Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-06-01 nr. 3145

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Rubavičius.
LEDINUOTOJO KRISLAS
100
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• Rimvydas Stankevičius.
KAIP TAMPAMA POEZIJOS PAVASARIO LAUREATU?
62
• REDAKCIJOS PASTABA4

POEZIJOS PAVASARIS 
• Ramūnas Čičelis.
PASAULIS MARGAS IR NENUOBODUS
4
• Dovilė Zelčiūtė.
PASKUTINĮ PENKTADIENĮ...
• Ričardas Šileika.
PRIESKONIAIS IR EILĖRAŠČIAIS GARDINTA NAKTIES SRIUBA
5
• Aušra Kaziliūnaitė.
RICH PEOPLE, VERY RICH PEOPLE...
43

KNYGOS 
• „DŽIUNGLIŲ VAIKAS“
• „EIK, KUR LIEPIA ŠIRDIS“2
• „MOTERIS CASANOVOS LAIKAIS“1
• Alfredas Guščius.
KIRVIS – KRUVINAS PRIEKAIŠTAS
3
• Rima Petrauskaitė.
AR PAVYKĘS DEBIUTAS?
1
• (PA)SKAITINIAI

DAILĖ 
• Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė.
SPALVOTOS EGLĖS KELIONĖS ERDVĖSE
1
• Algis Uždavinys.
BALTUOJA BURĖS TOLUMOJ
11
• APIE DAILININKĘ IR MAMĄ1

MUZIKA 
• „DŽIAZAS YRA DAUGIAU NEGU TIK MUZIKA“59

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
ATKURTA REZIDENCIJA: IŠORINIS KEVALAS BE TURINIO – LANKYTOJŲ APGAVYSTĖ
1

TEATRAS 
• „PONAI GLEMBAJAI“: ATGARSIAI IŠ KROATIJOS3

POEZIJA 
• Jonas Jakštas.
PENTACIKLAS „VIA EST VITA“*
2

PROZA 
• Justinas Lingys.
KRENTANT LAPAMS
• Justinas Lingys.
BŪK LAIMINGAS
• Justinas Lingys.
POMĖGIS

VERTIMAI 
• Silvija Patterson.
PONIA IR PONAS ATSARGOS SERŽANTAS
• Adam Zagajewski.
LIGŪRIJOS EILĖRAŠČIAI
6

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Danguolė Vasiukevičiūtė.
KENO KESEY’O ROMANAS „SKRYDIS VIRŠ GEGUTĖS LIZDO“, EKRANIZACIJA IR SĄSAJOS SU ISTORINIU KONTEKSTU
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• BALTARUSIJOS TEATRAS DRAMATURGO AKIMIS
• MOKSLEIVIŲ KONKURSO „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“ LAUREATŲ KŪRYBA

KRONIKA 
• KVIESTA MEILĖ
• LIETUVOS RESPUBLIKOS RESTAURATORIŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMO DALYVIŲ KREIPIMASIS
• 2007 METŲ „SANTAROS-ŠVIESOS” KONFERENCIJOS, VYKSIANČIOS BIRŽELIO 21–24 DIENOMIS ALANTOJE, MOLĖTŲ RAJONE, PROGRAMA
• VIEŠKELIS, KURIS PRIMENA JONĄ AISTĮ1

DE PROFUNDIS 
 Aluyzas Litrelis ir S. S..
SKĘSTANČIŲJŲ BURBULIAVIMAS

DAILĖRAŠTIS 
• Jolanta Sereikaitė.
LAISVALAIKIO ŽAIDIMAI, ARBA MINTYS PO LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGOS KONFERENCIJOS
• Jurgita Rimkutė.
KŪRYBINIAI JAUNŲJŲ KERAMIKŲ IŠŠŪKIAI
1
• INFORMACIJA
• Remigijus Venckus.
AR ATRANDAMOS NAUJOS VIDEOMENININKŲ (IR NE TIK JŲ) PAVARDĖS?
1
• Vytenis Rimkus.
NAUJIENOS IŠ ŠIAULIŲ
1
• Kristina Stančienė.
DIALOGAI, MONOLOGAI IR TERAPIJA
• APIE SAVE
• ATGARSIAI
• JUBILIEJAI

DE PROFUNDIS

SKĘSTANČIŲJŲ BURBULIAVIMAS

Aluyzas Litrelis ir S. S.

[skaityti komentarus]

iliustracija
Andriaus Šiušos piešinys

Iš skęstančiųjų naudos nedaug, tačiau skęsti yra gražu, kai dar jaunas imi grimzti svajonėse, bet netikėtai išgelbsti mylimoji, ūmai išeinanti pas skęstantį prabangoj ir piniguose. Skęsti yra pras­minga, kai grimzti ir – bur bur – burbuliuoji savo giliose mintyse, bet kaip būna apmaudu, kai taip laimingai skęstantį, tarkime, žurnalistą į krantą negailestingai ištraukia pats redaktorius ir dar pareiškia papeikimą, esą laikraščiui reikia ne minčių, o įvykių ir pikantiškų detalių... Sulaukęs brandos, kartais imi skęsti iliuzijose ir melancholijoj, bet, žiū, išgelbėja žinutė nuo nerūdijančios meilės, ir vėl pagalvoji, kad geriau yra ne skęsti, o degti, kad ir mėlyna liepsna, tokia kaip degtinės...

– Kaip čia saugiau išgerti?– susirūpino Saulius Naktinis, tuometinis kovingasai ir ugningasai rajono laikraščio žurnalistas mieste tarp ežerų, kur skęstančių skurde arba alkoholyje visais laikais buvo daugiau nei nuburbuliuojančių vandeny.

– Saugiausia išgerti bus mano valtyje vidur ežero, – pareiškė jo draugas, filosofuojantis meškeriotojas ir literatas Algis Bangelė.

– Sutarta.

Mat nepriklausomybės priešaušryje Saulius parašė, kaip rajono KGB viršininkas, grimztelėjęs į alkoholį, vidunaktyje įvairavo tarnybinę „Volgą“ į ežerą ir vos nenuburbuliavo... Po to feljetono autorių, gerbiamą mėgėjų, ėmė sekti milicija ir kartą dar beveik blaivų, tik truputį svyruojantį, pagavo vidunaktį vidur miesto, atėmė „Kristalinės“ butelį, kurio laukė Algis Bangelė ir gražios kolegės. Pradžiugę milicininkai uždarė rašytojėlį į blaivyklą, siūlė bananų, o Saulius vis prašė apelsinų... Blaivyklos viršininkė Onutė liepė nusirengti ir gultis, o jis sakė nusirengsiantis, kai nusirengs ji pati... Vėliau pasirodė kitas feljetonas „Svečiuose pas Onutę“, ir redakcija bylą teisme laimėjo, nes buvo įrodyta, jog tai literatūrinis kūrinys – ir jokių čia garbių ir orumų.

Po to žurnalistui Sauliui Naktiniui nepriklausomybės pradžioj gyvenimas tame mieste tapo sunkiai įmanomas: vos tik užeis į kokį barą, gal nuskandint nelaimingos meilės vyne, policijos ekipažas, žiū, jau ir laukia...

Sūpavosi vidur didelio ežero medinė Algio valtis, Saulius apgailestavo, kad neatėjo kartu plaukti žavioji redaktorė, bet draugas nuramino, esą boba iš valties, valčiai lengviau. Kibo aukšlės, bet įdomiau buvo ne meškerioti, o gerti ir diskutuoti: kaip geriau – skęsti ar degti. Abu sutarė, kad anapusybėje svarbiau bus praėjusio gyvenimo stilius ir turinys, metų plotis ir gylis, o ne žūties būdas.

– Andai buvau nuskendęs viename paprasčiausiame ežere, – pasakoja Algis, – jau klinikinėj mirty skendėjau. O kad tu žinotum, kaip ten gražu! Žodyne neturim žodžių tiems jausmams ir erdvėms apibrėžti, man net gaila buvo, kad mane išgelbėjo...

– O manęs neišgelbėjo, bandė išgelbėt, bet nepavyko, – aiškina Saulius. – Dar 1978 metais paauglys atvažiavau į šitą miestą pasisvečiuoti, buvo karšta ir saulėta, įplaukiau į šitą ežerą ir guliu sau ant nugaros, beveik nejudu, skęstu svajonėse ir mintyse... Staiga atburzgia gelbėtojų valtis, atkaukia, išjungia motorą ir rėkia: lipk į valtį, tu skęsti!

– Neskęstu!

– Skęsti!

– Pats išplauksiu!

– Iškviesim miliciją!

Algis sumeškerioja miniatiūrinę aukš­lę ir tuoj pat padovanoja jai gyvybę.

– Tais brežnevizmo laikais, – tęsia Saulius, – budėjo apmokami gelbėtojai ir turėjo planą – kasmet privalėjo išgelbėt vis daugiau, bet manęs jiems išgelbėti nepavyko, pats kuo skubiau išplaukiau, lydimas jų ir keikiamas, jiems planą sugadinau...

– Dabar gelbėtojų nėra, biudžete nenumatyta.

– Bet kai kas kartais gelbsti skęstančius.

– Jei skęsti ne vandeny, o melancholijoj, tave gali išgelbėt žinutė nuo nerūdijančios meilės.

– Šito ežero vanduo dabar žalias ir neskaidrus kaip mano tikėjimas nerūdijančiom... Viena jų, dailininkė Ugnė Tarabildaitė, pamačiusi ežerą, su juo džiaugsmingai sveikinasi ir kalbasi kaip su gyva būtybe – apie „Literatūrą ir meną“, apie „Nemuną“, apie visus savo ir ne savo reikalus... Su Bedugniu ji aptaria laiko ir erdvės prigimtį, o su Gilše išsiaiškina, kiek dabartinių lietuvių rašytojėlių – berods 99 procentai – per prasidėjusį šimtmetį nuburbuliuos į užmaršties gelmes... Kita mano nerūdijanti, pamaldžioji plaukikė Angelė Dievinskaitė, išvydusi vandenis, puola žegnotis ir melstis už visus ten nuskendusius, nuburbuliavusius, o paskui ji nusišypso švenčiausiam atvaizdui vandeny ir kad pūkštels absoliučiai nuoga...

– Ežerų veidrodžiai yra keisti, – atsidūsta Algis Bangelė, – andai pasilenkęs per valties bortą pamačiau iš gelmių spoksantį karaimą, kitąsyk – totorių, trečiąsyk...

Pasibaigus buteliui, du draugai nusiyrė į kitą krantą ir senose karaimų kapinėse uždegė nesudegusią iki galo žvakę, vėl perplaukė ežerą ir „Ežerėlio“ parduotuvėje nusipirko dar gėralų, o temstant vidur ežero prasidėjo politika.

Algis už Brazauską. Saulius už Landsbergį.

– Niekšas!

– Parsidavėlis!

Kuo toliau, tuo stipriau.

Pagaliau nelinkęs smulkintis Saulius atsistojo susvyravusioj valtyje ir kad voš antausį Algiui. Po to Naktinis dar atsimena rūgštų ir šlykštų vandenį burnoje, o plaukimo – nebe...

– Mus išgelbėjo ta žvakė, sudeginta senosiose kapinėse, – kitą dieną pasakys Algis.– Aš, kai tu dėjai man antausį ir mes su visa valtim apsivertėm vidur tamsaus ežero, viena ranka įsikibau į tave, kita – į valtį, kojom yriausi, taip ir pasiekėm krantą... O tu dar pradžioj, ar pameni, apgailestavai, kad redaktorės valty nėra...

– Nenorėčiau nuskęsti nei vandeny, nei mintyse, nei skurde, nei korupcijoj, netrokštu nuburbuliuoti nė alkoholyje, man atrodo, geriau jau degti, negu skęsti, nes paskendėliai atrodo mėlyni, išpurtę, išpampę ir nelaimingi, o sudegėliai lieka kaip buvę, juk pelenai yra tik pelenai.

Po septynerių metų Saulius žarstė karštus laužo pelenus prie kito ežero vidur miškų, traukė iš pelenų iškepusias šviežias ankstyvas bulves, būrelis draugų pilstė vyną, o kitoj ežero pusėj pasirodė nerūdijanti meilė.

– Plaukiu pas tave! – šūktelėjo gerokai grimztelėjęs į vyną ir prisirūkęs Saulius, bet vidur ežero netyčia gurkštelėjo vandens, ir jau bur bur...

Bet po ežerą lakstė nuoga ir nerūdijanti plaukikė, ta pati Dievinskaitė, įsikibo jinai į skęstančiojo glaudes, užvilko ant miniatiūrinės salos...

Paskui gelbėtoja sakė, kad skęstančio akys atrodė didžiulės ir nustebusios, gilios ir gražios, o ji mintyse kalbėjusi: nedrįski, Bedugni, čia juk mūsų Sauliukas...

Dar po penkerių metų jinai pasakys:

– Be reikalo tave išgelbėjau, Sauliau.

Mat per tą laiką Angelė Dievinskaitė nugrimzdo į mintis apie dievulį, paskendo mišiose bei vargonų gausme ir krikščioniškame tikėjime ar tik siaurai suvoktoj religijos atmainoj, o jos išgelbėtame Sauliuje įsidegė gal pagoniškoji ugnis, ir atsivėrė erdvės laisvamanybei. Pasak nedėkingojo, daug kartų nenuskendusio laisvamanio, beviltiškiausiai yra skęstama davatkiškumo liūne, nes su tokiais, o ypač su tokiom neįmanoma susišnekėti, jos meldžiasi ir pamokslauja, bet nepriima į namus benamio, nepagirdo ištroškusio, jos smerkia esamą padėtį, bet nepakyla į jokį žygį, tik vis į mišias, vis ryja švenčiausiąjį... O švenčiausiai, pasak Sauliaus Naktinio, atrodo skęstantys kūryboj, ypač talentingi, nes jie skendi tai chaose, tai kosmose, tai tikėjime, tai netikėjime, viską išbando gelmėse, bet jei kuris išnyra į paviršių, gero nelauk...

– Man atrodo, kad prasmingiau ne skęsti, o degti ar skristi, – prabyla dailininkė Ugnė Tarabildaitė, ką tik nulipdžiusi ir išdegusi angelą, skrendantį virš jūros. – Bet degti ir skristi reikia ne taip, kaip Rolandas Paksas, kurs apskrenda pasaulį tik tam, kad vėl nusileistų į politikos ir korupcijos liūną. Bur bur bur..

Dvi savaites burbuliavęs alkoholyje, Saulius pagalvoja, kad taip gali ir nuskęsti, tad įsikabina rašytojėlis į šiaudą, ir tas šapas atvirsta į moters ranką, ir ta ranka trenkia per galvą, net kibirkštys pažyra, užsiliepsnoja rankraščiai, ir metafizinė ugnis nušvinta metafizinėje saloje tarp metafizinių vandenų.

– Laikas tau būti rimtam, – sako Ugnė Tarabildaitė, – daug metų praėjo nuo tos nakties, kai tave pirmąsyk išgelbėjo, ir dar daugiau prabėgo nuo tos dienos, kai tavęs neišgelbėjo.

– Garma metai, – pripažįsta Saulius Naktinis. – Štai gavau žinią, kad nėr gyvos Onutės, tos pačios pareigūnės, kur blaivykloj liepė man nusirengti ir gultis, o norėjau, kad pirmiau ji... Nenuskendo ji nei pyktyje, nei meilėje, o buvo susprogdinta, kai jos vyrui, policininkui, prie buto durų padėjo bombiokę, paskambino į duris, bet atidarė ji... Ne iškart viskas įvyko: kontūzyta ji kurį laiką dar skendėjo nežinomybėje, paskui gal išskrido į anapusinę misiją, neduok viešpatie man patekt į pomirtinę blaivyklą ar skęst pomirtiniuose ežeruose.

Vėjas kedena moterų plaukus paplūdimy, o Algis Bangelė, idant išplauktų iš pamesto meilužio melancholijos, paragauja stiprios ženšenio užpiltinės, ir tai sukelia beviltišką nemigą, todėl Algis tris paras irkluoja aplink aną miestelį pusiasalyje, meškerioja ir mintyse rašo apybraižą apie toliaregį tapytoją Joną Brazdūną, kurs dažnai skęsdavo alkoholyje ir brazdėdavo, o paskui jo galva klapt ant stalo, akiniai čerkšt ir suskyla... Štai, sudužus kelioliktiems akiniams, Jonas Brazdūnas liaunasi brazdėt ir lakti, nusiperka naujus akinius ir meškerę, pasiskolina valtį ir išplaukia, paskui, pasilenkęs per bortą, jis žvilgt į savo banguojantį brangų atvaizdą, akiniai pliumpt ir nuskęsta... Gelmėj akiniai regi aviacinę bombą, daug pilnų vandens butelių, kaukolę, šalmą, šamą, batus, liemenėlę, vėgėlę, metalo lakštą su atvaizdu, gal nerūdijančią meilę... Toliaregis tapytojas Jonas, valtyje likęs be akinių, regi – toli toli – didelę valtį su dvylika baltai apsirengusių vyrų ir tryliktu, miegančiu laivagalyje... Virš jų tvenkias juoda audra, dvylika brazda ir blaškosi valtyje, keistai šūkauja ir panikuoja, o tryliktas dar tebemiega, ir Jonas ima galvoti: ar tai „Durnių laivas“, ar dvylika apaštalų su miegančiu tryliktu plaukia gelbėti jo akinių... Ne, nedaug naudos iš skęstančių, ypač kai biudžete nenumatyta lėšų gelbėtojams, užtat daugiau liks ugniagesybai.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 22 
10:02:10 Feb 28, 2011   
Feb 2010 Feb 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba