SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-09-22 nr. 723

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Laima Kreivytė
Visos gėlės
13

Savaitė 
• Trys Gilo Kenano tėvai

Muzika 
• Asta Bražinskienė
Žvilgsnis į jubiliejinį dešimtmetį
• Rytis Ambrazevičius
Kas rūpi muzikos psichologams?
4
• Naujos galimybės muzikos mokytojams kelti profesinę kvalifikaciją1
• Baleto gastrolės Varšuvos didžiajame teatre
• Skambės Čiurlionio muzika2
• „Banchetto musicale“ atgaivina praėjusį laiką
• Valstybinis simfoninis orkestras skelbia XVIII sezono pradžią
• KONCERTAI

Dailė 
• Piešiu vienas – esu su visais
• Marija Gudelytė
Išdalytos vizitinės kortelės
• Kristina Budrytė
Linksmasis menas
1
• Spalį Vilniuje ir Kaune vyks kultūros dienos „Japonija – Lietuva“
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Destina Našlaitytė
„Sirenose“ – netradicinis teatras
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tas, kuris mąsto, nėra vienišas
• Kiekvienam savo padaras
• „Skalvijoje“ – 3-iasis tarptautinis Vilniaus vaikų ir jaunimo filmų festivalis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Korkas: kultūra „iš apačios“4

Pasaulyje 
• Apie nesupratimą (satyros)5

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Visos gėlės

Emisija 2006: Paulinos Eglės Pukytės paroda ŠMC

Laima Kreivytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Paulina Eglė Pukytė, Minna Haukka. „Kalašnikovas“. 2004 m. Filmo kadras
P.E. Pukytės nuotr.

Rašančiųjų ir skaitančiųjų visuomenė žino Pauliną Eglę Pukytę – jos knygą apie gyvenimą Londone „Jų papročiai“, kritinius kultūros komentarus „7 meno dienose“. Galbūt mažiau žino jos nežodinę kūrybą – nors tekstai yra neatsiejama videofilmų dalis. Šiuolaikinio meno centre rodomi 10 filmų ir nuostabus (keliantis nuostabą) tarybinių atvirukų su gėlėmis pano. Verta jį patyrinėti atidžiau.

Gėlės (kaip ir atvirukai) – pačios įvairiausios: raudonos ir mėlynos, sodo ir lauko, žibuoklės ir tulpės... Surištos į puokštę ir pavienės. Arba pamerktos į krištolinę vazą ir pastatytos ant nertos servetėlės. Tikras sovietmečio skonio ir papročių lobynas. Be to, dar ir skurdžioji anų laikų poligrafija – su dusliomis spalvomis ant šiurkštaus, šiek tiek švitrinį primenančio popieriaus.

Tačiau svarbu ne tik forma, bet ir turinys. Šita gėlių „garbės lenta“ nėra tik spalvinga mozaika. Tarp gėlių kartkartėmis šmėsteli žodžiai. Kai kurie verti paminklo. Ne dėl poetiško skambesio, bet dėl jausmų grynumo. Tai ta pati emocinė įkrova, kuri stebina ir jaudina tarybiniuose filmuose. Tie pakylėti jausmai žvelgiant iš šiandienos atrodo tokie nekalti... Gal tai paprasčiausi sentimentai – laikas sutaurina ir kičą. Bet ne tik tai. Juk sekso, kaip žinome iš oficialių pareiškimų, tarybiniais laikais nebuvo. Tačiau „neseksuali epocha“ išugdė tokias sublimacijos, savitvardos ir nutylėjimų galias, kad ir šiandien vartant senus žurnalus juntamos neįžemintos energijos kibirkštys.

Yra ir dar viena svarbi aplinkybė, kurią maskuoja (arba puošia) sentimentalus paviršius. Gėlės... tai juk taip moteriška! Arba tradiciškai susieta su moterimi. Iki šiol suku galvą, kai reikia išrinkti gėlę vyrui. Kiek galima dovanoti gvazdikus, bambukus ir rožes... O moteriai juk tinka visos gėlės – kokia kultūrinė diskriminacija! Jokia mama nepatartų sūnui rinkti atvirukų su gėlėmis. O dukrą pati paskatintų. Pukytei rinkti tokius atvirukus liepė močiutė. Geras auklėjimas – ir, kaip matome, efektyvus. Paulinos kūriniuose visada persišviečia asmeninė patirtis, kurią menininkė aprengia atitinkamo laikmečio ar kultūros apdarais. Ji nepalieka žiūrovo kontempliuoti savo išnarų, bet visada dalyvauja pati – žodžiu, vaizdu ar aiškiai išreikšta autorės pozicija. Tai nėra „objektyvus“ (ar abejingas?) situacijos stebėjimas iš šalies. Nėra nesuinteresuoto žvilgsnio – jei bedi į ką nors kamerą, vadinasi, tau to reikia. O jeigu rodai, tai nori, kad pamatytų.

iliustracija
Atvirukų su gėlėmis kolekcija. 1973–1983 m.
L. Ausylos nuotr.

Bet svarbiausia net ne tai. Svarbiausia – įtempta akistata, vykstanti tarp sentimentalaus atvirukų ekrano ir judančių vaizdų projekcijos. Žiūrovas atsiduria kryžminėje ugnyje: tarp praeities ir dabarties, tarp žodžio ir vaizdo, tarp dviejų atminties mumifikavimo (ir atgaivinimo) būdų. Atvirukai primena vaikystėje darytus „sekretus“ – stiklo šuke prispaustas ir smėliu užpiltas gėles. Tai ironijos nepakąstas menas. O filmai – visai kas kita. Tai ne padūmavęs istorijos veidrodis, o kasdienybės (s)pjūvis (prisiminkim kramtomosios gumos prispjaudytų šaligatvių fotografijas, irgi rodytas ŠMC). Tačiau kasdienybė čia įgauna postkonceptualaus pasakojimo bruožų.

Vien pažvelgus į filmų pavadinimus tampa aišku, kad veiksmas (ar situacija) vyksta ne tik „realybėje“, bet ir paralelinėje pasakų, filmų, kultūros istorijos erdvėje. „Raudonkepuraitė“, „Mergaitė su kriaušėmis“, „Vyras su obuoliais“, „Dėl ledų“. Malonu, kad Pukytė nekankina žiūrovų – ilgiausiais filmas, jei neklystu, trunka apie 5 min., o trumpiausias – vos 44 s. Tiek laiko Pukytė užtrunka Britų karo muziejuje ardydama Kalašnikovo automatą (išardo greičiau, bet pradžioje dar turime perskaityti, kad autorė to mokėsi mokykloje – čia užsieniečiams ir jaunesnei Nepriklausomybės kartai). „Kalašnikovas“ gerai parodo Pukytės santykį su istorija – tai ne prisiminimai, o patirtis, kuri pakartojama kitame kontekste. Iš pirmo žvilgsnio vieno kadro filmas iš tiesų yra labai kruopščiai apgalvotas – jame nėra nė vienos atsitiktinės detalės. Kamera „nukerta“ autorės galvą – konkreti asmenybė čia nesvarbu. Tačiau automatą ardanti mergina apsirengusi madinga palaidine su aguonomis, kuri (kaip ir nuogas pilvas) kontrastuoja su ginklo šaltumu ir kietais, agresyviais judesiais. Šis paprastas filmas be šūvio pasikėsina iš karto į kelias kultūrines konstrukcijas: „moteriško trapumo“ ir „vyriško agresyvumo“, Rytų europiečių „karingumo“ ir vakariečių „taikdarystės“, prievartos estetizavimo ir vaizdo (de)politizavimo. Ir viskas nėra taip sudėtinga, kaip atrodo skaitant kritikų išvedžiojimus. Pukytės filmus žiūrėti paprasta ir įdomu. Bet tai nereiškia, kad visada lengva.

iliustracija
Paulina Eglė Pukytė. „Kodėl viskas taip negerai išėjo?“. 2006 m.
P.E. Pukytės nuotr.

Nes kartais ji pasakoja asmenines istorijas (kurios taip pat tampa kasdienybės metapasakojimais), ir nors nematome žmonių, tušti kambariai su nereginčiais veidrodžiais ir prislopintas balsas už kadro priverčia trumpam susigūžti. Kartais labiausiai išgąsdina filmai, kuriuose nieko neįvyksta. Pukytė dirbtinai nekelia įtampos – ji tik ištraukia ir atidžiai apžiūri šukę, kurią užmynė. Mini Hitchcockas be atomazgos.

„Kodėl viskas taip negerai išėjo?“ – skamba angliškas šlageris, o į kamerą alsuoja milžiniška pripučiama pabaisa. Prie įėjimo į ŠMC žiūrovus pasitinka du Pukytės filmai, rodomi non stop. Dideliame ekrane matome, kaip pasąmonėje auga Kito baimė: pro langą stebime besimeldžiantį musulmoną rožinėmis šlepetėmis, tada atsiduriame prie atrakcionų pabaisos nasrų ir galiausiai nusileidžiame į rožinių (kitokių, bet su užrašu „REVEAL“) šlepečių vidų. Taip kuriami monstrai, kurie, geriau įsižiūrėjus, tėra išdidinti naminiai gyvūnai. O gretimame ekrane „Žentai“ dainuoja apie mėnulį ir nelaimingą meilę, tardami „žodžius NE-VIL-TIES“...

Pukytė pasistengė įdomiai sukomponuoti savo vaizdų puokštę. Tai iš tiesų kitokia „Emisijos“ ciklo paroda. Ir gal ne dėl autorės gyvenimo ir mokslų svetur (Pukytė baigė fotografijos ir videomeno magistro studijas Londono karališkajame menų koledže), bet dėl sugebėjimo organiškai susieti skirtingas istorines ir kultūrines patirtis. Ir nors vienas iš jos filmų vadinasi „Gėlė reiškia nesėkmę“, slaptas ženklas nesuveikė. Gal todėl, kad priešais ekraną išaugo milžiniška gėlių siena?

 

Skaitytojų vertinimai


8620. vertintojas :-) 2006-09-26 21:58
Gera paroda, man patiko. Filmai labiau uz atvirutes. Bet ir geles gerai atrodo SMC. Kalasnikovas, aisku, 10 balu.

8621. kiskis p2006-09-27 11:51
is man labai patiko filmai. sunku rasti zodziu apie gera daikta.

8622. J :-) 2006-09-27 13:56
Skaičių įrašiau, bet kam to reikią? J.

8623. Siūlas2006-09-27 13:56
Iki kada ta paroda? is nuotrauku- pasirode kazkas idomaus, straipsnio dar neturejau laiko perskaityt.

8624. kiskis p - siului2006-09-27 15:50
nueik siandien pat, nebuk durnas.

8625. mln :-) 2006-09-27 17:57
utiuttiutiutiutiuutiuttiutiutiutiuutiuttiutiutiutututiuttiutiutiutiuiuttiutiutiutiuiuu

8626. nukamuotasis2006-09-28 08:59
myliu tą kreivytę, ar ji ištekėjusi?

8630. zaziene :-) 2006-09-29 21:51
blemba, kiek visko vyksta... o as is meno sriubos ikritau i dvieju kudikiu krykstavimus ir ju pampersu turini ir kvapa....taip pasiilgau vilniaus ir smc

8631. a.b. :-) 2006-09-30 03:38
man patiko si paroda. taciau NET smc sriuba neatstos nuostabaus gimtojo pamperso kvapo. :))))

8633. Siūlas :-) 2006-10-01 15:44
Perskaiciau ir as:D

8634. a2006-10-01 22:23
ir as perskaiciau

8635. Kas reikia2006-10-01 23:00
as irgi myliu Kreivyte. Pukyte irgi. tobulos abi pavardes)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 178 iš 202 
5:00:40 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba