Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-03-06 nr. 3227

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Baladė apie baltus nykštukus
16
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• JOLANTA ZABARSKAITĖ.
Kalbai reikia meilės ir laisvės
13

POKALBIAI 
• Devyni klausimai apie tris eilutes

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Dinozaurai budi barikadose
• ROMAS SAKADOLSKIS.
Pasisėdėjimas ant istorijos slenksčio
1
 ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarsi barokinis gobelenas...
• Pirmosios prozos knygos konkursas
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Knygų dešimtukai
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kitokie
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Septynios žiaurumo sukūrimo dienos „Klasėje“

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Pabėgimas sugrįžtant
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre jaunimui – švelni ironija „maištingos jaunystės“ atžvilgiu
1

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Dang Thai Sonas vėl Vilniuje
1

DAILĖ 
• Tarp vilties ir realybės9

ATMINTIS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Tėvynės ilgesio subrandintas dailininkas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Akiračiai ir akibrokštai
1

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
7

PROZA 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
Miniatiūros
1

VERTIMAI 
• Gökçenur Ç..
14

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS GRIGORJEVAS.
Petras Repšys. Užgavėnės. Psichoanalizės bandymas

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Broliukų žemės muzika: nepažinta Latvija
5

KRONIKA 
• Šv. Jeronimo premijos konkursas
• Amerikiečių poetai prieš karą
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Dirbtuvių langai į eilėraščio sodą
• Lincas skaito Vilnių

SKELBIMAI 
• LMKA konferencija
• Pirmosios prozos knygos konkursas

DE PROFUNDIS 
• Elementarusis dvokutis, arba šv. leidykla „Skaityki už mus“...1
• GINTARAS PATACKAS.

DAILĖRAŠTIS 
• Dėmesio LDS nariams
• Vygantas Paukštė: kūrybos laukai ir paraštės3
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Pasikartojantys motyvai – tikėjimas spalva
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Žirgas dailėje
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Šviesos ir tamsos grožio stebėtoja
• GENOVAITĖ GUSTAITĖ.
Salve, Leonavičiau!
• Ieškokite moters!
• Informacija
• Tęsiasi projektas „Literatų gatvė“
• V tarptautinė tekstilės minia­tiū­rų bienalė „Šimtmečiai ir akimirkos“
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• Povilas Baranauskas
(1921 04 10–2009 02 25)
• Vytautas Kaušinis
(1930 02 01–2009 03 02)
1

KNYGOS

Tarsi barokinis gobelenas...

ASTRIDA PETRAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Sabaliauskaitė K. SILVA RERUM. – V.: Baltos lankos, 2008.

Imdama į rankas Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, jau žinojau: tai įvykis mūsų literatūroje – prieš vasario Knygų mugę tradiciškai sveriant praėjusių metų leidybos kraitę, šis istorinis romanas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto įtrauktas į Kūrybiškiausios metų knygos titului nominuotųjų dvyliktuką, autorė pelnė ir pirmąją Jurgos Ivanauskaitės premiją... Vis dėlto apsidrausdama priminiau sau, jog tai, regis, autorės pirmoji knyga: nors ir neapsiausta šia globiančia, nuo kastor-poluksiškų iečių bent kiek turinčia apsaugoti skraiste, bet, galimas dalykas, daugiau „jaunystės paraiška ateičiai“... Tai viena. O antra – vertinant bet kokį kūrinį, greta (kiek įmanoma) objektyvaus kokybės kriterijaus, ne mažiau galios (gal tik klastingesnės –­ pasąmoninės) turi subjektyvūs skonio kriterijai. Tad išgirdusi K. Sabaliauskaitės pelnytosios premijos formuluotę – „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“, gavau priminti sau ne tik legalias savojo skonio teises, bet ir gėdingas jo mutantines raiškas –­­ esu alergiška postmodernistinei drąsai žongliruojant būtent istorine medžiaga.

Dabar jau galiu pasakyti ne tik „pasirengimo“ nuostatas, bet ir reziumuojančius įspūdžius: K. Sabaliauskaitės „Silva rerum“ – stiprus tradicinis istorinis romanas. Drąsos matmuo išlieka – tai drąsa būti senamadiškam, rašyti nesiekiant stebinti formos ir požiūrio originalumu, tuo –­ „by tik kitoniškai“. Visai nenoriu pasakyti, kad skaitydamas turi pasijusti naiviuoju kokio XIX a. skaitytoju, dar nepatyrusiu visų kuriančiojo sąmonės ir valios išdaigų – iš romano palengva ima dvelkti bent šiek tiek umbertoekiškas dvelksmas, taigi pajunti, jog tau ne šiaip egzotiškai istoriniame fone bus pasekta kokia istorijėlė, bet – tiesioginėmis nuorodomis ar užuominomis atverti keliasluoksniai istorinės dvasios klodai. Tiesa, iš pradžių „žanro grynumo“ poreikis vertė purkštauti: kam tos išnašos dažname puslapyje, aiškinančios įvairias istorines realijas – grožiniame kūrinyje arba viskas turi būti aišku iš teksto, arba taip ir likti nepašvęstiesiems užminta mįsle...; vis dėlto, kai žaidimo taisyklėms nebesipriešini, gali tik pasidžiaugti priimąs tarsi du paralelinius srautus – „romaninę“ istoriją bei šviečiamąją kultūrinę informaciją. Pastarąjį srautą formuoja ne tiek patys išnašų segmentai (paaiškinantys ir subtiliuosius kultūros elementus, tarkim, „Kasetonas – korio pavidalo renesansinių lubų dalis, dažnai puošta centre esančiu ornamentiniu ar skulptūriniu motyvu“, ir banaliuosius / vulgariuosius kasdienės buities reikmenis, tarkim, sužinai, kad privetas – „išvietės pavadinimas XVII–XVIII a.“), kiek visas daugiasluoksnis pasakojimo audinys. Išties „Silva rerum“ – istorinis barokinis romanas, ir ne tik todėl, kad veiksmo laikas – XVII amžius. Svarbiau tai, kad šeimos istorijos gijos (Silva rerum (lot.) – šeimos knyga) įsipina į laikmečio kontekstą, istorinę panoramą, tapomą sodriomis, margomis spalvomis, stabtelint prie išraiškingų detalių. Beje, tos epochos dvasią pajusti leidžia ir tokia smulki stilistinė detalė kaip išnašų žymėjimo sistema (pvz., xlix), ką jau kalbėti apie reikšmingesnes „citatas“, tarkim, ištekėjusios moters kilmės nuorodą: „Teodora iš Sapiegų Naruševičienė“.

Taigi baroko dailės istoriją studijavusios (kaip skelbia tekstas knygos aplanke) K. Sabaliauskaitės romano siužetą „įsuka“ bajorų Norvaišų šeimos – tėvų Elžbietos ir Jono Motiejaus bei jų vaikų dvynukų Kazimiero ir Uršulės – gyvenimo tėkmė, jo slenksčiai, vingiai, duburiai ect., ir autorė prasmingai, kone simboliškai šį gyvenimą sutelkia dviejuose židiniuose – palyginti tykiame Žemaitijos dvare bei šurmulingame Vilniuje, tad žvilgsniu sujungdami tuos taškus, aprėpiame būtent šiandienės Lietuvos teritoriją nesigviešdami į LDK ambicinguosius plotus ir nekreipdami dėmesio į „unijinės sesės“ kaimynystę. Beje, istoriniam romanui tarsi „privalomų“ nuorodų –­ valdovai, jų ambicijos, intrigos ir pan. – autorė beveik nepateikia (nors šmėkšteli Radvilų, Sapiegų, kitų LDK veikėjų pavardės); čia svarbiau kasdienės „viduriniojo sluoksnio“ egzistencijos ir veiklos laukas. Tiesa, drastiškai kruvina gija į šį „barokinį gobeleną“ įaudžiami: 1655 m. įsiveržusių „maskolių“ barbariški siautėjimai Vilniuje; ši data tarsi tampa pasakojimo atskaitos tašku – patirtieji žiaurumai, netektys formuoja (ir traumuoja) asmenybes (tarkim, būsimąjį Uršulės jaunikį Joną Kirdėjų), o jų įveiktis tampa „naujos pradžios“ akstinu.

Reikėtų pažymėti, jog ypač spalvingai autorė tapo XVII a. Vilnių, pateikdama jį keliais „rakursais“: tai ir universitetinis miestas (su studentiškais lėbavimais bei muštynėmis, bet kartu – ir sėdėjimais prie knygų, licenciato darbų rašymais), ir vienuolystės centras... Beje, net kyla įtarimas, jog mes įvedami į vienuolynų užkaborius ne dėl to, kad ten pabuvoti užsigeidžia Uršulė, bet, priešingai, jai nuskirta ši dalia, nes –­ na, tiesiog neįmanoma nepasidalyti gausiu ir subtiliu išmanymu apie šią XVII amžiaus tradiciją... Bet tai toli gražu ne priekaištas autorei –­ herojai įterpiami į „interjerą“ tikrai natūraliai ir motyvuotai. Taip, ir veikėjai, ir vyksmas pasižymi tam tikra – istoriniam romanui natūralia – stilizacija, bet tai ne schematizacija, tuo labiau – ne vienspalvis teigiamų–neigiamų herojų tapymas. Jei vyresniąją kartą dar linkstama šiek tiek idealizuoti, tai jaunimo portretams tikrai nepagailima kontrastingų spalvų; be dvejonių galime ir šventumo siekusią Uršulę, ir į mokslus pasidavusį Kazimierą, o ką jau kalbėti apie „retorikos praktiką“ su daugybe moterų išbandžiusį Joną Kirdėjų sutikti ir palydėti šūksniu: na ir velnių priėdę! O kai šie nešventuoliai įsukami į savo orgiškąsias linksmybes, galime grožėtis ar bent stebėtis boschiškais paveikslais –­­ štai kokia šiurpulingai „estetiška“ Jono Kirdėjaus surengta „Svieto pabaigos“ puota!..

„Silva rerum“ – ne „ryte praryjama“ knyga, šis pasakojimas įtraukia, bet teka neskubriai, detektyvinių užuominų esama, tik jos tarsi išblėsta neišsipildžiusios. Manyčiau, autorė net pernelyg dosniai mesteli kai kurias intriguojančias siužeto linijas, nematydama reikalo jų kaip reikiant („efektingai“) eksploatuoti: štai Norvaišų šeimos priglobėjo Vilniuje prancūzo Delamarso mylima žmona Cecilija, dingusi minėto kazokų antpuolio metu, netikėtai, bet taip tarsi „tarp kitko“ išnyra kaip klarisių vienuolyno sesuo Liucija, šauniosios Uršulės identifikuota iš apgamo, pamatyto tik nuėmus vienuoliškąjį kaptūrą po nuolankiosios sesers mirties...

Skaitant nerūpėjo kvaršinti galvos, kiek romane išmonės, kiek – autentiškų istorinių realijų. Kokie, iš kur siūlai bebuvę – išaustas puikus barokinis gobelenas!

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Vasario

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 16 
9:43:48 Feb 28, 2011   
Jun 2008 Oct 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba