SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-12-02 nr. 686

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Živilė Ambrasaitė
Valingo grožio konstrukcijos

Muzika 
• Kasdienių darbų sūkury1
• Muzika be etikečių2
• Paieškos ir atradimai
• Gastrolės Ispanijoje
• Koncertuos Drezdeno styginių trio
• Šventė "Esame drauge"
• Anatolijus Šenderovas – jubiliejaus proga1
• KONCERTAI

Dailė 
• Lina Jakeliūnaitė
Veidrodžių karalystėje
19
• Erika Grigoravičienė
Modernisto portretas
3
• Neringa Černiauskaitė
Praėjusi situacija
4
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Scenos iš žmonių gyvenimo
3
• Vilniaus mažasis teatras kviečia į "Kalėdinius susitikimus"
• Spektakliai

Kinas 
• Lukas Brašiškis
Kur gimsta kino ateitis?
• Lengvi ir saldūs2
• Vienišo burtininko akistata su blogiu4
• Sena nauja pažintis
• Keli sugrįžimai
• Jono Meko festivalis
• Tarptautinis fotografijos tyrimų tinklas Vilniuje
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Kadangi seksizmo irgi niekas nepanaikino
12

Diskusijos 
• Lietuvos piliečiai prieš laisvos visuomenės slopinimą11

Anonsai 
• Kultūros ministerija skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Valingo grožio konstrukcijos

Stasio Ušinsko kūrybos retrospektyvinė paroda Radvilų rūmuose

Živilė Ambrasaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Stasys Ušinskas. "Aviatoriaus sapnas". 1939 m.

Lapkričio 22 d. Radvilų rūmuose atidaryta retrospektyvinė Stasio Ušinsko kūrybos paroda, atkeliavusi iš Kauno Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus, ją papildė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vykusioje dailininko jubiliejui skirtoje ekspozicijoje rodyti scenografijos eskizai ir lėlės, taip pat iš privačių kolekcijų paskolinti menininko darbai. Parodoje eksponuojami tapybos darbai, piešiniai, vitražai ir jų eskizai, plakatai, dekoratyviniai stiklo dirbiniai, scenovaizdžių ir kostiumų eskizai, marionetės ir jų projektai, taip pat dailininko fotografijos, demonstruojamas pirmasis garsinis marionečių filmas "Storulio sapnas". Tą pačią dieną Tamošaičių namuose-galerijoje "Židinys" vyko mokslinė konferencija, skirta S. Ušinsko ir Liudviko Strolio gimimo 100-osioms metinėms, kurią surengė Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas. Kadangi apie S. Ušinsko scenografiją ir lėles plačiau buvo kalbėta apžvelgiant Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje neseniai vykusią dailininko teatrui skirtų darbų parodą, šiame straipsnyje aptarsiu kitus S. Ušinsko kūrybos aspektus.

Viena iš universalaus menininko kūrybos sričių – molbertinė ir monumentalioji tapyba. 1931 m. Kaune surengta pirmoji tuomet dar nežinomo dailininko S. Ušinsko darbų paroda laikinosios sostinės meno mylėtojams pristatė Paryžiaus madomis dvelkiantį art deco stilių (tiesa, tuomet šis dailėtyrinis terminas dar nebuvo įteisintas, bet jo esmę taikliausiai nusakė tarpukario dailės kritikas Jonas Veisbartas, debiutanto dailę pavadindamas ornamentalia kūryba ir priskirdamas ją pokubistiniam menui). Tik S. Ušinskas jį išgrynino, apvalė nuo tiesmukų simbolizmo ir secesijos apraiškų, realizmo ir primityvizmo, suteikė šiuolaikišką pavidalą ir individualų braižą. Luvre ir kituose Paryžiaus muziejuose dailininkas atrado vėlyvojo Renesanso, senovės Rytų – Mesopotamijos, Asirijos, Egipto – meną, jame jaunasis menininkas įžvelgė vaizdo architektoniškumo ir sintezės pavyzdį, kuriuo rėmėsi kurdamas savo darbus. Architektūrinis pradas, išgryninto, architektoniško vaizdo paieškos, harmoninga ritmingai dėstomų lokalių spalvinių plotų kompozicija, senųjų – renesanso, klasicizmo – ir modernistinių stilių derinimas, būdingas daugumai S. Ušinsko darbų. Monumentalisto žvilgsnis, ieškantis harmoningo santykio tarp konstruktyvių žmogaus kūno elementų ir natūros, matomas mažo formato aktų piešiniuose (1932). Tapybos darbuose, plafonų projektuose klasikinio grožio kūnai, patekę į modernistines pinkles, "nepatogiose" pozose įdedami į rėmus ("Moters aktas pirtyje", 1930), vėliau praranda lygsvarą, veržliai kyla į erdvę ("Lituanikos" skrydžiui atminti", 1937), grupuojasi barokinėse kompozicijose (plafono "Muzika" projektas, 1937–1939), ištirpsta savotiškose futuristinėse vizijose ("Vasaros nakties sapnas", 1946). Barokui artimi iliuzionistiniai efektai – erdvės struktūra, šešėliuotumas – neaplenkė ir scenografijos darbų (pvz., scenovaizdžio eskizas Sergejaus Prokofjevo operai "Meilė trims apelsinams", 1937).

Karo ir pokario laikotarpiu dailininkas daugiau dirbo monumentaliosios dailės, ypač vitražo ir meninio stiklo srityje. Paryžiuje, Aukštojoje dekoratyviojo ir taikomojo meno mokykloje, S. Ušinskui vitražo ir dekoratyvinio meno technologijas dėstė Henri Marcelis Manier, savo mokinius skatinęs plėtoti šlovingiausių bažnytinio meno epochų, ypač viduramžių, tradicijas, tačiau nebijoti taikyti modernių raiškos priemonių. Jo įtaką patyrė Bernardas Bučas, Juozas Mikėnas, taip pat S. Ušinskas. Tarpukario laikotarpiu dėta daug pastangų kuriant tautinį stilių – nacionalinių bruožų norėta suteikti įvairiems dailės kūriniams. S. Ušinsko darbai nėra išimtis – kurdamas krikščioniškosios tematikos vitražus, dailininkas dekoratyviai traktuotus personažus lietuvino, prie jų aprangos priderindamas stilizuotas tautinio kostiumo detales, įterpdavo būdingus peizažo elementus, jis Lietuvos aplinkoje vaizdavo žinomus krikščioniškosios ikonografijos siužetus (Berčiūnų bažnyčios vitražai, 1939–1940). Ankstyvuosiuose S. Ušinsko darbuose akivaizdi viduramžiško vitražo stilistikos įtaka, tuo tarpu po karo sukurtame vitraže "Žalgirio mūšis" (1946) dailininkas pritaikė sudėtingesnę kompoziciją, sugretindamas artimą detalizuotą ir tolimą eskizišką planus. Nuo 1950 m. pradėjęs mokslinius-techninius eksperimentus vitražo srityje, S. Ušinskas sudarė žemos temperatūros vitražo gamybos sistemą, Lietuvoje pirmasis pradėjo kurti veidrodinius ir blokinius vitražus, kurie buvo instaliuoti visuomeninių pastatų interjeruose ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje, Ukrainoje, Armėnijoje.

Nuo 6-ojo dešimtmečio, neturėdamas galimybių kurti vitražus, S. Ušinskas įgytus įgūdžius pritaikė kurdamas dekoratyvinius stiklo dirbinius. Autoriniai darbai buvo gaminami Kauno "Aleksoto" fabrike, kur S. Ušinskas buvo įsirengęs savotišką asmeninę dirbtuvę. Dailininko kūrinių formas, puošybą ribojo stiklo kokybė ir techninės apdirbimo galimybės, todėl S. Ušinskas nekokybiškas vietas jis maskavo gaminio paviršių ištapydamas silikatiniais (glazūrų), emaliniais dažais, dengdamas metalo plėvele ir pan., tokiu būdu dekoruodamas dirbinį.

Konferencijoje skaitytame pranešime dailėtyrininkė Rasa Janonytė atkreipė dėmesį į tai, kad S. Ušinskas siekė kontroliuoti judesį, figūrą įspausdamas į paveikslo rėmus arba valdydamas ją virvelėmis. Vienas iš veiksnių, lėmusių tokį vaizdavimo būdą, susijęs su dailininko siekiu taikyti architektūros kūrybos principus, norą projektuoti vaizduojamąjį objektą tam tikroje erdvėje, maksimaliai išnaudojant jos teikiamas galimybes, kitaip tariant – S. Ušinskas siekė valdyti ne tiek erdvėje vaizduojamą figūrą, kiek pačią erdvę. Žinoma, tokio pobūdžio konstruktyvistiniai polėkiai netruko įgauti trimatį pavidalą ir virsti marionetėmis – jas kuriant, dailininko tikslu tapo konstrukcija grįstos erdvėje judančių formų, jų plastikos ribų paieškos, kurias 1936-aisiais vainikavo Antano Gustaičio satyrinė pjesė "Silvestras Dūdelė" S. Ušinsko įkurtame Marionečių teatre ir 1938-aisiais nufilmuotas marionečių filmas "Storulio sapnas". Maždaug tuo metu, kai tapo aišku, kad Marionečių teatras negalės tęsti savo veiklos, S. Ušinskui gimė mintis užfiksuoti sukauptą patirtį – manoma, kad taip dar prieš Antrąjį pasaulinį karą (greičiausiai tarp 1936 ir 1941 m.) gimė pirmosios Lietuvoje lėlių teatrui skirtos knygos "Lėlių ir kaukių teatras" (originalus pavadinimas "Lėlių ir maskių teatras") rankraštis, kurį beveik po septyniasdešimties metų S. Ušinsko jubiliejaus proga išleido Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Ją rašydamas dailininkas vadovavosi Europoje ir Amerikoje populiarėjančių neprofesionalių mokyklinių lėlių teatrų pavyzdžiu ir siekė, kad mokyklinių teatrų tradicija prigytų ir Lietuvoje. S. Ušinskas taip parengė Marionečių teatro vadovėlį, kad mokytojas, vykdydamas joje išvardintus nurodymus, turėdamas minimaliai lėšų, galėtų lėlių teatrą įkurti mokykloje. Įžanginiame žodyje jis glaustai, bet informatyviai apžvelgė lėlių teatro istoriją, išskirdamas lėlių tipus, daugiausiai kalbėdamas apie marionetes. Pačią knygą sudaro marionečių gaminimo piešiniai su paaiškinimais, keli puslapiai skirti scenos ir dekoracijų parengimui, pabaigoje pateikti lėlių pavyzdžiai vaidinimui pagal pasaką "Našlaitė Elenytė ir Joniukas avinukas". S. Ušinskas ne tik parodė, kaip žingsnis po žingsnio pasigaminti reikiamą lėlę, bet taip pat patarė, kaip ją vedžioti, kaip, atsižvelgiant į lėlės konstrukciją, derinti marionetės judesius ir ją vedžiojančiojo tariamus žodžius. Dailininkas numatė netgi tai, kaip dekoracijų ir lėlių gamybos darbai turėtų būti paskirstyti mokiniams. Antrajame knygos skyriuje išpieštas kaukių gaminimo procesas. Vadovėlio pabaigoje S. Ušinskas pateikė kelis dažų ir plastinės masės gamybos receptus. Dailininkas siūlė lėlių teatrą taikyti ne tik estetiniam vaikų lavinimui, bet ir kaip vaizdinę priemonę pamokų metu: "[…] juk lėlė scenoj ne tik gali vaidint, bet ir spręsti matematikos problemas, atsakinėti į auditorijos (arba mokytojo) klausimus, pavaizduoti istorinius įvykius ir įvairių žmonių rasių tipus, jų papročius. […] Kaukėti mokyklos vaikai gali pranešinėti veikalo turinį, deklamuoti eilėraščius arba eiti kontrolės pareigas." (S. Ušinskas, "Lėlių ir kaukių teatras", Vilnius, 2005, p. 9) Knygos leidėjai tikisi, kad ši knyga sudomins ne tik S. Ušinsko kūrybos tyrinėtojus ar lėlių teatro mylėtojus, bet ir paskatins dailininko sukauptą ir knygoje išdėstytą patirtį pritaikyti praktiškai. Muziejus taip pat išleido lėlių filmą "Storulio sapnas" DVD formatu.

Turtingas ne tik S. Ušinsko kūrybinis palikimas: dailininkas dėstė Kauno meno mokykloje, Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, Lietuvos TSR dailės institute; S. Ušinską, kaip savo mokytoją, prisimena dailininkai Sofija Veiverytė, Vytautas Ciplijauskas, Vytautas Banys, vitražistai Algimantas Stoškus, Kazimieras Morkūnas ir nemažai kitų Lietuvos kūrėjų.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 179 iš 203 
5:00:46 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba