetas pristato naują CD1
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Rudens fotomaratonas
1
• Ėriuko skerdimo menas3
• Laima Kreivytė
Uždengtas Vilnius
10
• Gediminas Jokūbonis (1927–2006)
• Vytautas Šerys (1931–2006)
• Įvertinta „Pro-testo laboratorija”3
• Paroda Drezdene
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Goda Dapšytė
Lietuviškos aistros kubietišku ritmu
• Vaiva Grainytė
Nebylus korio epas
• Naujas OKT sezonas
• „Aitvaras“ Alytuje – septintą kartą
• „Muzikinės dėžutės“ pergalės
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Terminalas „Lietuva“
• Laiškas iš ateities6
• Pasaulio animacija vėl Vilniuje1
• Filmo apie Vilnių premjerą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Kultūros sostinės variklis

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
„Dievas, vyras, arklys, šuo, tada moteris, tada žiurkė“
8

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Savipakankami ar sau nepakankami?

Paroda „Saviobjektai“ Radvilų rūmuose

Eglė Mikalajūnaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rasa Juškevičiūtė. „Kambariai“. 2005–2006 m.

Jaunųjų menininkų paroda „Saviobjektai“ turi tris geras savybes: yra reikalinga, įdomi ir verčianti polemizuoti.

Teoriškai postmodernizmo epochoje kiekvienas meną suprasti gali kaip tinkamas: esą kūrinys neturi pastovios reikšmės, autoriaus nuomonė apie jo kūrinį yra tik viena iš daugelio ir t.t. Realiai ši teorija veikia gana ribotai. Rašydamas apie vieną kūrinį menotyrininkas dar leidžia sau gana laisvai interpretuoti, o kurdamas daugelio autorių parodą (ar rašydamas apie ją straipsnį) dažniausiai pasineria į objektyviai egzistuojančių bendrybių tam tikroje menininkų grupėje paieškas.

Tokios paieškos ypač ryškios parodoje „Saviobjektai“. Ją kuriant pasirinktas sudėtingas ir pavojingas principas: apėmus vieną siaurą menininkų grupę (jaunoji karta) neapsiribota jau egzistuojančia jaunimo tema, bet bandyta surasti antrąjį (neaišku, ar egzistuojantį) bendrą vardiklį. Kuo pavojinga tokia strategija? Bandymas suprasti kartos Zeitgeistą gali nesunkiai virsti sukurtu, kuratoriaus norimu ar įsivaizduojamu bendru vardikliu, prie kurio „pritempiami“ menininkų kūriniai.

Ar įkliuvo į tokį pavojų „Saviobjektų“ kuratorės ir katalogo tekstų autorės, o jei taip, kiek giliai? Reikia pasakyti, kad man (priklausančiai tai pačiai kartai) didelė dalis tekstuose paminėtų teiginių (savipakankamumas, nerevoliucingumas, tam tikras abejingumas, neįsipareigojimas ir t.t.) skambėjo labai patraukliai ir viliojamai, tačiau tai tik dar labiau paskatino suabejoti, kiek tokie teiginiai yra realūs, o kiek tik laukiami iš menininkų.

Pradėsiu nuo paties pavadinimo/temos – „Saviobjektai“. „Iš norvegų kultūrologo Finno Skårderudo knygos paimtas“ terminas parodos labui (siekiant išvengti mano minėto pritempimo) buvo labai suabstraktintas ir netgi nuprasmintas. Saviobjektu tapo viskas, bet kas. Kartu jis įgavo su pradine termino reikšme nedaug ką bendra turintį asmeniškumo, atsiribojimo atspalvį. Kurioje vietoje čia buvo (jei buvo) pralošta? Ar iš tiesų jaunieji tokie atsiriboję, kad reikėtų transformuoti termino reikšmę? Ar pradinė termino reikšmė taip mažai susijusi su jaunuoju menu?

Saviobjekto terminas, panaudotas F. Skårderudo tekste, atsirado 8-ajame dešimtmetyje Heinzo Kohuto psichoanalizės teorijoje. Norvegų kultūrologo suteikta prasmė yra kiek išplėsta, bet iš esmės nesiskiria nuo pradinės. Saviobjektas – tai kito asmens savybės, subjekto suvokiamos kaip savos, tačiau iš tiesų tokios nesančios. Šios savybės asmenybės funkcionavimui yra labai svarbios, tačiau paties subjekto neišplėtotos. „Tai gali būti idėja, tikėjimas ar judesys, kuris prisideda prie mūsų jautimosi vientisu Aš, savigarbos reguliavimu“, – komentuoja sąvoką F. Skårderudas.

Įsigilinus į pirmapradę sąvokos prasmę, išryškėja ryškus skirtumas tarp jos prasmės ir įvardijamų jaunąją kartą vienijančių bruožų. Nepretenzingumas, atsiribojimas nuo visuomenės, asmeniškumas – atrodo, kad tinkamiausias žodis apibūdinti jaunąją kartą turėtų būti savipakankamumas. Pateikiu keturių skirtingų katalogo tekstų autorių frazes: „viskas vyko tarsi sau patiems“, „jaunieji menininkai dažniausiai nebėra visuomeniški“, „abejingojo žvilgsnis į save“, „mums įdomu tai, kas mums įdomu“. Tai skamba keistai, kadangi iš tiesų saviobjekto reiškinys gali atsirasti tiktai esant santykiui su kitu, ir būtent subjektui jaučiantis sau nepakankamu.

iliustracija
Cooltūristės. „Monika, arba Ačiū labai, kad domitės manim“. 2006 m.
Marta Vosyliūtė. „God Put a Smile Upon My Face“. 2005–2006 m.

Įdomu, kad ši sau nepakankamumo ir kito savybių prisiskyrimo sau situacija iš tiesų turi šį tą bendra su jaunuoju menu – tiesa, ne su konkrečia karta, bet su jaunų žmonių kūryba apskritai. Kiekvienas jaunas menininkas, iki subręsta (jei subręsta) kaip kūrėjas, iš pradžių dalį kitų kūrėjų savybių laiko savomis. Skiriasi tik saviobjekto (sau priskiriamų svetimų savybių) dydis ir būsenos gyvavimo laikotarpis. Žinoma, mąstant apie parodos temą, toks išeities taškas būtų visai nekorektiškas kūrėjų atžvilgiu.

Taigi kuria prasme saviobjektas yra tinkamesnis žodis Radvilų rūmuose eksponuojamai parodai? Savipakankamumo ar nepakankamumo sau?

Skaitant katalogo tekstus įvairiais rakursais išreikšta „savipakankamumo“ idėja atrodė labai patraukli – gal todėl, kad iš tiesų norisi kažko pakeičiančio visuomeniškąją „antropologinę“ vyresniosios kartos kūrybą?

Žiūrint kūrinius, teorija pasiteisina tik iš dalies. Apie pusė parodos darbų yra socialinės tematikos, vieni iš jų labiau kritiški (tuo tolimesni „savipakankamumo“ koncepcijai), kiti labiau kontempliuojantys.

Įdomu, kad tie darbai, kurie labiausiai „neatitinka“ kuratorių pabrėžiamų jaunosios kartos bruožų, iš tiesų atrodo labiau primenantys vyresniosios kartos braižą (artimesni mano išryškintai saviobjekto reikšmei): Rudolfo Levulio ir Giedrės Žickytės „Europe“, Cooltūrisčių „Monika, arba Ačiū labai, kad domitės manimi“, Mirjam Wirz „Situacijos: reportažas apie latentinius įvykius“, Benignos Kasparavičiūtės „Noriu išreikšti save“. Pastarajame kūrinyje manoji saviobjekto prasmė persikloja net keliais klodais. B. Kasparavičiūtė kritikuoja beprasmį dirbtinai perimto stiliaus laikymąsi (pirmasis sluoksnis), tačiau kyla klausimas, ar tai vis dar aktualu, ar apie tai jau nebėra pakankamai kalbėta viešoje erdvėje ir meno kūriniuose? Galbūt didesnė problema dabar yra dirbtinės postmodernizmo idėjų replikos? Jų jau pakanka netgi „postmodernizmo priešo“ LDS rengiamose parodose. Galbūt ir pats B. Kasparavičiūtės kūrinys yra kiek įkliuvęs į tokį tinklą (antrasis sluoksnis). Ar autorė tai turėjo omenyje sakydama „tai turėtų būti akmuo ir į mano tapybos [?] daržą“? Su B. Kasparavičiūtės darbu kažkuriame lygyje susiduria subtilesnis ir talpesnis parodos kūrinys – Mindaugo Junčio „Pisuaras“, kalbantis apie tebenešiojančius tą patį vardą, bet praradusius pirmapradę funkciją dalykus – ypač dažną reiškinį mūsų visuomenėje. B. Kasparavičiūtės minimas modernistinės (ir jos neminimas postmodernistinės) formos valkiojimas, pražiūrint jos esmę, yra vienas šio išvešėjusio reiškinio aspektų.

iliustracija
Andrius Zakarauskas. „Šimtas“.
2006 m.

Gana tolimas kuratorių siūlomai linijai yra kritinio potencialo turintis Budvydyčių ir Co. kūrinys „Trip to Lithuania“. Vis dėlto, kvestionuojantis kiek įsiėdusią identiteto paieškos temą, jis padvelkia gaiviu kvapu. Tiesa, greičiau bendrame, o ne vieno autoriaus kūrybos kontekste – skirtingos formos, bet panašios koncepcijos Eglės Budvydytės videodarbas dalyvauja paraleliai vykstančioje „101,3 KM“.

Joanos Deltuvaitės, Gintaro Didžiapetrio, Lauros Garbštienės, Martos Vosyliūtės kūriniai, nors ir susiję su socialine plotme, daug artimesni kuratorių saviobjekto koncepcijai (ir kartu tolimesni manajai). G. Didžiapetris be neigiamos gaidos (sakyčiau, su pasigėrėjimu!) susidomi didžiai kritikuotinu reiškiniu – valstybės turto grobstymu, ir atveria visiškai netikėtą kampą. L. Garbštienė pratęsia savitą „G-Lab“ dueto liniją: pateikia šiuolaikinės visuomenės problemas intuityviam, kontempliatyviam suvokimui. J. Deltuvaitė ir M. Vosyliūtė prisijaukina, įsileidžia į intymią erdvę šiandieninės kritikos objektus: vartotojiškos kultūros gaminius, serijinius sovietmečio statinius. Tiesa, į daugiaaukščių kraštovaizdį romantišku žvilgsniu yra pažvelgusi ir ankstesnioji karta, tačiau M. Vosyliūtės kūrinys daug familiaresnis: šalia jo estetiška Budvyčio fotografija atrodytų beveik patosiška.

Kalbant apie likusius (nesocialinės tematikos) kūrinius, dalies menininkų darbuose susiduria abi saviobjekto prasmės. Tai kūrybos procesą tyrinėjantys kūriniai. Viena vertus, užsiėmęs šia tema, kūrėjas išties yra išimtinai „susidomėjęs savimi“. Kita vertus, subjektui, norinčiam atsikratyti saviobjekto (mano prasme) kaip svetimkūnio, reikia analizuoti savo paties galimybes, kūrėjui – kūrybos procesą. Akvilė Anglickaitė nagrinėja kūrybos ir tikrovės santykį, Liudvikas Buklys apmąsto broko, kaip kūrinio, galimybę, Rasa Juškevičiūtė analizuoja kūrybos proceso eigą. Paradoksalu, bet R. Juškevičiūtės tekste pateiktas netikėtų posūkių kūrybos procese fenomenas, atrodo, akivaizdžiau iškyla ne jos pačios, bet Arturo Bumšteino kūrinyje „Bandymas įsitikinti“. Pirmu ėjimu A. Bumšteino darbas turėjo vesti prie pastaruoju metu vėl iškylančios (Bennetto Millerio „Capote“, TV Moore „Neddy project“) nusikaltėlio-kūrėjo temos, bet po netikėtų posūkių pavirto į viešumo–privatumo klausimą nagrinėjantį kūrinį. Kita vertus, ar tam tikra prasme čia nesugrįžtama į pradinį tašką? Ar kūrėjas vėl nepateko į „nusikalstamą“ situaciją, norėdamas paviešinti neviešinamą?

iliustracija
Laura Garbštienė. „Trise“. 2006 m. Videofilmas

A. Bumšteinas drauge su kitais menininkais – Ignu Krunglevičiumi, Roku Pralgausku ir Vytautu Michelkevičiumi – sudaro gana nemažą ne VDA absolventų/studentų (ir apskritai nestudijavusių aukštosios dailės) grupę. Čia natūraliai norisi ieškoti atsakymo į klausimą: kiek toks biografijos veiksnys padėjo išvengti saviobjekto (mano prasme) reiškinio? Juk studijuojant dailės akademijoje daug lengviau pasisavinti svetimas strategijas. Ir kartu: ką vis dėlto duoda studijos, ko trūksta nestudijavusiems? A. Bumšteino, I. Krunglevičiaus kūryba patvirtina Česlovo Lukensko ir Pauliaus Staniko jau įrodytą tiesą: nesimokymas VDA nėra didelis trūkumas, o kai kuriais atžvilgiais netgi privalumas. Tiesa, šie abu menininkai, kaip ir Č. Lukenskas, yra profesionalūs muzikai, taigi visgi nėra „atėję iš gatvės“. „Iš gatvės atėjęs“ R. Pralgauskas išsiskiria iš parodos konteksto nebandydamas ieškoti trendy šiuolaikinės postmodernistinės krypties – manyčiau, tai nėra minusas. V. Michelkevičius su superkonceptualiu kūriniu atrodo kaip jo priešingybė. Beje, kyla natūralus klausimas: kodėl parodoje buvo pakabinta ne pati „kilpuojanti lempa“, o tik jos fotodokumentacija? Juk čia svarbiau ne abstrakti fotografo ir žiūrovo santykio idėja, bet žaidimą, žiūrovo dalyvavimą skatinanti jos realizacija. Pristačius tik lempos nuotraukas, dingsta kūrinio suteikiamas malonumas.

Ko neturi neVDAšnikų (perfrazuoju katalogo teksto autorės terminą vidiašnikai) kūryba, parodo Rimanto Milkinto, Andriaus Pukio ir Simonos Ribikauskaitės kūriniai – kūniški, jutimiški, intuityviai pagaunami jie kontrastuoja virtualiems nedailininkų darbams. Čia norisi pasidžiaugti tam tikru atgimimu: didelė dalis vyresniosios (ar viduriniosios) tapytojų ir skulptorių kartos išsižadėjo savo specialybės ir perėjo prie videomeno, taip suvienodindama (ir nuskurdindama) šiuolaikinį meną. VDA atsiradus Fotografijos ir medijos katedrai, toks reiškinys galų gale sustojo: skulptoriai ir tapytojai vėl pradėjo kurti skulptūrą ir tapybą (bet kartu nedingo ir suprofesionalėjo videoformatas).

Nebegrįždama prie saviobjektų klausimo, pabaigai paminėsiu vieną ypač stiprų parodos bruožų. Tai – vientisas erdvinis jos išdėstymas, nuoseklus ir intriguojantis įvedimas į parodą panaudojant pačių menininkų – Elenos Narbutaitės, Tomo Martišauskio ir Andriaus Rugevičiaus – kūrinius. Šia prasme tai tikrai išskirtinė paroda, nusileidžianti nebent BMW įvykdytam Valdo Ozarinsko instaliaciniam projektui.

 

Skaitytojų vertinimai


8712. Vardas arba parašas:2006-10-15 23:35
"A. Bumšteinas drauge su kitais menininkais – Ignu Krunglevičiumi, Roku Pralgausku ir Vytautu Michelkevičiumi – sudaro gana nemažą ne VDA absolventų/studentų (ir apskritai nestudijavusių aukštosios dailės) grupę." Visi sie menininkai "aukstaja daile" yra studijave. Tiktai ne VDA.

8714. Personažas Nr.292006-10-16 00:18
VAŠKINIŲ FIGURŲ OBJEKTAI.

8720. To vardas arba parasas2006-10-16 19:29
tai ir noreta pasakyti, kad jie studijavo/uoja ne daile, o ne kad kokie savamoksliai yra.

8721. el. pastas2006-10-16 19:50
Idomi paroda, geras katalogas. Stai kur rimtas poziuris is teksto kultura! Gaila tik, kad ta katalogo deze i bmw juode nesa. Bet siaip sumanymas leisti atskiras korteles pasiteisina - kas nepatinka, galima ismesti:) Arba grupuoti kaip patinka.

8725. to 87202006-10-17 03:54
yra pasakyta "(ir apskritai nestudijavusių aukštosios dailės)". manau tai netiesa. nes aukstaja daile galima studijuoti ne tik VDA (cia turiu momenelyje neinstitucini poziuri....)

8729. anekdotas2006-10-17 09:42
plaukia sudas nerimi ir niekaip nepriplaukia Radvilu rumu.........o tu nesi studijaves``aukstuju dailes mokslu `` replikuoja anam varles, studijavusios ........

8739. Personažas Nr.302006-10-18 02:12
NErandu rakto.

8742. VETRE :-( 2006-10-18 18:06
BEPRASMIS TUSCIAS PRADINUKES RASINELIS, SKOLINTOS MINTYS IR NULIS ORIGINALUMO. LIUDNAI SU RASYMU TAI MERGAITEI :(

8745. el.pastas2006-10-18 19:13
O man kaip tik atrodo, kad autore padare pazanga. Linkiu ir toliau tobuleti:)

8746. Siūlas_TO VETRE2006-10-18 20:23
Keista, manau jei butu tikrai liudnai su rasymu, L.kreivyte svysteltu kaip nelupta kiausini per tvora toki rasini, o jis cia-isspausdintas.-tai gal nera jau toks blogas? O paroda-tai ka...vaikstai kitu zmoniu pasauliu astriomis briaunomis ir...kankiniesi.

8755. mna2006-10-21 01:08
mna labjau patiko paroda postfoto prospekte. kur striapnis apie ja?

8758. kiskis p2006-10-22 18:26
va tva ir gali parasyti ta striapni.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 178 iš 202 
5:01:01 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba