Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Jonas Vytautas Bruveris: „Žydė“ ir Vaidas Vyšniauskas
Apie Halévy operą ir Eleazaro partiją
Premjeros belaukiant
Spektaklis „Pamišėlė“ Rusų dramos teatre
Pokalbis su aktoriumi Pauliumi Čižinausku
Agnė Narušytė: Kaip jis mane...
Tomas Pabedinskas : Intelekto raibuliai
Ileanos Florescu paroda Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje
Danutė Gambickaitė: Apie vienos šalies ambasadą
Įspūdžiai iš medijų meno festivalio „Transmediale“ Berlyne
Živilė Pipinytė: Tikras kinas
Nauji filmai - „Tikras išbandymas“
Hailee Steinfeld apie darbą „Tikro išbandymo“ aikštelėje
Jonas Ūbis: Sušalusios ponios
Krėsle prie televizoriaus
Kovo 4-10
7MD informacija: Koncertai ir vakarai
Kovo 4–13
Paroda „If it's Part Broke, Half Fix it“ Šiuolaikinio meno centre

Dovilė Aleksandravičiūtė

Šiuo metu ŠMC vyksta dvi parodos: individuali Carsten Nicolai „Pionier“ ir drauge su Estijos Šiuolaikinio meno centru organizuota „If it's Part Broke, Half Fix it“ („Jei pusiau sugedo, iš dalies sutaisyk“).

 

Parodos labai skirtingos, bet šis kontrastas tik išryškina pagrindinius jų bruožus. Šalia Carsten Nicolai, „If it's Part Broke, Half Fix it“ atrodo itin sociali, gausi, o jos temos, glaudžiai susijusios su šiuolaikinės visuomenės problemomis, greta monumentalių Carsten Nicolai temų atrodo smulkios ir kasdieniškos.

 

Kūrinys, geriausiai išskleidžiantis platų parodos problemų lauką bei ryškius motyvus, mano manymu, yra Carinos Gunnars ir Annos Kindgren videodarbas „Koordinatorė“. Jame pinasi socialinės neteisybės, kovos už savo teises, pažeminimo, skausmo, nusivylimo, pasiaukojimo, žlugusių svajonių, prarasto ir vėl atrasto tikėjimo ir kitos panašios temos, išsitenkančios kasdienybės naratyve, bet darančios ją „nepatogią“ ir taisytiną.

 

O Pilvi Takala darbo „Lošėjai“ personažai gyvena visiškai priešingai. Jie neliūdi, kai pralaimi, visas problemas sprendžia traukdami burtus, dėl visko lažinasi, vieni prieš kitus puikuojasi lengvai gaunamomis merginomis bei prabangiais pirkiniais ir nieko daugiau nedaro, tik žaidžia. Tačiau kad ir koks geras, lengvas ir hedonistinis būtų jų gyvenimas, logika sufleruoja, kad tai negali būti realu, tai fiktyvu ir laikina. Linksmas jaunuolių pasakojimas, tarsi pasityčiojimas iš koordinatorės, verkiančios už sienos, išryškina socialinę nelygybę ir neteisybę.

 

Kūrinys, siūlantis būdą kažką keisti bei „raktą“ į socialinę gerovę ir idilę, yra Annos Shkodenko „Idelialistiška“. Tačiau tas „raktas“ atrakina ne tik idealistinės visuomenės vaizdą, bet ir neigiamą pusę: sąmoningą, dvasingą, intelektualią, vieningą visuomenę galima pasiekti tik klausant ir sekant karaliumi Utopu, o tai jau byloja apie savotišką diktatūrą bei galios struktūras. Juolab kad nelabai aišku, kas tas karalius? Keista abstrakti forma idiliškame žydrame fone ar net neegzistuojanti idėja, iliuzija?

 

Galios struktūrų problematika nagrinėjama ir Taanielo Raudseppo bei Sigrid Viir darbe „Dar vienas koridorius“. Čia parodos lankytojas patenka į siaurą koridorių, kurio abiejuose galuose stovintys kompiuteriai bei vaizdo kameros kuria šaltą technokratinę aplinką. Tuo tarpu greta esančiuose monitoriuose transliuojamas vaizdas iš koridoriaus, taigi kūrinio lankytojas visą laiką yra stebimas. Taip sukonstruojamas tam tikras panoptikumas, ir žmogus yra baudžiamas, net (dar) nenusikaltęs.

 

Parodoje eksponuojama nemažai kūrinių, kurie koncentruojasi į tam tikrą socialinę problemą ar problemas. Pavyzdžiui, Epp Kubu darbas „Raudos ir dejonės“ atskleidžia visuomenės susvetimėjimą. Įvairiose vietose verkiančia moterimi susirūpina ir jai padėti mėgina tik banko darbuotojos, kurių pareiga yra rūpintis klientu, o jai pravirkus bibliotekoje ar netgi prie vyro kojų aplinkiniai yra abejingi ir palieka moterį kentėti vieną. Kūrinyje yra ir beviltiškumo kulminacija, kai moteris ima mazochistiškai vėl kankinti save - verkdama žiūri vaizdo įrašus, kuriuose verkia, ir taip vėl iš naujo išgyvena nemalonias situacijas. Abejingumą ir tylą tepasiūlo butaforinė Timo Tootso „Informacijos linija“ - telefonu nepaskambinsi, o ragelyje negirdėti jokio signalo, no...


Laisvoji tribūna
Vilniaus miesto meras Raimundas Alekna: "Miestas privalo rūpintis savo menininkais, savo kultūra, kad žmonės galėtų laisvai dirbti ir kurti, įgyvendinti savo siekius ir kūryba garsinti Vilnių. Privalu dėmesį nuo „betono“ ir amžius trunkančių statybų perkelti prie sąlygų žmonėms dirbti ir atsiskleisti".
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2011-02-17
Arkliaburnis: Jis išėjo


2011-02-08


2011-01-03


2011-03-07
Ryčio Valantino tapybos paroda „SPATOS 2006 - 2011” Vilniuje
2011-03-08 - 2011-03-22
Ispanų menininkės Ariadnos Parreu projektas „Teleportretai” Vilniuje
2011-03-09
Knygos „Deginantis gyvenimo artumas. Elvyra Kairiūkštytė.“ pristatymas Kaune
Populiaru
Projektą remia:







Rodoma versija 1 iš 11 
4:39:15 Mar 7, 2011   
Mar 2010 Mar 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba