SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-09-28 nr. 770

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Rasa Vasinauskaitė
Tegyvuoja mirusieji!
• Pasiūlyk idėją LUX šviesos festivaliui

Muzika 
• Beata Leščinska
Dedikacija Broniui Kutavičiui
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Gabiausiųjų likimus lemia ne prizai
10
• Balys Vaitkus
Varžytuvėms pasibaigus
• Kamilė Rupeikaitė
Mitas konceptualiai
4
• KONCERTAI

Dailė 
• Justina Augustytė
Maži atradimai
• Savita ir atidi karta
• Sintezė – tai jungtis2
• Lietuvos ir Ukrainos šiuolaikinis menas pristatomas Lvove
• Interaktyvus C.A.L.V.I.N.O. projektas 1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Vilmantas Juškėnas
Lėlių teatro kulinarija
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kasdienybės burtai6
• Kviečia Kauno kino festivalis
• Šešėlių gundymai
• „Kino pavasaris“ kviečia į Lotynų Amerikos kultūros dienas
• Vilniuje ispanų kino klubas3
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Tegyvuoja mirusieji!

Pirmieji „Sirenų“ spektakliai

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Monologai Morė prie Ragiuzo“
D. Matvejevo nuotraukos

Mirusieji gali pasakyti daugiau už gyvuosius. Mirusiųjų istorijos gyvesnės už gyvųjų. Mirusieji įkvepia kūrybai. Mirtis yra kūrybos įkvėpėja. Flamandas Janas Fabre inscenizuoja mirusiųjų prisikėlimą, nes tėvo ir motinos mirtys, paties patirta koma sustiprino gyvenimo geismą ir suteikė vertę kiekvienai gyvenimo akimirkai. „Menas ilgas, gyvenimas trumpas“, – užrašyta ant vieno „antkapinių“ paminklų jo „Rekviem metamorfozės“ spektaklyje, kur stiprus gyvų gėlių kvapas ir visomis spalvomis raibuliuojantys jų žiedai kovoja dėl išlikimo kartu su muzikos garsais ir „irimo“ paženklintais, bet nepaprastai judriais artistų kūnais.

„Monologų Morė prie Ragiuzo“ režisierius prancūzas Valéry Deloince susodina žiūrovus į autobusą, kad pasitelkę vėlų vakarą į tikrovę įsiveržusį meną išklausytume Patricko Kermanno užrašytų mirusiųjų monologų. Sereikiškių parkas tampa svetima, neatpažįstama erdve, pilna paminklų, tvorelių ir degančiomis žvakėmis įrėmintų kauburėlių, anaiptol ne bevardžių, o mėnulio šviesoje dar ir pratrūkstančių skirtingais balsais bei savo nuotykiais.

Fabre dėlioja mirties vaizdinius gėlių jūroje ir gėlių katakombose, gražioje juodos vaidinimo erdvės tvarkoje; Deloince – ant drėgnos žemės suręsdamas miniatiūrines pašiūres, apgyvendintas charakteringų vaškinių figūrų, sustingusių tyloje, tarsi klausytų iš toli atsklindančio gausmo. Tie, kurių nebėra, savo gyvenimą tęsia...

Mirties patyrimu galima būtų įvardyti pirmuosius du šiųmetinių „Sirenų“ spektaklius. Ir užkliuvus akiai už Fabre’s pasakymo: „Kaip žmogus, jau seniai esu socialiai miręs; gyvenu savo kūrybos kvėpavimu, o socialiniu požiūriu pasitraukęs į kūrybą miršti“, patikėti ir įtikėti, kad mirties gundymas išties yra neišsemiamas vaizduotės ir kūrybos šaltinis. Kraupios ir gražios metamorfozės šaltinis, kai pačią bjauriausią mirtį ir paskutinius gargaliavimus, mėšlungiškus kūno traukulius ne Dievas, bet žmogus gali paversti šokiu, freska, eilėmis, muzika.

Išskaidęs savo „Metamorfozę“ į aštuonias dalis, skyręs jas mirtį išpuošiančioms, pašlovinančioms ir iš jos uždirbančioms profesijoms, prilyginęs paskutinio atodūsio dvelksmą plaštakės skrydžiui, Fabre sukūrė didingą, monumentalų ir aistringą rekviem... menui. Visam tam blizgančiam, serpantinais krintančiam ir virpančiam reginiui, kuris prasideda tą pačią akimirką, kai skrodiko peilis prisiliečia prie nuogos ir blyškios, dabar tarsi gumine tapusios odos.

Iš meno lobyno į Fabre’s sceną ateina vaizdiniai ir palyginimai, iš paties meno gebėjimo transformuotis ir transformuoti, iš menininko profesijos begėdiškumo ir šventvagiško noro pasiekti gamtos metamorfozės aukštumas. Kad, matydamas šiuos vaizdinius, kol gyvas esi užsikrėstum vienintele svajone – turėti burnoje kokoną, pavirsiantį peteliške ir iš naujo pratęsiantį būties ratą. Kaip brangiausią relikviją tai vienas, tai kitas artistas čia atidaro mažą dėžutę, paleisdami drugelius į gėlių jūrą ir priversdami nuščiūti iš baimės – ar nežus ši tikra, „nemeniška“ būtybė, įveikusi visas metamorfozės pakopas, dėl vieno neatsargaus atlikėjo žingsnio ar judesio. Tarsi Fabre lygintų – kupiną energijos, ekstazišką savo „grožio karių“ būseną, jų dinamišką pavidalų kaitą, jų daugžodžiavimą, orgijas ir blevyzgas su pačios tikriausios gyvybės trapumu, aklumu, tylumu ir pažeidžiamumu – tuos, kurie vaizduoja mirtį, ir tai, kas staiga gali būti jos palytėtas.

iliustracija
„Gyvenimo šiuolaikinėje visuomenėje taisyklės“

Plastinių menų ir performansų meistras Fabre „Rekviem metamorfozei“ naudoja savo įprastus instrumentus – kaukoles ir skeletus, kryžius ir karstus, gyvūnų iškamšas, šįkart dar pridėdamas gyvus drugius bei gėles. Keisdamas atlikėjų kostiumus, apnuogindamas juos ir užversdamas žiedais, įsupdamas į juodus audeklus ar išbraižydamas siūlėmis ir peilio rėžiais, tai skubindamas, tiek šiek tiek pristabdydamas, sakyčiau, gana nuosaikų ir šiek tiek monotonišką „paveikslų kaitos“ ritmą, Fabre skaido kūrinį į gedulingų mišių sinkopes, kiekvieną dalį skirdamas gyvųjų į mirusiųjų santykiui parodijuoti. Šis santykis paviršinis ir lengvabūdiškas, slepiantis ne rimties, bet džiaugsmingo išsilaisvinimo pagundą – destruktyvią, erotišką, gražią tiek, kiek už ją bus sumokėta. Galbūt iš čia neslepiamas Fabre’s įniršis, paskleistas per šokėjų pasiaukojantį siausmą ir dviejų spektaklio „vedančiųjų“ – auksinio drugio ir tarsi laidotuvių ceremonmeisterio-šėtono – atvirai cinišką, atvirai provokacinį mirties pašlovinimo ir nuvainikavimo šėlsmą. „Mirtis skatina kitaip mąstyti apie gyvenimą. Išsamiau, nuolankiau, intensyviau“, – sako Fabre, spektaklį baigdamas atlikėjų skanduojamu: „Mirtis – grožio motina, metamorfozės tėvas!“ Grožis gyvas tol, kol patys jo neišplėšome, neišdarkome, nenugramzdiname užmarštin.

Ir gerokai švelnesnis, intymesnis užmaršties potyris pasitinka vienišoje ir apleistoje Morė prie Ragiuzo kavinaitėje – skambant vos girdimai muzikai, žiūrint į tarsi ką tik paliktus daiktus, pilnas ir dar drėgnas vyno taures. Kaip senas kapinių sargas, žibintu pažadinęs kiekvieną kauburėlyje gulinčiųjų, prieš pakviesdamas išgerti už išėjusiuosius, Valéry Deloince stabteli prie vienišo antkapio po medžiu – „P. K. 1959–2000“ – čia baigėsi žemiškos mirties gundymams neatsispyrusio Patricko Kermanno, „Mirusiųjų murmėjimo“ autoriaus, klajonės. Prie jų, važiuodami į Sereikiškėse prisiglaudusį Morė, prisilietėme bent akies krašteliu. Jo galvoje susiliejančių skirtingiausių monologų srautą, stovėdami kapinaitėse, įsileidome į širdį. Tiesa, gaila, kad „tikrieji“ Morė prie Ragiuzo gyventojų monologai pabiro į atskiras intonacijų, šūksnių, greitakalbės nuotrupas ir į ištisą kaimo istoriją neišsidėliojo – ne visi savo balsus mirusiesiems padovanoję lietuvių aktoriai ir neaktoriai „įsijautė“ į trumpą, bet autoriui ir tam, kieno pavardę skaitėme ant antkapio, svarbų prisipažinimą...

iliustracija
„Rekviem metamorfozei“

Mirties palytėtas regėjosi ir Jeano Luco Lagarce’o pjesės „Gyvenimo šiuolaikinėje visuomenėje taisyklės“ skaitymas „Meno forte“. Rengtas režisieriaus Gintaro Varno, išpildytas prancūzės Christźle Tual ir lietuvių aktoriaus Prano Piauloko, Lagarce’o tekstas, ypač skaitant Tual, suskambėjo kaip grakštus ir lengvas pamokymas visuomenei svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis. Nuo gimimo iki gedulo, nuo krikštynų iki vestuvių, nuo pirmosios sėkmės iki didžiausios nelaimės visiems privalu laikytis juodu ant balto užrašytų ir į galvą įsikaltų visuomeninių ritualų, jei, žinoma, jų nenutrauks – o tai visada įmanoma – mirtis. Gal todėl, kad pirmoji Lagarce’o tekstą skaitė Tual ir jos energija, žaismingumu, grakštumu „įpakuoti“ žodžiai, įsižiebdavę lietuvišku vertimu, įskėlė juoko bangas, skaitant Piaulokui priimti ir susidėlioti loginius taisyklių kirčius sekėsi gerokai sunkiau. Tas pats tekstas, netekęs individualesnio, asmeniškesnio ir gyvesnio aktoriaus santykio, kokį galima buvo susikurti žvelgiant į užrašytus žodžius, nuo pirmų Piauloko skaitymo akimirkų pasirodė sunkiasvoris, teatrališkai reikšmingas ir... negyvas. Net jei trapios, šiek tiek lengvabūdės Tual ar juodu kostiumu vilkinčio, rūstoko Piauloko „įvaizdyje“ galėjai įžvelgti tokias taisykles sukūrusios ir iki „grabo lentos“ visus gyvuosius už nosies vedžiojusios mirties šypsnį...

Fabre iš užmaršties prikėlė gūdų Sporto rūmų pastatą – milžiniška pilko cemento erdvė prisipildė žmonių, šilumos ir vaizdų; Deloince pažadino iš snaudulio tamsias ir pavojingas Sereikiškes; iš naujo atrastas Lagarce’as paklibino gyvenimo ritualų vertę, nedviprasmiškai perspėdamas apie jų neišvengiamą baigtinumą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 179 iš 203 
5:00:45 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba