Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-09-24 nr. 3299

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BALYS BUKELIS.
M. K. Č.
21
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Tikras autoportretas
2
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
booksfromlithuania.lt (I)
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ.
Lietuviškos knygos
(1998–2010)
31
• XXI tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2010“

KNYGOS 
• RITA REPŠIENĖ.
Vaduojantis iš praeities, priklausomybės ir kitokių nelaisvių
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POKALBIAI 
• ALFREDĄ GUŠČIŲ kalbina STASYS LIPSKIS.
Remtis praeities gėriu.
Keletas „nepatogių“ klausimų Jubiliatui...
21

TEATRAS 
• Su ASTA STANKŪNAITE kalbasi VIKTORIJA IVANOVA.
Jauni lėlininkai nebijo „šauti pro šalį“
• RIDAS VISKAUSKAS.
Penktą sezoną – mylimi ir laukiami

KINAS 
• PIERRE MARCABRU.
Prisiminkime – besityčiojantis Chabrolis visuomet šaltakraujiškai stebi ir rodo įtūžį saviesiems
1
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Paskutinis Lietuvos partizanas
pagal Algimantą Maceiną

DAILĖ 
• JUOZAS ADOMONIS.
Žiedimas – Vytauto Valiušio aistra
3
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Šildantis ne tik akis
1

MUZIKA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Rimas Geniušas: „Mąstymas viską lemia“
7

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Anykščiuose – išeivijos dailės paroda
„Dovana Nepriklausomai Lietuvai“
1

POEZIJA 
• INDRĖ VALANTINAITĖ.
15

PROZA 
• JONAS MIKELINSKAS.
Žmogelis,
arba Paskutinė meilė
3

VERTIMAI 
 VÁCLAV PANKOVČÍN.
Gražios bus laidotuvės
9

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Menas
9

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Pamario pažintys
1

DE PROFUNDIS
Čia krankliai sukrankė dar garsiau,
ant platformos krašto sustojo – ar man vaidenasi?!
 
• JURIS ZVIRGZDINIS.
Zuikio pasakojimas
1

Šatėnų prieglobstis 
• Dvidešimt šeštoji savaitė46

VERTIMAI

Gražios bus laidotuvės

Apsakymas

VÁCLAV PANKOVČÍN

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gintaro Žilio nuotrauka

      Vaclavas Pankovčinas (1968–1999) gimė rytinės Slovakijos mieste Humenėje. Bratislavos universitete baigė žurnalistikos studijas, dirbo spaudoje, dėstė universiteto Žurnalistikos katedroje. Septynių prozos knygų – „Galbūt ne šiaip atėjau“ („Asi som neprišiel len tak“, 1992), „Marakešas“ („Marakéš“, 1994), „Trys moterys po riešutmedžiu“ („Tri ženy pod orechom“, 1996), „Gražios bus laidotuvės“ („Bude to pekný pohreb“, 1997), „Poliarinis drugelis. Erdvė 3x4“ („Polárny motýľ. Priestor 3 x 4“, 1997), „K-85. Istorija apie nutrauktą skruzdėlių kelią“ („K-85. Príbeh o prerušenej mravčej ceste“, 1998), „Linaresas“ („Lináres“, 1999) – autorius. Jo prozoje dera tradicinis, realistinis stilius, fantastiniai ir absurdo motyvai, gimtajame kaime atsidūrę herojai su mirusiais artimaisiais ir kaimynais bendrauja kaip su gyvais. Kai kurie kritikai priskiria šį autorių postmodernizmo srovei, kiti vadina savito slovakiško maginio realizmo kūrėju.

Jam paskambino vyresnysis brolis, kad atvažiuotų: naktį mirė mama. Paklausė jo, ar norės savo namo, laukų dalies ar dar ko nors. Jakubas atsakė, kad norėtų pasilikti tik vieną kambarį tėvų name – kad turėtų kur pernakvoti, atvykęs atostogauti.

Buvo dvi valandos po pietų. Traukinys, kuriuo būtų spėjęs į paskutinį autobusą iš apskrities miesto į gimtąjį kaimą, jau buvo išvažiavęs. Kitas turėjo išvykti už dviejų valandų, bet miestą būtų pasiekęs kelios minutės po vidurnakčio. Jis paprašė brolio atvažiuoti automobiliu į stotį jo pasitikti. Brolis pažadėjo lauksiąs jo perone.

Kysake turėjo persėsti į greitąjį traukinį iš Košicės į Humenę. Šis vėlavo trisdešimt minučių. Jakubas bufete nusipirko du butelius „Ištroškusio vienuolio“ alaus, atsisėdo ant medinio suolelio už stoties, dar nuo karo laikų išsaugotu atidarytuvu atsidarė butelį, godžiai išgėrė, paskui prisidegė cigaretę. Jautėsi pavargęs, galva ūžė, ausys buvo užgultos, o akyse mirgėjo šimtai nuolat artėjančių mažų žiburėlių, tarsi būtų skrajojęs tarp žvaigždžių, nors vis tebebuvo toje pačioje vietoje.

Tikėjosi, kad jį iš tiesų sukrės žinia apie motinos mirtį, bet taip nenutiko. Kai brolis pranešė šią žinią, jis nepajuto nieko. To galima buvo tikėtis jau keletą metų: mama sunkiai sirgo. Buvo liūdna, spaudė krūtinę. Balsiai pagalvojo, kad dabar reikėtų išsiverkti, bet verksmas buvo užsigniaužęs. Jis neverkė ir tuomet, kai mirė tėvas, tačiau puikiai atsiminė, ką tada patyrė.

Buvo šeštadienio vakaras, kelios minutės po aštuonių. Ką tik buvo išėjęs iš vonios, kai kažkas paskambino į duris.

– Eik atidaryti, – šūktelėjo jam Nora, – aš lakuojuosi nagus.

Jis užsimetė chalatą. Prie durų stovėjo jaunuolis, padavė jam rašiklį ir popieriaus lapą.

– Jums telegrama, pasirašykite čia.

Kiekvieną kartą paskambinus laiškininkui, jam kildavo keistas nerimas. Jau keletą metų. Nuo tada, kai paliko namus ir susirado darbą Bratislavoje.

Telegrama buvo visai trumpa, tik parašyta, kad mirė tėvas. Rankos ir kojos ėmė drebėti, plaučiuose pristigo oro, o širdis keistai daužėsi. Jis išblyško.

– Kas nors nutiko? – paklausė Nora, vis dar lakuodamasi nagus.

Kambaryje tvyrojo gausybė acetono garų.

– Mirė tėvas. Turiu važiuoti namo.

Nora pakėlė antakius, atidėjo lako buteliuką į šalį ir ėmė mosuoti pirštais ore.

– Tikriausiai žinai, kad negaliu važiuoti. Turiu eiti į darbą, viršininkas manęs neišleistų. Ir šiaip... neturiu kuo apsirengti.

Jakubas atsistojo ir ėmė dėtis daiktus: dar suspės į greitąjį naktinį traukinį.

Tai buvo prieš penkerius metus. Tada jam visą kelią norėjosi verkti, bet nenubėgo nė ašara. Dabar verkti jau nebesinorėjo. Taip ir sėdėjo Kysake už stoties, klausdamas pats savęs, ar kartais nesurambėjo labiau, negu pridera. Su Nora išsiskyrė netrukus po tėvo mirties. Viskas buvo paprasta: jai liko butas, jis pasiėmė kompensaciją ir išsinuomavo vieno kambario butą. Vaikų jiedu neturėjo.

Greitasis traukinys iš Košicės vėlavo dar ilgiau, ir Jakubas galiausiai įžengė į peroną, jau išgėręs keturis butelius alaus ir dar tris nusipirkęs kelionei. Buvo maloniai įkaušęs. Įlipęs į ryškiai apšviestą vagoną, atsidarė dar vieną butelį ir puolė godžiai gerti. Jau nebegalvojo nei apie motinos mirtį, nei apie tėvo laidotuves. Klausėsi ratų bildesio, o kai atsibodo, išėjo į koridorių. Traukinys sustojo viduryje laukų.

Jakubas atidarė duris ir užsirūkė, kitoje rankoje laikė butelį alaus. Buvo tylu, tik iš vagono, prie pat koridoriaus durų girdėjosi jaunos poros šnibždesys. Ji laikė ant rankų miegantį vaiką ir aiškino vyrui tikriausiai ką nors labai rimta. Jakubas mėgino atspėti, apie ką jiedu kalbasi. Galbūt neturi kur gyventi, galbūt susipyko su tėvais, gal vaikas serga, gal... Atėjo palydovas ir išrašė jam baudą už rūkymą nerūkančiųjų vagone. Neprieštaraudamas sumokėjo.

– Mano motina mirė – paaiškino jis.

– Užjaučiu – sumurmėjo palydovas –­ mano irgi jau mirusi.

Hanušovicuose įlipo keli čigonai ir triukšmaudami perėjo per beveik tuščią vagoną. Poros su vaiku traukinyje jau nebebuvo: veikiausiai jie išlipo dar Prešove.

Laikas vilkosi lėtai, ir ne ką spartesnis buvo greitasis traukinys. Jakubą suėmė snaudulys. Jis kietai užmigo. Kai traukinys pristabdydavo arba pravažiuodavo posūkį, jis vis atsimerkdavo, apsidairydavo ir vėl nugrimzdavo į miegą, tarsi kur nors prasmegęs. Pabudo prieš pat galutinę stotelę: pro langą išvydo fabriko šviesas. Iš pradžių nepajėgė suprasti, ar čia Vranovas, ar Stražskė, ar Humenė. Kai traukinys pagaliau įvažiavo į miestą, jis anapus bėgių atpažino pieninę, geležinkelio depą ir fabriką.

Iš viso traukinio išlipo penki ar šeši žmonės. Ryškios neono šviesos nušviesta stotis buvo purvina ir tuščia. Ant suolelio miegojo valkata, o prie bagažo saugyklos stovėjo storas geležinkelininkas, rūkė ir pūtė į šviesą dūmų kamuolius.

Brolio stotyje nebuvo, ir Jakubas visai nesistebėjo. Laikrodis stoties salėje rodė be penkiolikos dvi. Brolis tikrai buvo atvažiavęs jo pasitikti, bet, sužinojęs, kad traukinys vėluos, parvažiavo namo. Prie stoties Jakubas dar apsidairė tamsiai raudonos lados, bet aikštelėje stovėjo tik du furgonai ir viena sena škoda MB. Pastebėjo taksi reklamą ant sienos. Priėjo prie telefono automato, nukėlė ragelį ir jau būtų surinkęs vienintelio miesto taksi numerį, bet prisiminė, kiek dabar valandų. Tokiame miestelyje tokiu laiku bet kas mane tik apstaugtų, užuot išritinęs iš lovos savo storą subinę, pamanė Jakubas. Naktis buvo šilta – galima pamiegoti ir parke ant suoliuko ir palaukti pirmo rytinio autobuso. Galiausiai vis dėlto nutarė eiti pėsčias. Iki namų buvo gal dvidešimt kilometrų. Kartą taip jau nuėjo iki pat namų. O gal keliu važiuos koks nors automobilis, kurį būtų įmanoma sustabdyti – tačiau tuo jis ne itin kliovėsi.

Kuo toliau, tuo darėsi tvankiau. Už miesto dar aiškiai švietė žvaigždės, bet po kelių kilometrų jis pastebėjo, kad jos pasidarė žymiai blausesnės. Sušvito mėnuo. Jį dengė rūkas, bet vis nors truputį nušvietė kelią. Iš tolo girdėjosi šunų lojimas. Prie vieno kaimo ant medžio tupėjo pelėdikė. Ji suklykė, ir Jakubui pasidarė nejauku. Pelėdikės pranašauja mirtį, bent jau taip sako seni žmonės. Jei pelėdikė nutūpdavo kam nors ant medžio, žmonės vydavo ją šalin. Jakubas pusbalsiu susijuokė. Kvailystė, balsiai pagalvojo jis. Naktinis paukštis. Jį traukia šviesa.

Maždaug pusiaukelėje jis stabtelėjo, atsisėdo žolėje po obelimi ir išsitraukė iš kelioninio krepšio paskutinį alaus butelį. Mėnuo pasislėpė už debesų, nebesimatė ir žvaigždžių. Visiška tamsa. Tik labai stengdamasis įžiūrėjo medžių ir aplinkinių miškų siluetus. Toli pietuose kažkas švystelėjo ir po kelių akimirkų vėl pasikartojo. „Vaikine, jei nepaskubėsi, tave užklups audra“, – vėl balsiai pagalvojo jis ir pats krūptelėjo. Jo balsas nuskambėjo nenatūraliai, lyg iš po vandens. „Kvailioji, sūneli“, – ištarė kiek garsiau. Balsas pranyko lyg po žemėmis. „Taip, o dabar dar pasakyk, kad tau baisu. Tiesiog keičiasi oro slėgis. Nieko ypatinga. Keliaujam!“

Audra sparčiai artėjo. Plonytė kelio juosta bėgo per mišką. Jakubui teko kurį laiką kilti į kalvą, o paskui leistis žemyn. Susimąstęs žingsniavo vingiuotu keliu ir galvojo tik apie jaukų, kvapnų patalą. Buvo gerokai praalkęs, skrandis gurgė, skaudėjo galvą ir raibuliavo akyse. Maudė kojas – mielai būtų išsiavęs batus ir ėjęs basas. Asfaltas dar buvo šiltas. Staiga priešais ties posūkiu medžius nušvietė ryški šviesa. Jakubas atšoko į kelkraštį, ir pro pat jį pralėkė žalia šimtaspenktukė škoda. Už posūkio automobilis stabtelėjo ir pavažiavo atgal.

– Žmogau, vos tavęs nenutrenkėm, –­­ sunerimo vairuotojas. – Kur valkiojies naktį?

Automobilyje sėdėjo dar du: ant užpakalinės sėdynės šalia Jakubo – gal aštuoniolikmetė mergiotė, o priekyje –­ vaikinas juoda odine striuke.

– Varom iš diskano mieste. Geras buvo. O tu iš kur? – paklausė vairuotojas.

– Iš Bratislavos.

– Kodėl taip vėlai?

– Traukinys vėlavo.

– Aha.

Kurį laiką visi tylėjo. Jakubas nužvelgė mergaitę. Šukuosena lyg berniuko, maža nosytė, didelės akys, visai graži. Žaidė grandinėle. Kažkas vis dėlto buvo ne taip. Kurį laiką jis mėgino susivokti, bet niekas neatėjo į galvą. Prisimerkė ir mėgino įžiūrėti ant jos krentančią šviesą. Mergaitė buvo visiškai išblyškusi, išbalusiomis lūpomis. Štai kas jam kliuvo.

– Pavarom muzikos, ane? – vėl prabilo vairuotojas ir įdėjo į grotuvą kasetę. –­ „Scorpions“, – pasakė jis ir atsisuko į Jakubą. Jis irgi buvo išblyškęs, lyg negyvėlis, bet galbūt tai nuo prieblandos ir silpnos automobilio salono švieselės. –­ Mano muzika, – pasigyrė jis. – Patinka?“

– Mhm...

– Nesibaimink, tuoj būsi namie. Kur važiuoji?

– Į Aukštutinį Fakliaką.

– Mes iki ten nevažiuosime. Prieš Fakliaką pasuksime į šalį, bet nuo ten jau bus netoli. Studijuoji?

– Ne. Dirbu spaustuvėje.

– Žurnalistas?

– Ne. Dirbu su spaustuvės mašinomis. Rašo kiti.

– Dar ir taip būna? Vis tiek ten rašo vien tik nesąmones, ar ne?

Jakubas nieko neatsakė. Toliau visą kelią visi tylėjo. Mergaitė ant užpakalinės sėdynės žaidė grandinėle. Jakubui pasirodė, kad ji įpykusi. Gal ji susipyko su tuo priekyje: jis neabejojo, kad jiedu – pora, ir diskotekoje ar pakeliui namo susikivirčijo dėl kokių nors niekų. Automobilyje pasidarė tylu, ir taip jį smalsusis, plepusis vairuotojas nuvežė į vietą. Taip viskas ir buvo.

Automobilis sustojo.

– Toliau jau pėsčiomis, bičiuli. Pamėtėčiau tave namo, bet jau vėlu, o merga pavargusi.

Jakubas išlipo, ir škoda pasuko į lauko keliuką. Jis persimetė krepšį per petį ir nužingsniavo. Tolumoje mirgėjo šviesos: tai buvo Fakliakas. Vėliausiai po valandos jau bus lovoje. Paspartino žingsnį, bet juo labiau skubėjo, tuo šviesos darėsi mažesnės ir blausesnės.

Nuolat žaibavo, bet audra neartėjo. Jakubui pasirodė, kad jau eina valandų valandas. Galiausiai jį įveikė nuovargis. Pasitraukė iš kelio ir minutėlei prigulė ant žolės pailsėti. Prisidegė paskutinę cigaretę. Užsimerkė.

Pabudo, kai žarija nudegino jam kairės rankos pirštus: visada laikė cigaretę kaire. Numetė nuorūką. Mėgino pasikelti, bet kojos buvo apsunkusios, o rankos nutirpo. „Dar truputėlį“, – balsiai pagalvojo jis ir vėl nugrimzdo į miegą. Nežinia, kaip ilgai miegojo. Kai pabudo, saulė jau buvo pakilusi aukštai. Apsidairė: nebuvo nė trijų metrų iki lentelės „Aukštutinis Fakliakas“, o kiek tolėliau matėsi pirmasis namas.

„Kvailys!“

Pirmojo namo kieme moteris nešė vandenį iš šulinio. Atrodė pažįstama, bet jis neprisiminė jos vardo. Buvo ištroškęs ir užėjo į žole užžėlusį kiemą.

– Gal galėčiau atsigerti? – paklausė jis moters.

Moteris atsisuko į jį.

– Tave, berniuk, aš pažįstu. Tu Bohuno sūnus, ar ne?

Jakubas linktelėjo.

– Galiu atsigerti?

– Atsigerk, vaike. Gera moteris buvo tavo motina. A, atvažiavai į jos laidotuves. Taip, taip, vaike, visus Viešpats kada nors pasišauks. Ir tave. Jau greitai. Laidotuvės rytoj, jau žinai? Šventajam Rašte parašyta, kad reikia mirusius laidoti...

– Gal žinote, kiek valandų? Mano laikrodis pakeliui sustojo.

– Nežinau, bet nueisiu pažiūrėti.

Jakubas padėjo moteriai nunešti vandenį į virtuvę. Virtuvė buvo apstatyta paprastai: sena indauja, stalas, suolelis, dvi kėdutės, malkomis kūrenama krosnis, o kampe – sofa, ant kurios gulėjo sulysęs senukas.

– Mano senis, – paaiškino moteris. –­ Jau septynerius metus nejuda. Nei gyvas, nei miręs. Rūpinuosi juo. Čia mano kančia ir skaistykla.

Sustojęs laikrodis rodė aštuntą.

– Jūsų laikrodis sustojo.

– Eina, sūneli. Tik žinok, kad pas mus visada aštuonios. Jei būtų viena minutė po aštuonių, senelis mirtų. Taip jau mūsuose įprasta.

Jakubas palingavo galvą, persimetė per petį krepšį ir padėkojo už vandenį. Keisti žmonės, nueidamas pamanė jis. Tikriausiai gana ilgai pas juos užsibuvo: saulė danguje jau buvo pakilusi daug aukščiau, negu tada, kai užėjo į vidų. Kiemuose ir soduose prie namų buvo pilna žmonių: vieni tiesiog stovėjo, kiti šlavėsi, ravėjo, pjovė ar kapojo malkas. Daugybė žmonių. Visa kita buvo kaip tada, kai prieš metus buvo parvažiavęs. Kur buvo laisvi sklypai, dabar stovėjo senos trobos, kiemuose – arkliais kinkyti vežimai. Nepažįstamas ūkininkas pasičiupęs šakes vaikėsi merginą. Mergina bėgo šaukdama: „Žmonės, dėl Dievo meilės, padėkit kas nors!“, tačiau niekas jos negirdėjo. Ji nugriuvo užkliuvusi už laiptelių, ir pribėgęs šeimininkas persmeigė ją šakėmis. Jakubas jau ketino bėgti į pagalbą, bet pamanė, kad gal čia kuriamas filmas, nors kameros niekur nesimatė. Prisiminė, kad kartą jam motina pasakojo, kaip turtingas kaimietis Kaveckis kadaise šakėmis nudūrė samdinę. Eidamas pro smuklę, stabtelėjo. Jam vėl užėjo nepakeliamas troškulys. „Užeikime, – pasiūlė jis pats sau. – Tos dešimt minučių tavęs nepražudys.“ Smuklininkas smalsiai jį nužvelgė. Tai buvo senyvas vyras ilgais, į viršų užriestais žilais ūsais ir su juokinga kepuraite ant galvos.

– Aš tavęs nepažįstu, – sumurmėjo jis. – Bet tu tikriausiai iš Bohuno giminių.

– Gyvenu Bratislavoje, atvažiavau į laidotuves. O jūs čia naujas? O kur Miro, kuris dirbo prieš jus?

Vietoje atsakymo smuklininkas pasilenkė prie Jakubo ir pašnibždėjo:

– Pasisaugok Hubcejaus, to su peiliu. Pastarąjį kartą nudūrė vieną iš Marakešo. Prisigėręs visai pakvaišta.

Jakubas nusinešė alų prie stalo. Daugumos vyrų jis nepažinojo: tikriausiai buvo iš aplinkinių kaimų ir dirbo arba kooperatyve, arba privačiai. Prie gretimo stalo sėdėjo Derco, visų vadinamas Skaitovu: ištisas dienas sėdėjo smuklėje ir skaitė vyrams laikraščių straipsnius apie naujausius šalies ir užsienio politikos įvykius. Smuklininkė atnešė jam sriubos: „Ėsk, nes dar padvėsi.“ Derco drebančia ranka pakėlė šaukštą, siurbtelėjo tris gurkšnius sriubos ir nustūmė lėkštę į šalį.

– Man bet kas netinka, – pasiteisino jis ir linktelėjo Jakubui, kad prieitų. –­ Vyre, gal nupirktum alaus? Papasakočiau, kas naujo Italijoje.

Jakubas nenorėjo žinoti, kas kur atsitiko naujo, bet prisėdo ir užsakė du bokalus alaus. Skaitytojas jam skaitė laikraščių straipsnius, bet Jakubas nesiklausė. Nusipirko cigarečių, „Detvos“. Nebuvo jų matęs daug metų. Tikėjosi, kad kainuos apie dešimt kronų, bet smuklininkas pasitenkino krona.

– Nežinojau, kad jas vėl gamina, – nusistebėjo Jakubas. – Iš kur jų gavote?

Smuklininkas nužvelgė jį su nuostaba:

– Užsakėme...

Bebaigiant gerti alų, jam per petį paplojo sunki ranka – dėdės Polovkos.

– Atvykai atsisveikinti su motina?

Jakubas linktelėjo ir padavė dėdei ranką.

– Kaip laikotės?

– Po truputį. Tik ta cukraligė mane ėda. Kas dieną leidžiuosi insuliną. Gal nori užeiti aplankyti senelius? Senelis visai kamuojasi. Pasigavo plaučių uždegimą. Sušlapo, peršalo, daktaras nepaguldė jo į ligoninę. Kas žino, ar ir jis negaus galo.

Jakubas blankiai prisiminė senelį, gulintį didelėje medinėje dėžėje; jo veidas buvo pageltęs, pilvas išsipūtęs ir sunertos rankos. Juodas išeiginis kostiumas. Gulėjo nė nekrustelėdamas, o aplinkui visi giedojo arba rėkė, o gal verkė?

Pakeliui dėdė klausinėjo, kas naujo Bratislavoje ir ar nesusirado ko nors po tų nelaimingų skyrybų su ta kekše Nora, bet Jakubui nesinorėjo apie tai kalbėti. Jis pasisakė turįs tokią pažįstamą, bet tai ne taip svarbu. Iš tiesų jau daugiau kaip metus gyveno su Ivana, bet vesti kol kas neketino. Vis dar nebuvo atsigavęs po ankstesnių vedybų ir baiminosi, kad nesibaigtų panašiai, jei ne dar blogiau, kaip su Nora. Vis dėlto Ivana prieš savaitę privertė jį rinktis: ji buvo antrą mėnesį nėščia ir paliko jam mėnesį apsispręsti, ar nori su ja tuoktis, ar ne. Ji kaip tik baigė aukštąją mokyklą ir birželio dvidešimt aštuntąją turėjo gintis diplomą. Priešingai negu Nora, ji ketino važiuoti su juo į motinos laidotuves, bet Jakubas nenorėjo. Jis gerai pažinojo fakliakiečius: šie iš karto imtų apkalbinėti, kad jis bobišius ir išsiskyrė tik tam, kad galėtų valkiotis su laisvomis merginomis. Ir motinos akyse dėl tų skyrybų pastaraisiais metais pasirodė nekaip: sužinojusi, kad Nora padavė pareiškimą skirtis, ji atvažiavo į Bratislavą jų perkalbėti. Nora, nenorėdama matyti anytos, išvažiavo į Prahą. „Aš neketinau skirtis, –­ tada aiškinosi jis mamai. –Ji taip panoro. Ji ambicinga, tikisi padarysianti dievai žino kokią karjerą. Nori keliauti ir pristatinėti savo madingus drabužius, vaikščioti į priėmimus ir vakarėlius, o aš jai tik trukdau.“

Motina išvažiavo verkdama ir parašė dar kelis graudžius laiškus.

Nora visus suplėšė: „Parašyk motinai, kad nustotų mumis rūpintis!“

Dabar jis jau savaitę negalvojo apie nieką kita, tik svarstė, ar vesti Ivaną. Vis dar mėgino save įtikinti, kad tai neprotinga, bet iš esmės jau buvo apsisprendęs. Jis norėjo šeimos. Mylėjo Ivaną ir laukė to kūdikio.

Kai jiedu su dėde Polovka įėjo į kiemą, saulė jau leidosi. Niekaip negalėjo suprasti, kaip taip greitai gali bėgti laikas, juk visai ką tik dar buvo rytas. Instinktyviai žvilgtelėjo į laikrodį – rodė pusę trijų: jis prisiminė, kad naktį laikrodis sustojo.

Senelis gulėjo lovoje, apklotas stora antklode, ir visas drebėjo.

– Karščiuoja, – pasakė senelė. – Buvo trisdešimt devyni ir penkios, kai Agnesa po pietų matavo temperatūrą. Jau dvi savaites taip dreba. Dvi savaites. Aha, vaistai. Niekas nepadeda.

Jakubas apkabino senelę ir pabučiavo į šaltas lūpas. Paskui priėjo prie senelio.

– Ar pažįstate mane? – paklausė jis ir suėmė seneliui už rankos. Ranka buvo visiškai ledinė. – Šaltas, – pasakė senelei.

– Kur ten! – susijuokė dėdė. – Ar nematai, kad visas dega? – pridėjo ranką prie kaktos. – Mažiausiai keturiasdešimt.

– Arba aš beprotis, arba jūs, – sutriko Jakubas ir pridėjo ranką prie kaktos iš pradžių seneliui, paskui sau, o tada dėdei. Dėdės kakta buvo tokia pat šalta, kaip senelio.

Jakubas atsitraukė.

– Turiu nusišlapinti, – prabilo senelis.

– Eisiu, uždarysiu vištas, – prisiminė dėdė. – Senele, duokit Jakubui valgyti, jis tikrai alkanas iš kelionės.

Laikrodis rodė pusę devynių.

– Turim bulvinių blynų, valgysi?

– O virtų grybų turite?

– Nueik, vaike, pasiimk iš kamaros. Man jau sunku vaikščioti. Ir atnešk rūgpienio.

Lauke sužaibavo.

– Bus audra, – pasakė senelė. – Kad tik per tavo motinos laidotuves nepradėtų lyti.

– Aha, – atsiliepė Jakubas.

Jis atidarė kamaros duris. Viduje buvo tamsu. Ranka pagrabaliojo sieną, niekaip nerasdamas jungiklio. Plaukuose juto dumiant šaltą skersvėjį. Oras dvelkė trūnėsiais. Prie veido prigludo medžiagos atraiža. Pamėgino ją nustumti nuo savęs ir užčiuopė koją, o prie jos ir kitą.

Vėl sužaibavo: kai ryški šviesa akimirkai apšvietė pasikorusio pusbrolio Bohušo Polovkos veidą, Jakubas pamanė, kad tuoj kris negyvas iš baimės. Išbėgo iš kamaros, perbėgo virtuvę ir šūktelėjo senelei, kad jau turi eiti. Išdūmė į kiemą ir iš karto pakliuvo po pliaupiančiu lietumi. Už nugaros išgirdo dėdės balsą:

– Palauk nors kol baigsis audra.

Nepaklausė. Paskubomis atidarė vartelius, išbėgo į kelią ir nuskuodė keliu įkalnėn. Liūtis virto kruša. Ledo gabaliukai plakė jam veidą, kapojo ausis, dunksėjo į pečius, aplink jį raitėsi žaibai, o nuo griaustinio užgulė ausis. Jis prisiminė, kaip mama jį dar vaikystėje mokė, kad niekada nesileistų bėgti per audrą, nes taip pritrauks žaibus. Dabar jam buvo vis viena: troško pasprukti kuo toliau nuo tų numirėlių namų ir kuo greičiau parbėgti namo: ten jo laukė mirusi mama, kurią rytoj kartu su broliu ir seseria turės tinkamai palaidoti. Mintyse jis meldėsi, kad viskas, ką patyrė per pastarąsiais dvi dienas, būtų tik kvailas sapnas, tačiau taip nebuvo. Geriausias įrodymas buvo tai, kad jį nuolat čaižė kruša ir plakė šonus. Akimirkai sustojo atsikvėpti. Paskui iš lėto nužingsniavo per kaimą įkalnėn. Jau nebebuvo svarbu: vis tiek buvo kiaurai permirkęs.

Kol parėjo namo, audra baigėsi. Tėvas stovėjo verandoje ir rūkė. Padavė vienas kitam ranką.

– Žadėjai atvažiuoti jau vakar, – prakalbo tėvas. – Kur taip ilgai užtrukai?

– Pakeliui buvo problemų.

Jakubui nesinorėjo pasakoti, ką patyrė per pastarąsias dvidešimt keturias valandas. Ketino užsirūkyti, bet „Detva“ cigaretės, kurias nusipirko smuklėje, buvo visiškai sudrėkusios. Paprašė tėvo cigaretės.

– Iškeisčiau „Marsą“ į „Detvą, – pasiūlė tėvas. – Jau daugybę metų nesu rūkęs. Išsidžiovinsiu, ir bus ai, kokios geros...

– Smuklėje jų būna, po kroną. Kodėl nenusiperki?

– Hm. Nežinojau... Turėtum jau eiti pasimelsti už velionę.

– Tuojau eisiu, – atsakė jis.

Užėjo į virtuvę: laikrodis rodė penkiolika po trijų.

– Tada ir mirė, – vėl prakalbo tėvas. –­ Graži mirtis. Mirė miegodama.

Priešakiniame kambaryje sėdėjo septynios moterys, tarp jų ir sesuo. Jos akys buvo užverktos. Jo apskritai nepastebėjo. Nieko aplink save nematė. Moterys kalbėjo rožinį, vyrai gretimame kambaryje lošė kortomis.

Jis įėjo, ir motina atsimerkė. Prisėdo, dviejų žvakių liepsnelės suplazdėjo nuo lengvo skersvėjo.

– Maniau, kad esu mirusi, – prakalbo ji. – Ir tave išgąsdino. Vis per tavo brolį Michalą. Apie nieką kita negalvoja, tik apie sodą ir apie tas braškes šlaite. Nieko jam neperrašyk! Pasilik savo dalį, gal kada nors čia sugrįši. Žinok, kad pusė namo užrašyta tau, o kita Tomašui. Martai ir Michalui sumokėsite.

– O kur Tomašas?

– Negalėjo atvažiuoti. Jie pratybose Oremove Lazėje ar dar kažkur, taip parašė iš kareivinių. Juk tu pavargęs, ar ne? Eime į galinį kambarį, paklosiu tau.

– Turėčiau tau kai ką pasakyti. Daug dalykų, – pradėjo jis, kai ji klojo jam lovą. – Myliu tave, visada tave mylėjau ir taip siaubingai bijojau tos akimirkos. O dabar... Matai, nė verkti nesugebu.

– Ko tau verkti, juk nesu mirusi. Čia tik jie, – ji parodė į priešakinį kambarį, –­ mano, kad aš jau nabašninkė.

– Tai tu nemirusi?

– Kur tau, sūneli! Kas tau paklotų, jei būčiau mirusi? – ji priėjo prie jo, apkabino ir pabučiavo jį į veidą. Jis jautė, kaip iš jos spinduliuoja švelni žmogiška, motiniška šiluma. – Jau seniai ant tavęs nebepykstu... už tas skyrybas. Tik tu vis dar pyksti. Beje, ką ji dabar veikia?

– Nežinau. Kiek esu pastaruoju metu girdėjęs, ištekėjo už kažkokio italo ir gyvena Milane. Bet norėjau apie kitką...

– Žinau. Vėl nori vesti. Ji nėščia. Matai, kaip viską žinau.

– Ar man ją vesti?

Motina gūžtelėjo pečiais.

– Jei išalktum, šaltytuve yra sausos rūkytos dešros.

– Nesu alkanas, tik gerokai pavargęs.

Jis iš lėto ėmė nusirenginėti. Paskui atsigulė, prisidengė storais patalais ir išjungė šviesą. Kurį laiką gulėjo atsimerkęs. Nė nepastebėjo, kaip motina išėjo. Pamažu grimzdo į miegą.


O paskui skrido, apačioje driekėsi laukai, pievos ir miškai, iš dešinės – Tatrai, iš kairės – žemumos, o virš jo žvarbiame po audros ore mirgėjo žvaigždės.


Jis skrenda didžiuliu greičiu dideliame aukštyje ir čia pat, priešais save, išvysta Bratislavos žiburius, nusileidžia žemiau, jau sklando virš Prievozkos gatvės, čia pat priešais daugiabutis, kuriame gyvena jiedu su Ivana. Sustoja prie balkono ir patyliukais pro pravertą langą įskrenda į miegamąjį.

Ivana miega.

Jis pasilenkia prie jos ir švelniai pabučiuoja. Iš užrašų knygutės ant stalo išplėšia lapelį ir blakstienų pieštuku jame užrašo: „Jau apsisprendžiau. Vesiu tave. Tavo Jkb.

Jis šyptelėjo. Jkb. Tokį vardą ji jam davė, kai jiedu pirmąkart susitiko. Aplinkybės visai nebuvo malonios: jis gulėjo ligoninėje prigirdytas vaistų po kraujo perpylimo, negalėdamas nė pajudėti, ir jam norėjosi šlapintis. Atėjo slaugė ir, gėdykis nesigėdijęs, laikė jo kriaušės formos padargą (pimpalą) tol, kol jis galiausiai nusišlapino. Kad nustotų gėdytis, ji mėgino jį išblaškyti.

– Ar žinote, ką man pasakėte, kai žadinau jus po operacijos? – paklausė ji.

– Nežinau, neprisimenu.

– Paklausiau, kuo jūs vardu. Atsakėte: mano vardas Jkb, esu danguje, o jūs – angelas. Tada jums atsakiau, kad aš slaugė, o jūs – kad slaugė beglaudė... ir vėl užsnūdote.


Ryte jis nubudo gana vėlai. Laidotuvės turėjo prasidėti dešimtą, ir žmonės jau rinkosi. Jis atsikėlė, nuėjo į prausyklą, susidrėkino veidą ir paskubomis išsivalė dantis. Pasta neturėjo jokio skonio.

Nė nekilo mintis pavalgyti. Greitomis užsimetė tamsius, šiek tiek pablukusius marškinius ir išėjo į kiemą.

Kunigas jau ėjo į kiemą, kelyje stovėjo du katafalkai.

– Kodėl du? – paklausė jis kaimyno Fedoreco.

– Argi nežinai? Bus dvejos laidotuvės – atsakė vyras ir nusiėmė skrybėlę.

Jakubas nuėjo paieškoti sesers arba brolio, bet niekur jų neradęs sugrįžo į priešakinį kambarį.

Moterys meldėsi:

„Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia...“

Stovėjo du karstai – viename gulėjo mama, o kitame nieko nesimatė.

Prie jo priėjo zakristijonas.

– Jakubai, – pasakė jis, – nerandu tavo brolio, nueik, parankiok man anglių smilkyklei, pakeliui užgeso.

Jam berankiojant anglis iš krosnies, zakristijonas pasakojo:

– Dvejos laidotuvės šeimoje iš karto... jau seniai taip buvo. Didžiulė nelaimė. Gerai, kad atvažiavai palydėti motiną į paskutinę kelionę. Pamatysi, kiek žmonių ateis. Visas Fakliakas rengiasi. Gražios bus laidotuvės. Žiūrėk, kaip išsigiedrijo po vakarykštės audros. Tiesa, karstai šiek tiek išsiklaipė, bet vyrai jau pataisė.

Paskui, kai visi jau stovėjo kieme, o kunigas jau šlakstė karstus švęstu vandeniu ir meldėsi už velionę Aną ir velionį Jakubą, Jakubas paklausė zakristijono:

– Pone Miškaninai, pasakykit, kas tas antrasis velionis?

Tačiau zakristijonas jau perdavė smilkyklę kunigui, o šis jau barstė čiobrelius ant įkaitusių žarijų.

Pakilo tirštų, kvapnių dūmų kamuolys.


Iš slovakų kalbos vertė VYTAS DEKŠNYS
Versta iš: Václav Pankovčín. „Bude to pekný pohreb“. Koloman Kertesz Bagala. –­­ LCA Publishers Group, 2005.

 

Skaitytojų vertinimai


63310. deksznys2010-09-26 19:41
Apsakymas čia, jokia ne ištrauka. Tiesiog rinkinys tuo pačiu pavadinimu.

63313. terra2010-09-26 20:19
tai kas čia uždėjo tą ištrauką?

63314. deksznys2010-09-26 20:25
matyk kas nors iš redakcijos suinterpretavo, kad "prozos knyga" (žr. pristatymą) būtinai yra romanas

63325. terra2010-09-27 08:53
persistengė, vadinas? che che

63328. raimis2010-09-27 10:49
Ar negalima buvo dar daugiau hektarų teksto publikuoti?

63331. terra2010-09-27 11:35
gero teksto turi būti daug :)

63345. o kas nutiko autoriui, 2010-09-27 18:00
kad toks jaunas mirė?

63350. Likimo ironija2010-09-27 21:38
Nuo komentaru pirma laiko jaunas mire

63404. komentarai2010-09-29 17:41
taip taip, žinoma.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 8 
9:53:18 Feb 28, 2011   
Feb 2010 Feb 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba